V.Turčinavičius. Praeitis atsiveria dabarčiai

Kai žvelgiu į Baltų ir Lietuvos istoriją, tai prieš mane atsiveria geografiniai plotai nuo Vyslos iki Okos ir nuo Ilmenio ežero iki Kijevo, kuriuose ilgus tūkstantmečius gyvavo ir brendo baltų kultūra, o antrajame tūkstantmetyje ši kultūra atgimė valstybės pavidalu, išsiplėtusi iki Juodųjų marių ir vadinama Lietuvos Didžiąja Kunigaikštija. Baltų ir Lietuvos kultūros reliktai šiose teritorijose ir dabar glosto mūsų tautinę savimonę ir ugdo savigarbą.

Bet šiandienos tema nukels mus į dar tolimesnius laikus ir teritorijas. Gal šiek tiek pažvelgsime į Rytus, į Oriento kultūras, kaip jas giliai pažino lietuvių literatūros klasikas Vincas Krėvė, 11 metų gyvenęs Baku mieste – persų ir azerų kultūros ir architektūros židiny. Persų – mūsų brolių – indoeuropiečių, kuriuos visiškai pagrįstai knygos „Baltų raštai ir ženklai“ autorius Valdis Celms pervadino „euroindais“. Senosios Persijos ir Indijos kultūrų poveikį mes jaučiame visoje Krėvės kūryboje, ne tik jo orietalistiniuose kūriniuose – „Pratjekabudoje“ ir „Rytų pasakose“.

Persų „Avestos“ herojaus Zaratustros (gyvulių ganytojo) pavyzdžiu jis sukuria dzūkų skerdžių paveikslus „Šiaudinėj pastogėj“ ir apysakoje „Raganius“. Tai laisvos dvasios žmonės, besivadovaujantys senąja baltų pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, antra vertus, šitie Krėvės valstiečiai, senieji išminčiai primena indų brahmaną. Ne veltui, už rašytojo gilų senosios  baltų kultūros pažinimą ir jos pavaizdavimą savo kūryboje, 1938 m. Latvijos universitetas Vincui Krėvei suteikė Garbės daktaro vardą ir padovanojo aštuonių tomų „Latvių dainų rinkinį“, kurių viršeliuose puikuojasi svastika – Perkūno ženklas. Rinkinys išspausdintas 1922 metais (tuomet įžymusis jefreitorius dar nebuvo apsireiškęs ir pasisavinęs šio ženklo) gotišku šriftu Rygoje – tai senosios baltų kultūros lobynas ir Vinco Krėvės memorialinis muziejus tuo didžiuojasi.

Taigi, toks galėtų būti kontekstas, kodėl Krėvės muziejus 2011 m. kovo 15 d. pristatė latvių  autoriaus Valdžio Celmso knygą „Baltų raštai ir ženklai“. Šią knygą privalėtų skaityti, ne tik dizaineriai ir tautinių juostų audėjai, bet visi Lietuvos piliečiai, kad praplėstų savo akiratį ir pramuštų monoparadigminį informacinį kiautą, kuris svetimųjų jėgų sukurtas daugelio mūsų sąmonėje. Tad tenka pabrėžti, kad mūsų tapatybė turėtų būti ugdoma, pradedant nuo baltų raštų ir ženklų, kurie sugrįžta į mūsų būtį per tūkstantmečių ūkus. „Baltų ratas, kurį padalija „S“ raidė (žalčio simbolis-V.T. Pav. 1.1, 1.2) ir kiti ženklai – visi jie simbolizuoja tą pačią amžinąją priešingybių vienybę, su kuria dabartinis pasaulis geriau susipažinęs per daoizmo in ir jan simbolius. Žinojimas, pasirodo, visą laiką buvo ir yra čia pat – baltų kultūroje, nors didžioji dauguma žmonių stengiasi ieškoti svetimuose mokymuose. Knyga mus kviečia grįžti atgal prie savo šaknų ir prie savo stiprybės šaltinių.“[1] – sako knygos leidėjas Janis Silas.

