Justė Michailinaitė, www.alkas.lt

Rašytojas Vytautas V. Landsbergis – šmaikščiai pokštaujantis ir neįprastai į pasaulį žvelgiantis nonsenso tipo literatūrinės pasakos meistras.

Kaip ir reikalauja nonsenso poetika, jo kūriniuose dažnai žaidžiama kontrastais, prasilenkiama su logikos dėsniais – tai neretai sukelia šokiruojantį, nuostabą keliantį efektą, laviravimo tarp tiesos ir melo, tikrovės ir fantazijos jausmą. O ir pats autorius prisipažįsta, kad literatūrą vaikams rašo tarsi žaisdamas – kvailiodamas, ieškodamas kalboje dviprasmybių, mėgindamas panaudoti absurdo stilistiką ir prisimindamas Jono Basanavičiaus surinktas pasakas [1].

Skaitytojas vaikas knygą Arklio Dominyko meilė[2] turbūt apibūdintų kaip istoriją apie laukinį arklį Dominyką ir jo meilę rugiagėlei, tačiau tokia knygos charakteristika pernelyg siaura. Kiti pasakos veikėjai, nors ir antraeiliai, – ne mažiau svarbūs. Patraukia ryškūs jų tipažai, individualūs charakteriai, be to, kiti personažai kaip visuma padeda atsiskleisti Dominyko savybėms, atspindi gyvenimo ir mūsų pačių įvairovę ir kontrastiškumą. Nors šios knygos nebūtų galima pavadinti tokia, kurioje pateikiami akivaizdūs didaktiniai pamokymai mažiems (ir dideliems), vis dėlto ji moko jei ne suprasti, tai bent toleruoti kitokius žmones, kitokias nuomones ir kitokias vertybes, tikėti savimi, siekti užsibrėžtų tikslų, vertinti tikrą draugystę ir dar daugelio kitų dalykų.

Kelios knygos plotmių suvokimo galimybės

Knygoje vaizduojamas pasaulis nėra vienaprasmis ir turi keletą suvokimo plotmių. Ši knyga, kaip būdinga ne vienai dabarties laikų literatūrinei pasakai, skirta ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Pirmiausia dėl to, kad joje jaučiami į suaugusį žmogų nukreipti potekstės niuansai ir netgi, teigčiau, gatvės folkloras. Dvejopa galimybė perskaityti knygą, kalbos laisvė ir dviprasmiškumas, žaidimas įvairiais žinomais kultūriniais kodais, vardais ir tekstais – dabar vyraujančios postmoderniosios literatūros tendencija. Vyresniam skaitytojui asociacijas kelia varlių Aurelijos ir Natašos, gepardo Žano Polio Gepardjė, krokodilo Marko Aurelijaus, kupranugario Omaro bin Kalmaro ar sunkvežimio vairuotojo Andžiejaus Barankos vardai, kuriuose užkoduota tam tikra informacija. Beje, pažymėtina, kad vardų, turinčių platų semantinį lauką, apstu visoje V. V. Landsbergio kūryboje vaikams.

Apstu knygoje ir dabartinėje mūsų kalboje vartojamų posakių, palyginimų, skirtų žmonėms charakterizuoti: „O vištos tai išvis miegodavo sau kaip užmuštos ir nesapnuodavo nieko, nes jos buvo tikros vištos“ (p. 5), gaidys Evaldas Kakariekas, „vos prašvitus, pirmasis nušokdavo nuo laktų ir […] užgiedodavo visa gerkle kaip koks asilas“ (p. 5), „Mes norime labai daug turėti, nes tas, kuris labai daug visko turi, yra tikras kupranugaris. […] Pavyzdžiui, tamsta esat tikras arklys ir nė iš tolo neprimenat kupranugario“ (p. 55).

