A. Liekis. Istorinės atminties reikšmė lietuvių tautai ir jos valstybingumui

Mūsų himne giedama:
…Iš praeities Tavo sūnūs
Te stiprybės semia.

Iš tikrųjų, be istorinės atminties neįmanomas tautiškumas ir nepriklausomas valstybingumas, tautinė savimonė.

Lietuvos šaulių sąjungos įkūrėjas Vladas Putvinskis-Pūtvis rašė: Kol yra gyva tautinė savimonė, žlugus valstybei, tauta vėl ją atkurs atsiradus patogiam momentui. Bet jei tauta netenka tautinės savimonės, jos, kaip ir mirusio žmogaus, niekas nebeprikels.

Visų laikų okupantai iš okupuotų tautų stengdavosi ištrinti istorinę atmintį, tautinę savimonę, tautiškumą.

Be tautiškumo neįmanomas ir tikras pilietiškumas. Pilietybę žmogus gali keisti ir keletą kartų per gyvenimą. O tautybę įgyjama gimstant. Tautiškumas išugdomas – jis tada tampa kiekvieno stiprybė ir vertybinė atrama.

Istorinės atminties, o kartu ir tautiškumo reikšmę, pasak Biblijos, lyg ir pirmieji suvokė žydai. Ir Dievas į žydus visą laiką Biblijoje kreipiasi tik kaip į tautą. Istorinė atmintis, kalba, papročiai ir religija neleido žydams ir išsiblaškiusiems po pasaulį nutautėti.

Apie mūsų, lietuvių tautą, jau, atrodo, galima kalbėti ir nuo karaliaus Mindaugo. Jis, kaip ir kiti tų laikų kai kurie valdovai, išreiškė lietuvių tautos valią. Lietuviai tuomet turėjo savo kalbą, religiją, žemę ir juos jungė bendra atmintis. Tik vėliau, ypač po krikšto, ėmė formuotis atskiras valdančiųjų luomas, kuris, perimdamas lenkų kalbą ir kultūrą, tapo svetimas savo gimdytojai – lietuvių tautai, jos istorinei atminčiai, o pamažu tapo abejingas ir Lietuvos valstybės savarankiškumui, Lietuvos virtimui Lenkijos provincija.

Žlungant feodalizmui ir atsiradus galimybėms nekilmingiesiems studijuoti bei užimti valdžioje postus, naujieji lietuvių šviesuoliai, aušrininkai, daugiausiai kilę iš lietuvybės nepraradusių valstiečių, vis drąsiau ėmė kelti ir lietuviškumo atgaivinimo, savarankiškumo, teisių klausimus. Jie, kaip ir daugelio laisvės kovon pakilusių Balkanų tautų veikėjų, žadino tautą priminimais apie jos garbingąją praeitį, kartu žadindami ir jos pasitikėjimą savimi, norą vėl būti istorijos kūrėja. Nors gal dr. Jono Basanavičiaus ir kitų tuometiniai rašiniai iš lietuvių tautos bei valstybės praeities šiandienos požiūriu daug kuo kritikuotini, tačiau tada jie, lietuvių tautos prisikėlimo metais, atliko didesnį vaidmenį, negu šimtai mokslinių traktatų. Aušrininkų, varpininkų idėjos apie galimą lietuvių tautos ir jos valstybingumą buvo toliau puoselėjamos ir pagal jas 1917 m. rugsėjo 18–22 d. Vilniaus konferencijoje nubrėžtos gairės nepriklausomai, demokratinei, tautinei Lietuvos valstybei etninėse lietuvių žemėse sukurti, buvo įkurta Lietuvos Taryba, išrinkta paskelbti Nepriklausomybės aktą.

Aušrininkų, varpininkų ir kitų idėjos ir šiandieną rodo jų pažangumą, istorinės raidos suvokimą: jie suprato, kad LDK – jau istorinė praeitis ir anksčiau ar vėliau ir gudai, ir ukrainiečiai imsis kurti savas valstybes, o nauja unija su Lenkija būtų pražūtinga tautai bei jos valstybingumui. Tik nepriklausoma tauta gali išvystyti visas savo kūrybines galias ir daugiausiai prisidėti prie visos žmonijos pažangos.

Tačiau buvusio valdančiojo bajorų, dvarininkų ir bažnyčios feodalų luomo – elito – istorinė atmintis dažniausiai tesiekė tik bendrą su lenkais istoriją. Tad jie ir buvo vos ne nuožmiausiais „savarankiškos“ Lietuvos, lietuvių be lenkų, priešais, vadino juos „litvomanais“, net rusų šnipais. Tie „nueinantieji“, netikėjo, kad viena lietuvių tauta be lenkų galėtų sukurti savo valstybę ir ją valdyti. Užtat daugelis iš jų ir sveikino Lenkijos viršininką diktatorių Juzefą Pilsudskį bei jo pastangas okupuoti Lietuvą tariamu Lenkijos–Lietuvos valstybės iki padalinimų (iki 1772 m.) atkūrimu; jie nepripažino lietuvių tautos ir jos valios.

