Gali būti, jog pagaliau pavyko išaiškinti paslaptingą ir ankstyvą Tutanchamono mirtį. Liga, dėl kurios jis mirė, taip pat galėjo paskatinti ankstyviausią monoteistinę religiją, teigiama naujausiame jo šeimos istorijos tyrime.
Nuo 1922 metų, kai buvo aptiktas prabangiai įrengtas ir beveik nepaliestas Tutanchamono kapas, jaunojo faraono mirtis nuolat būdavo intensyvių ginčų centre. Sklandė teorijos, kad jis buvo nužudytas, mirė nuo raupsų, tuberkuliozės, maliarijos, gyvatės įkandimo ar netgi iškritęs iš savo vežimo, rašo „New Scientist“.
Tačiau visos šios teorijos praleido vieną svarbų dalyką, teigia chirurgas Hutanas Ashrafianas, Londono Imperatoriškajame koledže tyrinėjantis medicinines istorijas. Tutanchamonas mirė jaunas, turėdamas moterišką figūrą. Toks pats likimas ištiko ir jo artimiausius pirmtakus.
Piešiniai ir skulptūros rodo, kad paslaptingas faraonas Smencharė, galėjęs būti Tutanchamono dėdė ar vyresnysis brolis, bei Echnatonas, kuris, kaip manoma, buvo berniuko – karaliaus tėvas, turėjo moteriškas figūras su neįprastai didelėmis krūtimis ir plačiais klubais. Du faraonai, valdę prieš Echnatoną – Amenchotepas III ir Tutmozis IV – taip pat turėjo moteriškų išvaizdos bruožų. Visi šie karaliai mirė jauni, o jų mirtys liko paslaptingos, sakė H. Ashrafianas. „Yra tiek daug teorijų, bet jos skirtos kiekvienam faraonui atskirai“, – pastebėjo jis.
H. Ashrafianas nustatė, kad kiekvienas faraonas mirdavo šiek tiek anksčiau, negu prieš jį valdęs pirmtakas. Tai reiškia, kad jie sirgdavo kažkokia paveldima liga, sako jis. Istoriniuose šaltiniuose galima aptikti užuominų į tai, kokia tai galėjo būti liga.
„Reikšminga tai, kad du (iš penkių giminystės ryšiais susijusių faraonų) patyrė religinius regėjimus“, – teigia H. Ashrafianas. Mokslui žinoma, kad žmonės, sergantys epilepsijos forma, kai priepuoliai vyksta smilkininėje smegenų žievės srityje, patiria haliucinacijas ir religines vizijas, ypač pabuvę saulėje. Gali būti, kad faraonų giminė sirgo paveldima smilkininės epilepsijos forma, sako mokslininkas.
Ši diagnozė paaiškintų ir tai, kodėl faraonai turėdavo moterišką figūrą. Smilkininė smegenų žievės sritis yra sujungta su smegenų dalimis, kurios atsakingos už hormonų gamybą. Yra žinoma, kad dėl epilepsijos priepuolių pakinta hormonų kiekiai, dalyvaujantys lytinio brendimo procesuose. Tai gali paaiškinti, kodėl faraonai turėdavo dideles krūtis. Epilepsijos priepuolis gali būti kaltas ir dėl sulaužytos Tutanchamono kojos, tvirtina H. Ashrafianas.
Tutmozis IV vieną religinį regėjimą patyrė vidury saulėtos dienos – jis užrašytas Sapno stelėje prie Didžiojo Sfinkso Gizoje. Tačiau jo vizijos yra nereikšmingos, palyginus su tomis, kurias patyrė Echnatonas. Jos paskatino Echnatoną antraeilio dievuko, vadinto Atonu („Saulės disku“), statusą pakylėti iki aukščiausio dievo.
Tai pamynė Senovės Egipto politeistines tradicijas ir davė pradžią kultui, kuris laikomas pirmąja istoriniuose šaltiniuose minima monoteistine religija. Jeigu H. Ashrafiano teorija yra teisinga, tuomet išeitų, kad ne tik ankstyva Tutanchamono mirtis, bet ir Echnatono religinė reforma yra ligos pasekmė.
„Žmonės, kurie serga smilkinine epilepsija, pabuvę saulės spinduliuose patiria tam tikrą psichinę stimuliaciją ir religinius vaizdinius“, – sakė H. Ashrafianas.
„Tai puikus ir įtikinamas paaiškinimas“, – sakė Mičigano universiteto ligų istorikas Howardas Markelis. Tačiau įrodyti šią teoriją beveik neįmanoma, turint galvoje, kad nėra jokių genetinių epilepsijos testų, pridūrė jis.
Niujorko universiteto Langone`o medicinos centro neurologas Orrinas Devinsky mano, kad ši teorija turi likti spekuliatyvi.
„Tikslus laikas, kada Echnatonas patyrė religinius regėjimus, nėra aiškiai užfiksuotas, o dauguma staigių religinių atsivertimų įvyksta ne dėl epilepsijos, – sakė jis. – Monoteizmas gali būti susijęs su epilepsija, ar bipoliariniu sutrikimu, ar šizofrenija, ar apsinuodijimu narkotiniais grybais, tačiau šis tyrimas neįtikina manęs nė viena iš šių versijų“.
„Ar mes žinome, kad priepuolis paskatino monoteizmą? Tai graži idėja, bet mes to nežinome“, – teigė H. Merkelis. „Tai įdomi hipotezė, tačiau tik tiek – patikimų įrodymų nėra“, – sakė jis.
Nagrinėjant Tutanhamono (pradžioje vadinamo Tutanhatonu) bei jo pirmtakų gyvenimus ir likimus, būtina atkreipti dėmesį į “mažytę” detalę – į to meto geofizinę situaciją, į laikmetį, kuriame gyveno faraonai. 1470 m.pr.m.e. mūsų dabartinis šiaurinis Žemės ašigalis ne tiktai buvo pietiniu, bet ir buvo Visatos pietinės dalies apogėjuje. Tai laikmetis, kai minėtas ašigalis kirto Visatos pusrutulį kertančią vertikalinę menamą plokštumą ir perėjo iš Saulės į Mėnulio “valdomą” Visatos pusrutulį. Tai patvirtina ir Egipto faraonų vardų su šaknimi “Atonas” (dievas Saulė) kitimas į vardus su šaknimis “Amonas” (dievas Mėnulis).