Mokslininkai, dalyvaujantys „Global Catastrophic Risk Conference“ suvažiavime Jungtinėje Karalystėje, dalyvavo neformalioje apklausoje, kuria buvo siekiama įvertinti grėsmes žmonijai. Mokslininkai tikimybę, kad žmonija išliks bent iki 2100 metų, įvertino vos 19 procentų. Bet panagrinėjus giliau aiškėja, kad toks kraštutinis pesimizmas neturi tvirto pagrindo. Pasak „newscientist.com“, mes ne tik nugyvensime iki 2100 metų, bet ir, labai tikėtina, išliksime ir ateinančius 100 000 metų.
Galima remtis Princetono universiteto (JAV) astrofiziko J.R.Goto skaičiavimais. Šis mokslininkas, įvertindamas 200 000 metų žmonių egzistencijos istoriją, prognozuoja, kad tikriausiai mes, kaip rūšis, gyvuosime dar nuo 5100 iki 7,8 mln. metų.
Panašios padrąsinančios vilties teikia ir fosiliniai radiniai. Įrašai akmenyse rodo, kad vidutinė žinduolių rūšies egzistavimo trukmė yra maždaug milijonas metų, nors kai kurios rūšys sugeba išgyventi dešimteriopai ilgiau. Taigi, panašu, kad smėlis mūsų laikrodyje dar tikrai nesibaigia. Be to, šiek tiek išgyvenimo viltį padidina ir tai, kad mes esame protingiausi žinduoliai.
Kita vertus, mūsų protas gali būti ir nelabai palankus veiksnys išgyvenimui. Turbūt didžiausią grėsmę pažangiai civilizacijai kelia nevaldomos technologijos: atominiai ginklai, bioinžinerija ir nanotechnologijos kartais įvardinami kaip galimos žmonijos išnykimo priežastys. Tačiau katastrofų ekspertas, Kalifornijos universiteto Los Andžele (JAV) geografas J.Diamondas nurodo, kad mes jau nebegyvename izoliuotomis civilizacijomis. Dabar žmonija – tai pasaulinis civilizacijų tinklas, šiais laikais kur kas paprasčiau nei bet kada anksčiau galintis pasisemti žinių iš labai plataus ir gilaus šaltinio, kuris jau dabar naudojamas visų žmonių naudai ir apsaugai.
Taip pat menkai tikėtina, kad mus sunaikins ir kokia nors itin pikto viruso pandemija. Sunkiausios pandemijos ištinka tuomet, kai po visą pasaulį išplinta nauja gripo viruso atmaina. Atsiradus naujai atmainai žmonės nebūna jai atsparūs, taigi, virusas gali pakenkti dideliam kiekiui populiacijų. Per pastaruosius 100 metų tokios pandemijos ištiko keturis kartus. Pati žalingiausia pandemija – 1918 metų ispaniškojo gripo – sunaikino mažiau nei 6 proc. planetos populiacijos. Naujų ligų bus ir ateityje, tačiau dėl ligų įvykstančių visos rūšies išnykimų pasitaiko tik tuomet, kai populiacijos yra griežtai ribotos nedideliame plote, pavyzdžiui, saloje. Stiprus protrūkis nužudys milijonus, tačiau nėra tvirtos priežasties manyti, kad bet kokios ateities virusų mutacijos lems viso žmonijos pražūtį.
Daugiau bauginanti perspektyva yra didelio ugnikalnio išsiveržimas. Maždaug kas 50 000 metų kur nors planetoje išsiveržia didysis ugnikalnis, išmetantis daugiau nei 1000 kubinių kilometrų pelenų. Tokie įvykiai yra siejami su didžiuliais žmonų populiacijos sumažėjimais. Pavyzdžiui, maždaug prieš 75 000 metų išsiveržė Toba ugnikalnis Sumatroje.
Antropologai siūlo idėją, kad šis įvykis žmonių populiaciją galėjo sumažinti iki vos kelių tūkstančių individų. Tačiau Londono universiteto koledžo (Jungtinė Karalystė) Benfieldo grėsmių tyrimo centro direktorius B. Maguairas nurodo, kad tuo metu žmonių apskritai buvo kur kas mažiau ir jie daugiausiai gyveno tropikų zonoje – dėl tokios geografinės koncentracijos išsiveržimo pasekmės buvo kur kas sunkesnės nei būtų šiais laikais, kuomet populiacija išplitusi praktiškai nuo ašigalio iki ašigalio. „Išnaikinti visus 7 mlrd. žmonių šiandien būtų kur kas sunkiau“, – sakė grėsmių tyrimo centro direktorius.