Iš gatvės folkloro ir tokie autoriaus pasakymai: „Paleisk tuoj pat Natašą, nes kaip spirsiu į medį, tai visi kiaušiniai iškris“ (p. 12), „taip išsigandau, kad man dabar nė smilgos į antrą galą neįkištum“ (p. 14), sunkvežimio vairuotojas „nutaria iš savo sunkvežimio išlipti bei palaistyti pakelėje augančius krūmelius“ (p. 116), „sunkvežimių vairuotojams retsykiais vaidenasi balti žirgai, o autobusų vairuotojams – raudoni“ (p. 118), „tamstos sukurtame ditirambe yra per daug arkliško humoro“ (p. 23) ir kt. Gausu tekste įvairių perfrazuotų patarlių ir priežodžių: „Lai skrenda sau, kur gandro akys mato“ (p. 31), „iš bado meškos ir kuiną ėda“ (p. 42), „Visi meškinai, vos tik ją pamatė, išėjo iš proto visomis kryptimis, kur tik jų akys matė“ (p. 46), „pusnyje susirado pamestą pingvino sparną ir ėmė jį visaip aplink mešką rėžti“ (p. 45), „Dovanojančiam arkliui į dantis taigi nežiūrėsi “ (p. 65).

Kūrinyje esama ir netiesioginės moderniojo pasaulio kritikos. Beždžionės ir kupranugario paveikslai gali būti traktuojami kaip nuoroda į šiuolaikinės visuomenės karnavališkumą – buvimą su kaukėmis ir jų keitimą pagal aplinkybes, taip pat į šlovės troškimą, vartotojiškumą ir, drastiškai teigiant, vergo sąmonę, kai materialūs turtai, jų kiekis ir piniginė išraiška tampa didžiausia vertybe ir siekiamybe.

Kita kūrinio suvokimo plotmė – egzistencinė. Per pasakos herojaus arklio Dominyko veiklą ir veikimo kryptį atskleidžiamos amžinosios vertybės. Knyga yra kupina gerumo, turi švelniai ir žaismingai reiškiamą pasakoms būdingą didaktinį atspalvį. Kaip ir liaudies kūryboje, pasakoje daug išminties. Pagrindine kūrinio ašimi tampa meilė, apie kurią tarsi sukasi pasaulis, kuri pačiam gyvenimui suteikia prasmę. Kūrinyje plėtojami draugystės, ilgesio, pagalbos kitam, noro susikalbėti ir įsiklausyti motyvai. Knygoje netiesiogiai sakoma, kad svarbu ne tik geriau suprasti ir pamatyti pasaulį, bet ir gebėti visiems darniai jame gyventi.

Dar viena galimybė perskaityti pasaką – mitologinė. Pasakoje išnyksta riba tarp tikrovės ir vaizduotės pasaulio. Kitaip tariant, vaizduotės pasaulis užima tikrovės vietą ir taip atveria galimybę kurti mitą, mitologizuoti. Matoma aiški knygos veikėjų sąsaja su gamta, jos mistifkavimas, pasireiškiantis kasdienybėje išgyvenamais stebuklais, ypač rytiniame gamtos virsme. Galima atpažinti tam tikrus ritualo ir senųjų papročių elementus, mitams svarbią tendenciją etimologizuoti.

Kodėl arklys ir rugiagėlė? Svarbiausių veikėjų pasirinkimo hipotezės

Pasakos herojus yra laukinis arklys Dominykas – „spalvinga ir bemaž susiformavusi asmenybė“[3], naiviai lyriška ir jautri, bet kartu išreiškianti didelę išmintį ir laisvą dvasią. Tai, kad Dominykas yra laukinis arklys, rodo, jog jis susijęs su gamta, jo neriboja jokie kultūriniai kodai, o jo elgesys kyla iš savo paties vidaus, pasaulio suvokimo ir yra visiškai natūralus.

Kaip recenzijoje rašo Loreta Žvironaitė, neįprastą herojų autorius, matyt, bus pasirinkęs sąmoningai, tikėdamasis platesnės erdvės keistumo variacijoms, siužetiniams ir lingvistiniams žaidimams[4]. Iš tiesų galima teigti, kad arklio, kaip ir kitų veikėjų, pasirinkimas nėra atsitiktinis. Laukinis arklys, rugiagėlė, gandras, kupranugaris, begemotas, krokodilas, beždžionė, vištos ir gaidžiai, karvės ir kiti personažai – tai tam tikri žmonių tipų atitikmenys, įkūnijantys įvairius charakterius, nuostatas, vertybes, pasaulio suvokimą ir tuo pat metu parodantys nevienalytę mūsų pačių visuomenės sandarą.

Tačiau galima kelti ir kitokią hipotezę, kodėl pasirinkti tokie pagrindiniai veikėjai. Atidžiau į juos įsižiūrėjus ir dėmesį atkreipus į tai, kad autorius akivaizdžiai varijuoja lietuvių (ir ne tik lietuvių) tautosakos, mitologijos elementais, galima spėti, kad arklys ir rugiagėlė buvo pasirinkti kaip mūsų kultūrai svarbūs, dažnai minimi ir gal net su tam tikromis dainų bernelio ir mergelės savybėmis susiję veikėjai.

Arklys (žirgas) tradicinėje lietuvių kultūroje buvo labai svarbus. Be jo neapsieidavo pagrindinės apeigos, šventės. Žirgas – tai ir jauno nevedusio vaikino simbolis, vertės ženklas. Gražiausius žirgus vaikinai rinkdavosi vykdami pirštis ir važiuodami tuoktis. Pažymėtina ir tai, kad žmonijos pradžioje šis gyvūnas buvo laukinis, tik vėliau žmonės jį prisijaukino, jis tapo susijęs su kultūra.

Rugiagėlė, kaip rodo pats vardas, – javuose auganti gėlė, o javai, turint galvoje duoną, lietuvių tradicinėje kultūroje priklauso moters sričiai. Svarbi ir rugiagėlės spalva. Merginų akys ir seniau, ir dabar poetizuojant lyginamos su rugiagėlėmis. Atkreipiant dėmesį į šio augalo sudurtinį pavadinimą, galima spėti, jog rugiagėlė greičiausiai atsirado kartu su javais – kultūrine plotme. Taigi jos kultūrinė prigimtis, metaforiškai kalbant, ryškesnė už arklio. Knygoje arklys ir rugiagėlė sudaro gamtos ir kultūros opoziciją, kurią vėliau panaikina meilė.

Arklio Dominyko aplinka, arba Gamtos ir kultūros priešprieša
Knyga pradedama aptariant arklio Dominyko pasaulį, jo sąsajas su gamta. Gamta kūrinio herojui nėra kažkas svetima ir nepažinu: „[…] visi aplinkui tyvuliuojantys laukai bei nuostabios palaukės buvo jo namai, minkšta pievų žolė buvo jo patalai, o saulė ir mėnulis buvo jo lempos“ (p. 3). Arklys negyvena tvarte – žmogaus sukurtame statinyje prijaukintiems gyvuliams laikyti. Gamta yra laukinio arklio namai, ji simbolizuoja savą, draugišką ir pažįstamą aplinką. Pats arklys yra ne paskiras objektas, o gamtos dalis. Todėl svarbus yra nurodytas laukinio arklio tipažas.

Tačiau pati gamta herojui nėra vienalytė. Nuolat gamtą stebėdamas ir apmąstydamas Dominykas ją mitologizuoja. Arklys ryto laukdavo dėl patekančios saulės ir kitų stebuklų, kurie, jis žino, turi įvykti. Laukimas – tai pasaulio pažinimo rezultatas, savotiškas dėsningumo akcentas, gamtos dėsnių pastebėjimas. Rytais erdvė pilna tiršto rūko ir varlių kurkimo. Rūko, kaip vieno iš stebuklų, iškėlimas – labai gražus ir, manyčiau, itin mitologizuotas, nes pats rūkas suponuoja mistiką, neapčiuopiamumą, tįsumą, nepermatomumą, paslaptingumą.

Svarbus čia yra ryto kaip virsmo, naujos pradžios ir cikliškumo motyvas bei gamtos dėsnių suvokimas, priskiriant juos mistinių galių sričiai. Arkliui Dominykui, sakyčiau, būdingas antimokslinis mitinis mąstymas, kai gamtos reiškinių nebandoma racionaliai ir logiškai paaiškinti. Pažymėtina ir kad pats knygoje plėtojamas siužetas prasideda simboliškai – rytą.

