Tiek pas mus, tiek pasaulyje vis ryškiau pasigirsta blaivus balsas, įspėjantis apie galimas ne visai geras pasekmes pasauliui vis labiau globalėjant ir tautoms sparčiau niveliuojantis. Tautinė savastis dažniausiai iškeliama kaip saugotina ir brangintina vertybė. Tiesa, kai kada pasigirsta ir susierzinimo gaidų dėl to, kad penelyg rūpinamasi tautiškumo globa, kad taip skatinamas uždarumas ir kenkiama integracijai. Tačiau neatrodo, kad šie pastarieji balsai mąstančiam pasauliui užduotų toną. Deja, realūs vyksmai dažnokai atrodo kaip vanduo, pilamas ant globalistų malūno. Tą matome ir Lietuvoje, ir tai tikrai nedžiugina. „Europėjimas“, žmonių bėgimas iš Lietuvos, emigracijos procesai gal turi kai kurių ir pozityvių momentų, gal dalis toli nuo Tėvynės sukaupto kapitalo bus kada investuota sugrįžus namolio, bet praradimai jau dabar akivaizdūs ir dideli. Tauta nėra sutelkta savikūrai, neveikia gilūs vidiniai motyvai puoselėti tautą, valstybę. Tada ir šnekėjimai apie tapatybę yra deklaratyvūs ir menką reikšmę teturi.
Visose srityse, visais lygiais turėtų būti ieškoma galimybių ir sudaromos sąlygos tautiniam savitumui išlaikyti ir jį puoselėti. Nesimato valstybiškai angažuotų pastangų konsoliduoti tautą vardan Tėvynės, jos išlikimo. Tėvynės sąvoka, atrodo, praranda savo vertybinį matmenį, emocinio paveikumo užtaisą. Ją apleisti nebėra išvadystė nei tiems, kurie išvažiuoja, nei valstybę valdantiesiems (tevažiuoja, mažiau bedarbių bus). Nesimato pastangų tvarkytis taip, kad mūsų žmonės būtų išsaugomi, gerbiami, kad norėtų dirbti Tėvynės labui, kad patys jaustųsi jos ir savo gerovės kūrėjai.
Beveik akivaizdu, kad masiškai išsivažinėjus Lietuvos žmonėms, kai ateityje iš ES „ateis“ didelės investicijos (tai neišvengiama), nebus kam jų įsisavinti, darbams reikės įsileisti svetimtaučius. Neatrodo, kad Lietuvos valdantieji apie tai galvotų. Manau, kad mūsų ekonominių išteklių, juos paskirsčius teisingiau, pakaktų tam, kad būtų sudarytos sąlygos, prielaidos net ir „krizę“ visiems išgyventi nors ir sunkokai, bet pakankamai oriai. Nėra strategijos į ateitį. Atrodo visi gyvena tik tuo, kaip „prastumti“ šią dieną.
Nors atsižadėti tėvų kalbos šiandien niekas atvirai nereikalauja, bet dėl „trupinio aukso, gardaus valgio šaukšto“dūšią velniui pardavusių turime nemažai. Baisiausia, kai turtas atsiduria Dievo vietoje. Tautiškumas daugeliui visai neberūpi. O nykstant tautiškumui, kaip sako Vydūnas, nyksta ir žmoniškumas. Paradoksas: laisvėjes gyvenant, nyksta abu. Toks užburtas ratas.
Būtų blogai, jei tautiškosios vertybės neigtų universaliąsias, bendražmogiškąsias. Betgi jos, tos tautiškosios vertybės, orientuotos, kaip ir, sakykim, krikščioniškosios, į kiekvieno žmogaus esmę sudarančio dvasingumo ugdymą. Nors, beje, ir krikščioniškąsias vertybes sunku įsivaizduoti kaip destiliuotas, apvalytas nuo tautiškos pasaulėjautos substrato. Kad tautiškumas yra labai svarbus žmogaus dvasingumo struktūros elementas, kažin ar reikia įrodinėti teoriškai, išprotauti ar kur nors perskaityti. Tą priespaudos metais paparodė gyvenimo realybė. Ji liudijo, kad laikymasis to,iš ko yra išaugusi protėvių pasaulėjauta, padeda išlaikyti svarbiausiąją vertybę – žmoniškumą. Pasaulis yra tam, kad žmogui sukeldamas būtinybę įveikti jo trauką, kartu sudarytų galimybes tobulėjant, įveikiant egocentrizmą dvasiškai laisvėti. Tokias galimybes ir suteikia tauta, kurios vertybėmis remdamasis ir pats jų aruodą papildydamas žmogus kyla Dievop.
