M. Kundrotas. Anarchizmas: teorija ir praktika

Anarchizmas – utopinė politinė pasaulėžiūra, kurioje nėra vietos nei valdžiai, nei valstybei. Kaip ir kitos utopijos – komunizmas, fašizmas ir nacizmas – ji praliejo marias kraujo, bet savo svajonės įgyvendinti neįstengė. Teorijos ir praktikos atotrūkis – teorija be praktikos arba praktika be teorijos – dėsningai baigiasi žlugimu. Pasaulis pasirodo sudėtingesnis, nei bet kuri žmogiška svajonė, kad ir kokia ji būtų – geranoriška ar piktavališka, jeigu ji apsiriboja viena idėja ir viena kryptimi.

Pagal požiūrį į žmogų ir žmonių tarpusavio santykius anarchizmą galima skirti į dvi sroves – anarcholiberalizmą (įskaitant anarcholibertarizmą) ir anarchosocializmą (įskaitant anarchokomunizmą). Visos kitos anarchizmo srovelės daugiau arba mažiau atitinka vieną iš šių dviejų pagrindinių tipų.

Anarcholiberalizmas iš tiesų yra vienintelė nuosekli anarchizmo forma. Atmesdamas valdžią, jis atmeta kur kas pirmesnį, valdžią grindžiantį principą – tvarką. Šia prasme teisingas lietuviškas liaudiškas vertimas: anarchija – tai betvarkė. Ši anarchizmo forma iš principo atmeta bet kokią individų tarpusavio darną, jos šūkis – ką noriu, tą darau. Į šią anarchizmo formą linksta šiuolaikinis kraštutinis liberalizmas, atitrūkęs nuo pirminio liberalizmo principų, kur laisvė glaudžiai derinta su atsakomybe.

Anarcholiberalizmą dažniau sutiksime praktikoje, nei teorijoje: tai įmanoma įgyvendinti ribotam individų skaičiui, bet niekada – visumai, nes vienų individų laisvė išsyk pažeidžia kitų laisvę. Jei klasikinis liberalizmas dar bent mėgina suderinti skirtingų individų vertybes ir interesus – mėgina skirtingai ir dažnai visai nesėkmingai – tai anarchistinis liberalizmas net nesistengia. Čia – kiekvienas už save, griebki tiek, kiek įstengi.

Anarchosocializmas – priešingai, veikiau teorinė koncepcija, tai – jau grynoji utopija. Čia kalbama apie tvarką, darną, bendruomeniškumą be valdžios ir be valstybės. Kovingesni anarchosocialistai siekia sugriauti valstybę, taikesni ją tiesiog ignoruoja, abiem atvejais kuriamos alternatyvios bendruomenės.

Kas iš to išeina praktikoje? Bendruomenės, kuriose tarsi reiškiama bendroji valia. O tai reiškia bendrąją valdžią. Išsiskiriančio ir prieštaraujančio asmens laukia ostrakizmas: geriausiu atveju – išvijimas iš bendruomenės, blogiausiu atveju – sunaikinimas. Čia nustatomos bendros taisyklės, atitinkančios įstatymus. Ilgainiui, jei ne iš karto, išsiskiria vedančioji mažuma ir vedamoji dauguma. Dažnai vadai įgauna absoliutų autoritetą ir beribę valdžią – užtenka prisiminti „batką“ Nestorą Machno. O kas yra bendruomenė su savais įstatymais, kontroliuojama teritorija ir valdžia? Teisingai – valstybė.

Išeina taip, jog bėgdami nuo valstybės anarchosocialistai grįžta prie valstybės. Tik ji – dar represyvesnė už įprastinę, tradicinę valstybę, kurioje įstatymai nušlifuoti laiko, o valdžios – padalintos. Čia susikuria valstybė, kurią drąsiai ir be išlygų galima vadinti totalitarine. Toks anarchizmas priartėja prie didžiausio deklaruojamo savo priešo – fašizmo.

Fašizmas ir anarchizmas pačia savo esme turi daug bendro, nors iš pažiūros kalba skirtingomis kalbomis. Anarchizmas viską pradeda asmeniu – liberalusis anarchizmas juo ir baigia, socialistinis juo remia savo bendruomenės utopiją, fašizmas gi viską pradeda ir baigia valstybe. Abiejų formų anarchizmas skelbia laisvę, nors viena forma ją apriboja individo ribomis, kita – perkelia į kolektyvą, tuo tarpu fašizmo akcentas – valdžia, įkūnijanti ir užtikrinanti tvarką ir darną.

Valdžią ir laisvę jungia trečia sąvoka – valia. Abiem šiais atvejais valia pabrėžiama greičiau Frydricho Nyčės, nei Artūro Šopenhauerio aprašyta prasme. Tai – valia ką nors daryti, o ne valia tramdyti savo ydas, aistras, kovoti su gyvenimo aplinkybėmis.