Vertinant išsiveržimų istorinį dažnumą prognozuojama, kad didžiojo ugnikalnio išsiveržimo tikimybė per artimiausius 100 000 metų yra tarp 10 ir 20 procentų. Milžiniškiems pelenų debesims uždengus visą dangų, Žemėje tamsa vyrautų 5-6 metus, o tai taip stipriai pakenktų derliams, kad išsiveržimo aukų skaičius būtų sunkiai suvokiamas protu. „Aukų kiekis tikriausiai viršytų milijardą“, – sakė B.Maguairas. Tačiau, kad kiltų grėsmė visos žmonijos išlikimui, turėtų įvykti du didieji ugnikalnio išsiveržimai per gana nedidelį laikotarpį. Nors tai nėra neįmanoma, tačiau statistinė tokio įvykio tikimybė yra labai menka.
Didžiausią grėsmę žmonijai kelia kosmosas. Saulės blyksniai, asteroidų smūgiai, gama spindulių pliūpsniai iš supernovų ar subliuškusių žvaigždžių yra daugiausiai baimės keliantys dalykai. „Maždaug kas 300 mln. metų reikėtų tikėtis gama spindulių pliūpsnio ar stipraus supernovos sprogimo, kuris sunaikintų didžiąją ozono sluoksnio dalį“, – sakė tarpgalaktinių grėsmių ekspertas B.Tomasas, dirbantis Vasburno universitete (JAV). Pasak jo, tokio įvykio pasekmė būtų staigus Žemę pasiekiančios žalingos spinduliuotės šuolis, dėl kurio atitinkamai padidėtų gyvybei grėsmingų vėžinių susirgimų dažnumas, o ozono sluoksnio atsistatymas užtruktų dešimtmečius. Tokio įvykio prognozuoti neįmanoma.
Visgi šie įvykiai yra tokie reti, kad tikimybė dėl jų išnykti per artimiausius 100 000 metų yra artima nuliui. Tą patį galima pasakyti ir apie grėsmę, keliamą Saulės blyksnio kuris būtų toks galingas, kad akimirksniu sunaikintų visą esminę Žemės infrastruktūrą, nes toks blyksnis turėtų būti tūkstančius kartų stipresnis nei stipriausi iki šiol matyti blyksniai. „Ar mūsų Saulė, įvertinus dabartinę jos būseną, galėtų taip blykstelėti? Mes to nežinome“, – sakė Oksforde (Jungitnė Karalystė) veikiančios R.Apleton laboratorijos saulės fizikos specialistas M.Hapgudas, vadovaujantis Europos kosmoso agentūros Kosminių orų programos projekto vadovas. Visgi toks grėsmės scenarijus taip pat mažai tikėtinas. Todėl galimų katastrofų priežasčių sąraše lieka tik viena eilutė iš apokaliptinių filmų: asteroido smūgis.
O kad išvengtume tokio nemalonaus kontakto, prireiks šiek tiek sėkmės. Kosmose gausu uolienų, kurios kartkartėmis praskrieja visai netoli Žemės. Manoma, kad prieš 65 mln. metų Žemės dinozaurus išnaikino 15 km skersmens asteroidas. Per bet kurį 100 000 metų laikotarpį galima pagrįstai tikėtis, kad į Žemę tėkšis 400 metrų skersmens asteroidas, kurio padaryta žala prilygtų 10 000 megatonų trotilo. „To nepakaktų visai civilizacijai sunaikinti, bet tokia nedidelė valstybė, kaip Prancūzija, tikrai išnyktų“, – sakė buvęs astronautas T. Džonesas, vadovaujantis NASA Planetinės gynybos specialios paskirties būriui.
Nors atsirastų žmonių, kurie tvirtintų, kad civilizacija be Prancūzijos – tai civilizacija be ateities, bet iš tiesų visiško žmonijos išnaikinimo tikimybė dėl asteroido yra tik 1 iš 5. „Globaliniai efektai dėl susidūrimo su dangaus kūnais pajuntami maždaug kartą per 500 000 metų, taigi, per 100 000 metų katastrofiško, civilizacijai grėsmę keliančio įvykio tikimybė yra apie 20 procentų“, – sakė T. Džonesas.
Žmonijai galbūt ir reikėtų sustiprinti savo apsaugos nuo asteroidų pozicijas, tačiau iš tiesų žmonės, susirūpinę dėl mūsų rūšies išlikimo, gali nusiraminti: bent jau šiuo metu ateitis atrodo šviesi.
