J. Vaiškūnas. Gintaras Beresnevičius – baltų religinių vaizdinių atkūrėjas (II)

Gintarui Beresnevičiui šių metų liepos 7 d. būtų sukakę 50 metų, tačiau rugpjūčio 6 d. sukanka 5 metai kai mes jo netekome

Galių įtakoje

G.Beresnevičiaus straipsniams ir studijoms būdingas neįtikėtinas akiračio erdvumas, lyginamosios medžiagos platumas. Pamatinių baltiškosios religijos ir mitologijos sampratų rekonstravimui jis pasitelkia ne tik indoeuropietiškų tautų, bet ir, pavyzdžiui, Sibiro šamanų, Naujosios Gvinėjos papuasų, Kalifornijos indėnų, taivaniečių, korėjiečių, mongolų, Indijos dravidų, Tibeto prieškalnių genčių mitologijas. Įvairiausių mitologinių ir religinių struktūrų lyginimas G.Beresnevičiui leidžia užčiuopti esminius baltų religijos dėmenis ir apibrėžti galimas jos istorinės kaitos formas. Sumaniai taikydamas lyginamąjį metodą ir pasitelkdamas tik jam vienam būdingą sugebėjimą prakalbinti pavienius gerai žinomus ir, rodos, jau negalinčius nieko naujo pasakyti istorinių šaltinių faktus, G.Beresnevičius padaro stebuklą – prikelia ištisus senųjų baltų religijos vaizdinių klodus. Vien ko vertos jo išvados analizuojant baltų šventikų luomo organizacinę struktūrą ir baltiškų šventyklų reikšmingumą religiniame ir politiniame kontekste, kurias jis padaro, remdamasis vien tik istoriniuose šaltiniuose paliudyta žinia, jog baltai šventvietėse kūreno Amžinąją ugnį (Beresnevičius, 2004a, p. 232–236).

2004 m., pirmą kartą pasaulinėje baltistikoje, šviesą išvydo ilgai laukta sisteminė baltų religijos ir mitologijos studija „Lietuvių religija ir mitologija“, kurioje G.Beresnevičius rekonstruotuosius religinių vaizdinių kompleksus susistemino ir sujungė į bendrą pasaulėžiūrinę visumą, bandydamas nuosekliai atkurti bendrą lietuvių religijos ir mitologijos vaizdą. Nagrinėdamas tautosakoje išlikusius mitologinius motyvus bei istorinių šaltinių žinias autorius penkiuose šio veikalo skyriuose aptarė pagrindinius lietuvių religijos dėmenis:

–        religinę terminiją,
–        kulto vietų pobūdį,
–        dvasininkų funkcijas,
–        dievų, religinių galių, sielos bei pomirtinio gyvenimo sampratas,
–        bei kosmogoninius ir kosmologinius vaizdinius.

Pasitelkus lyginamąją religijotyrą G.Beresnevičiui pavyko ne tik apčiuopti lietuvių religijos vaizdinių visumos struktūrą, bet tuo pačiu ją įrašyti į Šiaurės, Vidurio ir Rytų Europos erdvėse kadai gyvavusių religijų kontekstą. Jau ankstesniuose savo darbuose bendrais bruožais atskleidęs senosios lietuvių religijos sintetinį pobūdį ir aprašęs jos kaitą religinių reformų kontekste, G.Beresnevičius pirmasis išsamiai nusakė ir atvirkštinio, po krikščionybės ekspansijos įvykusio, senosios religijos destrukcijos proceso etapus tuo būdu sujungdamas priešistoriniuose ūkuose skendinčius mūsų senosios religijos pradus su XX a. etninių tradicijų versmėse ir sinkretiškoje liaudies krikščionybėje glūdinčiais baltiškojo religingumo ženklais (Beresnevičius, 2004a, p. 22-36).

Atskleisdamas senosios lietuvių religijos likimą po krikščionybės įvedimo, G.Beresnevičius  teigė, kad reformuota ir struktūruota oficiali žynių kontroliuojama senoji lietuvių religija arba, kitaip sakant, Lietuvos valstybinė religija po krikščionybės įvedimo ir oficialaus žynių luomo veiklos uždraudimo patyrusi destrukciją palaipsniui perėjo į archaiškesnį religinį lygmenį, kurį G.Beresnevičius įvardijo kaip pagonybė (p. 31) arba kaimo religija (p. 29). Vėliau (XVI antroje pusėje – XVIII pradžioje) krikščionybei spaudžiant įvyko ir pačios pagonybės kaip religinės sistemos destrukcija (p. 31), pasak G.Beresnevičiaus buvo „išmuštas“ šios religijos  „bendruomeninis, socialinis pagrindas“, netekusi bendruomeninio socialinio pagrindo pagonybė susitelkė šeimos apeigų lygmenyje. Vėliau pagonybė perėjo į etnografinę fazę – papročių laikymąsi,  pastarieji įsiskverbė ir į pačios lietuviškos krikščioniškos tradicijos vidų.

