Elona Ilgiuvienė, www.ilgiuviene.lt, www.psichologijatau.lt
Klausimas, kurį dažnai užduoda mano klientai: kaip atskirti, kada aš esu tikras, o kada tik vykdau kitų man svarbių žmonių programą? Kada dalykai man iš tikrųjų svarbūs, o kada tai pirmiausia svarbu kažkam kitam, bet mane irgi privertė patikėti, kad tai man reikšminga ir gera? Ko aš iš tikrųjų noriu? Viena ar kita forma užduotas šis klausimas, o gal net neužduotas, bet girdimas kitų skundų kontekste, visada yra apie savo ribų išlaikymą, buvimą savimi ar drąsą tapti savimi. Šitaip klausinėja ne tik jauni žmonės, bet ir pasiekę gyvenimo vidurį, tiek vieniši, tiek turintys gyvenimo draugą ar draugę. Buvimo savimi klausimas aktualus visiems, siekiantiems patirti savo gyvenimo pilnatvę ir prasmę.
Štai jauna moteris, jau spėjusi pabaigti aukštąjį mokslą itin gerais vertinimais, dirbanti kelis darbus ir dar spėjanti rengti medžiagą moksliniam darbui, sportuojanti ir besirengianti kurti šeimą, vis negali apsispręsti, kuo ji iš tikrųjų nori užsiimti. Vidutinio amžiaus vyras, ilgą laiką buvęs intelektualios žmonos šešėlyje ir visąlaik klausęs jos patarimų, pasimeta, kai reikia ką nors savarankiškai nuspręsti, likti vienam su savimi ir pačiam tvarkytis. Tampa nebeaišku, kas iš tikrųjų jam įdomu ir kuo jis pats įdomus sau ir kitiems? Tuo tarpu jaunutė moksleivė negali suprasti, kodėl grupė jos nepriima ar iš jos šaiposi, o geriausia draugė kankina ją klausimu: „Kodėl tu niekada nebūni savimi?“ Antai turtingas verslininkas klausia savęs, ar jis iš tikrųjų nori toliau siekti rezultatų, atrodyti gražus ir sėkmingas, bėgte bėgti per gyvenimą nuo iššūkio prie iššūkio? Kuris jo vidinis balsas labiau atstovauja tikrąją savastį?
Visi šie žmonės ir dar daugelis kitų, nerimaujančių ir besiblaškančių, turi viso gyvenimo užduotį – tapti savimi. Šio tapsmo sudėtinė dalis – atsiskyrimas. Tenka dirbti tą atsiskyrimo darbą lyg Pelenei, kurią pamotė pasodino rinkti lęšius iš pelenų, o kartais lyg princui, kuris kardu nukapoja drakonui galvas. Čia visada prireikia kantrybės ir drąsos, ir tam tikro pasišventimo, nes nebūtinai tai vainikuojasi šlove, garbe ar pinigais. Kartais tapsmas savimi reiškia atsidavimą giliausioms vertybėms, kuris neatneša apčiuopiamos naudos, ir dėl jo nesidarai efektyvus ir sėkmingas. Tokiam procesui prireikia tylos minučių ar valandų, tuščios erdvės tarp daugybės veiklų, kad joje išgirstum savo paties tyliausias mintis, pagautum jautriausius širdies virpesius. Tenka gaudyti juos iškylančius netikėtose aplinkybėse – susapnavus sapną, važiuojant traukiniu, einant gatve ir matant saulę vaivorykštės spalvų danguje ar ramiai geriant arbatą su draugu. Sunkiausia išbūti tyloje ir vienumoje, nes vėl pagauna kasdienės mintys apie reikalus, vėl pasiveja rūpesčiai, smulkmenos, rutina, tada kyla nerimas arba priveikia nuovargis.
