Kovo 8-tą dieną 18 val. Žmogaus teisių stebėjimo institutas Konferencijų salėje (Didžioji g. 5, IV a.) rengia diskusiją „Patriotizmas Lietuvoje: 22 Nepriklausomybės metai“. Apie šiandieninį lietuviškąjį patriotizmą bei jo raidos tendencijas diskutuos VDU Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto dekanas Šarūnas Liekis, istorikas ir politologas Antanas Kulakauskas, politologas ir visuomenės veikėjas Alvydas Medalinskas, „Vaikų linijos“ vadovas, psichologas Robertas Povilaitis, rašytojas Vytautas V. Landsbergis. Diskusiją moderuos „Pilietinės visuomenės instituto“ direktorius Darius Kuolys.
Praėjus daugiau nei dvidešimtmečiui nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, viešojoje erdvėje vis dažniau keliamas klausimas dėl Lietuvos visuomenės patriotizmo. Šiuo metu Lietuvoje ryškėja dvi aktyvaus patriotizmo formos – nacionalizmas, sutapatinantis tautiškumą su lietuvių etnine kilme, ir tradicionalizmas, kuriantis lietuvių tautinį tapatumą ant tradicinių, krikščioniškų vertybių pamatų. Tiek viena, tiek kita aktyvaus patriotizmo forma sulaukia vis daugiau visuomenės paramos – „meilės Tėvynei“ idėja išlieka svarbi ir aktuali lietuviams, kurie nevengia skirstyti vieni kitų į „tikrus“ ir „netikrus“ patriotus.
Tuo pačiu parama laisvei ir demokratinėms vertybėms vis dažniau suvokiama kaip anti-patriotiškumo išraiška. Pasigirsta nuomonių, jog tai „naikina ir žlugdo“ mūsų valstybę. Lietuvos visuomenė, pilietiškai ir politiškai pasyvi, susvetimėjusi, nepasitiki demokratiškai išrinkta valdžia ir apskritai nebelaiko demokratijos vertybe – visuomenės apklausos rodo, kad ekonominė gerovė lietuviams kur kas svarbesnė nei laisvė ar demokratija.
Tačiau dar Abrahamas Linkolnas savo pagiriamajame žodyje Henry Clay sakė, jog šis buvo patriotas, kuris „mylėjo savo šalį iš dalies dėl to, kad tai jo šalis, bet pirmiausia dėl to, kad tai laisva šalis; ir jis viską darė dėl jos pažangos, klestėjimo ir šlovės žmogaus laisvės, teisės ir prigimties vardan“. Todėl diskusijos metu klausime – ar neturėtų mūsų meilė Tėvynei mūsų jungti ir vienyti bendroms iniciatyvoms bei skatinti mūsų aktyvaus pilietiškumo, bei kviesime padiskutuoti apie tai, ar dar įmanomas aktyvus, visus vienijantis pilietinis patriotizmas mūsų valstybėje.
Manau, kad ši diskusija nuves į NIEKUR. 😀
Na, taip – tokias įstaigas, kaip dermais mėtančias visuomenės daugumos lėšas, dera panaikinti, o ne su jais diskutuoti.
“visuomenės apklausos rodo, kad ekonominė gerovė lietuviams kur kas svarbesnė nei laisvė ar demokratija.”
Ponai, didžioji dauguma tokių a la apklausų tėra viešosios nuomonės manipuliavimo įrankis.
Siūlau netiražuoti šių propagandinių klišes.
pritariu Alfredui.
Nereikėtu daug kalbėti apie tai ko nėra.Gal vienas kitas paviršutiniškai ir mesteli,kad materialinė gerovė jam taip svarbi,bet iš tikro,širdies gelmėse yra Lietuva ir meilė jai .Baltijos kelio dvasia gyva ,tik ji išvyta į pogrindį,todėl ir žmonėms belieka būti mažiau nuoširdiems.Bet tai jau daugumai atsibodo ir dvasinės laisvės poreikis jaučiamas vis labiau.
Sarmatai.lt skaičiau autoriaus Mindaugo vertingą straipsnį apie vidinę ir išvirkštinę laisvę.Išvirkštine laisve nemaža dalis puolė naudotis ir spauda bei susikūrusios organizacijos ją liaupsino.Bet jau daug kas pradeda suprasti,kad jos atneša daug skausmo ,tuštybę,dvasinę,moralinę sumaištį,todėl troškimas grįžti prie vidinės laisvės stiprėja.
Autoriaus Mindaugo straipsnyje rašoma,kad mes viską gavome palikimu :Tėvynės, Meilės jai ir Laisvės sampratas suformuotas ,išgrynintas,subrandintas ir paliktas mums. Ar gebame tai vertinti ir naudotis?