Trečiadienį, lapkričio 9 dieną, Vilniaus universiteto Senato posėdžių salėje 17 val. įvyks antrasis pašnekesys iš ciklo, skirto atminties kultūrų dialogui ULB erdvėse, kuriame dalyvaus istorikai ir intelektualai iš Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos.
Šio susitikimo tema „Savi ir svetimi Lenkijos istorijoje“. Šį pašnekesį, kaip ir visą renginių ciklą, rengia Lietuvos istorijos institutas kartu su Vilniaus bei Varšuvos universitetų Istorijos fakultetais, Lenkijos istorijos muziejumi bei Lenkų ir Getės institutais Vilniuje. Projektą globoja Lietuvos ir Lenkijos kultūros ministrai.
Klausimas, kas yra Lenkijos istorija, tik iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti svetimu lietuviškai auditorijai. Iš tikro, kaip mes gerai žinome, Lietuvą ir Lenkiją jungia seni istoriniai ryšiai nuo XIV iki XVIII amžiaus pabaigos.
Gerai žinoma, kad Lietuvos ir Lenkijos sąjungos lenkų ir lietuvių istorikų buvo vertinamos skirtingai. Didžiausių ginčų tarp skirtingų šalių istorikų sulaukė klausimas dėl Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstybingumo po Liublino unijos.
Lietuvos visuomenei yra gerai žinomi nauji Lietuvos istorikų teiginiai apie LDK savarankišką statusą Abiejų Tautų Respublikoje, bei tvirtinimai jog ir Gegužės 3-iosios Konstitucija nepanaikino LDK valstybingumo. Kaip į šiuos lietuvių teiginius žiūri lenkų kolegos?
Paskutiniaisiais metais bent tarp Lenkijos istorikų Abiejų Tautų Respublikos – kaip vien tik lenkiškos valstybės suvokimą keičia naujos sampratos. Pabrėždami federacinę Abiejų Tautų Respublikos prigimtį, istorikai kaimyninėje valstybėje kalba apie šią valstybę, kaip daugiatautį ir daugiakultūrinį darinį. Tačiau ar tokia nauja samprata yra suderinama su lietuvių ir pašnekesyje dalyvausiančios ukrainiečių istorikės požiūriu?
Renginyje nebus apsiribota vien tik XIV–XVIII a. istorijos sampratų pristatymu, bet bus nagrinėjama, kaip lenkų istorikams pavyksta integruoti tautinių mažumų istoriją XX-XXI amžiuje į bendrąją Lenkijos istoriją. Bus keliamas klausimas, ar skirtingų etninių grupių: lietuvių, lenkų, baltarusių, žydų ir kt. istorija yra pozityvus, ar ir toliau negatyvus elementas šiandieninėse Lenkijos istorijos sampratose.
Šių klausimu aptarimas turi ne tik pažintinę, tačiau ir taikomąją reikšmę. Šiuo metu Varšuvoje yra kuriamas naujas Lenkijos istorijos muziejus, turintis tikslą, pristatyti naujausius istorikų tyrimų rezultatus visuomenei Lenkijoje. Diskusijos Lenkijos istorijos tema galimai turėtų prisidėti prie labiau konsoliduotos, atsižvelgiančios ir į kaimyninių šalių istorikų nuomones, muziejaus koncepcijos sukūrimo bei jos įgyvendinimo.
Renginyje dalyvaus: kuriamo Lenkijos istorijos muziejaus direktorius, prof. Robert Kostro ir šio muziejaus mokslinis bendradarbis dr. Igoris Konkolevskis (Igor Kąkolewski), Lietuvos istorijos instituto vyresnioji mokslo darbuotoja prof. Jūratė Kiaupienė, Ukrainos Mokslų Akademijos Kalbotyros instituto darbuotoja, kalbos istorikė, dr. Olesia Lazarenko. Renginį ves Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto profesorius Rimvydas Petrauskas.
Ko gi taip kalama lietuviams ta geguzes 3-iosios konstitucija, kaip kazkoks geris ? Tas primygtinis geris kelia itarimus, jei pati ta konstitucija istryne Lietuva is pasaulio politinio zemelapio, tai tegali buti tik juodojo kaspino diena Lietuvai. Nors ta konstitucija iskelia i tesines aukstumas, bet joje pilieciais tera pripazistami tik bajorai. DEMESIO ! Stai kur islenda Lenkijos imperialistines uzmacios, vis labiau ‘kosovizuojant’ Vilniaus klausima kaip ‘atitrauktas sienas’. Lietuvos bajorai labai mazai prisidejo prie etnines Lietuvos kurimo 1918-1920 m., perejo i Lenkijos puse kaip konfederatai. Paslaugus Lietuvos istorikai jau kartoja is Lenkijos istoriku atsinesta minti – Pilsudskis ir Zeligovskis ikunija pilietini kara tarp lietuviu bajoru ( Lenkijos konfederatu ) ir etnines Lietuvos valstieciu. Lenkiama i tai, kad Lietuva pripazinusi 1791.05.03 konstitucija pripazista ir Lietuvos bajoru teise i Vilniu, kurie ji uzsieme 1920.10.09 ir veliau pasiprase i Lenkijos sudeti. Vilniaus okupacija, iseinant is tos konstitucijos, yra paciu lietuviu savo valstybes pasidalijimas per pilietini kara. Vsio zakonno. Lenkijos imperializmui susigrazinti Vilniu ir truksta tos geguzes 3-osios pripazinimo Lietuvos svente.
O kur Bumblowskis ir VšĮ “Idea W”?
Kad Lietuva po Liublino unijos valstybingumo neprarado pagrindinis įrodymas yra tai, kad Lenkijos piliečiai negalėjo Lietuvoje įsigyti nekilnojamojo turto.
Nieko gero, jei Lietuvai atstovaus Bumblauskas su savo prolenkiška šutve – rezultatas bus NULIS.
O puikus renginys! Man labiau patinka poetai, nes jie saldziau buciuojasi
Politikai stresa varo ;))
O mokslas nuobodus ;D
Ka jus galit protingo ismastyti? Pirma savo isalkusias tautas pamaitinkint, kad neisnyktu.
Mokslininkai, blyn.
3 – 4 durnos rytu europos tautos pasididziavimo praeityje iesko
Del ko daugiau jums istorija idomi?
Jus mane sunervavot. Eikit jus nx