Liepos 20 d., Vilniaus geležinkelio stotyje į jau vienuoliktą kartą vykstančią patriotinę kelionę „Misija Sibiras” išlydėti 16 jos dalyvių. Penktą valandą iš Vilniaus pajudėjusio traukinio tikslas – Rusijos federacijoje, už 5000 kilometrų esanti Chakasijos Respublika. Tik priešingai nei per pirmuosius didelius trėmimus 1941-ųjų metų birželio 14-ąją, šįkart ekspedicijos dalyvius išlydi fotografai, garbingi politikai, maloniai prie vagono durų besišypsantys kelionės palydovai bei net iki stoties atėję keturkojai draugai. Chakasijoje misijos dalyviai susitiks su ten tebegyvenančiais lietuviais, ieškos ir tvarkys tremtyje žuvusių tautiečių kapinaites.
Geroji jaunimo žinia – Lietuva gyva
Vienas iš „Misijos Sibiras” globėjų, Europos Parlamento narys, prof. Vytautas Landsbergis neslėpė susižavėjimo į Chakasiją vykstančiu jaunimu ir gyrė juos už priimtą teisingą sprendimą: „Jūsų veikla yra geriausias sprendimas ir įrodymas, kad ne viskas yra pinigai, pramogėlė arba karjera”, – kalbėjo parlamentaras. Jis patriotiškai nusiteikusio jaunimo misiją prilygino skautų veiklai – tarnystę valstybei, tautai ir gėrio sklaidai. „Skautų taisyklėse buvo parašyta kasdien padaryti po vieną, nors ir po mažą, darbelį. Jūs vykstate dėl labai didelio ir gero darbo – patiems pažinti ir priminti apie tautą, kuri buvo tremiama, naikinama ir kurios pėdsakų ten yra. Perduokit gerąją žinią, kad Lietuva gyva, tokia pat, kaip ir jūs.” Per išlydėtuves kalbėjusi Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT) prezidentė Loreta Senkutė išsakė dar kartą pabrėžė pilietiškai aktyvaus jaunimo svarbą. Pasak LiJOT prezidentės, siekiant išsaugoti istorinę tautos atmintį, pirmiausiai ji turi būti aktuali jaunimui: „Jaunimas jaunikui – geriausia būdas perteikti istorinę Lietuvos atmintį”,– sakė L. Senkutė.
Monika Kareniauskaitė – viena iš 1700
Kaip per spaudos konferenciją sakė Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis, į vieną vietą pretendavo daugiau nei 100 jaunų žmonių – aukštosiose Lietuvos mokyklose to nepamatysi, o tai liudija, kad Lietuva turi gerą ateitį, nes yra jaunimo, kuris supranta istorinės atminties svarbą.” Daugiau apie savo motyvaciją keliauti į Sibiro pietus pasakojo viena iš misijos dalyvių Monika Kareniauskaitė.
„Atranka prasidėjo nuo anketos pildymo, joje buvo labai daug klausimų. Iš tų anketų atrinko apie 70 žmonių, kurie buvo pakviesti leistis į dviejų dienų žygį Dzūkijos regioniniame parke. Ten žiūrėjome įvairius partizanų bunkerius. Per tas dienas reikėjo nueiti 60 kilometrų”, – daugiau apie didelį atrankos konkursą pasakojo jaunoji istorikė. Pasak jos, pagrindiniai kriterijai, į kuriuos organizatoriai kreipė dėmesį, buvo gebėjimas dirbti komandoje ir ištvermė: „Specialių rungčių nebuvo, tiesiog buvo išbandoma jų ištvermė ir kaip jie gali dirbti komandoje.”
Pagrindinė motyvacija – solidarumas su tauta
„Pati esu istorikė ir tyrinėju sovietinį laikotarpį. Dažnai tenka susidurti su būtent represijų į Sibirą tematika, todėl norėjau pamatyti, kaip tai gyvai atrodė, ne tik iš dokumentų. Dar vienas motyvas, kodėl norėjau dalyvauti buvo tai, kad iš mano šeimos niekas nebuvo ištremtas. Kadangi trėmimai skaudžiai palietė ne vieną Lietuvos šeimą, aš taip tarsi norėjau solidarizuotis su tomis šeimomis ir prisiliesti prie tos patirties, kad pati tai geriau suprasčiau”, – apie savo motyvaciją misijoje pasakojo M. Kareniauskaitė. Jaunoji istorikė pasakojo, jog pagrindiniai dalykai, be kurių palikti Lietuvos yra nevalia, yra įvairios cheminės priemonės nuo vabalų ir tinkleliai. Visi ekspedicijos dalyviai prieš kelionę pasiskiepijo nuo erkinio encefalito. Paklausta, ar yra dalykų, kurių misijos dalyvė bijo, Monika teigė, kad tikisi viską ištverti. Kelias valandas prieš išvykimą kalbinta pašnekovė sakė dar nelabai suprantanti, kad išvyksta: „Dar nelabai suprantu, kad išvykstu. Manau, kad pradėsiu viską jausti įlipusi į traukinį.”