Stiprindamas tautą, žmogus stiprina tą organizmą, kurio ląstelė jis pats yra.
Tautiškumas – viena iš aukštųjų žmoniškumo vertybių, kurias norint priimti reikia būti pasiekus tikros dvasinės brandos, įveikus hedonistinį vėjavaikiškumą. Žmogus tiesiog turi jausti, kad jo egzistencijos pamatai – tautoje. Nesu priklausantis viskam ir niekam, bet gimęs būtent tautoje, savo dvasią maitinąs jos kultūros paveldo syvais, su motinos pienu įkvėpęs jos pasaulėjautą .Tokia jausena, deja, neugdoma, jai nebeteikiama reikšmės, nesudaromos galimybė reikštis, tarpti. Tarybiniais laikais turėjome tvirtus vidinės rezistencijos pamatus, atsiremiančius į tautinę savimonę, tradicijas, į tautos vertybių sanklodą, istorinę atmintį. Dabar, nors ir gausu vadovėlių bei literatūros etninės kultūros tema (tai, žinoma, puiku ir būtina), bet konkurencinėje erdvėje ji, deja, paskęsta, pasimeta, skurdžiai atrodo. Knygynuose kalnai ryškiaspalvių liuksusinių knygų, kitokių leidinių, pasirinkimas didžiulis, galima čia rasti visko – puikiausių pasaulinės klasikos bei šiolaikinės literatūros ar filosofijos veikalų, įstabių monografijų, albumų , bet ir daugybę niekalo, šlamšto, šarlatanizmo propagandos. Visko, kas reprezentuoja tikrąsias pasulio vertybes ir jo šiukšles.
Tautos vertybės ne tik pasimeta tarp viso šito, bet ir imamas reikšti nepasitenkinimas ar netgi priešiškumas jų atžvilgiu. Todėl nenuostabu, kad atsiranda net ir vadintinų iškilių kultūros veikėjų, viešai teigiančių: „Kam reikalingas Etninės kultūros valstybinės globos pagrindų įstatymas! Kam! Aptvarus čia mes kuriam, rezervatus!“ Tokį mąstymą sėja pirmiausia vartotojiškos rinkos idėjų skleidėjai, orientuojantys žmones anaiptol ne į pamatines, tarp jų ir etnines, vertybes, bet į didesnio pelno paieškas. Jie visu balsu rėkia, kad etninės kultūros puoselėtojai atsiriboja nuo pasaulio, nieko, be savęs, nenori matyti, aborigenai, siekiantys apsitverti sienomis ir apaugę pelėsiais trūnyti praėjusių šimtmečių bakužėse. O tai yra gryniausia demagogija, akiplėšiškas melas, kuriuo dar tvirtinama, kad etninės kultūros puoselėtojai esantys agresyvūs nacionalistai, viso, kas ne jų, nekentėjai. Bet juk yra atvirkščiai: etninės kultūros puoselėtojai savo tautą mato visada tarp kitų tautų, regi jų savitumus ir džiaugiasi jų laimėjimais.. Antra vertus, kitos tautos niekada nepasirūpins tavuoju savitumu, tavo tautos kultūros paveldo išlikimu. Šitai net ir neįmanoma. Tauta turi pati pasirūpinti savimi. Kitaip ji tikrai išnyks. Ir iš ES negalime laukti, tikėtis išskirtinio dėmesio, pagalbos (investicijomis ar kitu būdu) būtent etninei kultūrai ugdyti. Taip galėtų atsitikti, bet tik jei patys atkreipsime dėmesį, įrodysime, kad tautiškumas – nepakartojama vertybė ir mums, ir pasauliui, kad mes turime ką nepakartojamo duoti pasauliui. Sunku suprasti nusiteikimą tautas, jų kultūrą, papročius, visą savastį laikyti savaiminiu blogiu. Juk ir bendrijos (tarkim, Europos Sąjungos) tuo stipresnės, kuo kiekvienas segmentas tvirtesnis, o ne savitumo išsižadėjęs. Lietuvoje girdime įvairių ideologinių išvedžiojimų, bet tiesa labai akivaizdi ir paprasta: jei norime būti visaverčiai pasaulyje, privalome būti savimi. Be to, tik suvokus savojo turtingumo vertę įmanoma suvokti, vertinti ir kito. Ir argi toks suvokimas reiškia išskirtinį savosios tautos iškėlimą virš kitų tautų, norą joms primesti savo valią? Juk paprasčiausiai norime būti ori tauta tarp kitų orių tautų, gerbiančių viena kitą.