2011 m. gegužės 14 d. Europos muziejų programoje „Muziejų naktis“, Krėvės muziejus pristatė autoriaus Algirdo Tarvydo filmą „Lietuviai laike ir erdvėje“. Filmas pašvęstas įžymiajam baltistui ir indoeuropeistui akademikui Vladimirui Toporovui. Šis mokslininkas daugeliui kukliųjų lietuvių yra atvėręs akis ir protus savo moksliniais tyrimais apie lietuvių ir baltų gyventas teritorijas nuo Volgos iki Vyslos ir Oderio, kuriose išlikę ne tik vandenvardžiai, bet ir piliakalniai bei senųjų baltų  papročiai. Žodžiu, mūsų gerbiami kaimynai gudai, rusai ir lenkai yra susikūrę ant baltiškosios kultūros sluoksnio.

O kadangi XXI a. visose šalyse pradėjo atgimti etninė kultūra, tai galima manyti, jog ši etniškoji kultūra galėtų tapti tvirtu bendradarbiavimo tiltu tarp mūsų kaimynų ir tapti visiems svarbiu globalizacijos iššūkyje. Žinoma, jei mes išmesime iš savo mentaliteto perdėtą drovumą ir apie baltų kultūros paplitimą skleisime ne tik tarp akademinių sluoksnių, bet ir užsienyje, ir mūsų plačiajai visuomenei.

Galima priminti, kad dabartinėje Lenkijoje buvusiose prūsų žemėse yra atkurtos vakarinių galindų sodyba, o buvusioje Jotvingijoje prie Punsko jotvingių sodyba. Šios sodybos pritraukia didelius turistų būrius. Žvelgiant į rytus, Maskvos ir Kalugos sričių muziejuose, randama daug rytinių galindų kultūros reliktų, šių žemių kraštovaizdis nusėtas didingais piliakalniais, o visuomenė jau švenčia Jorę ir degina Jarylą. Muziejus turi Laimučio Vasilevičiaus, tyrinėjusio šį kraštą, skaidres, jei bus pageidaujančių, galėsime parodyti švietėjiškoje programoje „Keliaukime baltų takais į Rytus…“

* * *

Kai šiandieną vadinami „modernistai“ klausia: „kiek Lietuvoje yra Europos?“, tai aš vadovaujuosi priešingu klausimu: „kiek Europoje yra Lietuvos?“ su šia nuostata vykstu  į Vakarus ar Rytus ir visada aptinku baltiškos kultūros reliktus.

Ši nuomonė dar labiau sustiprėjo kai 2007 m. Lietuvoje lyg kometa nušvito žurnalistė ir poliglotė iš Venesuelos Jūratė Statkutė de Rosales su nedidele knygele „Didžiosios apgavystės“ (Baltijos kopija, Vilnius, 2007), kurioje man įrašė savo autografą. Ši knygelė daugumos lietuvių sąmonėje atvėrė tą  monoparadigminį informacinį kiautą, tik gaila, kad ji neįstengė praverti akademinių sluoksnių mentaliteto. Jos knyga „Los Godos“ ispanų kalba išleistos keletą kartų ir išversta į anglų kalbą pavadinimu „Goths and Balts“ susprogdino XIX a. susiformavusią pangermanistinę idėją, jog istoriniai gotai buvo germanų gentis. Galima tik apgailestauti, kad šių knygų neturime lietuvių kalba. Tačiau šiemet Jūratė de Rosales vėl apsilankė Lietuvoje ir nušvito kaip saulė, nes apšvietė keletą akademinių sluoksnių protų, o Edukologijos universitetas net suteikė jai Garbės daktaro vardą. Savo knygose ji įrodė, kad VI a. Bizantijos istoriko Jordano kronikoje aprašoma getų (lotyniškai – getai, vokiškai – gotai, ispaniškai – godos, lietuviškai – gudai) istorija vokiečių istorikų buvo neteisingai išversta, o jų gyvenama vieta neteisingai lokalizuota Skandinavijoje. Iš tikrųjų Jordanas getų gyvenamą vietą nurodo Vyslos deltoje prie Aistmarių ir apimanti visą Pabaltijį iki Dniepro aukštupio. Tą patvirtina ir XIII a. Alfonso X Išmintingojo „Ispanijos istorija“, ir daugelis kitų senovės istorikų. Galima teigti, kad prie Vyslos esantys miestai Gdanskas, Gdynė, taip vadinasi tik dėl suslavėjimo iškritus balsei “u“, todėl lietuviams šiuos miestus reikėtų vadinti Gudanskas (lietuviškiau – Gudonas, Gudoniškis), Gudynė (vadovaujantis J. Statkutės de Rosales įrodytais istoriniais faktais ir kalbotyra).

