R.Ozolas. Reikia iš naujo perskaityti Pirmojo atgimimo korifėjus

Romualdas Ozolas, www.voruta.lt
Filosofo Romualdo Ozolo kalba, pasakyta 2011 m. sausio 25 dieną Petro Vileišio 160-ųjų gimimo metinių minėjime Vilniaus rotušėje

Garbūs čia šį vakarą į istorinę Vilniaus rotušę susirinkę lietuviai!

Savo ištikimybę Petrui Vileišiui turėjau garbę pareikšti prieš dešimtmetį nedideliu tekstu „Vileišio principai“. Nenoriu kartotis. Šis žodis tebus kaip anojo prierašas, replika.

Dabar skaitau lietuvių kūrybos klasiką – literatūros, filosofijos, pedagogikos klasiką. Turiu laiko. Replika tokia: klostantis situacijai, kai tauta imama vaizduoti kaip mistinė visuma, o Lietuvos nepriklausomybės atkūrimas 1918 metais – vos ne lemtingiausia istorinė klaida, pats laikas kaip klasiką iš naujo perskaityti ir mūsų Pirmojo atgimimo korifėjus.  

Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto 2004 metais išleistuose Petro Vileišio „Rinktiniuose raštuose“ pirmąja jų dalimi pateikiama dešimt prašymų su priedais, adresuotų įvairiems Rusijos carinės imperijos viršininkams dėl spaudos draudimo panaikinimo. „Raštų“ turinyje sakoma: spaudos grąžinimo. Knyga išleista lietuviškos spaudos atgavimo 100-mečio proga. Leidimą parėmė Lietuvos Respublikos Seimo Lietuviškos spaudos lotyniškais rašmenimis atgavimo šimtmečio minėjimo komisija. Visur vienas ir tas pats faktas vadinamas skirtingai. Gal nelabai suprantam, apie ką šnekam? Pats Petras Vileišis didžiausiąjį savo gyvenimo rūpestį apibūdina kaip lietuviškų tekstų spausdinimą „raidynu, besiskiriančiu nuo lenkiško raidėmis v, ū, ų ir į“, arba – ir vėl cituoju – „lotynišku raidynu su ą, ę, į, ų, ū, ė, ë, i/e, š, ž, pavadinant jį lietuvišku, nes šios raidės būdingos tik lietuvių kalbai ir tiksliai išreiškia jos garsus.“ Petras Vileišis niekur nesako, kad spauda draudžiama. Juridiškai vertinant – ji tikrai nedraudžiama, tačiau lietuviškus tekstus leidžiama spausdinti tiktai kirilica. Taip daro visos imperijos arba diktatūros. Jos sako: ne ne, jūs galite tai daryti, tik darykit ne taip, o šitaip – turėkit šeimą, bet šeimą gali sudaryti ir vienalyčiai asmenys, sutuoktiniai gali mylėti vienas kitą, bet turi sudaryti namų ūkio sutartį; arba: žinoma, žinoma, turėkit savo parlamentus, bet tai neturi prieštarauti tam, ką norma laiko liaudies deputatai arba europarlamentarai; ir pan. Taigi, Petras Vileišis kalba apie lietuvių teisę savo rašto kalbai turėti lietuvišką raidyną.

Nuo 1879 metų pradžios iki 1903-iųjų pabaigos Petras Vileišis, kaip lakštingalėlė suokdamas apie lietuvių kalbos grožį, išskirtinumą ir funkcionalumą, kaip raibasis genelis kala į caro valdžios viršugalvius viena ir tą patį: reikalavimas lietuviškus tekstus spausdinti slavų raidynu yra klaida, nedovanotina klaida, kuri turi ne tik neigiamų ekonominių bei socialinių pasekmių, bet ir „tiesiog neatitinka bendrų valstybės interesų“. Kaip šitas gražbyliavimas man primena pirmojo etapo mūsų Sąjūdžio bylojimą! Tačiau abiejų Atgimimų atvejais tie suokimai ir kalenimai baigėsi pergalėmis. Petro Vileišio atveju – absoliučia: mes ir šiandien rašom dar lietuvišku raidynu.

