K.Garšva. Prezidentas V.Adamkus ir lenkų tikybos aktyvistai

Naujoje dienoraščio knygoje „Paskutinė kadencija. Prezidento dienoraščiai“ V. Adamkus pažymi, kad buvo „auklėjamas nuoširdaus patriotizmo, tėvynės meilės dvasia – ir gimnazijoje, ir šeimoje […] Kaip asmenybė aš galutinai subrendau jau gyvendamas JAV, ten susiformavo mano politinės pažiūros, pilietinių laisvių suvokimas“ (p. 525). Taigi Prezidentas jau nebebuvo tipiškas pirmosios Lietuvos Respublikos patriotas – jis jau buvo šiek tiek dvilypis pilietis, nors abu šie bruožai turėjo ir privalumų.

Kaip prieškario patriotas jis stengėsi laikytis „moralinės atsakomybės tautai“ (p. 185), gegužės 9-ąją prie Kremliaus nedėjo gėlių, greitai perprato paksininkus, nors tik ilgainiui tesuprato, jog nepakankamai pažįsta penkis sovietinės okupacijos dešimtmečius išgyvenusius lietuvius.

Turėdamas plačią gyvenimišką patirtį, mokėdamas svarbias Lietuvai kalbas, V. Adamkus daug nusipelnė plėsdamas Lietuvos ryšius su JAV, Europa, padėjo Ukrainai, Gruzijai, manė užmezgęs puikius santykius su Lenkija. Bet iš tikro jie tebuvo paviršutiniški, formalūs, ir 2012 metų išvakarėse prof. V.Landsbergis teisingai nurodė, jog iš tikro tie santykiai yra panašūs kaip su Rusija, kiek beverktų kosmopolitai, kvailiai ir užsienio įtakos agentai.

Tikram patriotui Prezidentui „Seinai visada buvo savas lietuviškas kraštas, tik dėl istorinių aplinkybių atitekęs Lenkijai“ (p. 218). Bet liberalas Prezidentas Eišiškėse pirmiausia ėjo ne į lietuvišką, o į lenkišką mokyklą, o patarėjos V. Vėbraitės rūpesčiu Prezidentūroje surengus diskriminuojamų pietryčių Lietuvos mokyklų valstybine kalba aptarimą, nepakvietė svarbiausių jas atstovaujančių organizacijų. Liberalas Prezidentas nebuvo lygiai teisingas visiems Lietuvos Respublikos piliečiams ir 2004 m. rugsėjo 2 d. privertė veidmainiškai bučiuotis karo nusikaltimus Lietuvoje padariusios Armijos krajovos ir jos sunaikintos atkuriamos Lietuvos kariuomenės – Lietuvos Vietinės rinktinės – atstovus (p. 118), nors Lietuvoje padarytos Armijos krajovos skriaudos niekada dar nebuvo atlygintos, jie nenurodė net nužudyto kunigo Ambraziejaus Jakavonio ir kitų jų aukų kapų. Prezidentas išaukštino nukentėjusį Č. Milošą, Kauno garbės piliečiu pristatė išrinkti A. Kvasnievskį, nors jo nuopelnų Kaunui kaip ir nėra.

2008 m. liepos 11 d. Prezidentas vetavo Pilietybės įstatymo pataisas, nors norėjo „leisti visiems lietuviams, kuriems to reikia, turėti dvigubą pilietybę“ (p. 445). Tai padarė dėl to, kad konsultavę teisininkai teigė pataisas esą pažeidžiant Konstituciją. Bet Prezidentas nesikonsultavo nei su kvalifikuotais kalbininkais, nei su teisininkais pažeisdamas Konstituciją, Valstybinės kalbos įstatymą ir skelbė, jog „bene svarbiausia – Lietuvos lenkų pavardžių rašymas originalia forma lenkiškai rašmenimis. Mūsų valstybinės kalbos įstatymas tai draudžia“ (p. 161).

Konstituciniam teismui šią priešvalstybinę veiklą taip pat dukart uždraudus, Prezidentas tebedūsauja: „Prabėgo dar keleri metai, bet Lietuva vis dar neįteisinusi lenkų pavardžių rašybos originalia forma. Lenkija nesiliauja kėlusi kategoriškų reikalavimų, ir tarpvalstybiniais santykiai per šį laiką tik smarkiai pablogėjo“ (p. 162).