Jūratė Statkutė de Rosales knygoje „Senasis aisčių giminės metraštis“ (Česlovo Gedgaudo labdaros fondas, Kaunas, 2009)  aprašo, kaip 410 m. visigudas (vakarų gudas) Alarikis nugalėjo Romą, o 491 m. ostgudas (rytų gudas) Duoderikis užvaldė visą Italiją ir ostgudai valdė Romą iki 551 m. Iš šios istorijos matome, kad gudai, jotvingiai, prūsai, galindai Romos imperiją valdė apie 150 metų. Visigudai nuo 415 m. buvo užvaldę dabartinę Pietų Prancūziją (sostinė Tulūza), o vėliau buvo nugalėti frankų ir pasitraukė į Ispaniją. Vienu metu visigudai valdė visą Ispaniją ir Pietų Prancūziją. Apie 500-uosius metus Ispaniją užkariauja naujasis visigudų valdovas Alarikis (Romos nugalėtojo Alarikio vaikaitis), buvo vedęs Italijos valdovo ostgudo Duoderikio dukrą Šv. Amalą, kuris ir pradėjo Ispanijos karalių dinastiją. Jo palikuonis XIII a. Alfonsas X Išmintingasis vadovavo  parengiant kroniką “Ispanijos istorija“, kurioje aprašomi gudų, nuo Vyslos ir Baltijos jūros, žygiai.

Kaip rašo J. Statkutė de Rosales, karalius uždraudė vartoti lotynų kalbą karališkuose dokumentuose, literatūros ir mokslo darbuose ir įvedė Kastilijos tarmę, kuri vėliau tapo literatūrine ispanų kalba, nes anuomet Ispanijos tarmės buvo įvairių gudų ir lotynų kalbų mišinys. Pats Alfonsas X kūrė poeziją, labiau lyrikai tinkama, Galisijos tarme (pavadinimas susijęs su lietuvišku žodžiu: galas, galinis, nes ši žemė yra Ispanijos šiauriniame gale, iškyšulyje). XX a. Ispanijos kalbininkas Ramonas Menendas Pidalis (Ramon Menendez Pidal) apie 1930 m. įrodė, kad germanų žodžių ispanų kalboje beveik nėra ir hipotezės – germaniškos įtakos ispanų kalbos susidarymui buvo atsisakyta. Ispanų kalbininkai ir J. Statkutė de Rosales įrodė, kad baltų (gudų, prūsų, jotvingių) kalbų įtakoje buvusi lotynų kalba nuo V-VI a. po Kr. Ispanijoje pasikeitė ir tapo kitokia – tai lotynų ir gudų kalbų mišinys. Apie tai rašo ir poliglotas Česlovas Gedgaudas knygoje “Mūsų praeities beieškant“[2]: Navara – Nauvara, gaučio – nuo gaudyti, ganadera – nuo ganyti, matos – nuo matymo , stebėjimo bokštų, muleta (raudonas veltmilio gabalas buliui erzinti) – milas, pončo – apančia (pailgas keturkampis milo apsiaustas su išpjova galvai, raitelių rūbas) ir  kiti žirgo kamanų pavadinimai yra  baltiški.

Šnekamosios kalbos erotiniai žodžiai, lytiškumo pavadinimai išlieka per tūkstantmečius, nes tai naujos gyvybės užuomazgos dalykas ir šie žodžiai yra iš tabu (uždraustos) srities, todėl jie gali byloti apie senuosius tautų ryšius bei vienų kalbų įtaką kitoms. Vykstant į pažintinę kelionę Praha – Viena – Budapeštas teko greta atsisėsti su lietuvių kilmės argentiniečiu Stanislau, besimokančiu Vasario 16-osios gimnazijoje Vokietijoje ir šiek tiek kalbančiu lietuviškai. Besikalbant paaiškėjo, kad ispaniškai vyriška lytiškumo grožybė rašoma “Pija“ ir tariamas “Picha“. Bet mes žinome, kad lietuvių erotikos deivė yra “Piza“ [3], o gyvybės pradėjimo veiksmas vadinamas “Pisa“. Garsas “z, ž“ toliau į vakarus, pas prancūzus, rašomas raide “j“, o ispanų kalboje virsta garsu “ch“. Be to pas rusus išlikęs žodis “pichat“ – kišti. Vadinasi, ispanų kalboje šis lytiškumo pavadinimas atsiradęs baltų – gudų kalbų poveikyje. Dar įtaigiau apie ispanų ir lietuvių kalbų ryšius byloja moteriško lytiškumo vietos pavadinimas ispaniškai – “La puta“, nes tai jau tikrasis lietuviškas žodis “Putė“, reiškiantis tą patį.