Petras Vileišis, inžinierius kelininkas, išmanė ne tik tiltų statybą. Jo straipsniuose – į pasaulį vėl kylanti Lietuva. Jo knygelės – gyvenimo pasaulyje mokymas. Kas iš jaunųjų mūsų inteligentų sugebėtų parašyti tokio supratimo kupinas ir pasaulio, ir Lietuvos istorijos apžvalgas? Amžinieji mūsų politiniai – lenkų, žydų, rusų – klausimai Petro Vileišio traktuojami su tokiu humanistiniu potencialu, kurio akivaizdoje blanksta visa mūsų žmogaus teisių gynėjų retorika. Apie ūkiškus patarimus nekalbu – negi įmanoma iš kosmopolio piliečio tikėtis išmanymo apie avižas? Deja, neturim jų taip aiškiai, kaip Vileišio apie avižas, bulves ar sodą,  išdėstyto kompiuterio meno! Petras Vileišis yra klasikinės gimnazijos išugdytas lietuvių inteligentas, kurio kūryba ir veikla gali akivaizdžiai atsakyti į klausimą, ką reiškia klasikinis ugdymas, kai šiandien stebimės, kodėl smunka mūsų visuomenės raštingumas, kodėl formuojasi puskalbė, o istorijos išmanymo semiamės iš mūsų kaimynų mums brukamų koncepcijų.

Gal tai viena iš priežasčių, dėl kurių Pirmojo atgimimo korifėjai yra taip nepageidaujami mūsų dienų autoritetų panteone? Nenusilenkei visagalio pelno tvarkai, į jo banką įnešdamas bent sutikimą būti kreivai perskaitytas – ir tavęs nėra, kaip Pirmosios Respublikos Susisiekimo ministerijoje nebeliko ir visą savo talentą, darbą ir santaupas Lietuvai atidavusio Petro Vileišio, nes ten jau viešpatavo tik savi – iš valstybės iždo mintantieji.

Ir dar viena priežastis, kodėl reikia skaityti Petrą Vileišį. Ne apie jį, o jį patį.

Petras Vileišis kaip retas kuris ne tik iš Atgimimo titanų moko mus mąstymo precizikos. Inžinierius, pozityvistas, humanistas – šių savybių koordinatėse gimstantis Petro Vileišio patriotizmas yra unikalus lietuvių kultūroje, šiaip jau gana filologinėje, todėl šiuolaikiniai intelekto juodnugariai gali smagintis, jog ne tik Lietuvos valstybė, bet ir tauta yra kilusi iš kalbos. Ne čia aiškinti jiems, kad visos kultūros, taigi ir valstybės  bei civilizacijos, kyla iš kalbos ir yra pasaulyje tol, kol gyva jas kurianti kalba. Už lietuvių kalbos nėra Lietuvos – nei jos tautos, nei jos valstybės. Tai puikiai suvokė „Aušros“, „Varpo“, „Vilniaus žinių“ kūrėjai. Petras Vileišis geriausiai iš jų suprato, kad raidynas kalbai, jeigu ji nori tapti rašto kalba, kuri vienintelė teikia tautai atmintį, taigi ir tęstinumą, yra svarbiausia kokybė. Petras Vileišis, inžinierius ir humanitaras, geriau už kitus matė rašto kaip kalbos fizinės apibrėžties esmingumą, todėl su tokiu atkaklumu brido per carinės biurokratijos džiungles, tikėdamas vienąkart jas įveiksiąs. Ir įveikė. Tapdamas pavyzdžiu ir mums.

Štai dėl ko metas tautai iš naujo perskaityti tikrus Daukantą, Valančių, Basanavičių, Vileišį ir kitus mūsų valstybės tėvus. Tikrus, o ne pagal savo nesupratimą arba juodą užsakymą iškomentuotus.

Savo „Trumpoj visuotinėj istorijoj“ pasakodamas apie Aleksandrą Didįjį, Petras Vileišis rašo: rengdamasis žygiui į Aziją, Aleksandras viską išdalino savo draugams. „Ką gi tu palikai sau?“ – paklausė vienas. „Viltį“, – atsakė Aleksandras. Su juo – ir Petras Vileišis. Mums.