Atsiskirti nuo savo tėvų
Pirmasis svarbus darbas einant savo gyvenimo keliu – atskirti save nuo tėvų. Dažniausiai tai visiškai nesutampa su išėjimu iš tėvų namų gyventi atskirai, nors toks fizinis atsiskyrimas neabejotinai padeda. Psichologinis atsiskyrimas vyksta ilgai, kartais labai skausmingai, tarsi išpūliuojant vaikystės skaudulius ir atsisakant daugybės pretenzijų tėvams. Atmetame ir primestus vaidmenis, pavyzdžiui, šeimos gelbėtojos, kurios dėka tėvai laikėsi kartu, ar namų rūpintojėlio, kuris mamai atstojo ne tik sūnų, bet ir tėvą, ir gyvenimo draugą, ir dar namų tvarkytoją. Aptinkame, kad nesąmoningai kartojame sau tai, kad mums nuolat sakė ar darė tėvai: neleidžiame sau atsipalaiduoti ir ilsėtis, arba atvirkščiai, save lepiname ir leidžiame tingėti. Jei mums draudė bendrauti su draugais, gali būti, kad ir dabar sau to neleidžiame, nors kaip tik dėl to jaučiamės nelaimingos. Stabdome save ir užsidarome, nes mums mama sakė ar tylomis savo elgesiu perdavė žinią, kad artimai draugauti, atvirai kalbėtis ar nerūpestingai žaisti pavojinga. Perimame tėvų meilę arba nerimą, agresiją, tėvų nuoširdų rūpestį arba visišką poreikių ignoravimą, ir dabar kartojame sau tai patys. Tik nuolatinė savistaba gali padėti aptikti, kai taip darome, ir tada iš naujo sąmoningai nuspręsti, ar dabar tai mums naudinga, ar tai tinka, ar norime taip tęsti. Paradoksalu, tačiau emociškai vis labiau atsiskirdami nuo tėvų mes kur kas labiau galime juos atjausti ir mylėti, juk pamatome juos kaip atskirus žmones, turinčius savo sudėtingą gyvenimą. Tada lengviau atleisti skriaudas, o iš kitos pusės žiūrint, lengviau nebepasiduoti pagundai būti lepinamam.
Atsiskirti nuo savo draugų grupės
Paauglystėje ir jaunystėje ypatingai didelę reikšmę įgyja draugai, jų grupė. Viską pasiryžę paaukoti, kad tik gautume jų palankumą – išmokstame rengtis, kalbėti, elgtis taip, kaip grupėje priimta, net jei tai visai svetima. Kaip H.K.Anderseno bjaurusis ančiukas ilgimės savo būrio, savų, su kuriais sutaptume ir būtume saugūs. Jei visi rūko, reikia rūkyti ir man, jei keikiasi – ir aš keiksiuos, jei mėgsta lindihopą – mielai eisiu šokti, jei visi turistai – turistausiu kartu. Tačiau net gulbių pulke visos gulbės turi savo vietą ir, atidžiau patyrinėjus, jos skiriasi. Grupės vertybės ir uždaras jos ratas ima spausti, varžyti, ateina metas, kai norisi pasielgti kitaip, mesti iššūkį ir vėl eiti savo keliu. Mes susirandame kitą grupę, joje mokomės, džiaugiamės jos saugiu prieglobsčiu, kol vėl išaugame, išeiname savęs link ir toliau nuo grupės. Visgi atkreipkime dėmesį, kad atsiskirti nuo grupės nereiškia išeiti į dykumą ar kalnus gyventi atsiskyrėlio gyvenimą. Turima omenyje, kad nesusiliejame su grupe, išlaikome atstumo ir priklausymo dinamiką. Ir nesame grupės varžomi, galime laisvai rinktis tiek pačią grupę, tiek savo vaidmenį joje. Kiti grupės nariai tampa veidrodžiu, be kitų svarbių žmonių būtų be galo sunku, gal net neįmanoma susivokti savyje. Juk nuolat projektuojame į kitus savo pačių kompleksus, dėl to pykstamės, nekenčiame ar žavimės, prisirišame. Po trupinėlį atgal susigrąžinę savo projekcijas galime geriau suvokti, pažinti patys save: tiek negatyvius kompleksus, tiek savo polinkius ir vertybes.
Atsiskirti nuo savo vyro/ žmonos
Susituokus atrodo, lyg susiliejome į viena, esame vieno gyvo organizmo dvi puselės. Tai Rojaus periodas, kuomet vėl patiriame pirminį saugumą, primenantį susiliejimą su motina vaikystėje. Apimti karštos meilės sunkiai išbūname dieną be mylimojo, norime sėdėti ant vienos kėdės ir miegoti apsikloję vienu apklotu. Kokia būtų palaima, jei taip ir tęstųsi amžinai! Vis dėlto jei ne pati žmogaus prigimtis, tai gyvenimo aplinkybės ima krėsti pokštus ar spęsti pinkles. Darbas sunkus ir toli nuo namų, atsiradę vaikai, buitiniai rūpesčiai ir vidiniai poreikiai – visa tai ima tolinti mylimus žmones. Jie aptinka individualius skirtumus: vienas nori eiti ilsėtis anksti ir anksti keliasi, o kitas atvirkščiai, vienas nori atostogauti aktyviai keliaudamas, o kitas mieliau ilsėtųsi tysodamas paplūdimyje. Vienas po kito randasi skirtumai, tarsi koralų rifai, tarp kurių tenka išmoningai naviguoti šeimos gyvenimą. Laimingos šeimos savo gyvenimu įrodo, kad tai įmanoma ir tai gyvybiškai būtina – ne ignoruoti skirtumus, o juos kūrybiškai panaudoti. Tam prireikia didžiulės kantrybės, mylinčio priėmimo, o kartais karčių barnių ir nuolatinio, nuolatinio bendravimo. Juk abu sutuoktiniai nuolat keičiasi: ji sustorėja, jis praplinka, abu tampa tėvais, jis kopia karjeros laiptais, ji augina vaikus ar atvirkščiai. Abu įgyja naują patirtį, abu savyje atranda naujus išteklius ir poreikius, apie kuriuos anksčiau net neįtarė. Ir vėl tenka ieškoti naujos dinaminės pusiausvyros – kaip nesusiliejus į viena išlikti artimiems, mylėti vienas kitą tokius, kokie esame dabar, pasikeitusius ir besikeičiančius.
