Lietuvos istorija rodo, kad šalies visuomenė nuolat dalydavosi į dvi stovyklas. LDK laikais tai buvo unijos su Lenkija šalininkai, tikėjęsi iš to turėti didesnių luominių garantijų, ir tos unijos priešininkai, prioritetu laikę Lietuvos valstybingumą. Carų laikais rusėjimas garantavo karjerą Rusijos imperijoje, tuo tarpu valstybingumo nostalgija skatino kitą visuomenės dalį dėtis prie lenkų sukilimų. Nuo XX a. pradžios, stiprėjant lietuvių tautiniam atgimimui, pradėta galvoti ir apie nacionalinę Lietuvos valstybę, tad 1918 m. vasario 16 d. aktas realizavo tiek to laikotarpio Europos tendencijas, tiek patriotiškai nusiteikusios LDK diduomenės buvusius antiunijinius siekius.
Sovietmečiu Lietuvoje buvo populiarinamos imperinio kosmopolitizmo idėjos, vadintos internacionalizmo vardu. Tautiškumas, nacionalumas buvo smerkiamas ir vadinamas buržuaziniu recidyvu, fašizmu, neonacizmu ir pan.. Tačiau būtent šis „recidyvas“ pagimdė „Sąjūdį“ ir leido atkurti tautinę Lietuvos Respubliką 1990 m. Vadinasi, lietuvių nacionalumas buvo pagrindinė varomoji jėga, vedusi visuomenę į nepriklausomybės atkūrimą; nacionalumas lieka svarbiausia kiekvienos tautinės valstybės egzistencijos sąlyga.
Šiuo metu Lietuvos visuomenėje vėl mėginama gaivinti tas pačias kosmopolitizmo idėjas, aklai mėgdžiojant kai kurias didžiąsias valstybes, pirmiausia JAV, kurios buvo sukurtos visai kitokiais principais ir niekada nebuvo nacionalinės. Nacionalumas vėl pradėtas vertinti kaip bolševikmečiu, vartojant netgi tuos pačius epitetus. Esu įsitikinęs, kad visuomenės nuorientavimas nuo tautinių vertybių kenkia Lietuvos, kaip tautinės valstybės, savarankiškumui ir valstybingumui apskritai. Kadangi tautiškumą, kaip vieną iš pagrindinių valstybingumo prioritetų, šiuo metu deklaruoja tik tautininkai, šios partijos atkūrimas ir įsiliejimas į Lietuvos politinį gyvenimą yra gyvybiškai būtinas, jei dar norime turėti Lietuvą kaip valstybę, o ne kaip amorfinį Europos Sąjungos regioną ar kurios nors didesnės kaimyninės valstybės sudėtinę dalį.
Autorius yra lituanistas, humanitarinių mokslų daktaras, docentas, profesorius, apdovanotas Lietuvos Nepriklausomybės medaliu, Latvijos Trijų Žvaigždžių ordino Karininko kryžiumi, ordino Už nuopelnus Lietuvai Riterio kryžiumi ir kt.
Amerikoje prieš pamokas moksleiviai gieda JAV himną. Turkai, arabai, meksikiečiai, kiniečiai, visi. Lietuvoje moksleiviai prieš pamokas irgi galėtų sugiedoti Lituvos himną. Visi: turkai arabai ir lenkai.
Pritariu .Gera mintis.
O jeigu mokinys nenores to?Per prievarta dabar visus dainuot tada?Gi aisku ,kad Lietuvoje tokia praktika nepasiteisintu.
Daug kas jau nepasiteisino.Labiausia liguistas prisitaikymas prie svetimųjų .
Jau seniai pastebėjau, kad žmonės himną gieda tik iš reikalo. Daugumos kaltinti negalima. Priežastys pačiame himne – neužveda, t.y. neturi vidinės ugnies.
Žodžiai prasti pirmame stulpelyje. ‘Didvyriai’ turi semti stiprybę iš praeities?! Kas jie per ‘didvyriai’? Žemės sūnūs ir dukros turi lemti stiprybę savo tautai, t.y. būti, kaip mūsų protėviai. Žemė parašyta iš mažosios raidės.
Tautiškoje giesmėje ‘tauta’ net nepaminėta, o valstybės piliečiai (Žemės sūnūs) gali būti ir kitataučiai.
Dar, mano manymu, labai ištemptas giedojimas. Gal, kad iškilmingiau būtų? Klausantis susidaro įspūdis – tuoj nutrūks.
Kiek galima tokius pasitalus rasineti. Kazkaip negirdejau istoriku rasanciu kalbos temomis, bet filologai-lenda i darza, kurio neismano vsisikai.
Alvydas Butkus:
“egzistencijos, istorija, unijos, prioritetu, garantavo karjerą, imperijoje, nostalgija, nacionalinę, aktas realizavo, tendencijas, patriotiškai, antiunijinius” – tiek svetimžodžių pirmoje pastraipoje, toliau neskaičiau. (antiunijinius = gr. + lot.)