Kalbėdamas apie pagoniškos tradicijos tęstinumą XX-XXI amžiuje, G.Beresnevičius straipsnyje „Apie (senosios) lietuvių religijos legitimacijos galimybę“ rašė: „Tad vienas iš lietuvių religijos legitimacijos, t. y. (įsiteisinimo kaip tradicija) šaltinių, paradoksalu tai ar ne – krikščionybė. Joje lietuvių tradicija tęsėsi. Tęsėsi daugiausia modifikuoto kulto tradicija, ritualai, apeigos. Tęsėsi ir dievų funkcijos. Perkūnas – archangelas, angelas, Elijas, Perkūnas – Dievo tarnas. Visvien šaudantis, griaudėjantis, važinėjantis savo dviratėm vežėčiom. Ir taip toliau – panašių dalykų apstu visame folklore. Tęsėsi medžių, giraičių, pakelių stelų, koplytstulpių kultas.“

Pažymėdamas tokį senosios tradicijos gyvybingumą, senosios religijos reliktų, mitologijos fragmentų, ritualų savitos kosmogonijos ir kosmologijos išlikimą bei pripažindamas, kad per tai ir šių laikų lietuviui yra prieinamas tos pačios šventenybės išgyvenimas, G.Beresnevičius liko ištikimas idėjai, kad jei „šventybė išgyvenama, senoji tradicija gyvuoja“. Taigi, pasak G.Beresnevičiaus senosios tradicijos esmė išlieka potyriuose: „Visos pseudoorientalinės, naujosios meditacijos ir kontempliacijos mokyklos bando, perlauždamos europiečio dvasinį stuburą, privesti jį prie jogos, samadhi, satori ir dažniausiai be rezultatų. Lietuviška gi tradicija atgaivinama be pastangų ir atveda į nuosavą ir universalią religinę regą bei pajautą. Į atpažįstamų esmių teritoriją.“

Gintaras nebuvo sausas mokslininkas, jis reiškėsi ir kaip prozininkas, parašęs apie 500 publicistinių, eseistinių straipsnių, recenzijų, keliolika novelių literatūrinėje spaudoje bei romaną „Paruzija“. Jis aktyviai bendradarbiavo žurnale „Naujasis židinys“, kultūros savaitraštyje „Šiaurės Atėnai“ suspėdavo beveik kiekvienam leidinio numeriui pateikti straipsnį. 1997 m. jam buvo paskirtos literatūrinio žurnalo „Nemunas“ novelistikos bei „Literatūros ir meno“ publicistikos premijos, 2000 m. – Druskininkų poetinio rudens premija už poetinį debiutą (už poeziją eseistikoje) ir Kultūros ministerijos premija už eseistiką. 2001 m. Lietuvos Prezidentas jam įteikė prezidentūros premiją už esė rinkinį Lietuvos istorijos temomis „Ant laiko ašmenų“. Jau po mirties 2006 m. už knygas „Pabėgęs dvaras“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005) ir „Paruzija“ (Tyto alba, 2005) G. Beresnevičiui buvo paskirta Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premija už išskirtinius profesionalaus meno kūrinius.

Tragiška mirtis neleido G.Beresnevičiui įgyvendinti daugybės svarbių sumanymų, tarp kurių buvo ir svajone užsiimti senovės runų rašmenų pėdsakų senojoje  baltų kultūroje paieškomis ir ketinimai pradėti baltų ir nacionalinės japonų religijos šinto lyginamuosius tyrimus. Tarp šių religijų G.Beresnevičius matė daug bendro. Ryšium su to paskutiniais gyvenimo metais jis svajojo apie galimybę nuvykti į Japoniją ieškoti kontaktų su kolegomis Japonijoje.