J. Pilsudskis, Liucjanas Želigovskis ir kiti nuožmiausieji nepriklausomos Lietuvos priešai savo pažiūromis bei veikla iš esmės siekė sustabdyti istoriją. Bet galutinis jų pralaimėjimas buvo 1919 m. rugpjūčio pabaigoje, kai jauna Lietuvos Respublika likvidavo J. Pilsudskio ir vietinių lenkų bei sulenkėjusiųjų bajorų, dvarininkų ginkluotą sąmokslą (POW) Kaune ir kitose vietose – nuvertę, išžudę nepriklausomos Lietuvos Vyriausybę, jie planavo sudaryti savo, kuri tariamai lietuvių tautos vardu paprašytų J. Pilsudskio ir seimo Varšuvoje, prijungti Lietuvą prie Lenkijos.

Lenkų sąmokslo pralaimėjimas iš tikrųjų buvo ne tik imperialistinės Lenkijos, bet ir visos unijinės ideologijos, propaguotos ir vietinių lenkų bei sulenkėjusiųjų luomo atplaišų, pralaimėjimas. Imperialistinėje, šovinistinėje Lenkijoje jau nebūtų išlikę nei lietuvių kalbos, nei Lietuvos. Tai kažkodėl nenori prisiminti ir suprasti bumblauskininkų „istorikų cechas“, ir šiandieną dar verkšlenantis dėl tariamai sulenkėjusios ar lenkiškosios bajorijos, dvarininkijos nušalinimo nuo nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Bet tada ji pati griežtai atsisakė dalyvauti. Ji buvo feodalinių laikų padaras ir įsivaizdavo, kad tik jos luomas turi teisę ir gali valdyti valstybę. O kurta ne vieno kurio luomo Lietuva, kokia ji buvo feodalizmo laikais, taigi iš esmės visiškai nauja, kokios istorijoje nebūta – tik lietuvių tautos nepriklausoma, demokratinė Lietuva ir tik etninėse lietuvių žemėse. Neatsisakymas tada to išdavikiško sulenkėjusiojo ar lenkų bajorų, dvarininkų, bažnyčios feodalų būtų tolygu, jei po Kovo 11-osios valdyti Lietuvą būtų palikta „sąjunginė“ komunistų partija.

Taigi po Pirmojo pasaulinio karo demokratinę, tautinę Lietuvą sukūrė ir apgynė ne vienas kuris luomas, jo elitas, o visa lietuvių tauta. Jos vienas iš didžiausių priešų visą laiką buvo lenkai, jų valdantieji. Lenkija buvo ir vienintelė iki karo Europoje valstybė, nepripažinusi Lietuvos valstybingumo de jure.

Tarpukario nepriklausoma Lietuva teturėjo apie 19 metų laiko kūrybiniam darbui (daugiau dvejų metų truko Nepriklausomybės karai su bolševikais, bermontininkais ir lenkais, nors ir nepasisekė iš jų išvaduoti jų okupuotos sostinės Vilniaus ir krašto). Jai beveik viską reikėjo pradėti nuo nulio. Bet Antrojo pasaulinio karo išvakarėse Lietuva jau beveik niekuo nenusileido kitoms Europos valstybėms. Bet svarbiausia, kad lietuvis vėl po daugelio dešimtmečių lenkų, rusų viešpatavimo buvo pasijutęs savo krašto šeimininkas, istorijos kūrėjas; daug kur įsigaliojo tautiškumas ir patriotizmas, kurio nepajėgė ištrinti ir nauja, beveik penkiasdešimtmetį trukusi SSRS, nacių Vokietijos ir vėl SSRS okupacijos. Ir kai tik susidarė palankesnės sąlygos, buvo paskelbtas Kovo 11-osios Lietuvos Nepriklausomybės Atkūrimo aktas.