Atsiskirti nuo kolektyvinių standartų
Kolektyviniai standartai, normos, taisyklės – dar vienas iššūkis einant savuoju keliu. Štai viena vidutinio amžiaus moteris pasakoja sapną:
„Esame vidurinėje mokykloje. Toje mokykloje tiek vaikams, tiek mokytojams draudžiama skųstis ar kritikuoti, visada reikia su viskuo sutikti. Tvarką prižiūri demonas, kuris yra nematomas, bet jis visada girdi, jei kas būna kuo nors nepatenkintas. Jis gali skaudžiai nubausti, todėl visi jo bijo. Tik viena mergaitė toje mokykloje labai kūrybiška, ji turi daug idėjų, imasi iniciatyvos ir visada sako, ką galvoja. Jos tėvai sau viduje irgi nepritaria mokyklos tvarkai, bet garsiai to nesako. Viena mokytoja nesusilaikiusi susikeikia, ir kyla didelė įtampa – kuo viskas baigsis, kaip reaguos demonas.“
Kalbėdama apie sapną moteris prisiminė savo tarybinę praeitį, kuomet išties galėjai būti nubaustas už kitokias idėjas. Sapno demonas – tai ta pati totalitarizmo dvasia, kuri reikalauja besąlygiško paklusimo autoritetui, idėjiniam vadui, taisyklėms, normoms, net jei jos ydingos. Moteris savyje atpažino tokią dvasią, kuomet ji linkusi prisitaikyti vardan šventos ramybės ir paaukoti net sau svarbius idealus. Taip ji daro darbe, gatvėje, šeimoje: tyli, net kai pažeidžiamos jos ribos, net kai ignoruojami jos poreikiai, nemoka pasakyti „Ne“ ir ramiai pakovoti už save. Pareiškusi apie save ji išsigąsta, kad gali būti nubausta, kaip sapno mokytoja. Vilties šiai moteriai suteikė sapno mergaitė: tarsi jos spontaniškumas ir kūrybingumas teberusentų viduje, ir būtent per šį vidinį vaiką jai pasirodė įmanomas dvasinis atsinaujinimas.
Atsiskirti nuo savo vidinių kompleksų
Paradoksalu, bet einant toliau savo keliu tenka atsiskirti ir nuo savo paties asmenybės, nuo to, kas ilgą laiką buvo svarbu ir be ko niekaip negalėjome įsivaizduoti savo gyvenimo. Galbūt aukojame savo saugumą ir užtikrintą gyvenimą, kad galėtume sugrįžti į mėgstamą darbą, kaip padarė viena pažįstama gydytoja, keliolika metų pradirbusi farmacijos kompanijoje. Galbūt kažkuri turi nusimesti gražuolės viliokės kaukę, su kuria buvo suaugusi nuo paauglystės, ir atsidėti rimtai valstybinei tarnybai, kuri suteikia gyvenimui daugiau prasmės. Galbūt kietas vyrukas, skynęs sportines ir asmenines pergales, susitaiko su praplikusiu pakaušiu ir sumažėjusia energija, tačiau įsitraukia į ekologijos judėjimą ir užsiima sveika gyvensena. Greičiausiai tas atstumtas vidinis kompleksas rėkia visu balsu bent retkarčiais ir kelia sumaištį dėl padaryto pasirinkimo. Tačiau didžiąją laiko dalį ima lydėti ramus pasitikėjimas savimi ir vidinės darnos jausmas – tai ir yra geriausias indikatorius, kad šis kelias mano. Tuomet asmenybėje tiesiog pasikeičia svorio centras: ne atskiri kompleksai tampa svarbiausia, o ta gera vidinė darna. Tada nurimsta blaškymasis, žmogus labiau susitelkia ties sau svarbiausia veikla, jaučia jos prasmę, beveik nesijaudina dėl kitų reakcijos, bet jaučiasi atsakingas ir labai susijęs su kitais. Anot Karlo Gustavo Jungo, “Individuacija neatskiria mūsų nuo pasaulio; ji padaro pasaulį mūsų dalimi.” Asmenybė darosi platesnė ir gilesnė, gyvenimo skonis – turtingesnis, o meilė – pilnesnė.
