Žymos archyvas: vietų vardai

V. Šilas. Mažosios Lietuvos žemės vardų byla (15)

Londone išleisto Prūsijos karalystės 1799 m. žemėlapio iškarpa su užrašu „LITTLE LITHUANIA“ – Mažoji Lietuva

Kaip žmones, taip ir vandenis, konkrečias vietoves skiriame, surandame ir atpažįstame, jei jie pažymėti tikriniais vardais. Svarbu, kad tie vardai visada būtų gyvi. Mažoji Lietuva (tai Karaliaučiaus ir Klaipėdos kraštai) išbuvę net 650 metų vokiečių valstybių valdžioje (Kryžiuočių ordino Prūsijos valstybė, Prūsijos kunigaikštystė, Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija, Veimaro respublika) išsaugojo savo senuosius baltiškus (lietuvių ir prūsų) žemių ir vandenų vardus – iki pat Trečiojo Reicho laikmečio. Klaipėdos krašto vardai yra gyvi iki šiol, deja, to negalima teigti apie senuosius Karaliaučiaus krašto vardus. Skaityti toliau

Seime bus aptartos gyvenamųjų vietovių vardų išsaugojimo galimybės (1)

lrs.lt, O. Posaskovos nuotr.

Kovo 9 d., trečiadienį, 12 val. Vilniuje Seimo Konferencijų salėje (Seimo III r.) Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas ir Etninės kultūros globos taryba rengia konferenciją „Gyvenamųjų vietovių vardų išsaugojimo galimybės“.

Renginio tikslas – supažindinti su gyvenamųjų vietų vardų daugialype verte, jų nykimo ir naikinimo etapais, pasidalyti informacija apie kaimyninių valstybių patirtį juos saugant, teikti siūlymus dėl savo krašto gyvenamųjų vietovardžių išsaugojimo.

Konferencijoje kviečiami dalyvauti kalbos, istorijos, žemėtvarkos, žemės kadastro, Skaityti toliau

J.Staliulionis. Užmarštin grimztantys vietovardžiai (7)

Saulėlydis prie Švenčiaus ežero | panoramio.com, GTKTS nuotr.

…Sėdžiu Barštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens ir žiūriu į rūką, atšliaužiantį iš raisto. Su tuo rūku atplaukia per šešiasdešimt metų nutolusi vaikystė, pakvimpa pradalgėse džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį… Klausausi gerai pažįstamų ir suprantamų garsų, o galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…“ Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą, prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžia tos mielos eilutės. Vaikštau cementuotais sodo takeliais ir šnabždu: Skaityti toliau

T.Čelkis. Ar kunigaikštis Vytautas įsteigė kaimą prie Šiaulių–Joniškio kelio? (2)

Vytautava | XVII-a. žemelapio fragmentas

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorija tyrinėjama remiantis archyvuose saugomais ir skelbtais dokumentais. Jie leidžia priartėti prie praeities epochų fenomenų. Tačiau kai kuriems tyrimams, ypač iš istorinės geografijos srities, labai svarbiais istorijos šaltiniais tampa ir mus supantys vietovardžiai. Daugelis jų liudija tolimos praeities pėdsakus. Naudojantis rašytiniais šaltiniais galima mėginti atskleisti jų reikšmę valstybės administracinėje sistemoje – tai buvo svarbūs centrai ar kaimai?

Dalis toponimų yra labai tvirtai susiję su LDK valdovų ar politinių asmenybių vardais. Antai istorikas Artūras Dubonis, plėtodamas istorinės geografijos tyrimus, XVI–XVIII a. šaltiniuose rado ne vieną dar XIII a. menantį vietovardį, liudijantį toje vietoje buvus valdovo dvaro ar žem Skaityti toliau

A. Paulauskienė. Lietuvių kalbos išdavystė tebevyksta (15)

Bažnyčios g. ar ul. Koścełna?

Ji prasidėjo beveik su nepriklausomybės paskelbimu, kai iš žinia-sklaidos dingo kalbos skyreliai ir kalbos valandėlės. Iš pradžių atrodė, kad tai dar ne išdavystė, o tik kai kurių žmonių nesupratimas to, ką jie daro.

Rimtas išdavystės žingsnis – sumanymas svetimus vardus ir pavardes rašyti originalo kalba. Ir čia jau ne be įtakos iš šalies, nes kodėl latviai dėl svetimų vardų ir pavardžių rašymo turėjo eiti į teismą? Jie teisme laimėjo: gražiai nusistatė sritis, kur būtina rašyti originalo kalba, o kur reikia rašyti taip, kaip tariama. Skaityti toliau