Rusijos užsienio reikalų ministerija pasekė kitų pasaulio šalių pavyzdžiu ir 2012 metų išvakarėse parengė pranešimą „Apie žmogaus teisių padėtį kai kuriose pasaulio valstybėse“. Tenka konstatuoti jo stebėtiną panašumą į 2009-ųjų pabaigoje pasirodžiusį Lenkijos užsienio reikalų ministerijos parengtą dokumentą „Pranešimas apie lenkų padėtį užsienyje – 2009“ (Raport o sytuacji Polonii i Polaków za granicą – 2009). Turiu mintyje abiejų dokumentų lietuviškąsias dalis.
Lenkijos ambasada Lietuvoje, parengusi dokumento lietuviškąją dalį, savo šefo – Užsienio reikalų ministro – užduotį įvykdė su kaupu: apie Lietuvą ten nepasakyta nė vieno gero žodžio.
Taip pat elgiasi ir Rusija: formaliai pasirinkusi Žmogaus teisių sferą, ji daugiausia kalba apie „baisią“ tautinių mažumų, taigi ir rusų padėtį Lietuvoje. Kai kurios dokumento vietos tiesiog atkartoja lenkiško pranešimo mintis. Rusijos URM dievagojasi, kad dokumente „nėra jokių prasimanymų, tik konkretūs faktai, užfiksuoti autoritetingų tarptautinių organizacijų“. Pažvelkime į tuos konkrečius „faktus“.
„Tautinių bendrijų atstovų, taip pat kai kurių autoritetingų tarptautinių organizacijų nuomone, Lietuvos valstybės oficiali politika ne visada atitinka tarptautinės teisės principus sergėjant tautinių mažumų teises ir interesus,“ – tokį štai verdiktą Lietuvai paskelbė Rusijos URM. Tokia Lietuvos politika esą prieštarauja Kopenhagos Žmogiškojo matmens konferencijos dokumentui.
Ką sako tas Kopenhagos dokumentas? „Asmenys, priklausantys tautinėms mažumoms, turi teisę laisvai reikšti, saugoti ir vystyti savo etninį kultūrinį, kalbinį arba religinį savitumą ir palaikyti bei plėtoti savo kultūrą visais jos aspektais, be grėsmės prieš jų valią juos asimiliuoti“. (Šis išaiškinimas yra tame pačiame Rusijos URM pranešime).
Drąsiai galima pasakyti, tą patvirtina ir Europos ekspertai, kad jokių kliūčių rusų etniniam kultūriniam ar religiniam savitumui palaikyti ir plėtoti Lietuvoje nė su žiburiu nerasi. Kaip ir grėsmių prieš rusų valią juos asimiliuoti. Yra tik pačių rusų noras vis labiau integruotis į Lietuvos gyvenimą, pvz., mokytis lietuviškoje mokykloje. Suprantama, nė kiek neribojant galimybių mokytis rusiškoje mokykloje. Tokių mokyklų mūsų krašte per 70. Rusijoje, kur 2010 m. gyveno per 30 tūkst. lietuvių, valstybinės mokyklos lietuvių dėstomąja kalba nėra nė vienos.
Tiesa, rusų skundų kažkada buvo, jie skundėsi Europos Tarybos atstovams, kad rusai gydytojai Lietuvoje priversti rašyti ligos istorijas lietuvių kalba, kurios jie nelabai moka. Bet kaip tuomet jie galėtų susikalbėti, pvz., gydytojų konsiliumuose ar su ligoniu lietuviu, negi lotyniškai? Ir ką tos ligos istorijos turi bendra su rusų etniniu ir religiniu savitumu?
Tačiau tvirčiausiu ir „objektyviai patvirtintos“ asimiliacijos įrodymu, pasirodo, tapo tautinių mažumų gyventojų skaičiaus mažėjimas. Anot Rusijos žinybos dokumento, 1989 m. rusų Lietuvoje buvo 9,4 proc., 2001 m. – 6,3 proc., 2011 – 4,8 proc. Rusija aliarmuoja, kad rusų sumažėjo beveik dvigubai. Pasižiūrėkime į „veidrodinius‘ skaičius: 1989 m. Rusijoje užregistruota 70,4 tūkst. lietuvių, 2002 – 45,5 tūkst., 2010 m. – 31,3 tūkst. Taigi lietuvių Rusijoje sumažėjo irgi daugiau nei dvigubai. Kas būtų, jei Lietuva irgi imtų kaltinti Rusiją dėl lietuvių mažėjimo?
