www.jppc.lt
Interviu su dr. Kristina Ona Polukordiene apie gedėjimą ir netektis. 
Netektį padeda įveikti palaikymas
Artėjančios Vėlinės daugeliui primena apie mirusius artimuosius, draugus, pažįstamus, o kartu ir apie mūsų pačių baigtinumą. „Mintys apie amžinybę ir baigtinumą, apie būtį ir nebūtį bent šią dieną, tikiu, padaro mus truputį geresniais ir atidesniais vienas kitam ir sau, trumpam suvienija mūsų išgyvenimuose praeitį, dabartį ir ateitį“, – apie artėjančią Mirusiųjų dieną kalba psichologė-psichoterapeutė, viena iš gedėjimo svetainės internete www.gedintiems.lt bendraautorių, dr. Kristina Ona Polukordienė. Su ja kalbėjomės apie netektis, jas lydintį skausmą ir jo išgyvenimą.
Kaip jaučiasi žmogus išgyvenantis netektį?
Netekties išgyvenimas visuomet skausmingai liūdnas. Ypač ši išgyvenimas sunkus, kai netenkame žmonių, kurie mums buvo patys svarbiausi. Tik netektį išgyvenantis žmogus gali įvertinti, kiek artimas ir reikšmingas jam buvo tas, kurio jis neteko, tik jis vieną ar kitą įvykį gali pavadinti netektimi arba ne. Todėl visuomet labai svarbu įsigilinti – ką reiškė konkrečiam žmogui tie, kurių jis neteko. Bendrų ar universalių taisyklių šiuo atveju nėra. Kiekviena netektis – be galo individuali.
Netekties jausmai beveik visada prieštaringi: liūdesys, širdgėla, pasimetimas, nerimas, pyktis, kaltė, savigrauža, kitų kaltinimas, įtampa, baimė, bejėgiškumas, tuštuma. Kai kažkas svarbaus ir labai brangaus negrįžtamai baigiasi, tai labai sunku priimti ir išgyventi. Norisi užsimiršti, negalvoti, nejausti. Bet tai neįmanoma, nerealu.
Sielvartas − neišvengiamas netekčių palydovas. Tai normali ir natūrali žmogaus reakcija į netektį. Sielvarto, netekties skausmo įveikti greičiau, užmiršti, negalima ir nereikia. Jį galima tik išgyventi. Tik išgyvenę sielvartą galime grįžti į normalų gyvenimą po netekties. Kita vertus, vienam sielvartą pakelti labai sunku, todėl labai svarbu, kad būtų su kuo juo pasidalinti.
Kaip galime padėti netektį patyrusiam žmogui?
Tai klausimas, kylantis daug kam. Širdyje artimos aplinkos žmonės daug daugiau atjaučia netekusius artimųjų asmenis, negu atrodo iš išorės. Dažniausia problema, kylanti visiems – kaip parodyti savo atjautą, kaip padėti gedinčiajam? Dažnas žmogus tokioje situacijoje galvoja: „Ką aš galiu gero padaryti? Juk mirusiojo nesugrąžinsi“. Šis klausimas dažnai kyla ir psichikos sveikatos specialistams. Žmonės turi daug įvairių baimių, susijusių su mirtimi, o tuo pačiu ir su paramos siūlymu netekusiesiems. Mirties temos apėjimas visuomenėje, asmeninės užjaučiančiųjų baimės ir nerimas pasakyti ką nors ne taip ir ne laiku, netyčia įžeisti, pačių netekusiųjų dažnas užsidarymas savyje, gilus liūdesys ir sielvartas, kartais pykčio reakcijos, aplinkiniams dažnai atrodo neįveikiamos ir sukuria tam tikrą tylėjimo sieną aplink gedintįjį.
Pati didžiausia pagalba šiuo atveju – norėti ir gebėti išbūti kartu su išgyvenančiuoju sielvartą – su jo liūdesio perpildytais jausmais, skausmingais prisiminimais apie mirusįjį, ašaromis, tylėjimu, o kartais pykčiu, kurio nereiktų priimti asmeniškai. Norint padėti netekusiajam, verta atsakyti sau į klausimus – ar nebijau priimti stiprių kito žmogaus jausmų? Ar galiu kantriai išklausyti pačias liūdniausias istorijas? Ar nepulsiu per greitai raminti ir sakyti, kad „viskas praeis“? Ar turiu pakankamai laiko, ar noriu jo tiek rasti, kad galėčiau pabūti su gedinčiuoju ramiai ir neskubindamas jo greičiau baigti liūdėti? Net jei į visus klausimus nerandate atsakymo – palaikantis žvilgsnis, rankos paspaudimas, apkabinimas, kitas jums priimtinas būdas išreikšti atjautą ir palaikymą – visuomet bus parama netekusiajam ir ženklas, kad kažkas yra šalia jam liūdint.