Lietuvių tautinis ir valstybinis susivokimas ypač sparčiai vyko prezidentinės Lietuvos metais, po 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo. Iki jo net laikinojoje sostinėje Kaune visur net iškabos tebebuvo žydų, lenkų, rusų kalbomis. Ir net seimų posėdžiuose vis būdavo atstovų, sakiusių kalbas ne valstybine – lietuvių – kalba. Bet prezidentu vėl tapus didžiam patriotui Antanui Smetonai, tautinės Lietuvos kūrimas tapo vienu iš svarbiausiu jo, o kartu ir valstybės rūpesčiu. Pirmasis Lietuvos prezidentas A. Smetona sakė: Visa kas yra tikrai tautiška, tikrai ir žmoniška, visuotiniška. Per tautiškumą į žmoniškumą <….>. Tauta yra laisva, kai yra susitelkusi nepriklausomon valstybėn <…>. kaip senovėje mūsų vaidilutės kurstė ir saugojo šventąją ugnį, kad ji neužgestų, taip mes turime dabar saugoti savo krašto laisvę, nuolat žadindami tautos sąmonę, kad ji neužmigtų. Sunku įskelti ugnį, kai ji išblėsta, sunku pažadinti tautą, kai ji apsnūsta. Ir Nepriklausomybė nėra, kuri amžinai palieka Tautai be niekur nieko. Ja reikia kasdiena rūpintis ir dėl jos kovoti.

Tarp svarbiausiųjų tautiškumui ugdyti priemonių nepriklausomoje Lietuvoje, kaip ir kovų dėl jos metais, buvo istorinė atmintis ir su ja susijusių svarbių tautai datų, įvykių minėjimai: kaip Vytauto Didžiojo jubiliejaus, rugsėjo 8-osios, kaip Tautos dienos ir kt. Lietuvių kalbos ir tautos saugojimui buvo priimtas ir specialus įstatymas, kuris numatė ir baudžiamąją atsakomybę už Konstitucijos nuorodos, kad lietuvių kalba valstybinė, nesilaikymą, taip pat už svetimų valstybių vėliavų, kaip okupantės Lenkijos, kėlimą, Lietuvai priešiškų valstybių uniformų vilkėjimą ir pan. Visos švietimo, studijų įstaigos privalėjo rūpintis ir patriotiniu ugdymu. Labai didelį darbą toje srityje nuo 1927 m. atliko Lietuvių tautininkų sąjungos drauge su kitomis tautinėmis organizacijomis sudaryta respublikinė ir jai pavaldžios apskričių, valsčių Tautinio ugdymo tarybos. Joms priklausydavo ir savivaldybių, valstybinių institucijų atstovai. Tarybos ne tik kontroliavo, kad visi renginiai atitiktų tautinę dvasią, bet ir teikė rekomendacijas renginių organizatoriams, spaudai.

Ištrinti istorinę atmintį ar pajungti ją saviems tikslams visada stengėsi ir stengiasi kaip praeities okupantai, taip ir šiandienos globalistai, ar kai kurie tautinių mažumų veikėjai. Rytų Lietuvos sulenkėjusiems ir lenkams dažniausiai istorinė atmintis tesiekia J. Pilsudskį ar kiek anksčiau. Nors šiame krašte, atrodo, neįmanoma surasti veikėjo, kurio genealoginės šaknys būtų giliau negu XVIII a., Lietuvos statutuose lenkai teminimi tik kaip svetimšaliai.

Nenaudinga buvo gilesnė atmintis ir šiame krašte įsigalėjusiai lenkiškajai katalikų bažnyčiai – Vilniaus vyskupijos kapituloje, pavaldžios Lenkijos Gniezno arkivyskupui, visą laiką ir į parapijas daugiausia tik lenkų kunigus skyrė, kurie pirmiausia buvo tik krašto lenkintojais, lietuvybės naikintojais, lietuvių tautinio prisikėlimo, aušrininkų minčių slopintojais. Dar daugiau, net lietuvių spaudos draudimą daugelis lenkų kunigų, vyskupų, vienuolių panaudojo tolimesniam krašto lenkinimui – platino tik lenkiškas maldaknyges, knygeles, skelbdami, kad patriotai tik tie, kurie kalba ir meldžiasi lenkiškai, kovoja už Lenkijos valstybės atkūrimą. Nepasisekė pamatyti nė vienos lietuviškos maldaknygės, kurią būtų išleidusi to krašto, taip pat Lenkijoje katalikų bažnyčia. Tad ir šiandieną šiame krašte gyvenantys lenkai ar sulenkėję lietuviai, gudai vis dar neretai jaučiasi lyg ne Lietuvos piliečiai, o Lenkijos atstovai, Lenkijos „penktoji kolona“. Tad čia ir susirinkimuose dažniausiai kalbama tik lenkiškai, keliamos tik Lenkijos vėliavos, puikuojamasi nors ir nusikaltėlės Armijos Krajovos uniformomis, medaliais. O tam turi įtakos, kad ir šiandieną šiame krašte švietimas yra pačių lenkų, neretai šovinistinių nuostatų, rankose ir beveik visa to krašto spauda yra išlaikoma Lenkijos, tad netrukdomai tame krašte veikia tokios partijos kaip Lenkų rinkiminė akcija. Nekontroliuojama ir tokių studijų institucijų kaip Balstogės universiteto filialo veikla. Susirūpinti verta, nes planuojama Lietuvoje steigti ir daugiau kitų valstybių studijų ir mokslo institucijų ar jų filialų. Ypač smerktinais būtų aktai dėl žemės pardavimo svetimšaliams.

