Prieš daugiau nei šimtą metų pasirodžiusi Vinco Pietario knyga „Algimantas“ davė pradžią lietuvių istorinio romano žanrui. Šiandien jau galime priskaičiuoti kelias dešimtis šio žanro kūrėjų. Tarp jų tokie mūsų literatūros klasikai kaip A. Vienuolis-Žukauskas, V. Mykolaitis-Putinas bei kiti žinomi lietuvių rašytojai. Atsiranda ir istorikų, panorusių beletrizuota forma pasakoti apie reikšmingus praeities įvykius, istorines asmenybes (P. Tarasenka, R. Marčėnas, I. Baranauskienė). Gyvai, įtaigiai parašytų istorinių romanų, apysakų skaitytojų ratas kur kas platesnis nei besidominčiųjų istorijos tyrinėtojų monografijomis, studijomis, straipsniais.
Tikriausiai jau nemažai skaitytojų yra susipažinę su neseniai pasirodžiusiu Ingos Baranauskienės romanu „Durbės mūšis. Nepasidavę lemčiai“. Tie, kurie skaitė šią knygą, įsitikino, jog prieš 750 m. įvykęs mūšis, kai žemaičiai prie Durbės ežero sutriuškino jungtines Vokiečių ordino pajėgas, savo reikšmingumu yra antras po Žalgirio mūšio karinės pergalės prieš kryžiuočius. „Taigi jeigu ne Durbės mūšis, jeigu ne žemaičių ryžtas priešintis Mindaugo jiems paskirtai lemčiai, dabartinis Lietuvos žemėlapis būtų kitoks. Galbūt tokio žemėlapio netgi nebūtų“ – pastebi knygos autorė.
Skaitydami istorikės, politologės I. Baranauskienės romaną ne tik sužinome, bet ir pajaučiame tuometines žemaičių nuotaikas, tampa aišku, kodėl jie, vadovaudami Almino, ryžtasi priešintis vokiečiams, nenori pripažinti Mindaugo dovanojimo akto ordinui, stoja į kovą su daug galingesniu priešu. Išnagrinėjusi daugybę archyvinių šaltinių, kronikų, autorė Durbės mūšio vaizdą, žemaičių drąsą, dviejų pagrindinių veikėjų Girdvainio ir Dovilės meilę pateikia skaitytojui tiksliame ano meto įvykių istoriniame kontekste.
Nors žinomi istoriniai šaltiniai neatskleidžia žemaičių nepaklusnumo vokiečiams priežasčių, tačiau I. Baranauskienė, kaip yra prasitarusi viename savo interviu, ieško atsakymo į šį klausimą visų pirma bandydama išsiaiškinti, kas suformavo lietuvio genetinį kodą – tą sugebėjimą kritiniu momentu pakelti galvą, susimobilizuoti, nepasiduoti lemčiai. Pasak autorės, lietuvio genetinį kodą suformavo karai ir pergalės prieš vokiečius.
Savo romane I. Baranauskienė, išryškinusi meilę Tėvynei, propagavusi patriotizmo idėjas, neapsiriboja vien beletristinio pasakojimo išmone ir pagava, išraiškingomis dailininko Šarūno Škimelio iliustracijomis, knygos pabaigoje vietoje epilogo prideda skyrelį, kur pateikia autentiškus statistinius duomenis apie Durbės mūšį, to mūšio schemą. Be to, autorė parašė ir išleido dar kitą paralelišką knygelę „Durbės mūšis“, kur apibendrina iš įvairių šaltinių surinktas žinias apie to laikotarpio istorinius įvykius, faktus. Sveikintinos istorikės I. Baranauskienės pastangos grožinės literatūros priemonėmis priartinti prie skaitytojo mūsų krašto praeities pažinimą.
