V.Rutkūnas. Etninė kultūra lieka mokyklos pogrindyje

Kur slypi tautos išmintis, kur glūdi jos gyvybė? Kaip įvardyti patirtį, leidžiančią žmogui surasti tiesiausią kelią savo ir aplinkinių gerovei pasiekti? Tai – etninė kultūra.

Nors mūsų etninę kultūrą tebegina Etninės kultūros valstybinės globos ir net Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymas, kuriame yra pasakyta, jog „valstybės pareiga išsaugoti ir puoselėti nacionalinės kultūros tapatumą, užtikrinant lietuvių kalbos apsaugą ir tęstinumą, globojant etninę kultūrą ir vietos tradicijas, saugant kultūros paveldą“, tačiau Švietimo ir mokslo ministerija per dvidešimtmetį lengvai įvedusi įvairių naujų pamokų, atlikusi ne vieną reformą, nieko esminio nenuveikė etninės kultūros srityje.  
Prieš pusantrų metų, 2009 metų lapkričio 19 dieną, Švietimo ir mokslo ministerija patvirtino „Etninės kultūros plėtros švietimo įstaigose strategiją“.  Visuomenė lengviau atsikvėpė – pagaliau tautiniam ugdymui mokykloje atvertas kelias. Tačiau etninės kultūros specialistai, įsigilinę į dokumento esmę, buvo šokiruoti – daugelį metų kurtam ir išbandytam etninės kultūros sėkmingo ugdymo modeliui Lietuvos mokyklose  vietos neatsirado! Su patosu paskelbta naujoji strategija neveikia mokyklose ir šiandien.
Švietimo ir mokslo ministerijos stalčiuose ilgam užsigulėjusią „Lietuvių etninės kultūros ugdymo bendrojo lavinimo mokykloje strategiją“ atsirado viltis atgaivinti atėjus naujam ministrui Gintarui Steponavičiui, todėl iškart, po naujos vyriausybės sudarymo, iniciatyvinė grupė, kurioje dalyvavo ir šių eilučių autorius, kreipėsi į naująjį ministrą, atskleisdama netoleruotinai blogą etninės kultūros padėtį mokyklose, ir netinkamai ruošiamą plėtros strategiją. G.Steponavičius savo įsakymu atnaujinto strategijos ruošimo grupę, įtraukdamas mūsų pasiūlytus etninės kultūros ekspertus.

Įsakyme duotas terminas iki 2009 metų balandžio 15 dienos pateikti naują strategijos variantą. Su didžiule atsakomybe kibome į darbą. Buvo įvertinta 20 metų etninės kultūros sklaidos patirtis mokyklose, išnagrinėta, kodėl mokyklos patyrė sunkumų, mokant tautinės kultūros, atrinkti patys geriausi etnokultūros įvedimo į mokyklą pavyzdžiai ir paruošta nauja „Etninės kultūros plėtros švietimo įstaigose strategija“, kurios esmę nusako trys pagrindinės dalys: a) privaloma etninės kultūros pamoka 1-12 klasėse; b) praktiniai gyvosios tradicijos renginiai, už kurių organizavimą būtų atsakingi mokytojai, numatytas jų darbo apmokėjimas; c) mokyklų etninės kultūros kolektyvų vadovams numatyti etatiniai apmokėjimai.

Ekspertų grupei pateikus naują strategijos projektą, prasidėjo neįtikėtini dalykai – ekspertai buvo informuoti, kad atšaukiamas numatytas galutinis strategijos suderinimo posėdis, atmesti visi esminiai siūlymai, o patvirtintoje strategijoje pamatėme etninę kultūrą tik kaip pasirenkamą dalyką 5–12 klasėse.

Toks modelis ekspertų buvo atmestas kaip nepriimtinas todėl, kad etninė kultūra yra kiekvieno žmogaus kultūrinis pagrindas, ir ji turi būti pagrindinių mokslų sąraše. Etninės kultūros mokymo patirtis rodo, kad vien tik etninės kultūros pamokos, be praktikos, neduoda norimų rezultatų – mokiniai žvelgia į tautinę kultūrą kaip į nereikalingą ir trukdančią senieną, ir etninę kultūrą jie pradeda vertinti dar blogiau. Tik tose mokyklose, kur pamokos derinamos su renginiais, jaunuoliai gali pajusti etninės kultūros gyvybę, naudą ir teikiamą džiaugsmą. Tuomet jie priima tradicinę kultūrą teigiamai ir mielai įjungia į savo gyvenimą. Tačiau gyvosios etninės kultūros renginiai turi vykti nuolat, ir tai reikalauja gero mokytojo pasiruošimo bei nelengvo darbo, todėl sėkmė lydi tik ten, kur sutvarkomas tinkamas apmokėjimas už mokytojo darbą.

Modelis nepriimtinas ir dėl to, kad nėra numatyta jokia pasirinkimo tvarka. Nurodytose klasėse egzistuoja tik tikybos-etikos pasirinkimas, tačiau strategijoje etika nesiejama su etnine kultūra – taigi etninės kultūros nėra. Kadangi etninės kultūros pamokos be praktikos mokinių yra nevertinamos, didžiausia tikimybė, kad labai greitai pasirodys, jog mokiniai nesirenka etninės kultūros pamokų, ir tai reikės suprasti – etninės kultūros pamokos yra nereikalingos! Tokiu atveju ministerijos priimta etninės kultūros strategija tampa ne naudinga, bet žalinga.

Etninė kultūra turi būti mokoma kaip gyvenimo būdo sistema, besiremianti į tautos vertybes ir galinti išugdyti stiprų žmogų, gebantį spręsti šiuolaikinio pasaulio iššūkius, kurti savo ir aplinkinių sėkmingą ir visavertį gyvenimą Lietuvoje, stiprinantį mūsų valstybę. Tai turėtų tapti laimingo gyvenimo mokymu. Ne vienoje užsienio šalyje, taip pat sėkmingai imamasi įvesti laimės pamokas. Kol nesimato prošvaisčių, kad tai bus sprendžiama valstybiniu mastu, tol visa viltis lieka šviesūs mokyklų vadovai ir mokytojai.

Dažnai mokyklų vadovai rodo Švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintą visoms mokykloms bendrąjį ugdymo planą, kur nėra nė žodžio apie etninę kultūrą. Tačiau, net ir tokiomis nedėkingomis sąlygomis, išmintingi mokytojai suranda nišą tautinei kultūrai mokykloje.

Etninės kultūros mokymui pamokų metu nesunkiai randama vieta pradinėje mokykloje. Kaip gražų pavyzdį galima būtų nurodyti Kauno „Šilo“ pradinę mokyklą, ten visas ugdymo procesas labai sėkmingai susietas su etnine kultūra.

Pagal ugdymo planus 5–11 klasėse yra tam tikras valandų skaičius, kurias panaudoti gali ir etninei kultūrai mokykla savo nuožiūra. Deja, tik keletas mokyklų Lietuvoje išnaudoja šią galimybę. 11–12 klasėse pasirenkamame menų modulyje galima mokyti integruotų menų dalykų, ir šioje vietoje labai tinka etninė kultūra, kurioje integruoti  įvairūs menai. Sėkmingai tai taiko savo pamokose muzikos mokytojas Česlovas Krikščiūnas Kaišiadorių A.Brazausko gimnazijoje.

Labai svarbu, kad etninė kultūra pamokose būtų mokoma šiuolaikiniu taikomuoju pobūdžiu, kad mokiniai ją suvoktų kaip vertybę, galinčią įprasminti, praturtinti ir papuošti jų gyvenimą. Todėl etninės kultūros mokytojai turi būti eruditai, aiškiai suvokiantys etninės kultūros vertybes laiko ir šiuolaikinio pasaulio erdvėje bei gebantys kūrybingai taikyti etninę kultūrą dabarties sąlygomis.

Klasių auklėtojai gali paskatinti auklėtinius dalyvauti tautinės kultūros renginiuose. Vyksta nemažai įvairių kalendorinių švenčių, kur belieka tik atvykti su vaikais ir dalyvauti. Tačiau jų nėra pakankamai ir ne visos jos rengiamos tinkamai. Išeitis – rengti savas šventes, kviesti pagalbininkus. Tinkamai pravestos šventės nepalieka abejingo nė vieno jaunuolio.

Menkai išnaudojamos iniciacinės šventės – retai kur mokytojai surengia įspūdingą perėjimo iš vaikystės į paauglystę šventę, paliekant pradinę mokyklą. Gimnazistų krikštynos garsėja savo nusibodusiu banalumu. Teko rengti priėmimo iš paauglių į jaunimą šventę didingajame Medžiokalnyje. Rudens Lygiadienio vakarą keturių Kelmės gimnazijos klasių naujokai ėjo pažinimo ir išbandymo taku, susipažindami su senosiomis legendomis, jaunuolio vertybėmis, duodami prie aukuro ugnies priesaiką būti dorais Lietuvos jaunuoliais, gerbiančiais protėvių palikimą. Tai įspūdžiai ir atmintis visam gyvenimui, kurių neįmanoma būtų suformuoti įgrisusiuose mokyklos rėmuose.

Labai gera praktika yra rengti etnokultūrines moksleivių stovyklas, kur jaunimas net tik išmoksta daug naudingų įgūdžių ir gauna svarbių žinių, bet atitrūkę nuo vartotojiškos kultūros ir nesveikos priklausomybės nuo šiuolaikinių technologijų, bendrauja tarpusavyje sveikoje aplinkoje, pažįsta gimtojo krašto grožį, išmoksta gyventi natūralios gamtos apsuptyje.

Šiuo metu per pasaulį eina liaudies šokių pakilimo banga. Tai tikra džiaugsmingų emocijų ir nuostabaus bendravimo šventė, į kurią veržiasi ir Lietuvos vaikai, pavyzdys – Kauno „Purienų“ vidurinė mokykla, kur vakaronių šokėjai skaičiuojami šimtais! Tačiau tokią galimybę turi retas Lietuvos moksleivis.

Etninės kultūros taikymo renginiuose galimybės beribės. Buvau nustebintas, kai gavau pakvietimą su folkloro ansambliu padėti dvyliktokams padaryti siurprizą Šiaulių „Saulėtekio“ pedagogams mokytojų dienos proga. Po kelių galingų žemaitiškų dainų prisistatymo prapliupo ovacijos, ir po to bemaž du šimtai dvyliktokų ir mokytojų kartu su mumis džiaugsmingai dainavo, suko ratelius, šoko tikroje gyvoje šventėje.

Didelė klaida sutapatinti etninę kultūrą vien su koncertavimu – būtina, kad jaunimas pajustų gyvos kultūros dvasią. Todėl didelė atsakomybė tenka renginių organizatoriams įtraukiant visus į veiksmą. Žinoma, sėkmė lydės ir tuos, kurie turės geresnius etninės kultūros įgūdžius (o juos geriausia įgyti pamokų metu).

Folkloro ansambliuose yra galimybė paruošti jaunuolius, turinčius didelius etninės kultūros gebėjimus, galinčius tapti vedėjais mokyklos, klasės renginiuose, o taip pat savo artimųjų ar draugų aplinkoje. Folkloro ansambliai gali tapti ne tik savo mokyklos etninės kultūros gyvenimo ašimi, bet ir reikšminga jėga, išjudinančia kultūrinį gyvenimą platesnėje bendruomenėje, mieste, rajone. Ne kartą teko stebėti, kaip moksleiviai suteikia daug džiaugsmo ir moko renginiuose žymiai vyresnius suaugusius, įtraukdami juos į gyvąjį veiksmą.

Aukšto lygio ansamblio vadovų svarbaus darbo dėka galima suburti mokyklose stiprius tautinės kultūros kolektyvus. Bet tik tuomet, kai mokyklos vadovai supranta šio darbo svarbą. Tinkamiausias pavyzdys – visoje Lietuvoje garsusis  „Gilės“ klubas iš Kauno katalikiškos ‚Ąžuolo“ mokyklos, kuriam vadovauja du etatiniai darbuotojai. Vaikai „Gilėje“ ruošiami visapusiškai: mokomi dainavimo, muzikavimo, šokių, amatų, užgrūdinami žygiuose, dalyvauja talkose, švenčia šventes, mokomi tautos vertybių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių. Kai gyvai užtraukia dainą „Gilė“, visiems aplinkui esantiems, tenka pagarbiai nusilenkti prieš tokią jėgą.

Ši jų veikla žinoma labai plačiai, bet jos patirtimi nesinaudojama. Tuo tarpu silpni, mažai remiami  folkloro ansambliai, dažniau kelia pašaipą ir gailestį, negu stiprina jaunimo motyvaciją domėtis gimtąja kultūra.

Vis dėlto minėtomis etninės kultūros taikymo  galimybėmis pasinaudoja vos viena kita

Lietuvos mokykla. Dėl Lietuvos spartaus tuštėjimo, jaunimo emigracijos, prastų savęs naikinimosi rodiklių, didelė atsakomybė tenka švietimo sistemai. Laisvoje Lietuvoje lietuviška kultūra lieka užribyje. Mokyklos, uždarinėjamos dėl vaikų stygiaus, turėtų būti labiausiai suinteresuotos ugdyti tvirtų pažiūrų jauną žmogų, gebantį gyventi, šeimas kurti Lietuvoje. Tačiau dabartinis mokymo modelis rodo, kad švietimo sistema nerūpestingai kasa sau duobę. Ar turės visuomenė jėgos sugrąžinti tautos vertybėms deramą vietą ir pagarbą? Laukimas tampa naikinančiu ir nusikalstamu…