Skelbiame profesorės Onos Voverienės pasisakymą rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seime vykusioje konferencijoje „Iššūkiai valstybės vientisumui prieš dvidešimt metų ir šiandien“, skirtoje pietryčių Lietuvos problemoms aptarti.
Pirmiausiai nuoširdžiai noriu padėkot konferencijos organizatoriams, nes ji vyksta pačiu laiku. Toliau norėčiau replikuoti Seimo nariui ponui Mečislovui Zaščiurinskui. Tiksliau, atsakyt į jo iškeltą abejonę dėl tautybės Lietuvos dokumentuose rašymo. Štai ką norėčiau pasakyti. XX a. lietuvių tautai buvo paruoštas prūsų likimas. Lietuvių tautos šioje gražioje žemėje neturėjo likt.
Pirmiausia, šią akciją pradėjo Lenkija, kuri 1920 m. okupavo Vilnių ir Vilniaus kraštą, o taip pat ruošėsi okupuoti visą Lietuvą. Laimei atsirado budrūs žmonės – Marcelė Kubiliūtė ir Lietuvos žemėj išaugintas doras lenkas, jautęs pareigą savo gimtajai žemei, Petras Vrublevskis – kurie išaiškino sąmokslą, ir tokiu būdu šis sąmokslas buvo sužlugdytas. Lietuva tą kartą išliko.
Kai 1940 m. birželio 15 d. rusų kariuomenė ant savo durtuvų atnešė mums „Stalino saulę“, tada buvo paskelbta Michailo Suslovo doktrina: „Lietuva bus, tik be lietuvių“. Kaip žinote, trečdalis lietuvių tautos buvo sunaikinta, realizuojant Suslovo doktriną.
Trečias atvejis – tai vokiečių okupacija. Adolfas Hitleris įvairiausiom progom mėgdavo sakyti, kad iš šitų žemių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – mes niekada neišeisime. O toliau žinote – kaip buvo, taip ir buvo.
Sako, istorija kartojasi, vystydamasi spirale. XXI šimtmetis prasideda nuo tos pačios istorijos kartojimosi – nuo Lenkų rinkiminės akcijos sukeltos isterijos, o taip pat ir nuo pačios Lenkijos vyriausybės požiūrio į Lenkų rikimų akcijos isteriją ir Lietuvos ateitį.
Reikia pasakyt, kad iš mūsų valdžios vienintelė Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė deramai reagavo į Lenkų rinkiminės akcijos isteriją ir keliamą pavojų Lietuvos valstybingumui. Gi Vyriausybė apsiriboja tiktai juokeliais bei pašmaikštavimais ir nieko konkretaus nedaro.
Politologai, pataikaudami Vyriausybei, irgi aiškina, kad tai yra tik Lenkų rinkiminės akcijos ir Lenkijoje vykstančių rinkimų karštligė. Toli gražu taip nebus. Ta karštligė, atrodo, nėra linkusi nurimti. Ir man atrodo, kad čia labai teisus yra ponas Romualdas Ozolas, sakantis, kad tokia lenkų politika tęsiasi jau daugelį metų, ir, kiek mes Lenkijai bepataikautume, niekada jai neįtiksime ir nespėsime jos reikalavimų vykdyti. Todėl aš žemai lenkiuosi ponui Ozolui, kad jis deda teorinius pagrindus Lietuvos valiai ir galybei stiprinti, o taip pat santykiams su mūsų imperialistinėmis kaimynėmis, įskaitant ir Lenkiją.
Šiaip ar taip, jeigu tai yra tik rinkimų akcija arba vienintelės lenkų partijos Lietuvoje – Lenkų rinkiminės akcijos – savireklama ir vienos agresyviai nusiteikusios partijos rinkiminė akcija pačioje Lenkijoje, argi ne per didelė tos rinkiminės akcijos kaina? Ir visiškai nesvarbu, kokią užduotį Lenkų rinkiminė akcija vykdo: agresyviai Lietuvos atžvilgiu nusiteikusios vienos Lenkijos partijos, ar Rusijos specialiųjų tarnybų.
