G. Beresnevičius. Drevermanas: Religiniai vaizdiniai – archetipai ar istorija? (V)

Katalikų Bažnyčios hierarchizacija (tęsinys).

Iš tiesų, pripažįsta Drevermanas, romėniškoji logika yra Romos, kaip katalikų Bažnyčios, centras. Savo teigiamybes Romos tradicija įžiūri tame, kad ji gali išpažintyje vėl atleisti atskiram žmogui, atleisti būtent dėl to, kad tu atleidi kaip atitinkamas pareigas Bažnyčioje atliekantis žmogus. Iš tiesų Bažnyčia jaučia tą įtampą tarp bendrybės ir individualybės ir todėl ji realiatyviai užsimerkia prieš visus įmanomus privačius nukrypimus nuo jos taisyklių. Tačiau tuo pačiu metu ji nepaprastai didelę vertę suteikia tam, kad būtų pripažįstamas jos normų absoliutus galiojimas. Iš vienos pusės yra dieviškos apreikštos tiesos, dieviški priesakai, t.y. didelė dvasinių turinių sritis. Tuos turinius skelbia bažnytinis mokymas ir skelbia kaip neklystančius dalykus. Iš kitos pusės yra visi tie potyriai, kurie žmogų sutinka jo gyvenime. Šie potyriai dažnai yra pernelyg komplikuoti, kad juos būtų galima sutvarkyti pagal tokias paprastas sąvokas, kaip teisinga ir neteisinga, gera ir bloga, dora ir nuodėminga. Įdomiausia yra tai, kad visas šių potyrių pasaulis (praktiškai sutampantis su pasauliečių pasauliu) teologiniam požiūriui pasirodo kaip pasyvi medžiaga, kurią reikia vertinti interpretuotai. Tuo pačiu metu tai yra abstrakčios tiesos, kuriomis turi būti apmąstoma labai daugialypė realybė. Bet tos sąvokos ir mokymo turiniai realaus gyvenimo atžvilgiu yra tokie patys izoliuoti ir vienapusiški, kaip ir klero luomas pasauliečių luomo atžvilgiu. Šitos sąvokos ir pasauliečių vertinimas parodo tik tai, kad kleras yra aukščiau pasaulietiškumo ir jis yra sacro sanctus, ypač šventas.

Drevermanas bando pasiūlyti variantą, kaip išsisukti iš tokio dvilypumo. Variantas labai paprastas, bet įmanomas sunkiai. Drevermanas sako, kad iš dvilypumo galima išeiti tada, jei imsi atvirai kalbėti ką viduje mąstai. Tik taip gali vykti reali sintezė tarp idealaus ir realaus, tarp objektyvaus ir subjektyvaus tiek mąstyme, tiek veikloje. Tik taip išnyktų įsakinėjimo struktūra, einanti iš viršaus į apačią ir būtų priartėta prie gyvenimo tokio, koks jis yra, o Bažnyčioje atsirastų vidinis dialogas. Tik tokiu atveju atsivertų pirmą kartą išėjimas į tikrą arba gyvąją tikrovę su visu jos tragiškumu ir kančia, su visais jos prieštaravimais. Bet tam reikalinga drąsa turėti asmeninę nuomonę, tam reikalingas laisvo mąstymo garbingumas, o tai protestantiškas principas, kuriuo remiantis galima taip pakeisti katalikų Bažnyčios struktūrą arba tikriau sakant dvasinį klimatą, kad teologinis gyvenimo ir mąstymo dvilypumas vėl būtų įveiktas.

Antras atvejis – Vurgsburgo sinodo rezultatai. 1975 m. dar II Vatikano Susirinkimo dvasioje Vurgsburge įvyko labai įdomus susitikimas tarp vyskupo, klierikų ir pasauliečių. Ten buvo ir sutuoktiniai, santuokos psichologai, psichoterapiautai ir parapijų vadovai, kurie keitėsi savo patyrimais tikėdamiesi galų gale atrasti naują susikalbėjimo galimybę. Ir iš tiesų šitas Vurgsburgo atvejis tapo labai įdomiu ir tai buvo atviras pokalbis, o tokių pokalbių katalikų Bažnyčioje, juolab su pasauliečiais, retai būna, pokalbis apie skyrybų problemą bei išsiskyrusiųjų naujas vedybas.

Santuokos sakramentas yra neatšaukiamas. Tai teologinis faktas, tačiau realybė yra tokia, kad Vokietijoje 300 000 santuokų tenka 100 000 skyrybų, kas trečia santuoka baigiasi skyrybomis. Šiame sinode mėginta šiuo klausimu apsitarti, sutaikyti realybę ir bažnytinę praktiką. Sinodo geros mintys vėliau ėmė palengva menkėti, tapo užmirštomis ir daugiau neminimomis. Nors anksčiau dar II Vatikano Susirinkimo dvasioje mėginta kalbėti apie galimybę sutaikyti realybę ir dogmatiką, vėliau vis dėlto atsirado stipri reakcija ir visi šitie šnekėjimai buvo baigti.