Mūsų visuomenėje turėtų atsirasti jėga, generuojanti bendruomenės, tautos, nacijos, valstybės visapusiškai sveikos gyvensenos pagrindus. Tik tokiai jėgai energingai veikiant, įmanoma šviesios Lietuvos pergalė. O ja, tąja jėga, ir turėtų būti sustiprėjusi, konsoliduota, su tauta susikalbėti mokanti, jos lūkesčius pateisinti pasiryžusi Tautininkų sąjunga.
Autorius tautą beveik sutapatina su nacija – manau, kad tai ir yra teisinga pozicija.
“Baisiausia, kai turtas atsiduria Dievo vietoje”
Baisiausia, kad yra manančių, kad galima turtą ar kokį kitą konkretų daiktą įdėti į kažkokio išsigalvoto dievo vietą.
“Žmogus tiesiog turi jausti, kad jo egzistencijos pamatai – tautoje”
Žmogaus egzistencijos pamatai yra gamtoje, jei taip norite- Žemėje. O tautos idėja yra tik trumpalaikis žybtelėjimas žmonijos sąmonėje, nepasiteisinęs eksperimentas, nevykusi kategorija, atnešusi tiek kraujo, nelaimių ir kančių. Visi žmonės- broliai ir sesės, o planeta- mūsų namai. Kol to nesuprasime, vargsime ir kankinsime save ir kitus, o gal ir suvisam pražūsime kokiam Ignalinos branduoliniam armagedone begindami savo “tautos interesus”..
“Pasaulis yra tam, kad žmogui sukeldamas būtinybę įveikti jo trauką, kartu sudarytų galimybes tobulėjant, įveikiant egocentrizmą dvasiškai laisvėti”
Pasauliui (planetai) kaip tokiam yra giliai dzin visos jūsų traukos, tobulėjimai ir laisvės. Nors galima būtų sakyti, kad planetai apskritai būtų geriau, kad čia nebeliktų nei vieno žmogaus. Negi jūs, bl, nematot, kad planeta miršta dėl to sumauto žmogaus “tobulėjimo”?! Dėl tobulų branduolinių AE, dėl tobulų ginklų, dėl tobulos pramoninės žemdirbystės, dėl tobulo nacionalinio BVP augimo, dėl tobulų gimdymo technologijų, ir tobulų ideologijų, skatinančių gimdyti dar daugiau, statyti, gaminti ir plėsti…
“tautiškumas – nepakartojama vertybė ir mums, ir pasauliui, kad mes turime ką nepakartojamo duoti pasauliui”
C’mon, papasakokit ką tokio nepakartojamo pasauliui duoda tautiškumas? Savitumas, įvairovė duoda, nes gamtoje jau taip yra, kad multikultūra turi žymiai geresnes sąlygas išgyventi, o mono kultūra yra pasmerkta nykimui, ligoms ir kenkėjų antpuoliams. Akurat tą ir matome tautinės ideologijos fronte. Aplink vien priešai- kenkėjai, nykimas nesustabdomas ir akivaizdūs ligoti nukrypimai nuo “partijos linijos”.
“su tauta susikalbėti mokanti, jos lūkesčius pateisinti pasiryžusi Tautininkų sąjunga”
Tai ar klaus tautininkų partija kokie tie tautos lūkesčiai yra? Galiu atsakyt iš anksto- neklaus, nes jau dabar matosi, kad jie geriau už mus žino ko mums reikia. Visos partijos žino, ir šita žinos.
Nieko asmeniško, autoriau, tik dar viena grynakraujės lietuvės, mažiausiai per keturias kartas, nuomonė.
Straipsnis geresnis negu tavo komentarai.
Niugi, klausiu, tai ko tamstai, kaip tautiečiui, reikia?? Bet juk iš komentaro suprantu – tamstai reikia , kad Vilnius ir, pageidautina, visa Lietuva pavirstų dar viena “nuostabia” multikultūralizmo visove…. valio.