Ispaniškus – lietuviškus akcentus pastebėjau Vienoje – čia ligi dabar veikia ispaniška jojimo mokykla. Lankytojai  mokomi tik ant baltų žirgų, o tai yra sąsajos su Lietuvos herbu – baltąja Vytimi. Nuo senųjų baltų genčių žygių išlikęs posakis, kad nugalėtojas įjojo į miestą ant baltojo žirgo.

Lankantis Vengrijos sostinėje Budapešte (mūsų keliautojų grupės iš trijų aplankytų miestų pripažinto gražiausiu), nustebino vengrų pagarba savo istoriniams didvyriams, monumentų ir paminklų gausa ir jų didingumas. Į miesto panoramą nuostabiai įsipiešia Dunojus ir jo aukšti krantai, o upė tarnauja miestui, kaip vandens prospektas, kuriame plaukioja autobusai ir kruiziniai laivai.  Per šias vietas ir Dunojumi nuo Antikos  laikų ėjo Gintaro kelias nuo Aistmarių, Kuršmarių ir Sembos pusiasalio prie Baltijos jūros iki  Graikijos, Egipto ir Romos imperijos. Kur dabar įsikūręs Budapeštas buvo įrengta Gintaro kelio stovykla ir vadinosi “Būda“, ją pastatė (dzūkiškai, jotvingiškai – budavojo, budavoti) gintaro prekiautojai – prūsų, gudų, lietuvių gentys, todėl ir išliko šis lietuviškas žodis “būda“ – laikinas namas. Lietuviškai reikėtų taip ir rašyti Būdapeštas, nes ir vengrai kirtį deda ant “ū“ ir ilgiau taria.

Senovės gudai IV a. pr. Kr. buvo užvaldę visą Juodosios jūros šiaurinį krantą, todėl su jais skaitėsi Aleksandro Didžiojo tėvas Makedonijos ir Trakijos karalius Pilypas, kuris taikai palaikyti vedė gudų karaliaus Gudilos dukrą Medumpę. Odeso miestas Mesijoje (dabar Varna – Bulgarijoje), valdomoje Pilypo buvo prie pat amazonių valstybės ir dėl artumo klausė jų karalienės Damarės. Kronika „Ispanijos istorija“ rašo: [4] „Karalius Pilypas surinko labai didelę kariuomenę ir žygiavo to miesto nusiaubti ir sunaikinti, bet tenai buvo vieni gudų kunigai šventikai, juos vadino pamaldžiaisiais, nes jie dorai ir šventai gyveno, kaip jiems buvo pasakyta; ir apsitaisė jie baltais šventiniais rūbais, paėmė muzikos, savo džiaugsmo, instrumentus, atidarė miesto vartus ir išėjo jų pasitikti, prašė jų pasigailėti ir paremti. Makedoniečiai, matydami, kad juos pasitiko be baimės, nustebo, išsigando ir išardė (sienai pramušti skirtus) ožius, kuriuos buvo pasistatę ruošdamiesi kovai, sudarė taiką ir grįžo į savo žemę.“

Galima manyti, jog maldomis ir dainavimu (iš čia galėjo kilti ir pavadinimas Dainava), pasižymėję gudai ir taip išvengę susidorojimo, paliko išskirtinę žymę anų laikų tautų istorijoje. Jau vėliau, V a. po Kristaus ir po hunų su kitomis Azijos gentimis antplūdžio, pietinėje Europoje pakraštiniai Rytų Getijos (Dakijos) gyventojai sukūrė Moldavijos (Maldova, Malduva, dabar Moldova, jų ir rumunų kalboje apie 100 lietuviškų žodžių naudojami ir dabar [5], pvz: daina – doina) karalystę (Pav. 2), kurios pavadinimas kildintinas iš lietuviško žodžio „malda“. Regis, pavadinimas galėjo likti nuo šio istorinio įvykio  gudų valstybėje  Getijoje, kurioje spietėsi šventikai, maldininkai, daininikai ir muzikantai.