1986 m. Niujorke dirbantis moralinės teologijos teologas Kuran buvo pašalintas iš savo pareigybės. Buvo pasakyta, kad jo veikla nederama ir nepageidaujama, kadangi jis pareiškė, kad negalima absoliučiai ir universaliai pasmerkti skyrybas, homoseksualumą ir abortus, nes tai yra žmonių tikrovė.

1988 m. Vokietijos vyskupai savo ad limina apsilankymo Romoje metu gavo įpareigojimą sustiprinti griežtą požiūrį į skyrybas savo vyskupijose.

Galiausiai, bent jau Vokietijoje universitetuose, katalikų moralės teologijos fakultetuose, yra priimta teigti, kad išsiskyrusiųjų naujų vedybų klausimas šiuo metu yra neaktualus.

Drevermanas šį procesą bando fiksuoti: žmonės mėgino čia kažką daryti, II Vatikano Susirinkimo dvasia kažkur tai sukosi, bet realiai kuo toliau, tuo labiau yra spaudžiami šie klausimai atgal.

Jei pažvelgsime į kitus pavyzdžius, prisiminkime dar tokį dalyką: dar prieš kelis dešimtmečius katalikų moralės teologams buvo įsakyta drausti pacifistines nuotaikas ir karo prievolės vengimą. Čia Drevermanas sako, kad Vokietijos įstatymuose yra galimybė vengti karo prievolės dėl sąžinės priežasčių. Tai paremta Jėzuitų ordino eksperimentų tvirtinimu, kad ir katalikų Bažnyčia pripažįsta pareigą elgtis pagal savo sąžinę, net tada, kai sąžinė sąlygoja objektyviai klaidingus sprendimus. Čia Drevermanas piktinasi, kad karo prievolės vengimas yra objektyviai klaidingas sprendimas.

Katalikų egzegetai ne tik neatliepia dabartinio laiko problemų, jie kaip tik šiuo metu stengiasi savo tekstuose įrodinėti, kad gyvatės pasirodymas rojuje turėtų būti suprantamas pažodine prasme. Fundamentinės teologijos teologai rodo, kad Jėzus iš tikrųjų pakilo į dangų. Drevermanas sakosi kalbėjęs su egzegetu „pensijoje“, tai jis pasakė, kad visą laiką pasakojęs melą ir pasakas. Jis pats tais dalykais netiki. Šiaip ar taip, dar ir šiandien joks katalikų egzegetas nedrįs nieko kalbėti apie Jėzaus brolius arba Marijos skaistumą. Čia mes matome suskilimą tarp tų, kurie viską žino, t.y. klero ir paprastos liaudies.

Šitas kategoriškas pasidalijimas tarp klero ir pasauliečių yra ne bažnytinėje istorijoje atsiradęs reiškinys. Tai tiesiog klero psichinio dvilypumo objektyvacija. Savo dvilypumą jie eksplikuoja į pasaulį, į vadinamus pasauliečius. Ši objektyvacija tuo pačiu tampa institucionalizuota ir užsidaro savyje. Iš išorės žvelgiant kartais gali pasirodyti, kad Kleriker yra tokie patys žmonės, kaip ir visi kiti, ir turi tokią pačią tarnybą kaip ir visi kiti. Bet koks tarnautojas savo tarnyboje yra ne kas kita, kaip personifikuota bendrybė. Iš gydytojo laukiama, kad jis gydytų, iš kunigo, kad jis atliktų atitinkamas apeigas arba pareigas, ir iš esmės tai yra teisinga. Tačiau specialioje Kleriker situacijoje yra kitaip. Kiekvienas tarnautojas tą, ką daro, daro išoriškai, jis tiesiog užsidirba duoną. Kažkuria prasme net ir labai atsiduodamas savo darbui jis suvokia, galų gale jei nesuvokia, tai yra taip, kad jo angažavimasis yra atsitiktinis. Iš principo, užuot kokioje nors finansinėje kontoroje tikrinęs sąskaitas, gali dirbti kur nors parduotuvės tarnautoju.