O kodėl jūs esat įsitikinęs, kad tapti londonistanu Lietuvai geriausia išeitis? Čia kokiais kriterijais remiantis? Kad ten emigruoja tautiečiai? O tai gal pradžiai Lietuvai reiktų kokias kolonijas užgrobt ir jas tris šintus metų paplėšt, kad po to klestėt???? O kaip jums Japonijos pavyzdys? Ar Pietų Korėjos? Jokio suknisto multi – bet klestinčios monoetninės valstybės (japonų Japonijoje – 98,26 %, korėjiečių Pietų Korėjoje – 97.5 %) su savita kultūra, religija ir tradicijom… Ir kažkaip sėkmingai išgyvena be jūsų multikultūralizmo ir maišymosi. Taigi.
Beje, dar kalbant apie gamtą, kurioje egzistuojančiais pavyzdžiais nugis labai remiasi – asilų ir arklių palikuonys – nevaisingi, kaip ir ligrai (tigrų ir liūtų palikuonys) – gal žinote kodėl???? Ir šiaip, kodėl bet kokių nykstančių vabaliukų rūšiai yra sudaromos spec. sąlygos išlikti (visokie nešienaujami laukai, nekertami miškai ir t.t.), kad jie tik išliktų (įrašomi į raudonąsias knygas ir pan.)???? T.y. sudaromi specialūs išskirtiniai tik jiems skirti arealai gamtoje, kad tik jie likyų , daugintųsi ir klestėtų, nes yra svarbūs ir nepakartojami visai gyvybei žemėje?
Jei kalbat apie ligas ir kenkėjus – tai būtent ligos ir kelnkėjai yra invazinės kilmės organizmai – kaip taisyklė , atvežtiniai at atkeliavę ir niekada nebuvo būdingi esamai ekosistemai, būtent todėl vietiniai organizmai nėra jiems atsparūs, nes niekada su jais nebuvo susidūrę, neturi imuniteto ar nespėja jo išvystyti, todėl serga ir žūva.
Būtent tokį multi pasiūlymą jūs it turite paruošęs lietuvių tautai????
Straipsnyje perdėm krikščioniškai teologinė sukta mintis, kad krikščionybė – atseit, kaip destiliuotas tautiškos pasaulėjautos – (lyg kokių durpių) – substratas. Krikščioniškas, su išimtinai Lietuvos Žeme susijęs XIII a. karų kalambūras suktai mesteltas, tačiau autoriaus ideologijoje kaip tyčia neišplėtotas, ir ką tai mįslingai reikštų – todėl dar sunku pasakyti. Na, bet pakomentuotinas: tiesiog trūksta žodžių tokiai ir aplamai krikštų čionybei, kuri tautininkuose, žiūrėk, keliama vos ne kaip kažkokia vėliava kelrodė liaudžiai.
Beje, kas galėtų tikrai pakomentuoti tautininkų simbolį. Kas ten jame vaizduojama ?
“Juk paprasčiausiai norime būti ori tauta tarp kitų orių tautų, gerbiančių viena kitą.”
Visiškai sutinku. Ir negalvoju, kad tai neįmanoma.
Pataisykite klaidas teksto rinkimo (labai jau daug):
Tiesa, kai kada pasigirsta ir susierzinimo gaidų dėl to, kad penelyg rūpinamasi tautiškumo globa …. pernelyg
Ją apleisti nebėra išvadystė nei tiems, kurie išvažiuoja, nei valstybę valdantiesiems (tevažiuoja, mažiau bedarbių bus)… išdavystė
Paradoksas: laisvėjes gyvenant, nyksta abu…. – laisvėjęs
Tą priespaudos metais paparodė gyvenimo realybė. …. – parodė
– puikiausių pasaulinės klasikos bei šiolaikinės literatūros ar filosofijos veikalų, įstabių monografijų, albumų ….šiuolaikinės
Visko, kas reprezentuoja tikrąsias pasulio vertybes ir jo šiukšles….. pasaulio
siekiantys apsitverti sienomis ir apaugę pelėsiais trūnyti praėjusių šimtmečių bakužėse… bakūžėse
(po to šį pranešimą ištrinkite)