Į misiją su palaiminimu ir kryžiumi
Vilniaus arkikatedros bazilikos vikaras Saulius Bužauskas prieš kelionę palaimino misijos dalyvius ir medinį kryžių, kurį šie gabeno į Sibirą. „Prisiminkite, kas stiprina visų laikų, visų kartų tremtinius. Vežate kryžių – kryžius primena tikėjimą. Primena, kad tremtinius visais laikais lydėjo krikščioniškas tikėjimas, viltis, noras grįžti į savo kraštą, nors net ir nebūnant lietuviškose žemėse, išlaikyti lietuviškas vertybes, atsiremti į Dievą”, – prieš palaimindamas kalbėjo S. Bužauskas. Krikščioniško jaunimo veikloje nuolat dalyvaujantis kunigas pabrėžė ir maldos svarbą. Kunigas ragino ekspedicijos dalyvius sunkumo akimirką nepamiršti maldos ir savo misijos tikslo: „Ir jūs, kai bus sunku, išdrįskite pasimelsti ir neužmirškite pasimelsti už tuos žmones, kurie ten palaidoti, kai sutvarkysite kapus. Mūsų tvarkymas dažnai bus labai trumpalaikis, bet malda yra amžinas dalykas. Malda pranoksta laikus, pranoksta kartas ir sujungia mus visus, tuos kurie gyvena dabar ir tuo, kurie gyveno prieš mus.”
2,5 metrų aukščio simbolinį mirusiųjų atminimo ir vilties ženklą sukūrė tautodailininkas Vidmantas Zakarka. Į Lietuvą ekspedicijos dalyviai grįš rugpjūčio 3-ąją.
„Misija Sibiras” – diplomatinis išbandymas
Misijos išlydėtuvėse dalyvavęs LR užsienio reikalų ministras A. Ažubalis kaip ir visi jų dalyviai sveikino ekspedicijos dalyvius ir savo ruožtu apžvelgė tokios misijos prasmę Lietuvos diplomatiniams santykiams su Rusija. Ministras dėkojo Rusijos federacijai už nesunkiai išspręstus vizų klausimus. A. Ažubalis priminė, kad kasmet vyksta derybos dėl leidimo jaunuoliams iš Lietuvos tvarkyti tremtinių kapavietes. Ministras išreiškė viltį, kad „kiekviena ekspedicija netaps išbandymu ir Lietuvos diplomatiniams gebėjimams.” A. Ažubalis akcentavo visų tautybių didvyrių kapų tvarkymo svarbą. „Tiek Rusijos karių Lietuvoje, tiek lietuvių tremtinių kapai turi būti tvarkomi” – kalbėjo LR užsienio reikalų ministras.
Organizaciniai pasikeitimai
Projektą „Misija Sibiras“ iki šiol paskutinius septynerius metus organizuodavo LiJOT. Kitais metais ši atsakomybė teks labdaros ir paramos fondui „Jauniems“. Nuveiktais darbais ir pasididžiavimo „Misija Sibiras” neslėpusi LiJOT prezidentė L. Senkutė sakė: „Misija Sibiras“ suaugo, visus metus misija matavosi daugybę marškinėlių ir galiausiai juos išaugome – nebetelpame, norime kad ekspedicija priklausytų jaunimui”. L. Senkutė fondo „Jauniems“ vadovui Arnui Marcinkui perdavė simbolinę linkėjimų knygą ir linkėjo sėkmės ateityje.
Misijos tęstinumas grįžus į Lietuvą
Iš misijos į Lietuvą grįžęs jaunimas planuoja keliauti po įvairias Lietuvos mokslo institucijas, bendruomenių namus bei organizacijas. Taip misijos dalyviai planuoja su tokios patirties neturėjusiais tautiečiais pasidalinti savo išgyvenimais, apšviesti klausytojus istoriškai. Tokių susitikimu iliustracijomis taps per misiją daromos fotografijos ir filmuojami vaizdo įrašai.