Tačiau kitaip yra katalikų Bažnyčios Kleriker atveju. Jei pasiremiama teorija apie pašaukimą arba išrinkimą, jei šiai teorijai suteikiama empyrinė prasmė, tokiu atveju Kleriker asmenybė tampa ne atsitiktinė ir ne išorinė, bet esminė ir vidujinė. Tokiu būdu Bažnyčia iš jo reikalauja ir gali reikalauti, kad jis su visu savo asmeniu ištirptų savo tarnystėje, t.y., kad jis taptų identiškas su savo tarnyste. Kunigas negali aukoti Mišių arba laiminti santuoką, arba atlikti laidojimo apeigas taip pat profesionaliai ir rutinuotai, nei jis būtų geležinkelio stoties kelneris, sodininkas arba laidojimo biuro tarnautojas. Tai, ką jis daro išorėje, tuo pačiu turi būti ir viduje. Katalikų Bažnyčios Kleriker savo mintimis ir savo gyvenimu visiškai sutampa su savo tarnyste, kuri yra ne šalia jo, bet ji visiškai sutampa, jis neturi privataus egzistavimo.

Šitą Kleriker psichinę situaciją gali kiek paaiškinti palyginimas su Zigmundo Froido masių psichologijoje pasiūlyta priešstata tarp armijos ir Bažnyčios. Froidas manė, kad kariaunos psichologija ir Bažnyčios psichologija sutampa tame, kad tiek armija, tiek Bažnyčia siekia visų narių identifikacijos į vieną vienintelį asmenį, identifikacijos su kariuomenės vadu arba su Kristaus asmeniu Bažnyčioje. Iš tų visų idėjų Froidas sukūrė masių psichologiją, kuri be abejo yra kritikuojama, bet pati idėja yra kažkiek verta dėmesio. Kariškis gali atsiriboti nuo tiesos klausimo, jis turi veikti. Religinėje tarnyboje tai yra neįmanoma. Jeigu generolas pralaimi mūšį jis gali pareikšti, kad jis išpildė įsakymą, o tas įsakymas buvo neteisingas. Taip jis gali teisintis. Tačiau Kleriker tokios galimybės neturi, jis neturi kur trauktis. Jis turi sutapti su bažnytiniu mokymu, jo turiniais, jis turi nešti ir perduoti tikėjimą, nes per klerą kalba ne žmonės, o dievas ir Kleriker lojalumas yra ne formalus išorinis lojalumas, bet jis turi būti suprantamas kaip tarnystė pačiai tiesai.

Čia Drevermanas duoda ilgą pavyzdį. Jo esmė yra tokia.

1877 m. kažkokie indėnai iš Valuvos slėnio baltųjų spaudžiami nutarė pasitraukti į Kanadą. Amerikiečiai jiems pasiūlė kažkokią dykumą, kaip yra įpratę, o vienas karo vadas su 250 karių ir 450 moterų nutarė prasimušti iki Kanados sienos ir ten apsigyventi. Amerikiečiai tą indėnų grupę pradėjo persekioti. Tai darė keturi generolai su 5 000 žmonių, su greitašaudėmis patrankomis, kavalerija, pėstininkais, artilerija. Jie sekdami paskui tuos blogai ginkluotus indėnus daugiau nei dvidešimt kartų juos puolė ir visada buvo atmušami. Galų gale po 1 600 mylių kelio ir daugelio kovų vis dėlto indėnai buvo sustabdyti per 40 mylių nuo Kanados sienos. Tuo metu buvo 87 kariai ir 254 moterys. Indėnų vadas pareiškė, kad žmonės jau išsekę, neturi maisto, neturi kuo užsikloti, maži vaikai šąla iki mirties ir jis pasidavė.

Galiausiai, kas labai įdomu, tie generolai, kurie indėnus persekiojo, su tuo indėnu ėmė gražiai šnekėtis, susidraugavo ir maždaug 20 metų palaikė santykius. Generolai jautė simpatiją indėnams dėl jų narsumo. Kai mirė indėnų vadas, jis pasakė, kad labai gailisi to kas atsitiko, bet nepyksta ant baltųjų, nes supranta, kad generolai nenorėjo šito daryti, bet jie turėjo vykdyti įsakymą.

Tai graži, graudi amerikoniška istorija. Esmė yra čia, kad generolas, kol jis yra generolas, privalo vykdyti formalų įsakymą, net jei savo viduje mano, kad tas įsakymas yra neteisingas. Jis yra tik liaudies ranka arba kalavijas, o ne liaudies galva arba smegenys.

Kitas dalykas Kleriker atveju. Savo skelbimo turiniu jis turi tikėti kaip dievišku dalyku. Netgi jo būtis yra surišta su dievu ir jis sacerdos in aeternum (kunigas per amžius). Jis yra bažnytinis organizmo centrinės nervų sistemos dalis. Bažnyčia Kleriker tampa ne paprasta žmonių sąjunga, bet dieviškosios Apvaizdos dariniu. Paklusnumas čia suprantamas kaip paklusnumas Dievui, tuo pačiu bet kokia klero veikla yra veikla iš Dievo. Kleriker, kuris iš savo pareigybės kariauja, tuo pačiu kariauja šventą karą. Jis neturi galimybės konstatuoti, kad jis elgiasi klaidingai, jis iš principo negali elgtis klaidingai, jis visą laiką yra teisiųjų pusėje.