Lietuva gali egzistuoti tik kaip lietuvių Lietuva – tautinė valstybė. Kas bus, kai Lietuva neteks savo autokratinio pagrindo – idėjos? Valstybės egzistavimas bus nelogiškas. Lietuviams bus tada geriau gyventi Vakaruose, išnuomot ES teritoriją sandėliuot ir perdirbt šiukšles (dirbs darbininkai iš Afrikos ir Azijos), o patiems gyventi už labai didelius dividendus. Bus dar valdininkai, kurie greičiausia dėl radiacijos Lietuvoje negyvens – juk valdymui yra informacinės technologijos. Lietuva egzistuos tik tol, kol turės savo autokratinį pagrindą, o pagrindą apsaugot galima tik naikinant jam kenkiančius veiksnius, tarp kurių ir įvairių judaizmo formų skleidėjai. Tiesa, bus grėsmių – atvykėliai paskelbs savo valstybę (kaip Palestinoje) ir nustos mokėt dividendus. Idėjinis pagrindas yra – šalia Lietuvos „litwakų“ tinklapių ir knyga M.Daimondo „Žydai, dievas ir istorija“. Ten buvo tariamai 2 „Žydų valstybės“ – Izraelis ir Judėja. Tai va, „izraelis“ „atkurtas“, o „judėja“, kitaip „jidišlandas“, kažkaip 1941 m., išnaikinus parazitus, užstabdytas. Nors kaip ir Palestinoje, taip ir Lietuvoje „žydų tauta“ – seniausi gyventojai (plačiau „Lithuanian Jewish Culture“ – „Žydiška Lietuvos kultūra“. Ten „žydų tauta“ Lietuvoje seniau už šiandieninius lietuvius – nuo 12 amžiaus. Dar čia pažiūrėjau rutrakery „Ruthenia alba“ – Lietuva tai išvis Baltarusija, pasirodo). Abejoju, ar lietuviai važiuos iš anglijų Lietuvos vėl vaduot. Galbūt Lietuvoje bus kuriamas ne Judėja, Rutheniaalbija, bet Neobangladešija (Bangladešas užtvins), Litjanjanis (kinai ir dabar niekur netelpa), Turko – Gotlandija (čia kai Vokietija perkels dalį turkų). Tai va, dabar jau reikia tai daryti, kad vaduot ateity nereiktų. Po rinkimų be knygų ir jų autorių laužų niekaip neapseisim.
Religija ir idealogija yra pagrindas, kuriuo autokratija remiasi. Išmeti autokratiją – ir valstybė netenka savo egzistavimo pagrindo. (Apie autokratiją ir jos griovimą plačiau S.Kara Murzos knygoje „Manipuliacija sąmone“)
Tai, kad Lietuva – lietuvių valstybė, kad Vilnius visad buvo Lietuvos sostinė, kad lietuviai kalba tik lietuviškai – seniausia arijų kalba – tai yra lietuvių autokratizmo pagrindas. Pvz. Taivanis ar Airija gali egzistuoti ir be jokio autokratinio pagrindo – jos salose, Kinija – nes ji stipri ir didelė, Izraelis – nes jos egzistavimas būtinas JAV, JAV – nes tai ekonomiškai naudinga amerikonams, Japonija – dėl kultūrinės specifikos, Nepalas – dėl infrastruktūros nebuvimo, Šveicarija – dėl interesų pusiausvyros ir panašiai. O Lietuva gali egzistuoti tik iš idėjos, autokratiniu pagrindu. Jei jis griūna, tai Lietuvos valstybės egzistavimas netenka didelės dalies pamatų. Panašiai buvo 1387 m., atsisakius pagonybės – arijų religijos, o vėliau ir nepagarbiai elgiantis su kalba (nors tas mano minėtas Zubovas laiko baltų ir slavų pagonybes jau išvestinėmis iš vedų religijos, tai galbūt diskusijos objektas.) Lietuvos tipo (t.y. ekonominiu ar geografiniu pagrindu nepagrįsta valstybė) laikosi, be autokratijos tik iš tradicijos, entuziazmo ir panašių motyvų. O tai ilgai tęstis negali – parodė Lietuvos istorija nuo 15 iki 18 amžiaus – tada ji reiškėsi tik „krintančio kūno energija“.