Rusija kritikuoja Lietuvą už tai, kad ji neprisijungė prie Europos regioninių, arba mažumų, kalbų chartijos. Betgi ir Rusija jos neratifikavo! Net ir nepasirašiusi chartijos, Lietuva sklandžiai vykdo jos nuostatas, pvz., mažumų mokyklų dalis šalies švietimo sistemoje užima pakankamai svarią vietą, nesulyginamą su Rusijos švietimo sistema, kur mokyklų tautinių mažumų dėstomąja kalba faktiškai nėra.
Tvirtu balsu Rusija aiškina: „tautinės mažumos pastaruoju metu pažymi reikšmingą regresą užtikrinant jų teises“. Kas čia atsitiko? Ogi panaikintas Tautinių mažumų ir „emigracijos“ (taip rusai išvertė žodį „išeivijos“) departamentas, baigė galioti Tautinių mažumų įstatymas, kurio „daugelis nuostatų taip ir nebuvo realizuotos“.
Liedama ašaras dėl mūsų departamento panaikinimo (beje, jo nesusiaurintos funkcijos perduotos kitoms institucijoms), Rusija užmiršo paminėti, kad jos tautinėmis mažumomis besirūpinanti ministerija buvo panaikinta dar 2001 metais, dabar šiuos reikalus tvarko vienas skyrius Rusijos regioninio vystymo ministerijoje, kuris kartu rūpinasi ir „savanorišku tėvynainių persikėlimu“ į Rusiją, taip pat dar ir Rusijos kazokais. Kaip žinome, tie „persikėlimo“ darbai vyksta itin sunkiai. Bent jau iš Baltijos šalių tokių keliauninkų beveik nėra. Tuomet keista, jei rusai Lietuvoje yra taip ujami, tai kodėl jie nevažiuoja į Rusiją, į kurią maloniai kviečiami?
Kai dėl Tautinių mažumų įstatymo, tai Rusijoje jo niekada ir nebuvo, o visą dešimtmetį vykstantis jo kūrimas susiduria su dideliais sunkumais. Netgi klesti nuomonė, kad tokio įstatymo priėmimas gali sukelti papildomą tarpnacionalinių santykių įtampą, nes niekas Rusijoje nenorės save pripažinti tautine mažuma… Tokie šioje šalyje papročiai, bet tai netrukdo kritikuoti viso likusio pasaulio.
Lietuvos tautinių mažumų įstatymą šiuo metu „pavaduoja“ Europos tautinių mažumų apsaugos konvencija, kuri yra dar griežtesnė nei buvęs mūsų įstatymas. Rusijoje toks pat pasiūlymas buvo atmestas, nes čia „tarptautinės teisės normos turi tik subsidiarinį vaidmenį šalies teisiniame lauke“. Tokiu būdu Rusijoje reikalas stovi. O Lietuva vis tiek kalta.
Rusijos URM aimanuoja ir dėl esą nepatenkinamo informacijos gavimo gimtąja kalba. Jos duomenimis, 2008 m. bendras rusų leidinių Lietuvoje tiražas siekė 14,7 mln. egz., o 2009 m. „tik“ 11,8 mln. egz. Tarytum laikraščius galima būtų spausdinti makulatūrai, o ne skaitymui. Šia proga galima būtų prisiminti triukšmelį dėl „Kurier Wilenski“ laikraščio. Esantis ant bankroto ribos leidinys neseniai kreipėsi į Lenkiją eilinės finansinės pagalbos duoklės. Tačiau ten ėmė ir susimąstė: jeigu 200 tūkst. Lietuvos lenkų negali išlaikyti savo laikraščio, tai gal čia kaltas tas pats niekam tikęs laikraštis, o ne Lietuvos politika lenkų atžvilgiu? Deja, iki tokio mąstymo Rusijos URM nepajėgė pakilti.