Alvydas Butkus turėtų mokėti lietuviškai, tad tokį svetimžodžių vartojimą reikia suvokti, kaip panieką lietuviškiems žodžiams 🙁
Pakeisk lietuviškais žodžius “egzistencija”, “istorija”, “prioritetas”, “imperija”, “aktas”, “patriotiškas”, “antiunijinis”. Antraip aš pradėsiu jausti panieką kembliams 🙂
egzistencija – būtis, buvimas (šiuo atveju pavadinime labiau būtų tikę žodžiai ‘išlikimas’, ‘gyvavimas’)
istorija – praeitis (šiuo atveju – ‘praeities raida’)
prioritetas – pirmumas (šiuo atveju – ‘svarbiausiu dalyku’)
imperija – valstybė (šiuo atveju – ‘didžiojoje valstybėje’, kaip, pvz., mūsų ‘Lietuvos didžiojoje kunigaikštystėje’, kurią taip pat galima įvardinti ‘imperija’)
aktas – (šiuo atveju – ‘išrinktųjų sprendimo paskelbimas’)
patriotiškas – tautiškas
antiunijinis – (šiuo atveju – ‘sąjungos ardymo’)
Lietuvių kalba pranašesnė už kitas, man žinomas, kalbas. Sudėliok mano reikšmes į A. Butkaus rašliavą ir tiksliau suvoksi, kas parašyta 🙂
O nuo kada, AKLAS, tapo nelietuviškas žodis?
Atsiprašau, raidės susiliejo. Pats tampu aklas. 🙂
Patriotiškas ir tautiškas – ne visai tas pats – kaip ne tas pats yra tauta ir Tėvynė.
“Imperija” ir “valstybė” – ne visai tas pat. Kaip “kuosa” ir “paukštis”. Valstybių visokių būna, imperija – tik viena iš valstybės formų.
“aktas” – “išrinktųjų sprendimo paskelbimas”? “Aktas” yra dar ir dokumentas, ne tik veiksmas.
“istorija” – “praeitis”, “praeities raida”? Tai “istorikas” – “praeities raidininkas”? Kiek alaus išgėrei? Pamėgink pats įstatyti savo neva lietuviškus trižodžius terminus į “Butkaus rašliavą” ir pasigrožėk, kokį gremėzdą gausi, Mažiau žolytę uostyk! :))
Tu man nori įrodyti, kad lietuvių kalbos žodžiai yra netinkami mintims reikšti? Reiškia mintys pranoksta kurios nors kalbos galimybes, nes įterpia kelių kitų kalbų žodžius, net juos sukergia 😀
Mintis galima reikšti ir kitomis kalbomis. Man gaila žmonių, kurie mintis reiškia visomis kalbomis iš karto ir dar kuria “tautininkų sąjungą”. Geriau kurtų “tautų sąjungą”, kaip romuviai “pasaulio etninių religijų kongresą” 😀
Nacionalistai kaip tik ir kurią “tautų sąjungą”, kur kiekviena tauta gyvena savo nuosavoje žemėje, o ne imperinę “tautų maišalynę” – “Naująjį Babiloną”. 🙂
P.S. Tarptautiniai žodžiai (ypač mokslinė terminija) ir yra tarptautiniai todėl, kadangi naudojami ta pačia prasme visame pasaulyje.
Žinoma, vartojant tarptautinius terminus, vertėtų jų naudoti tik tiek, kiek yra būtina,
“nepersūdant”, tačiau reikalavimas visiškai jų atsisakyti būtų dar vienas kvailas “nukrypimas”. 🙂
Beje, kiekvienoje kalboje (tame tarpe ir Lietuvių) yra daugybė žodžių, atkeliavusių iš kitų kalbų, tik dažnai dabartiniai žmonės tai jau nepastebi. 🙂
Kaip matau, nepraleidai progos eilinį kartą “įkąsti” romuviams.
Beje, romuviečiai ne “kuria”, o jau sukūrė organizaciją: dar 1998 Vilniuje įvyko tarptautinė konferencija, kurioje buvo įkurtas Pasaulinis Prigimtinių religijų kongresas.
P.S. Tik įdomu, kodėl tu šį kartą, taip keikdamas tarptautinius žodžius, pats pavartojai ne lietuvišką oficialų pavadinimą “prigimtinių” http://www.wcer.ru/declaration/lt.htm, o anglišką variantą: WORLD CONGRESS OF ETHNIC RELIGIONS?
Lietuviškai neskaičiau, o pavadinimas ir taip parašytas nelietuviškais žodžiais, tad neprisiverčiau rašyti ‘tautinių rlg. kngrs’. Beje, kodėl romuviai ‘ethnick’ verčia į ‘prigimtinių’? Pastebėjau, jie laaabai skirtingai savo ‘religiją’ aiškina lietuviškai ir angliškai.
Malonu, kad taisai, man kiekvienas svetimžodis skamba kaip dūžtantis stiklas. Jau ir taip kalboje ‘prigijo’ daug svetimžodžių, kurių artimiausiu laiku neįmanoma pakeisti lietuviškais atitikmenimis. (kilometras, voltas, pinigas ir t.t.)
Plačiau:
Pasaulio Prigimtinių Religijų Kongresas – WORLD CONGRESS OF ETHNIC RELIGIONS
http://lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?t=1587