Romuviai ant Pučkorių piliakalnio atšventė lygiadienį (nuotraukos, audio)

Saulei nugalėjus tamsą romuviai jau ne pirmus metus rinkosi netoli Naujosios Vilnios ant Pučkorių piliakalnio švęsti pavasario lygiadienio. Šis piliakalnis šventimui išsirinktas ne tik dėl jo didingos istorijos, bet ir ir dėl jo tinkamumo pavasario apeigoms: piliakalnis apaugęs ąžuolais, papėdėje iš rytų pusės teka šaltinis.

Nemažai šventės dalyvių dėvėjo tautiniais rūbais. Į šventę atjojo Kotrynos Augaitytės vadovaujami raitieji skautai iš Aukštutinio Pavilnio.

Buvo giedamos pavasario apeiginės giesmės. Šventė prasidėjo eisena nuo piliakalnio prie jo papėdėje sruvenančio šaltinio. Čia ir prasidėjo apeigos – šaltinis buvo papuoštas žilvičio šakelėmis, paskui visi prausėsi šaltinio vandeniu, ragavo ir laistėsi juo. Pavasarinis gyvybės vanduo gaivino švenčiančiųjų dvasią ir stiprino gyvybines jėgas.Galias žadino ir apeigų folkloro grupės “Kūlgrinda” bei Sutartinių mokyklos dainininkų giedamos sutartinės vandenims “Teka upelė dabile”, “Dūno upė”:

“Dūno upė”:

Šventiškai nusiteikusi atrodo buvo ir pati gamta – sprogstantys pavasariniai kačiukai, lazdynų žirginėliai, nedrąsiai lendančios pirmosios žibutės – liūdijo didžiojo gamtos prisikėlimo pradžią.

Žvarbokas šiaurys ir pavasarinė aukuro ugnis subūrė visus ant piliakalnio viršūnės į dar glaudesnį ratą. Gabijai aukojo ir protėvius bei Dievus pagarbino ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Panevėžio bei Vilkaviškio vaidilos.

“Oi kalnas kalnas…”:

Ugniai buvo aukojami grūdai bei apeiginis gėrimas, linkint gero prasidedančių metų derliaus ir skalsos.  Sveikinimo žodžius tarė ir svečiai iš kitų miestų Romuvų –  Kauno, Panevėžio, Pasvalio, netgi brolių latvių atstovai. Siųsdami ratu apeiginio gėrimo indą šventėjai sveikino vieni kitus, linkėdami sveikatos, gerų, derlingų, turtingų metų. Buvo prisimintas ir susirgęs Krivis Jonas Trinkūnas, ankstesniais metais visuomet dalyvaudavęs šioje šventėje, linkėta jam greičiau pasveikti.

Deivę Žemyną pagerbė ir visus grūdais labino vaidilė Nijolė. Ji – didžioji Vilniaus apylinkių žinovė, kiekvieną sekmadienį rengianti pažintinius žygius po Vilniaus apylinkes. Kaip ir kasmet į  Pavasario lygiadienio apeigas atvedė visą būrį žygeivių. “Skalsos, skalsos, skalsos!” – linkėjo vieni kitiems susirinkę bendraminčiai.

Paskui visi budino Žemynėlę – paskutinį įšalą varydami, žemelę šildė ir budino susirinkę vilniečiai ir svečiai trypdami sutartinę “Kalnuti rytata”:

Kartu su visais trypė ir skautai su savo žirgais, o aidą atkartojo Vilniaus kalvos ir kalneliai.

Pavasario lygiadienio apeigos pasibaigė persivertimais į šviesiąją metų pusę ne tik simboliškai, bet ir tiesiogiai – kūliavirsčiu per ąžuolinę lazdą. Galiausiai visi įsisuko į bendrus ratelius apie ugnį ir smagius žaidimus.

O gamta tą dieną irgi šventė: vėjas sūkuriais tarp medžių sukosi, debesys plaukte plaukė, pašėlusiai blaškėsi ugnies dūmai. Vyko tikros žiemos ir pavasario grumtynės.

Šventę surengė Lietuvos jaunimo Ramuva, padedama Lietuvos etninės kultūros draugijos ir Vilniaus Romuvos.

Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos:

Algimanto Stalilionio nuotraukos:

Gintaro Žalnoros nuotraukos: