Žymos archyvas: Tėviškė

O. Voverienė. Ar lietuviams pavyks išsaugoti tautinę tapatybę (26)

Ona Voverienė | LMA Vrublevskių bibliotekos nuotr.

Keičiantis Lietuvoje Prezidentams ir besiplečiant globalizacijos procesams, vis didesnį nerimą mąstantiems žmonėms kelia klausimas, ar pavyks mums išsaugoti savo tautinę tapatybę? Ją lemia jau beveik per Lietuvos Respublikos šimtmetį išdiskutuoti ir pripažinti objektyviais bruožai: istoriniai – kilmė, kraujo ryšys, genetika, istorija; kultūriniai – kalba, papročiai, gyvenimo būdas, tautinė kultūra, bendras likimas. Viena iš didžiausių dabartinės nepriklausomos Lietuvos bėdų – Lietuvos gyventojų migracija. Statistikos duomenimis, jau praradome 883 tūkstančius jaunų, darbingo amžiaus Lietuvos žmonių, žinoma, daugiausia – lietuvių. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Paikutis (2)

miskas_vstt

Gilios senovės čėsuos tarp girių viensėdis ūkininks gyvena, a[u]gindams tris sūnus. Tėvai senia[u]siudu didiai mylėja, o mažia[u]sioja nė tėvai, nė broliai niužkenti, bet ir kasdie per paikutį apjuoki. Ką jis kalbėja ar dari, tai vislab kiti, per paikystę išrasdami, juokdavos. Jei broliams koks drabužis nepatikdava, šits turėja nudėvėt, jei koks valgis aniemdviem neskanus, šitam pristumdava, jei anuodu ko prašydava, vislab ga[u]dava, šitas nieka, o jei broliams koks darbs nepamėga, šitam užkra[u]dava.

Tei jam teka kasdie kiaules ganyt, kadangi broliu du tą darbą vengi. O die perdie vis tas pačias kiaules beganydams, jaunia[u]sias giliai įsimislyja ir besimislydams užsigeidi patirt, ar antro šaly girias ir da žmones gyveną. Skaityti toliau

Švėkšnos Pliaterių dinastija pristatoma fotokoliažuose Seime (0)

Violetos Astrauskienės fotokoliažas. Plateriai

Balandžio 2 d., antradienį, 11 val. Spaudos konferencijų salėje (Seimo II rūmai) Seimo narė, parodos iniciatorė Gintarė Skaistė pristatys Jungiamojoje galerijoje eksponuojamą Violetos Astrauskienės fotokoliažų parodą „Švėkšnos Pliateriai: „Melior mors macula“.

„Ekspozicija pasakoja apie beveik visus Švėkšnos miestelyje gyvenusius Pliaterius, kurių darbai byloja apie jų reikšmę Lietuvos istorijai, kultūrai. Autorė savo darbuose naudoja fotokoliažo techniką, grafika originaliai papildo senas portretines Pliaterių nuotraukas. Skaityti toliau

Legendinio partizanų vado A. Ramanausko-Vanago tėviškės sodybos namo vieta ir suimties vieta įtrauktos į Kultūros vertybių registrą (2)

A. Ramanausko-Vanago suimties vietai pažymėti skirtas paminklas_| V. Striužo nuotr.

Generolas Adolfas Ramanauskas-Vanagas – svarbi Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio asmenybė, 1949 m. vasario 16-osios deklaracijos signataras, kovotojas, pedagogas ir partizanų vadas, prisidėjęs prie nepriklausomos Lietuvos kūrimo. Minint A. Ramanausko-Vanago 100-ąsias gimimo metines, Kultūros paveldo departamento Penktoji nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba suteikė A. Ramanausko-Vanago gyvenimo atminimo vietoms teisinę apsaugą ir pripažino nacionalinės reikšmės objektais. Skaityti toliau

Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko tėviškės takais (2)

Renginio dalyviai | voruta.lt nuotr.

Lapkričio 11 d., Strėvos kaime, žvarbokas oras nesutrukdė susirinkti entuziastams, išsiruošusiems į kelionę Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Donato Malinausko (1869–1942) tėviškės takais.

D. Malinauskas, baigęs agronomijos mokslus, grįžo į savo dvarus buvusioje Trakų apskrityje. Gyvendamas Onuškyje susipažino su klebonu Stanislovu Šlamu, jau nuo seminarijos laikų platinusiu lietuvišką spaudą. Donatas Malinauskas tapo jo patikimu padėjėju. Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Garbanota alyvos šakelė (1)

aukuras_R.Jasukaitiene

Prisimenu tokį pat žydintį pavasarį… Lietuvių kalbos mokytoja mus, Seredžiaus vidurinės mokyklos vienuoliktokus, nusivedė į kabinetą, kuriame buvo televizorius – bene vienintelė techninė mokymo priemonė mokykloje. Klausėmės laidos apie K.Donelaičio „Metus“. Bet įsiminiau visai ką kita, o būtent, poeto Algimanto Mikutos retorinį klausimą, kurio pažodžiui jau nepakartosiu: ar 21-ajame amžiuje bus vietos Poezijai? Ar žydės garbanota alyvos šakelė? Kaip dar toli anuomet buvo 21-asis amžius! Kiek daug per tą laiką įvyko! Ir realiame gyvenime, o dar daugiau –  žmogaus sieloje… Ar naujų technologijų pasaulyje tebežydi poezijos alyvos? Ar – garbanotos? Skaityti toliau