Išgyvenančiam netektį žmogui labai svarbu kalbėti apie tai, kas įvyko. Poreikis išsikalbėti turi savo gydančią prasmę: kai pakartotinai grįžtama prie sukrėtusių faktų ir su jais susijusių skaudžių išgyvenimų, juos papasakojant tai su vienomis, tai su kitomis detalėmis, išreiškiami susikaupę ir naujai susitvenkiantys jausmai. Taip išsipasakojant mažėja emocinė įtampa, viduje vyksta „raminimosi“ – priėmimo ir susitaikymo su tuo, kas įvyko, darbas.
Netektį išgyvenantiems žmonėms labai reikia palaikymo, net kai jie tai neigia ir sako „aš pats ar pati“. Taip, išgyventi netektį tenka tik tam, kas ją patyrė – pačiam ar pačiai. Bet žymiai sunkiau, kai tai vyksta vienišoje vienatvėje.
Kokias dažniausiai klaidas darome bandydami paguosti sielvartaujantį žmogų?
„Neliūdėk, nepergyvenk, neverk“, – taip dažnai raminami žmonės išgyvenantys sielvartą. Už šio raminimo – žmogiškas linkėjimas nesijausti blogai. Bet netektį išgyvenantis žmogus negali gerai jaustis.
Gyvename visuomenėje, kurioje atvirai liūdėti, blogai jaustis, juolab sielvartauti, nedera. Šią kasdienos gyvenimo „normą“ įsisaviname jau nuo vaikystės. John W. James savo knygoje apie vaikų sielvartą mini tyrimo rezultatus, kurie parodė, kad penkiolikmetis per savo gyvenimą jau būna gavęs daugiau kaip 23 tūkstančius raginimų nerodyti liūdesio ir nesijausti blogai, nes tai nepriimtina. Tai, kas nepriimtina išorėje, išgyvenama viduje.
Dar vaikystėje įskiepijama nuostata, kad jausmus rodyti nepriimtina, lemia, kad vėliau gyvenime žmogui gali būti sudėtinga išgyventi netektis. Yra netekusiųjų, kurie lyg neliūdi ir nesielvartauja, kas paprastai būdinga visiems, išgyvenusiems netektį. Tai žmonės, kurie neneigia mirties fakto, bet neigia, slopina sielvarto jausmus. Tai galima aiškinti nesąmoninga gynyba nuo skausmingų išgyvenimų, kurią lemia dar vaikystėje išmoktas jausmų slopinimas.
Kada ir dėl kokių priežasčių netektį lydintys išgyvenimai tampa pavojingais, gali komplikuotis ir virsti psichologine krize, depresija?
Kai gedėjimas užsitęsia ilgiau nei vienerius ar kelerius metus, sielvartas nesilpsta, nepraeina, kartojasi gedėjimui būdingi sveikatos sutrikimai − gedėjimas tampa komplikuotas, arba jis vadinamas patologiniu gedėjimu. Tuomet reikia specialistų pagalbos, nes vienas, be pagalbos žmogus tokio gedėjimo paprastai neįveikia.
Komplikuotas gedėjimas užsitęsia, o kartais gali tęstis visą likusį gedinčiojo gyvenimą. Užsitęsus gedėjimui, žmonės apie mirusįjį ir po daugelio metų gali kalbėti esamuoju laiku. Neretai namuose sukuriamas mirusiojo kampelis ir altorius – nepajudinti guli jo daiktai, visur pakabintos mirusiojo nuotraukos. Tai sukuria iliuziją, kad mirusysis yra kažkur šalia.
Vienas iš sunkesnių komplikuoto gedėjimo padarinių – depresija. Neįveiktas sielvartas, kuriame telpa visi prieštaringi jausmai, jei jie nebuvo suvokti ir išgyventi, ir ypač pyktis ir kaltė, gali virsti depresija, atsirasti savižudybės rizika.
Kokie požymiai rodo, kad žmogus savarankiškai neįveikia netekties skausmo?
Jų yra keletas. Vienas jų, kai ilgai, kelis mėnesius po netekties, negrįžta noras rūpintis savimi, pačiais būtiniausiais dalykais – maistu, poilsiu, miegu, higiena.
Tik įvykus reikšmingai netekčiai, kartais nesinori gyventi be mirusiojo, gali atsirasti minčių ir apie savižudybę, tačiau paprastai jos greitai praeina. Tačiau jei taip neįvyko, ir noras nusižudyti stiprėja, gimsta planai kaip tai padaryti – būtina kuo greičiau ieškoti specialistų pagalbos.
Depresija užsitęsia ir pasireiškia nuolatine, vienoda ir ilgai trunkančia sielvarto ir liūdesio reakcija į netektį. Taipogi, reikia atkreipti dėmesį, jei netektis ilgai neigiama, piktnaudžiaujama alkoholiu, raminamaisiais vaistais, vartojami narkotikai, pasireiškia nuolatinis polinkis persivalgyti ar nebevalgyti, atsiranda psichikos sutrikimų, pasireiškiančių nuolatiniu nerimu ir įtampa, nevaldomu nuolatiniu liūdesiu ir nesustabdomu verksmu, apatija, ryškiu interesų susiaurėjimu ir pan.
Šie simptomai – labai rimtas signalas, kad gedintysis vienas, be pagalbos neįveikia netekties krizės. Tada reikia kreiptis į gydytoją ar psichologą.
Kokią funkciją išgyvenant netektį atlieka gedėjimas?
Tai normali būsena lydinti kiekvieną netektį. Įvairiose religijose ir kultūrose priimta skirti gedėjimui apie vienus metus. Tai laikas, per kurį netekęs artimojo žmogus, palaipsniui išgyvena netektį, ją priima, su ja susitaiko ir pradeda naują pilnavertį gyvenimo etapą po netekties. Literatūroje apie netektis taip pat dažniausiai minimas 1−2 metų gedėjimo laikotarpis. Visgi neįmanoma įtalpinti konkretaus žmogaus sielvarto į visiems vienodus laiko rėmus. Kiekvienas išgyvena netektį be galo individualiai, ir nustatytas laikas sielvarto įveikai, šiuo atveju, kaip riba ant vandens.
Neseniai pradėjo veikti interneto puslapis skirtas gedėjimui, kokia tokio puslapio funkcija?
www.gedintiems.lt – tai pirmas Lietuvoje interneto puslapis, skirtas gedintiems žmonėms. Sukūrėme jį galvodami apie netektis išgyvenančius žmones, apie tai, kad šiais laikais, vis mažiau lieka erdvės, laiko netekties išgyvenimui.
Virtuali erdvė tapo dabartinio gyvenimo dalimi, tad ir joje galima rasti arba sukurti vietos paramai. Ši paramos galimybė populiari JAV, ji plinta ir kitose šalyse.
Mūsų puslapyje galima įdėti mirusiojo artimojo nuotrauką, parašyti apie jį, pasidalinti išgyvenimais po netekties. Taip pat galima rasti informacijos apie netektis, ir kur galima rasti emocinę, psichologinę paramą netekčių atvejais.
Kuo svarbios tokios minėtinos dienos, kaip Mirusiųjų diena?
Su mirtimi susiję papročiai, visi ir kiekvienas atskirai, visada turi savo prasmę.
Laidotuvių ir su mirtimi susijusiuose papročiuose yra ir psichologinė, socialinė, dvasinė pagalba netektis išgyvenantiems žmonėms. Su mirtimi susiję papročiai leidžia išreikšti su netektimi susijusius jausmus.
Mirusiųjų atminimo diena bent trumpam sustabdo gyvenimo tempą, primena, kad gyvenimas yra baigtinis. Tai diena, kuri pakviečia grįžti į prisiminimus apie tuos, kurių netekome, išreikšti jiems pagarbą. Tai diena, kuri skatina pagalvoti ir apie tai, kaip gyvename šiandien mes patys. Mintys apie amžinybę ir baigtinumą, apie būtį ir nebūtį bent šią dieną, tikiu, padaro mus truputį geresniais ir atidesniais vienas kitam ir sau, trumpam suvienija mūsų išgyvenimuose praeitį, dabartį ir ateitį.
Ar galime palyginti netekties išgyvenimus, kuriuos sukelia skirtingos priežastys: artimo žmogaus mirtis, nugaišęs naminis gyvūnėlis ar darbo netekimas?
Žmogaus ir gyvūno mirties nelyginame. O gedėjimo jausmai – skausmas, liūdesys, sielvartas – atsiranda visada, ką svarbaus ir brangaus beprarastume. Esmė – kiek artimas ryšys buvo su tuo, ką žmogus prarado. Gyvūnui, gyvenančiam kartu, žmonės, ypač vieniši, priskiria labai daug vaidmenų, kurie gali būti labai „žmogiški“. Kažkam gyvūnas buvo pats geriausias draugas, kuris „visada buvo ištikimas ir viską suprasdavo be žodžių“, kažkam – „vienintelis, besąlygiškai mylėjęs ir atsidavęs padaras“. Labai dažnai žmonės, netekę mylimo gyvūno, liūdėdami sako: „labai sunku be jo, juk jis buvo tikras mūsų šeimos narys“. Vienišam žmogui, gyvūnas gali būti vienintelis artimasis, kurio mirtis išgyvenama kaip labai rimta ir reikšminga netektis. Tyrimai patvirtina kad mylimų gyvūnėlių gedima labai panašiai kaip žmogaus, tik paprastai trumpiau, gal ne taip intensyviai. Mūsų sukurtame interneto puslapyje www.gedintiems.lt yra atskiras skyrelis gyvūnams.
Darbo netekimas, skyrybos, turto, gero vardo, visuomeninės padėties netekimas – visa tai netektys, kurias visuomet lydi panašūs į sielvartą jausmai. Gedime, liūdime visuomet, kai netenkame tai, kas mums brangu ir svarbu. Kuo daugiau netektyje negrįžtamumo – tuo stipresni netekties išgyvenimai. Mirtis, deja, liudija, negrįžtamumą ir gyvenimo baigtinumą, todėl išgyvenimai, mirus artimiesiems būna itin sunkūs.
Daugiau apie netektis galima paskaityti dr. K. O. Polukordienės knygoje „Netekčių psichologija“ .
Ačiū.Man skausmą padeda gydyti GAMTA.