Na ir žinoma, tautinių mažumų švietimas su jo didžiausia tragedija – lietuviškai dėstoma Lietuvos istorija ir geografija bei vienodu lietuvių kalbos egzaminu visose šalies mokyklose, lyg Rusijoje valstybinės kalbos egzaminas būtų diferencijuotas. Čia Rusija pasiremia netgi Paryžiaus Naujosios Europos chartija, esą ji neleidžia bloginti tautinių mažumų padėties, o mūsų švietimo įstatymas ją blogina. Pirmiausia, žodžių apie bloginimą chartijoje nėra, joje tik patvirtinama, kad bus saugomas tautinių mažumų identitetas, o asmenys, priklausantys mažumoms, turi teisę laisvai jį reikšti. Taigi Rusija tiesiog pakartojo Lietuvos lenkų blefą, kad Lietuvos švietimo įstatymas blogina tautinių mažumų padėtį. Valstybinės kalbos žinojimas kaip tik leis mažumoms įsijungti į bendrą valstybės gyvenimo tėkmę, užtikrins asmeninės karjeros kelią.
Šia proga pažymėsiu, kad dokumento estiškoje dalyje Estija keikiama už tai, kad jos tautinių mažumų mokyklose nuo šių mokslo metų 60 proc. dalykų dėstoma estiškai (Latvijoje taip daroma nuo 2004 m.), o nuo 2020 m. liks tik estiškos valstybinės mokyklos. Dokumento latviškoje dalyje nesidrovima pateikti „žinomo žmogaus teisių gynėjo“ radikalaus prorusiško Latvijos politiko Vladimiro Buzajevo kaltinimus esą VISOSE Baltijos šalyse vykdomas rusų genocidas. Šio „gynėjo“ argumentai tokie: rusams sudaromos gyvenimo sąlygos, nukreiptos į jų fizinį sunaikinimą(!); naudojamos priemonės nukreiptos prieš rusų vaikų gimimą(!!); rusų vaikai prievarta atiduodami kitai etninei grupei(!!!). Tokius štai kliedesius platina rimta Rusijos valstybinė įstaiga, o jei platina, tai reiškia, kad jais tiki.
Pakartodami Lietuvos lenkų reikalavimus, Rusijos ministerijos valdininkai irgi susirūpino, kad tautinių mažumų pavardės nerašomos pagal jų kalbų taisykles. Jeigu čia turimi omenyje ir Lietuvos rusai, tai Rusijos diplomatams tikrai turėtų būti žinoma, kad visos lotynų rašybą vartojančio tautos kirilicą transliteruoja ir rusai niekur dėl to nesipiktina. Beje, neteko girdėti, kad Rusijoje kas nors bent pirštą pajudintų dėl, pvz., gruziniškos pavardės užrašymo jų raidėmis Rusijos piliečio pase.
Rusija susirūpinusi ir dėl geografinių pavadinimų mažumų kalbomis. Esą tik lietuviškas jų užrašymas prieštarauja Europos tautinių mažumų konvencijos 11 straipsnio 3 punktui. Ką sako toji konvencija? „Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais… bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas… tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis“. Aiškiai parašyta, kad turi būti teisinis pagrindas tokiam žymėjimui. Jeigu jo nėra, Europa niekam nereiškia pretenzijų. Beje, Estijai, kurioje rusai sudaro ketvirtadalį visų gyventojų, priekaištų dėl dvikalbių pavadinimų Rusija neturi.
Bendras viso dokumento vaizdas rodo, kad į jį stengtasi supilti kuo daugiau neapykantos ne tik Lietuvai, bet ir dar keliolikai pasaulio šalių, surašant kuo daugiau „kietų“ žodžių ir teiginių. Rusijos URM dokumentas gal ir nenorėjo lenktyniauti su Lenkija vertindamas Lietuvą (pati Lenkija dokumente taip pat „gauna per galvą“), tačiau vis dėlto vien „rusų genocidu“ smarkiai ją pralenkė. Pristatydama dokumentą Rusijos URM išreiškė viltį, kad jis bus „adekvačiai priimtas“ Vakaruose. Nemanyčiau, kad Vakarai užkibs ant tokios pigios, absurdiškos ir Lietuvos valstybę įžeidinėjančios propagandos kabliuko.