Ginti Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę ir teritorijos vientisumą prisiekęs politikas turėtų rašyti taip: jedinstveninkai Latvijoje ir Lietuvoje užsienio užsakymu reikalauja įvesti antrąsias valstybines kalbas. Ne Lenkijoje, o Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštijoje susiformavę lietuvių pavardės, kurie vėliau dėl prievartinės asimiliacijos tapo lenkų tikybos asmenimis, pagal tradiciją turi būti rašomos autentiškai, lietuviška originalia forma ir lietuvių kalbos abėcėle. Tos pavardės yra ne Lenkijos, o Lietuvos kultūros paveldas, daugelis jų turi ne lenkiškas, o lietuviškas ar gudiškas šaknis ir priesagas. Įkyrios diletantų ir provokatorių kalbos apie „lenkų pavardžių rašybą originalia forma“ iš tikro yra siūlymas keisti tradicinę lietuvių kalbos abėcėlę ir rašybą, bet tai yra lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, o ne Lenkijos reikalas. Okupacijų padarinius nepriklausomoje demokratinėje Respublikoje gaivinti draudžia jos Konstitucija, įstatymai ir valstybės interesai. Pirmiausia Lenkija turėtų pripažinti 1920–1939 m. įvykdymą rytinės Lietuvos dalies okupaciją, o ne vėl neteisėtai gaivinti jos padarinius.

Bet šių žodžių pagal mūsų įgaliojimus Prezidentas nepasakė ir bandė tapti Paksu antruoju. Gerai, kad Seimas sutrukdė jam tai padaryti. Nei Božena, nei Česlavas (Okinčicas), nei kiti jį užblokavę ir už nosies vedžioję patarėjai liberalai ėmė Lietuvos Respublikos algą, bet nepatarė jam nesikompromituoti, „ške“.

Tik be pagrindo raudojo žurnalistas V. Savukynas ir kiti „žyniai“, kad Seimui nepakeitus valstybinės kalbos abėcėlės, žuvo Lenkijos prezidentas. L. Kačinskiui Lietuva „siejosi su šlovinga Lenkijos istorija […], todėl ir nesutarimai dėl lenkiškų pavardžių ar vietovardžių rašymo K. Kaczyńskiui neatrodė tokie svarbūs, kad užgožtų istorinę lenkų ir lietuvių tautų ryšį“ (p. 517). Be to, Seimas ir taip svarsto projektą, numatantį svetimšalių pavardžių rašybą nelietuviškai „gretimame paso puslapyje“ (p. 162).

Tik lenkiškų vietovardžių etninėse lietuvių žemėse nėra ir gal nebus.

O tomaševskininkai tas „aktualijas“ kaip ir užmiršo. Lenkijos senato finansuojamo laikraščio skaitytojų išrinktiesiems „2011 metų lenkams“ aktualiau dabar išlaikyti „lenkų tikybą“, kuri atstoja ir tautybę, gimtąją kalbą, tradicijas, valstybę. Apie tai šneka Lenkų rinkimų akcijos aktyvistas, jos atstovas Švenčionių rajono taryboje Antonas Jundo (žr. „Kurier Wileński“, 2011-12-31-2012-01-02, p. 10; pavardė iš lietuviško žodžio judėti). Iš vargdienių lenkų (ne katalikų) tikybos lietuvių pigiai supirkęs 700 hektarų žemės, paguodai jis jiems suremontavo Karkažiškių bažnyčią.