Kai archeologai atranda VI a. monetas (rasta 567 m. moneta) su įrašu apie Prūsus ir Lietuvą (Litua, Litva), o mes žinome, kad tai baltų kultūros žydėjimo ir plėtros laikai, iškyla klausimas – ką reiškia lenkų ir rusų kalbų žodžiai: modlitwa (lenk., buvo moldlitwa), molitva (rus.). Kalbininkai sako, kad jie  yra kilę iš lietuviškų žodžių: melsti, malda, meldimas, tačiau turintys antrą šaknį – litwa, litva. Vadinasi, dar iki krikščionybės ir vėliau pakraštiniai baltai rytuose ir pietryčiuose, jau besimaišę su ateiviais ir slavėję meldėsi tėvonijai – galingiems Prūsams ir Lietuvai. Apie tai byloja ir vakariečių maldavimai jų užkariautojams gudams, jie sako: angliškai: „My God! (mano Dieve!), good – geras, gerai; vokiškai: “Mein Gott! (Mano Dieve!), Goth – gudas“.

Įdomūs yra vėl sugrįžusių žodžių persimainymai (transformacijos) ir jų kilmė:

– baltų žodis ir ženklas „ratas“ – rodantis demokratišką valdymo prigimtį, nes yra šeimos ratas, genties, bendruomenės tarimosi ratas, žaidimų ratas. Vokietijos valdymo struktūroje (prūsų palikimas) išlikęs organas „Bundesrat“ – federacinių žemių taryba (antra šaknis -rat) ir iki šių dienų jau įdaiktinta miestų valdymo struktūra – pastatas Rotušė (nuo lietuviško žodžio „ratas“, pas slavus ir germanus lietuviškos galūnės garsas „s“ virsta „š“: ratas – rataš – ratuš), kurioje tardavosi miesto taryba;

– vykti, vyko, vykingas (nuolat vykstantis, baltiška priesaga -ing), o dabar priimta forma – vikingas;

– varyti, varo, varingas, varingis (nuolat varantis), o dabar rusų kalboje – „variag“, nes priesagą –ing, slavai verčia į –ja, -ia, kaip jotvingiai – į „jatviagi“.

Galima išvada, kad „vikingai ir varingiai – variagai“ yra lietuviški žodžiai, nes juos patvirtina ir vakariečiai, ir rytiečiai bei jų prasmė yra ta pati, atspindinti socialinį sluoksnį: nuolat vykstantys, varantys užpuolikus, lydintys  ir ginantys prekybines vilkstines ano meto keliais – upėmis. Kaip tik vikingų (laikas rašyti lietuviškai – vykingai) gyvenamąją vietą prie Aistmarių ir Kuršmarių nurodo poliglotas Česlovas Gedgaudas, juos vadindamas „vytingais“ (nuo žodžio „vyti“). Jam antrina baltistas Letas Palmaitis [6], įrodantis, jog Kijevo Rusia ir Staraja Rusia (prie Ilmenio ežero) yra įkurdintos išeivių – vikingų nuo Sembos pusiasalio ir Kuršių marių (sembų trišakis – Kijevo Rusios, o dabar yra Ukrainos herbas), o  pavadinimas Rusia – nuo Rasytės pilies, Rusnės ir Rusos upėvardžio.