Svetimos idealogijos ir religijos, tarp kurių ir satanistinė vadinamų „litwakų“, „litwinų“, Lenkijos ir kitų hobitų propaganda nukreipta prieš Lietuvos autokratinio pagrindo elementus – istoriją, raidyną, vietovardžius. O kompromisais laikomos mūsų nuolaidos. Primenu, kad prieš Lietuvą nukreipta propaganda ir jos skleidėjai kompromisų iš savo pusės daryti negali iš principo – jie vadovaujasi arijų pozicijų principu. Jiems jų pozicija – absoliutus gėris, mūsų pozicija jiems – absoliutus blogis. Ir jie tai neslepia – pvz, sunkiausi laikai Lietuvai – 17 – 18 amžius (kai Lietuva neteko pusės gyventojų) – tai Lenkijai aukso amžius, sunkiausias laikas lietuviams Vilniuje ir Lietuvos miesteliuose – 20 amžiaus pradžia žydams – didžiausios laimės Lietuvoje laikotarpis. Netikit? Paskaitykit jų tinklapius. O mes kažkodėl semitiškai raginami priimti teismo Niurnberge ir kitur fetišizuotą Lietuvos priešų poziciją. Nors logiškai pagalvojus, juk mums būtent geriau tada, kai blogiau Lietuvoje parazituojantiems klajokliams ir kai lenkams Lietuvoje dar ne aukso amžius. Negindami savo pozicijų istorijoje, mes neginame autokratinio pagrindo.
Patys vadovaudamiesi būtent arijų idealogija (mat tiek lenkai, tiek ir vadinami „žydų tauta“ – pagrinde kilę iš indoeuropiečių sukurtų valstybių. Lenkai – iš vokiečių ir rusų valstybingumo pagrindu sukurtos Lenkijos, žydai – iš TSRS ir JAV), mums perša semitinę religiją. Mat katalikybė Lietuvoje per daug šimtmečių tapusi lietuviškos tradicijos dalimi, t.y. „supagonėjusi“, taigi sukurpta tiktai mums pozicionuojama jevrofilija. O visų semitinių religijų bei semitinių satanizmo formų pagrindas yra pozicijų neturėjimas ir teismo idėja.
Galiu prognozuot, kad po lenkų tautos „referendumo“ (jame galės dalyvauti tik UAB „Didakta“ išleistame „Naujajame pasaulio geografijos atlase“ geltonai užspalvintos Lietuvos dalies gyventojai) bus mums keliama semitinė arbitražo teismo idėja. O jie patys žiūrės iš savo tariamo gėrio pozicijų. Bet tai jiems neišdegtų, jei mes atmestume tai, kas peršama mums ir į žydų bei lenkų parazitus žiūrėtume, kaip į absoliutų blogį, kurį reikia sunaikinti. Kaip blogio sunaikinimą aš nepropaguoju fiziško visų, kurie nekalti, lenkų ar žydų sunaikinimo. Bet visą jų propagandą bei egzistavimo pėdsakus (įskaitant materialinius – pvz. antkapius ir sinagogas) reikia likviduoti. Turime ginti autokratinį valstybės egzistavimo pagrindą.
Dėl tų pėdsakų.
Jie daugumoje jau sudūlėję, todėl užtektų tik jų nebeatstatinėti ir būtų tvarka, nes čia – Lietuva ir kam mums svetimos kultūros?
Gyvenkim, kaip sakė K.Donelaitis, taip kaip mūsų tėvai gyveno (gindami Lietuvą) ir mus gyvent išmokino, ir viskas bus ok.
Žydų tautos religinis perkeltinis nykimo gimimas Lietuvai, pradžiai apsireiškęs per nudaigotą basakojį šv. žvalgą Brunoną, o vėliau atvirų karo laukų per okupacinę dangystę šarvuotose misterijose, turi lig šiol išlikusį reliktinį klastingą simbolį ir šiandienai – kryžių.
Su nerimu lietuviai turėtų stebėti, kad šis mirties simbolis tautininkuose neatsirastų pabaigos katastrofijaus įžvelgta katastrofija, kuri klastingai krikščionių gali būti pribrukta kaip jėga, neva generuojanti bendruomenės, tautos, nacijos, valstybės visapusiškai lietuviškos gyvensenos pagrindus – VĖL nykimui.
Baltų religija yra kamieninių lastelių restauravimas, atauginimas, maitinimas. Tai Baltų Gyvybės medis su nenudžiūvusiu lapų vainiku,
Pradėkim nuo to: nėra jokios ŽYDŲ tautos.
Laba diena. Jei esate tas pats Žygeivis, kurį nuolat randu tautiškumą skatinančiuose straipsniuose ar diskusijose, raskite man truputi laiko. Gal galetumete brūkštelėti man į “Skype” sistemą adresu- osva.masiulis. Ačiū.
O Panikovičius irgi su tavim? 🙂
Tokių draugų aš nepažistu. Norisi užmegzti kontakus su teisingai mąstančiais žmonėmis. O drabstymosi purvais delfiuose, alfose ir kitur nemėgstu- gyvenimas tam per trumpas.