Toms idėjoms pritaria ir Vilniaus šv. Rapolo bažnyčios vikaras Tadeušas Jasinskis, pabrėždamas, kad „lenkybės ir katalikybės susipynimas praėjusiais amžiais atnešė puikių vaisių, manau, kad tai toliau yra naudingas veiksnys […] Lenkai Lietuvoje prisimenami jau nuo 1323 metų“. Muziką dėstantis Vilniaus apygardos Armijos krajovos kombatantas Vladislavas Korkutis (Karkutis, kurio pavardė taip pat kilusi ne iš lenkų kalbos ir turi lietuvišką mažybinę maloninę priesagą –utis), skelbia gyvenąs lenkų žemėje, „čia jau prieš Gediminą buvo slavų gyvenvietė“. Jam linkęs pritarti ir Lietuvos mokesčių mokėtojų išlaikomas Vilniaus Jono Pauliaus II gimnazijos direktorius, Lenkų harcerų sąjungos Lietuvoje pirmininkas Adamas Blaškevičius, lenkų jaunimą mokantis „didžiuotis savo tautybe, išlaikyti savo tapatumą, saugoti tradicijas ir turėti žinias apie protėvius, kurie čia, Vilnijoje, nuo amžių gyveno ir veikė“.

Gražią poeto Mačiulio-Maironio pavardę turintis Lenkijos garbės konsulas Klaipėdoje Tadeušas Maciol aiškina, kad „dabar būti Lietuvoje lenku – iššūkis […] Jeigu ne lenkų gruodis, rugpjūtis, jeigu ne „Solidarumas“, šiandien Lietuva tikriausiai toliau būtų už didžiojo rytų „brolio“ užkardos“, nors tą užkardą kaip tik daugiausia griovė bene Lietuva.

Visą laiką Lietuvos Respublikos algą gaunanti pradinių klasių mokytoja Jadvyga Sinkevič yra ir Šalčininkų rajono tarybos deputatė, deleguota Lenkų rinkimų akcijos, ir Lenkų mokytojų sąjungos „Maciež školna“ Šalčininkų skyriaus pirmininkė. Ji pradinių klasių vaikus auklėja taip, kad jie geriau pažintų ne Lietuvą, o Lenkiją, jos istoriją, kultūrą, atsisakytų gimtosios paprastosios kalbos ir pereitų į Lenkijos valstybinę kalbą. Dėl to ji visą klasę išveža į Lomžą, kad vaikai greičiau pereitų į Lenkijos kultūrą ir pilietybę.

Vilniaus rajono tarybos sekretorė Renata Cytacka mano, kad „Lietuvos valdžia deda visas įmanomas pastangas, kad mes užmirštume savo tradicijas, kultūrą ir kalbą. Mūsų seneliai ir tėvai gyveno sunkiausiais laikais ir iškentė, nurodė mums tai, kas svarbiausia: Dievas [turbūt lenkų], Garbė, Tėvynė [Lenkija ar Vilensčizna]“. R. Cytackai partija pavedė organizuoti ir lenkų mokyklų streikus, nes bandyta „Lietuvoje likviduoti lenkų švietimą“ (iš tikro tik pagerinti valstybinės kalbos dėstymą. Dėl to ji angažavosi „ginti mūsų vaikų teisę mokytis gimtąja kalba“. O iš tikro būtent Lenkų rinkimų akcija gimtąją kalbą, tradicinę tėvų ir protėvių kultūrą naikina – iki šiol neleidžia mokytis gimtąja paprastąja kalba, nėra nė vienos tos kalbos pamokos.

Daug metų su lenkų harcerais, studentais dirba ir lenkiškų mokyklų streikų koordinatorius Albertas Norvaiša (Narwojsz). Jis net nežino, kad jo pavardė minėtoje laureatų grupėje yra gražiausia – baltiška dvikamienė kaip Vaišnoro, tik dėmenys čia sukeisti vietomis, bet reiškia tą patį – norėti vaišių. Kaip besakytume – noriu vaišių ar vaišių noriu – esmė nesikeičia. Ir kam žmogui, turinčiam tokią seną ir gražią pavardę, ją slėpti – kraipyti, rašyti svetimom raidėm ir tolinti nuo autentiškos formos? Lietuvos lenkai turi geriausias sąlygas kultūrai palaikyti ir mokytis, geresnes negu Lenkijos lietuviai – kam tada katalikui meluoti ir nuodėmę daryti?

Kada Lietuvos centro broliai gaus ne tik vaišių, bet ir sužinos uždraustą savo istoriją, gimtąją kalbą, tikrąsias pavardes, autentiškus vietovardžius?

Autorius yra habilituotas daktaras, „Vilnijos“ draugijos pirmininkas