Todėl aš manau, kad labai teisus yra ponas Ozolas, pareiškęs, kad dabartinė mūsų pareiga pareikalauti iš dabartinės Lietuvos vyriausybės, kad ji pagaliau aiškiai pasakytų pasauliui: toks Lietuvos kaimynės Lenkijos elgesys nesiderina ne tik su Europos sąjungos valstybėms įprastais kaimyniškais santykiais, bet ir su elementariausiomis dabartinėmis tarptautinės teisės normomis. To mes turime pareikalauti.
Ir visiškai pritariu ponios Rūtos Gajauskaitės nuostatai, kad Teisingumo ministerija privalo į Baudžiamąjį kodeksą įtraukti lojalumą ginantį straipsnį, numatantį, kad iš Lietuvai nelojalių piliečių būtų galima atimti Lietuvos pilietybę. Taip yra visose pasaulio valstybėse.
Ačiū už dėmesį. Ačiū, kad suteikėte tribūną.
labai gera p.voverienes kalba buvo trys lietuvos okupacijos rusu vokieciu ir lenku. tai kodel mes toleruojame lenkus-okupantus. renkame i seima savivaldybes ir kt
Ačiū tau tariu miela Profesore už gražią kalbą ir teisingus žodžius išsakytus vyriausybės adresu. Praėjo daugiau nei mėnuo nuo šios konferencijos, bet mūsų vyriausybė net ausų nepajudino šiuo klausimu.
Ne tik Adolfas Hitleris įvairiausiom progom mėgdavo sakyti, kad iš šitų žemių – Lietuvos, Latvijos ir Estijos – niekada neišeis. Bet įvairiausiomis progomis pievas kalbėjo ir Čerčilis, ir Ruzveltas ir dabartinės LR Vyriausybės, dabartinė Rusija ir Lenkija ir dar kiek knygų apie tai dabar prirašoma Rytuose ir Pietuose, kaip mūsų turėtų nelikti – kaip ir kada jie mus griebs arba šaudys kaip Olga Snorienė Lietuvos vyrus – nevykėlius. Kaip turėtų būti išspręstas mūsų galutinis klausimas be Madagaskaro – atominėmis elektrinėmis, efektingu XXI amžiaus ginklu sunaikinant netikelius – Baltijos šalis. LR Vyriausybės irgi, taip sakant, matomai slapta rengia projektus, kaip turėtų būti sudrapalinti, sunaikinti tie, kurie netinka laukinės rinkos ekonomikai ir uždirba minimalią algą ir pakeisti vėl tais pačiais iš Rytų rusais nuo Volgos ir gudais nuo Gomelio, Mogiliovo ar tiesiog nuo pasienio ir pan. Vos tik gudas pervažiuoja Lietuvos sieną ir tuoj pat tampa lenku, vos tik žentas tampa seimūnu ir iškart atsisuka prieš eilinę Lietuvą ir Landsbergį. Niekas neturi absoliučios nepriklausomybės – nėra nepriklausomų dalykų. Mes valstybę ir Nepriklausomybę ne vieni patys išsikovojome ir pasiekėme, o mums kažkas padėjo ir net labai tiek 1918-1920 metais, tiek 1990-1992 metais padėjo. Miela profesorė Voverienė kažkodėl pamiršo kieno ginklais mes gynėmės ir tą Nepriklausomybę išsikovojome arba partizanavome, su kuo gurguolėse, vežimuose traukėme į Vakarus, į Drezdeną, į tą pačią Ameriką pro ką ir su kuo. Tų, kurie mums padėjo nuopelnas nė kiek ne menkesnis už mūsų pačių – turėtume jausti nors šiek tiek dėkingumo ir baigti sirgti ta intelektualų ir inteligentų plikbajoryste – Žečpospolita, beje, kuria susirgo konservatoriai ir krikdemai, jau nekalbant apie bolševikus(LSDP) ir jų anūkėlius liberalus, Tvarką ir teisingumą bei bojarino Darbo(Rusijos oligarcho) partiją. Profesore galėtų imtis drąsos ir paviešinti, sakykime, Antrąjį slaptąjį Maskvos Paktą, pasirašytą, berods, po dviejų savaičių nuo pirmojo Pakto pasirašymo, istoriškai, ko gero, kur kas svarbesnio už pirmąjį, jei tik protas nedreba iš baimes ir nebijo giminaičiai prarasti darbą, laipsnius ir būti pasodinti ant bado dietos?