
Kūčių vakare, sėsdami prie šventinio stalo, senu papročiu pažvelgiame į pirmąją vakaro žvaigždę.
Dabar tai tik gražus paprotys, o kadaise mūsų protėviai šiuo tamsiausiu metų laiku labai daug dėmesio skirdavo dangui – stebėdami žvaigždes mąstė apie savo ateitį, spėjo būsimą derlių ir sėkmę, net numatė mūsų likimą…
Paprotys sieti senųjų metų pabaigą ir Naujųjų pradžią su žvaigždėmis ir žvaigždėtu dangumi – istoriškai susiklostęs reiškinys.Kalendorių sudarymas ir metų atskaita visuomet buvo žynių – žvaigždininkų (astrologų) pareiga. Istoriniai šaltiniai liudija, kad mes turėjome savo žynius žvaigždininkus, kad turėjome net savąjį Zodiaką… Dabar jau niekas nežino, kokius dangaus ženklus žvaigždėtame skliaute anuomet jie įžvelgė ir kaip juos aiškino?
Ar yra vilties iš užmaršties atgauti neužrašytus praeities vaidilų žvaigždėto dangaus vaizdinius, ar yra būdų kaip galima būtų atkurti bent dalį senųjų žvaigždininkų žinijos?
Apie tai Lietuvos Radijo „Klasika” laidoje „Ryto rasa krito“ 2008 m. šventvakariais etnologė Vida Šatkauskienė kalbėjosi su etnokosmologu Jonu Vaiškūnu:
1. „Ryto rasa krito“ 2008 12 27 d.:

2. „Ryto rasa krito“ 2009 01 03 d.:
Gerbiamieji, ne visada dienos bei metai būdavo tokie, kokie jie esti mūsų laikais. Būdavo kai naktis viename iš Žemės pusrutulių trukdavo 1000 metų. Tokioje situacijoje erų sandūroje buvo atsiradęs mūsų šiaurinis Žemės pusrutulys. Tada žvaigždės bei žvaigždynai buvo “nukritę” ant žemės ir juos nesunku buvo studijuoti, stebėti, sekti paprasta akimi tuo meto astronomams bei žyniams. Priešingame gi Žemės pusrutulyje tuo pat metu buvo dievo Agnies (Ugnies) viešpatyja. Kadangi ten buvo ištisa diena, žvaigždžių aplamai nesimatė.
Praejusio tūkstantmečio viduryje visoje Žemėje diena jau susilygino su naktimi. O štai tūkstantmečio pabaigoje naktis jau buvo ženkliai trumpesnė už dieną.
Dabartinio gi tūkstantmečio pirmojoje pusėje dienos trukmė bus dar didesnė už nakties. Todėl ir žvaigždės yra ženkliai “pakilusios”. Jos ir ateityje “kils” vis aukščiau į dangų ir jas sekti bus vis sudėtingiau. O be specialių priemonių tai padaryti bus tiesiog neįmanoma. Ir tai truks iki tūkstantmečio pabaigos, kol negelbės ir specialiosios priemonės.
Tūkstantmečio gi pabaigoje situacija Žemėje bus analogiška tai kuri buvo erų sanduroje, tiktai skirtumas bus tas, kad tūkstantmetė diena ir Agnis jau viešpataus dabartiniame šiauriniame Žemės pusrutulyje, o priešingame pusrutulyje viešpataus tūkstantmetė naktis.
Nuo III-jo tūkstantmečio pradžios šis ciklas kartosis išnaujo.
“Priešingame gi Žemės pusrutulyje tuo pat metu buvo dievo Agnies (Ugnies) viešpatyja.”…Tai kokios čia tautos ,ir kokia kalba čia “viešpatyjavo”.Gal galima nuoroda į mokslinius šaltinius (ne Tamstos)
Tamstos reikalaujamus mokslinius šaltinius nurodyti aš negaliu, nes jų aplamai nėra. Galiu tiktai nurodyti senųjų kultūrų iki mus daėjusus ir mano naudotus šaltinius. Visi jie yra surašyti mano knygų “Perkūnas” ir “Per praeitį į ateitį” pridedamuose naudotos literatūros sąrašuose.
kolegos, arba kažko “nepagavau” arba savo kaip gamtininko suvokimu galiu pasakyti, jog negalėjo naktis trukti 1000 metų. Kodėl? O gi gyvybė nustotų egzistuoti, o toks faktas kiek žinau nėra užregistruotas per paskutinius 14 000 metų.. ir kas tada skaitys dangaus raštus, kai niekas negyvens?
Būtent todėl, kad Žemėje būna tokios ir joms visiškai priešingos situacijos (tiek pat trunkančios dienos bei vasaros), žmonės bei gyvūnija periodiškai kraustosi iš vietos į vietą. Tad nesistebėkite šiais dalykais. Geriau stebėkimės tuo, kad aplamai šis vyksmas Žemėje yra įmintas ir, mūsų garbei, įmintas lietuvių kalbos pagalba.
Lamatai, į Tamstos klausimą atsako:
– V-me a.pr.m.e. gyvenęs graikų istorikas Herodotas knygoje “Istorija”, dalyje “Euterpė”, p.31, kur jis rašo :
“…Kaip toliau jis (upė Nilas) teka nuo tos vietos, jau niekas negali pasakyti nieko tikro, ne ten dėl karščių žmonės negyvena.”;
– kiek vėliau už Herodotą (IV-me a.pr.m.e.) gyvenęs Aristotelis savo darbe “Meteorologika” (V-tas skyrius, p.10): ”
Notu vadinamas vėjas pučiantis iš išdegintos žemės. Dėl Saulės artumo šiose vietose nėra nei vandens, nei ganyklų…”.
Kaip matome, šie mastytojai kalbėjo apie jiems nežinomą antrąjį, dabartinį pietinį žemės pusrutulį, kuris tuo metu pradėjo gręžtis Saulės link. Dėl šios priežasties ir klimatas jame pradėjo ženkliai šilti. Suprantama, tuo pat metu mūsų pusrutulyje, kuris gręžėsi nuo saulės, klimatas ženkliai šalo. Analogiška situacija, kuri buvo cituojamų autorių aprašomame pusrutulyje, praėjus 3000 metų (nuo 2530-jų metų), pasikartos dabar jau mūsų šiauriniame Žemės pusrutulyje. Tuo tarpu dabartiniame pietiniame vyks tai, kas šių išminčių gyvenimo metu vyko dabartiniame šiauriniame žemės pusrutulyje- klimato atšalimas.
Visa tai nuosekliai aprašoma Romualdo Zubino knygose “Perkūnas”, “Per praeitį į ateitį” ir “Pažadinta praeitis”.
tai, kad tas Romualdas Zubinas nesugeba trijų sakinių be klaidų parašyti, kaip jis knygą parašė? Jaučiasi nomenklatūrinis stiliukas sakiniuose 😀