Yra tokia mąstymo struktūra, sako Drevermanas, ir ji leidžia tarti, kad Bažnyčia niekada neklydo. Tai, buvo kryžiaus žygiai, tačiau Bažnyčia vis dėlto gyveno ramiai ir taikingai, ir tik karingi ir kraugeriški germanai ja prisidengdami suorganizavo tuos kryžiaus žygius. Taip, buvo raganų procesai, bet tai tik masinės isterijos atvejis, kuriai Bažnyčia nieko negalėjo priešpastatyti, kaip, pavyzdžiui, atsirandant trečiajam Reichui 1930 m. Taip, ištisus šimtmečius buvo antisemitizmas, tačiau Bažnyčia, savaime suprantama, visais laikais žyduose matė vyresniuosius abraomo vaikus ir jėzaus brolius. Iš tiesų buvo inkvizicija, tačiau pati Bažnyčia niekada nekankino ir nežudė. Ji, o tuo metu tai buvo neišvengiama, buvo susipynusi su valstybės galia ir valstybės baudžiančiai rankai negalėjo pasipriešinti. Galų gale į istorinius dalykus reikia visada žiūrėti iš istorinio požiūrio taško, o ne iš Bažnytinio. Bažnyčia iš tikrųjų yra žmonių Bažnyčia ir jokiu būdu ji nėra jau įgyvendinta dievo karalystė. Ji nėra geresnė, nei laikas, kuriame ji gyvena, tačiau kas už tai gali ją smerkti?

Su tokio pobūdžio įrodinėjimais, kaip sako Drevermanas, katalikų Bažnyčios Kleriker gali visą gyvenimą užsiiminėti, dirbdamas kaip docentas teologijos fakultete. Darbo čia yra visam gyvenimui. Įrodymai yra, juos belieka tik eksplikuoti. Be abejo, teologai dirba vis dėlto aukštosiose mokyklose, jie bijosi prarasti savo vietą, o ją praras, jei pasipriešins bažnytiniam mokymui arba bažnytinei užduočiai. Jų visa mąstymo kryptis yra įrodinėti sakinius, kurie yra netgi pirma mąstymo ir išjungia visą mąstymo poreikį.

Atviras, neideologizuotas mąstymas turėtų būti panašus kaip Platono dialogas. Tai turėtų būti ieškojimas, mėginimas ir aiškinimasis, kurio pabaigoje atsiranda pasitikėjimą kelianti įžvalga, o galbūt ir tiesa. Ideologinis mąstymas gi, duotą tezę perima kaip realią tiesą ir jam svarbu tiktai viena – su esamo laiko mąstymo priemonėmis įrodinėti, kodėl šita tezė turi būti teisinga. Ką reikia įrodyti yra aišku iš pat pradžių.

Čia dogmatiką galima palyginti su galingu namu, kuris visą laiką stovi, bet kartas nuo karto perdengiamas jo stogas. Iš esmės teologijoje nėra tikros pažangos ir negali būti. Dabar be abejonės šiuolaikiniai teologai po II Vatikano Susirinkimo žino apie tiesos istoriškumą ir ieško dialogo su pasauliu, tačiau tas dialogas su pasauliu yra suprantamas kaip kvietimas eiti vienu ir tuo pačiu keliu su kleru. Pretenzijos į galutinę ekskliuzyvią tiesą – tai yra kiekvieno ideologiškai fiksuoto mąstymo pretenzijos. Vietoje gyvojo žmogiškojo potyrio čia iškeliamas nuosavų turinių absoliutumas. Ir būtent Klero luomas gyvena, remdamasis šitomis absoliutybėmis ir jas nuolatos tvirtindamas. Tos absoliutybės sudaro luomo reikšmės ir reikšmingumo pagrindus.

Galima netgi įžeisti Kleriker pareiškus, kad visose religijose yra teologai, kurie mėgina savo bendratikius įtikinti, kokie teisingi ir geri jų įsitikinimai ir kad šie įsitikinimai, šios dogmos yra pačios vertingiausios ir kultūriškai vaisingiausios tiesos.

Tokie ideologizuoti teologijų tipai yra būdingi ir arabų teologui Kaire arba budistų vienuoliui ir šiems asmenims visiškai nesvarbu, kaip krikščionių teologai šiandien interpretuoja krikščioniškąją dogmatiką arba interpretuoja Koraną arba kaip jie žiūri į Pali kanoną. Tačiau toks teologas, kuris norėtų pradėti nuo žmogiškų potyrių, turėtų atsitraukti nuo fiksuotų duomenų, nuo dogmatikos ir, visų pirma, tobulos identifikacijos su nuolatiniu teisumu.