Pas mus uždrausta sovietinė ir nacių atributika, bet leidžiama lenkų. Atsvara lenkų šovinistams kaip Šalčininkų krašte turėtų būti organizuojamos lietuvių tautinių organizacijų, Lietuvos šaulių sąjungos, kariuomenės dalinių mokymo ir poilsio, tautinio jaunimo organizacijų stovyklos, lietuviški koncertai ir pan.

Tačiau tie patys istoriniai faktai gali būti pagrįsti įvairiems siekiams ar net ideologijoms. Štai SSRS okupacijos metais „istorinė atmintis“ turėjo tarnauti tik SSRS ir komunistų partijos interesų stiprinimui. Taip 1946 m. pavasarį, LKP (b) CK nurodymu LTSR Mokslų akademijos sesija patvirtino nurodymus, kaip istorikai turi vertinti Lietuvos istorijos įvykius, procesus ir atskiras asmenybes. Jų esmė: teisinga, pažangu tik tai, kas padėjo kurtis bolševikų partijai ir SSRS, stiprino draugystę su didžiąja rusų tauta. Ir tie, kurie nesilaikydavo tų nurodymų, buvo sodinami į kalėjimus, ištremiami.

Bet ir šiandieną pasirodo knygų, straipsnių, kurių autoriai, neišsivadavę iš okupacinių metų ideologijos ar prisiskaitę lenkų, rusų ar vokiečių kūrinių, ginančių tų tautų ir valstybių politiką, mėgina pateisinti J. Pilsudskio, Josifo Stalino ir kitų invazijas tiek į Rytų Lietuvą, tiek į Klaipėdos kraštą, sumenkinti lietuvių tautos vaidmenį istorijoje, kad, gink Dieve, nepaneigus lenkų, vokiečių ar rusų šovinistinių svaičiojimų apie tariamas jų teises į lietuvių tautos žemes, kad nepasakius, jog ir prieš krikščionybę lietuvių tauta savo išsivystymu nenusileido kaimyninėms tautoms, kad ir po krikščionybės baldakimu neretai buvo siekiama įgyvendinti niekšingiausius šovinistinius – militaristinius planus.

Laisvoje, demokratinėje valstybėje, kaip mūsų Lietuva, istorija – tai ją rašančiųjų patriotiškumas, vertybinės nuostatos. Tas pats pasakytina ir apie žurnalistiką. Tuos pačius įvykius, procesus, faktus galima įvairiai traktuoti, įvairiems tikslams panaudoti. Sovietmečio istorikai irgi rašė apie trėmimus, suėmimus, bet tik tam, kad įrodytų tą tariamai milžinišką darbą, kuris buvo atliktas „kovoje prieš buržuazinius nacionalistus“.

Kad nepakartotume praeities klaidų, pražūtingų mūsų tautai ir nepriklausomybei, turėtume ir iš valdžios reikalauti stiprint tautiškumo ugdymą ir nepriklausomybę, analizuoti ir žiniasklaidoje, kiek mūsų valdžios aktai ir nutarimai prisideda ar gali prisidėti prie suvereno – lietuvių tautos ir nepriklausomos Lietuvos stiprinimo. Tauta, nepriklausomybė, Lietuva turi būti visko matas ir vertybė.

Būtų tikslinga, kad tie, kurie nori būti Seimo nariais, užimti svarbesnius postus valstybėje, pirma turėtų išlaikyti lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės istorijos egzaminą. O atstovauti Lietuvai, sakysime, Briuselyje, suteikti teisę tik valstybės suvereno – lietuvių tautos atstovams ir tik davusiems viešą priesaiką Lietuvai.

Galingoji Lietuvos valstybė žlugo, o ją sukūrusi mūsų tauta buvo atsidūrusi ant pražūties ribos ne dėl pralaimėjimų mūšių laukuose, o dėl per menko savo interesų, savos kalbos ir kultūros puoselėjimo ir gynimo, pataikavimo svetimšaliams, perdėto tolerantiškumo, taip pat neretai ir dėl savo dvarelio, savos partijos interesų iškėlimo aukščiau už tautos ir valstybės interesus.

Ši diena, kaip žinote, gerbiamieji, Europos sąjungos (ES) yra paskelbta kaip Tarptautinė miego diena. Mums, lietuviams, dar anksti švęsti tokią dieną.

Pranešimas skaitytas konferencijoje 2012 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime (LRS) – „Tautos istorija ir jos sklaida“