Anarchizmas ir fašizmas – voliuntaristinės ideologijos. Abi jos niekina intelektą, racionalumą, rafinuotą kultūrą. Už stalo anarchistą ir fašistą galima net supainioti – abiems normalu garsiai raugėti, keiktis, laidyti smurtines ir seksualines užuominas. Jų idealas – laukinis, pusiau gyvulys. Jis privalo būti stiprus, agresyvus, jo interesai – biologiniai. Abi šios pasaulėžiūros išreiškia vulgarųjį, vitališkąjį, brutalųjį žmogaus pradą. Jei šie du reiškiniai – tokie giminingi, kas gi juos supriešina?

Anarchistų retorikoje fašizmas – reakcinė pasaulėžiūra, gretinama ir netgi tapatinama su konservatizmu: konservatizmas laikomas tiesiog nuosaikesne, o fašizmas – kraštutine reakcijos forma. Save gi anarchistai pateikia revoliucijos fone, greta komunistų. Anarchistai ir komunistai sudaro šiuolaikinių „antifašistinių“ frontų avangardą, fašizmu apšaukdami bet kokią pasaulėžiūrą, kuri nėra anarchistinė, komunistinė ar bent jau – liberali. Iš tiesų čia – nieko naujo: XX a. viduryje komunistai fašistais vadino sau artimiausią jėgą – socialdemokratus.

Fašizmas gali kalbėti apie dvasingumą, bet visai kita prasme, nei konservatizmas. Konservatizmas sudvasina fizinį pasaulį, fašizmas – atvirkščiai, dvasią išveda iš biologijos. Abi šios ideologijos daug dėmesio skiria istorijai, tačiau konservatizmas istoriją supranta tęstiniame kontekste, fašizmui bet kokia raidos idėja kelia alergiją, čia istorija tėra medžiaga savam, iš esmės naujam tikrovės konstruktui. Tvarkos ir drausmės akcentus konservatizmas išveda iš doros, darnos, teisės, fašizmas – iš galios.

Anarchistas savo ruožtu gali remtis intelektu, mėgstama jo frazė oponentui – skaityk knygas. Vis gi jo atveju tai reiškia: skaityk anarchistines knygas. Visos kitos – nevertos dėmesio. Džonas Lokas, Edmundas Berkas, net Karlas Marksas savo teorinius veikalus pradeda polemika, anarchizme dažnesni monologai – kalba apie ką nors, o ne su kuo nors. Apie kokią intelektualinę raidą galima kalbėti, užsisklendus savyje ir tarp savų?
Anarchizmas ir fašizmas – dažniausiai pusmokslių ideologijos. Žinoma, tai nereiškia, jog čia nebūta ar nesama intelektualų – Džovanio Džentilės ar Michailo Bakunino tikrai nepavadinsi pusmoksliais. Vis gi intelekto ir praktikos santykiai šiose ideologijose – prieštaringi. Fašizmas gimė gatvėje ir tik po to surado sau teorinį pagrindimą iš intelektualų pusės.

Anarchizmas – priešingai, gimė tarp intelektualų-utopistų, užtai praktikoje pasirodė paprasčiausiai neįgalus: idealizavę individą ir jo valią, o dažnu atveju – dar ir laukinį liumpeno asmenyje, šie intelektualai neįvertino tamsiųjų laisvo gyvulio pusių.
Anarchizmo ir fašizmo skirtumai – detalėse, formose ir situacijose. Fašizmas garbina kolektyvą, bet valdančiam individui suteikia beribes galias – ar tai nėra įgyvendinta anarchizmo svajonė? Anarchizmas skelbia absoliučią laisvę be jokių taisyklių, bet tada taisykles diktuoja galia, o vienų laisvė kitiems tampa tironija – ar ne to siekia fašizmas?
Dažnas fašistas iki pergalės – anarchistas. Dažnas anarchistas po pergalės – fašistas. Kol valdžia priklauso kitiems – su ja kovojama, deklaruojant ir demonstruojant laisvę. Kai valdžia perimta – ja naudojamasi be skrupulų, o laisvė pasitaupoma sau. Juk, tiesą sakant, laisvė ir valdžia yra tas pats. Skirtumas tik toks, kam ji skiriama – sau ar visiems. Akivaizdu, kad abiem atvejais ji skiriama sau. Koks anarchistas linkės laisvės tiems, kas nėra anarchistai? Koks fašistas dalinsis valdžia su tais, kas nėra fašistai?

Anarchizmas ir fašizmas siekia to paties – galios be jokių doros taisyklių. Nenuostabu, kad šiame amžiuje anarchistiniai ir fašistiniai judėjimai susilieja, perimdami vieni kitų retoriką ir net simboliką. Juk tai – dvi to paties medalio pusės. Jei ne to paties proceso etapai.