Saulei nugalėjus tamsą romuviai jau ne pirmus metus rinkosi netoli Naujosios Vilnios ant Pučkorių piliakalnio švęsti pavasario lygiadienio. Šis piliakalnis šventimui išsirinktas ne tik dėl jo didingos istorijos, bet ir ir dėl jo tinkamumo pavasario apeigoms: piliakalnis apaugęs ąžuolais, papėdėje iš rytų pusės teka šaltinis.
Nemažai šventės dalyvių dėvėjo tautiniais rūbais. Į šventę atjojo Kotrynos Augaitytės vadovaujami raitieji skautai iš Aukštutinio Pavilnio.
Buvo giedamos pavasario apeiginės giesmės. Šventė prasidėjo eisena nuo piliakalnio prie jo papėdėje sruvenančio šaltinio. Čia ir prasidėjo apeigos – šaltinis buvo papuoštas žilvičio šakelėmis, paskui visi prausėsi šaltinio vandeniu, ragavo ir laistėsi juo. Pavasarinis gyvybės vanduo gaivino švenčiančiųjų dvasią ir stiprino gyvybines jėgas.Galias žadino ir apeigų folkloro grupės „Kūlgrinda“ bei Sutartinių mokyklos dainininkų giedamos sutartinės vandenims „Teka upelė dabile“, „Dūno upė“:
„Dūno upė“:
Šventiškai nusiteikusi atrodo buvo ir pati gamta – sprogstantys pavasariniai kačiukai, lazdynų žirginėliai, nedrąsiai lendančios pirmosios žibutės – liūdijo didžiojo gamtos prisikėlimo pradžią.
Žvarbokas šiaurys ir pavasarinė aukuro ugnis subūrė visus ant piliakalnio viršūnės į dar glaudesnį ratą. Gabijai aukojo ir protėvius bei Dievus pagarbino ne tik Vilniaus, bet ir Kauno, Panevėžio bei Vilkaviškio vaidilos.
„Oi kalnas kalnas…“:
Ugniai buvo aukojami grūdai bei apeiginis gėrimas, linkint gero prasidedančių metų derliaus ir skalsos. Sveikinimo žodžius tarė ir svečiai iš kitų miestų Romuvų – Kauno, Panevėžio, Pasvalio, netgi brolių latvių atstovai. Siųsdami ratu apeiginio gėrimo indą šventėjai sveikino vieni kitus, linkėdami sveikatos, gerų, derlingų, turtingų metų. Buvo prisimintas ir susirgęs Krivis Jonas Trinkūnas, ankstesniais metais visuomet dalyvaudavęs šioje šventėje, linkėta jam greičiau pasveikti.
Deivę Žemyną pagerbė ir visus grūdais labino vaidilė Nijolė. Ji – didžioji Vilniaus apylinkių žinovė, kiekvieną sekmadienį rengianti pažintinius žygius po Vilniaus apylinkes. Kaip ir kasmet į Pavasario lygiadienio apeigas atvedė visą būrį žygeivių. „Skalsos, skalsos, skalsos!“ – linkėjo vieni kitiems susirinkę bendraminčiai.
Paskui visi budino Žemynėlę – paskutinį įšalą varydami, žemelę šildė ir budino susirinkę vilniečiai ir svečiai trypdami sutartinę „Kalnuti rytata“:
Kartu su visais trypė ir skautai su savo žirgais, o aidą atkartojo Vilniaus kalvos ir kalneliai.
Pavasario lygiadienio apeigos pasibaigė persivertimais į šviesiąją metų pusę ne tik simboliškai, bet ir tiesiogiai – kūliavirsčiu per ąžuolinę lazdą. Galiausiai visi įsisuko į bendrus ratelius apie ugnį ir smagius žaidimus.
O gamta tą dieną irgi šventė: vėjas sūkuriais tarp medžių sukosi, debesys plaukte plaukė, pašėlusiai blaškėsi ugnies dūmai. Vyko tikros žiemos ir pavasario grumtynės.
Šventę surengė Lietuvos jaunimo Ramuva, padedama Lietuvos etninės kultūros draugijos ir Vilniaus Romuvos.
Vytauto Daraškevičiaus nuotraukos:
Algimanto Stalilionio nuotraukos:
Gintaro Žalnoros nuotraukos:
Kiek galima eiti prieš Motulę Gamtą..?? Kiekvienas žingsnis pas jus,ėjimas priešpriešai Gamtai..Pavasario lygiadienis (senieji probočių nauji metai) yra sutinkami,būtent per dienos ir nakties susilyginimą,lygiadienius,būtent tą lygybės akimirka (naktį) iš rytinių gyvasties šaltinių išteka ypatingas šventas vanduo…
Negaliu pasakyti,kodėl netaisyklingai parenkate sau palankias dienas,bet čia kaltas tas “asfalto” sluoksnis,per kuri atitolsta žmogus nuo gyvosios žemės..Prarandamas ryšys su ją,nutraukiamos gijos,o kai bandoma jas vėl surišti,toje vietoje neišvengiamai atsiranda mazgas…
Mastykite broliai ir sesės,tai moralės pagrindas,o ne “teatrus” vaidinkite,pagal savo palankias ne darbo dienas,puikuodamiesi (ne natūraliai elgdamiesi) prieš “fotoaparatus”,kaip kokia Čepkelių raiste…
Kur ramybė,kur pusiausvyra,kur harmonija,kur …..???
Ech…
Piktam Gontautui:
HAR-monija – Graikijoje. Lietuvoje – DARNA.
Visiškai Teisingai Ernestai.
Darna pripildyta Švento Taurumo..
Nepyktas aš,tik stengiuosi paryškinti,tai,kas yra neteisinga..
Posakiai iš Gintarinės posakių skrynios:
Ne įsitikinimai kuria Tiesą,o Tiesa teisia visus įsitikinimus..
Dar niekas nepasiklydo Tiesiame kelyje..
Pritariu Artūrui Gotautui, bet, kad žmonės atvažiuoja ir iš kitų Lietuvos kraštų tai gi darbo dieną nelabai kas ir atlėkti gali. Kiekvienas esamą dieną tą kurią ir turi atlikti ritualus-apeigas tai geriausia ir atlikti pas save, o bendrai suvažiuoti galima ir netą dieną ir galima tarsi atlikti kaip vaidinimą bendrą vieniems iš kitų pasimokyti ir papildyti vieni kitus.
Taip,Algirmantai.Galima visada paminėti ir pagerbti protėvius..
Pabrėšiu,kad bet koks renginys yra skirtas,tam kas nesugeba pats nieko surengti/susirengti..O pasimokyti reikia ypač uoliai iš Lietuvos žemės senbuvių..
Kaip gimsta kūdikis,mes tą diena nesidžiaukim ir neminėkim jos,o pasidžiaugsim ir paminėsim savaitgalį (ne darbo dieną)..??.
Aš nesiūlau,kažko svetimo ir nesavo,tik reikia daugiau Taisyklingumo ir viskas nušvis Saulės spinduliais..
Posakis:
Kas yra žmogus Gamtoje?.Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp visko ir nieko..
Visa “Alko” kasdienybė pavirto “pagoniškomis” ašaromis savotiškų taryt savižudžių Baltų kasdienybėje… .
Visa Baltų saviesmė tebesiremia kaip nors saviišlikimu protėvių prakeiktoje krikščionybėje, kuri tiesiog užlipusi Lietuvai ant galvos toliau skleisti kryžių prakeiktybę.
Tik šitų Baltiškų žmonių piliakalniuose dėka išlieka Lietuvos saviesmė – visada kūrenti Ugnį.