* * *

Besilankant Vienos Šv. Augustino bažnyčioje, vienoje iš nišų yra pakabinta memorialinė lenta su  Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Jono Sabieskio bareljefu (Pav. 3, autorius Karolis Turčinavičius). Jonas Sobieskis, kilęs iš Rusios vaivadijos (Lvovo žemės), kuri paskutinio Gediminaičio Žygimanto Augusto 1569 m. buvo padovanota Lenkijai. Jam vadovaujant Lietuvos ir Lenkijos kariuomenėms  prie Vienos (1683) buvo sutriuškinta skaitlinga  turkų kariuomenė ir išgelbėta Europa nuo islamo religijos nešėjos – Osmanų imperijos užkariavimo. Tačiau čia jau ne istorijos ūkų nustelbta informacija: lenta pakabinta 1983 m. ir pagaminta Varšuvoje, minint Vienos mūšio su turkais 300-ąsias metines, joje skelbiama, kad Jonas Sobieskis tik lenkų karalius, o apie Lietuvą nė žodelio, nors LDK, turėdama savo atskirą kariuomenę ir iždą, skaitlingai dalyvavo šiame mūšyje ir jos kariai liejo kraują už Europos išgelbėjimą nuo Osmanų imperijos. Vis tas Lenkijos gėdingas noras nutylėti ir neigti Lietuvą, nors abi tautos ir valstybės LDK ir Lenkija sudariusios sąjunginę valstybę Žečpospolitą su abiejų valstybių lygiaverčiu herbu (Pav. 4) anuomet buvo svarbus veiksnys Europos geopolitikoje.

Vien ko verti Lietuvos Didžiojo etmono Jono Karolio Katkevičiaus (sulenkintai – Chodkevičius) karo žygiai XVII a. pradžioje: 1605 m. rugsėjo 27-oji diena Salaspilio (dabar Latvijoje) mūšis, įėjęs į pasaulio karų meno enciklopediją, nustebino visą Europą, kai J. K. Katkevičius turėdamas 3.800 karių sumušė Švedijos karaliaus Karolio 14.000 kariuomenę. 2005 metais minint šio mūšio 400-asias metines mūsų valdžios atstovai net nedalyvavo kartu su latviais, švedais ir lenkais atidengiant Salaspilyje paminklą. Jie atidavė laurus dabartinei Lenkijai (ir vėl istorijos klastotė), nors tuomet mūšyje lenkų kariuomenė nedalyvavo – po Liublino unijos Lietuva turėjo savo atskirą nuo Lenkijos kariuomenę, iždą, antspaudą ir teisinę sistemą – Lietuvos statutus – tai rodo, kad buvo dviejų valstybių sąjunga, o ne federacija.

Šiemet minime 1621 m. mūšio prie Dniestro, ties Chotyno (kitur – Chocimas) vietove (Pav. 5), 390-ąsias metines (nebetoli ir 400-osios metinės), čia jungtinėms LDK ir Lenkijos kariuomenėms vėl vadovavo Lietuvos Didysis etmonas Jonas Karolis Katkevičius, kuris turėdamas 70 tūkst. karių davęs atkirtį Osmanų imperijos 220 tūkst. kariaunai, privertė turkus pasitraukti ir grįžti į Mažąją Aziją. Taip Lietuva ir Lenkija išgelbėjo Vidurio Europą nuo turkų ir islamo religijos antplūdžio. Gal ir vėl mūsų valstybės valdžia nuolankiai prisitaikys ir laurus paliks savo kaimynei?

Dabartinė Lietuvos valstybė, esanti lygiavertė ir lygiateisė Europos Sąjungoje privalėtų priminti Lenkijai apie tai ir stengtis ištaisyti Lenkijos skelbiamas istorines klastotes bei nutylėjimus. Dabar, žvelgiant istoriškai, Lietuvai yra palankus laikas atitaisyti mūsų istorijos nutylėjimus, tendencingus iškraipymus ir tuo reikia naudotis, juk niekas kitas už mus  ir mūsų Vyriausybę tuo nepasirūpins.

_____________________________

1.     V. Celms, Baltų raštai ir ženklai, Mintis, 2010, p. 17.
2.     Č. Gedgaudas, Mūsų praeities beieškant, Aušra, 1994, p. 71, 72, 73.
3.     J.Lasickis. Apie žemaičių, kitų sarmatų bei netikrų krikščionių dievus, 1969, (parengė J. Jurginis).
4.     J. Statkutė de Rosales, Senasis aisčių giminės metraštis, Kaunas, 2009, p. 93.
5.     V. Rimša, Senovės baltų kultūra, Kaunas, 1996, p. 15.
6.     L. Palmaitis, Įmintos tūkstantmečio mįslės, Kalendorius, 2009, p. 110.