Užsiėmimas mokslu Beresnevičiui netapo savitiksliu kaip daugeliui jo kolegų ių ir sėkmingai besispecializuojančių vienoje ar kitoje mokslinių tyrimų srityje. Savo žinias ir mokslinę patirtį o ir savo tyrimų rezultatus jis visuomet siekė orientuoti ir pasitelkti ieškodamas opių nūdienos problemų sprendimų, priėmimui iššūkių iškilusių savo šaliai ir savo tautai stojusiai į globalių XXI a. išbandymų kelią. Būdamas profesionaliu istoriku ir religijotyrininku, G.Beresnevičius nebijojo imtis kūrėjo vaidmens išdrįsusio ne tik tyrinėti, bet ir tęsti tradiciją remiantis tuo kas pasiekta. Ryškiu tokios kūrybos pavyzdžiu gali būti jo kūrinys: „Imperijos darymas: Lietuvių ideologijos metmenys: Europos Sąjunga ir Lietuvos geopolitika XXI a. pirmojoje pusėje“ (2003), kuriuojis užtikrintai įsiveržė į šiuolaikinio lietuvio sąmonę tarsi žynys įkūnijantis savo žodyje iš protėvių paveldėtas žinias  ir įkvepiantis tėvynainius naudoti šiomis žiniomis  šiuolaikinių mitų kūrimui, sugebantis suvienyti ir nuteikti tautą susitelkimui, išgyvenimui, savo savasties įtvirtinimui ir plėtojimui globalizacijos niveliuojančios kultūras ir suverenitetus akivaizdoje.

Sausas akademinis stilius negalėjo sutalpinti  mokslininko kūrybinių polėkių, todėl jis savo daugelį jausmų ir sumanymų išraiškingai kristalizavo originaliuose ir talentinguose esė, užšifravo romanuose ir atskleidė gausiuose publicistiniuose straipsniuose.

Trumpame aprašyme neįmanoma visapusiškai pristatyti ir įvertinti šio nepaprastai gyvo ir begalo įdomaus žmogaus, išsiskyrusio moksliniu susikaupimu, proto ir logikos drausme, o tuo pačiu ir jaunatvišku azartu, humoru ir neribota vaizduote. G.Beresnevičius buvo laisvu žmogumi ir tuo pačiu labai tolerantišku, tačiau jam buvo svetimas prisitaikėliškumas ir konformizmas  valdžios sistemos ir biurokratizmo atžvilgiu. Už savo nuoširdų abejingą sovietiniams kariniams karinėsVU katedros „mokslams“ jis buvo pakviestas „tarnauti tėvynei“ sovietinėje armijoje (1984), už marksistinės-lenininės filosofijos metodologijos ignoravimą buvo atleistas iš Kauno politechnikos instituto (KPI) Filosofijos katedros (1989 m.), o už paskaitas VDU studentams apie vokiečių teologo, psichoterapeuto ir rašytojo Eugeno Drevermano (Drewermann) kritines idėjas katalikų Bažnyčios atžvilgiu buvo išvarytas iš Kauno Dvasinės Seminarijos, kurioje tuo metu skaitė paskaitų kursą apie lietuvių kultūrą (1995 m.).

Gintaras rašė itin daug. Keldavosi jis 4 val. ryte ir dirbo, dirbo. Nebuvo dienos, kad į akis nepatektų naujas G.Beresnevičiaus rašinys – kur tik pasisukdavai, ką tik atsiversdavai – visur G.Beresnevičius. Atrodė, kad jis rašo ta pačia sparta, kaip ir skaito. Svarbiausia, kad jis nesikartojo, kad nepristigo naujų originalių minčių. Atrodė, kad jame kunkuliuoja kažkoks kūrybos ugnikalnis – tartum istorijos negandų nepaliestame aukure dega Amžinoji ugnis, per kurią jo sielai protėviai teikia savo neužrašytą išmintį – o Gintaras skubiai rašo ir rašo…

Nuorodos:

Beresnevičius G. Dausos. Pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lie­tuvių pasaulėžiūroje. – Vilnius: Gimtinė /Taura, 1990, – 214 p.
Beresnevičius G. Baltų religinės reformos.- Vilnius:1995,Taura, 224 p.
Beresnevičius G. Lietuvių religija ir mitologija: sisteminė studija. – Vilnius: 2004a, Tyto alba, 294 p.
Beresnevičius G. Paruzija. – Vilnius: 2004b, Tyto alba, 291 p.
Vaiškūnas J. Dausų beieškant // Liaudies kultūra. 1991, Nr. 5, p. 30-31. Rec. kn.: Beresnevičius G. Dausos: pomirtinio gyvenimo samprata senojoje lietuvių pasaulėžiūroje. – V., 1990.