Šis vienovės su gamta išgyvenimas primena pirmykščius laikus, kai žmonės buvo neatskiriamai su ja susiję. Gamtos reiškiniai kėlė jiems susižavėjimą, baimę ir nuostabą, skatino ieškoti, mūsų akimis, antimokslinių paaiškinimų – dievybių veiklos ar savitų mitinio pasaulio dėsnių apraiškų. Claude’as Levi-Straussas teigė: „[…] mane vis labiau apima nuojauta, kad kosmosas ir žmogaus vieta pasaulyje yra ir visados liks už mūsų supratimo ribų. Pasitaiko, kad greičiau randu kalbą su tikinčiais, negu su įvairaus plauko racionalistais. Pirmiesiems bent jau būdingas paslapties pajautimas, paslapties, kurios, mano akimis žiūrint, mąstymas neįstengs įveikti.“[5]

V. V. Landsbergis kalba ir apie greta gyvenančius naminius gyvūnus, kurie vienu ar kitu atžvilgiu jau yra atsiskyrę nuo gamtos, jai svetimi, sukultūrinti. Laukinio arklio ir naminių gyvulių priešpriešą galima interpretuoti kaip gamtos ir kultūros priešpriešą. Antai herojus sapnuoja esąs naminis arklys, kurį šeimininkas po sunkių darbų parveda į tvartą: „Ir taip liūdna pasidaro Dominykui miegoti kažkur užrakintam smirdinčiam tvarte ir neregėti tų stebuklingų rytų, pilnų rūko, kuriuos jis taip mėgo. Ir prisiminė Dominykas tuos laikus, kai jis ištisomis naktimis ganydavosi laisvas ūkanotoje pievoje“ (p. 8). Čia tarsi parodomas dar bent kai kur nuo gamtos neatsiskyrusios, su gamta susijusios, mitinį mąstymą ir tradicijas išlaikiusios tautos dalies tragiškas likimas, ištinkantis ją, kai gamta užvaldoma ir pavergiama, kai iškeliamas kultūros prioritetas, ginklavimosi kultūros padargais reikšmė ir kt. Šis civilizuotoms tautoms būdingas kultūrinimosi procesas – tai visiškas žmogaus nusigręžimas nuo gamtos, sąsajų su ja praradimas, gamtos reikšmės žmogui pakitimas. Gamta jau nebėra terpė, kurioje galima harmoningai ir laisvai tarpti, darniai sugyventi tarpusavyje ir jaustis visumos dalimi, cikliniais metų ratais skaičiuoti savo darbus, šventes ir visą gyvenimą nuo gimimo iki mirties. Tokia vizija herojui kelia liūdesį, grąžina į laikus, kai jis ir jo protėviai gyveno gamtoje, o krintančios žvaigždės buvo siejamos su nauja pradžia, gimimu, o ne su moksliniais aiškinimais.

Arklio ir naminių gyvulių opoziciją galima interpretuoti ir kaip tam tikrų žmonių tipų opoziciją. Laukinis arklys simbolizuoja fiziškai ir dvasiškai laisvą, stiprų, turtingos fantazijos, neapribotą jokių elgesio taisyklių, išmintingą asmenį. Jam priešpriešinami naminiai (kultūriniai) gyvūnai daugumos laukiniam arkliui matomų dalykų „nė sapnuot nesapnuodavo, o jeigu ir sapnuodavo, tai nelabai spalvotai, nes tvartuose miegančių gyvulių sapnai dažniausiai būdavo juodai balti ir šiek tiek gyvuliški“. Kultūrinis gyvulys gali būti suvoktas kaip suvaržytas, atbukęs (nes nebesapnuoja) ir nekūrybiškas.

Šio straipsnio autorė yra VDU etnologijos studijų magistrantė

Skaityti toliau:
„Gamtos ir kultūros sandūra V.V.Landsbergio knygoje „Arklio Dominyko meilė“ (II)

———————————————————————————————————————–

1 Vytautas V. Landsbergis, „Fiktyvi vaikų ir suaugusiųjų literatūros takoskyra“, Rubinaitis, 2003, Nr. 4 (28), p. 16.
2 Vytautas V. Landsbergis, Arklio Dominyko meilė, dail. Sigutė Ach, Vilnius: Nieko rimto, 2004. (Toliau cituojant šią knygą nurodomas tik puslapis.)
3 Loreta Žvironaitė, „Spalvingoji arklio Dominyko svajonė“, Rubinaitis, 2004, Nr. 2 (40), p. 23.
4 Ibid., p. 22.
5 Claude Levi-Strauss, Didier Eribon, Iš arti ir toli. Interviu knyga, Vilnius, 2002, p. 15.