R. Jasukaitienė. Neturėjau tėviškės (2)

I. Stepukonienes knyga | R. Jasukaitienes nuotr.

Neturėjau tėviškės. Šitą savotišką našlaitystę jaučiau visą gyvenimą. O ypač suskausdavo, atsigręžus į vaikystę.  Gimiau tremtinių šeimoje, Intoje, grįžus į Lietuvą buvome blaškomi iš vienos vietos į kitą, lyg kokie perėjūnai. Daugeliui sėslių žmonių taip ir atrodėme. Ilgą laiką tėvo, buvusio politinio kalinio, nenorėjo registruoti… Bastėmės. Vos spėdavome įsikurti, vėl reikėdavo ryšius rištis.

Sovietų okupantai atėmė iš manęs tėviškę. Ne fizine, greičiau dvasine prasme. Prisimenu, kaip savo suolo draugei Audronei pavydėjau dar prosenelių įsigyventos Skaityti toliau

H. Gudavičius. Viskas yra viena: gamta, darbas, kultūra, etnografija (0)

Henrikas Gudavičcus. Kajeno nuotr

Henrikas Gudavičius (g. 1943) prieš ketvirtį amžiaus pabėgo iš Vilniaus į Dzūkiją ir čia pasiliko, kaip pats sako, todėl, kad brangi tapo žemė, kurioje savo prakaitą lieja. Publicistas ir gamtininkas puikiai derina kūrybinį rašymą bei fizinį darbą paties įkurtame bei godojamame retųjų augalų sodelyje šalia Liškiavos. Šį kartą apsilankę H. Gudavičiaus sodelyje pakalbinome jį apie etnografinius metus bei tuos šaltinius, kurie jį patį įkvepia diena iš dienos darbuotis net keliuose frontuose. Skaityti toliau

J.Jasaitis. Pilietiškumo nuvertinimo iššūkis (I) (4)

skyle.lt nuotr.

Straipsnyje aptariama pilietiškumo ugdymo problema šiuolaikinėje postsovietinio regiono visuomenėje. Naujausių socialinių procesų analizė atskleidžia ir visuomenės susiskaldymą, pilietinių nuostatų devalvaciją bei ryškų nemažos visuomenės dalies ekonominį ir politinį neišprusimą. Vadinamoji vartotojų visuomenė vis silpniau suvokia savo atsakomybę ir galimybes dalyvauti sprendžiant tiek vietinės bendruomenės, tiek nacionalinio ir tarptautinio lygmens problemas. Visuomenės nusivylimą ir abejingumą rodo vis pasyvesnis gyventojų dalyvavimas savivaldybių tarybų rinkimuose ir vis mažesnis pasitikėjimas į šias tarybas išrinktais asmenimis. Skaityti toliau

J.Staliulionis. Užmarštin grimztantys vietovardžiai (7)

Saulėlydis prie Švenčiaus ežero | panoramio.com, GTKTS nuotr.

…Sėdžiu Barštinės pakrantėje ant didžiulio apsamanojusio akmens ir žiūriu į rūką, atšliaužiantį iš raisto. Su tuo rūku atplaukia per šešiasdešimt metų nutolusi vaikystė, pakvimpa pradalgėse džiūstantis šienas, išgirstu plakant dalgį… Klausausi gerai pažįstamų ir suprantamų garsų, o galvoje kirba Justino Marcinkevičiaus eilėraštis „O tėviške…“ Visada, kai tik prisimenu gimtąjį Nemaitonių kaimą, prigludusį prie Švenčiaus ežero, atmintin pasibeldžia tos mielos eilutės. Vaikštau cementuotais sodo takeliais ir šnabždu: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie ubagą ir gaspadinę (0)

Akmuo prie slenksčio | slapenas.lt nuotr.

Buvo tokia gaspadinė. Ji, būdavo, kaip ateina ubagas, tai in vietą duonos ji vis paimdavo kačergą. Ale atėjo ubagas ties tais namais, sutiko kitą – ans sako:
– Šituos namuos tai jokią almužną niekad negaunu.
– Tu negauni duonos, o aš da gausu ir lašinių.
– Na na, aik graičiau, gausi kačergą.
– Na, matysi, kad aš gausu lašinių.
Ir nuvėjo. Atėjo in stubą. Ta gaspadinė tuo už kačergos ir klausia:
– Seni, iš kur tu?
Sako:
– Iš Buizių. Skaityti toliau

A. Patackas. Giria – mūsų protėvynė (28)

mjr.lt nuotr.

Nedaug tautų gali šitaip pasakyti – kad gyvena ten, kur gimė („kur radosi, ten glūdi“ Vaižgantas). Daugelis tautų gimė vienur, o apsigyveno kitur, o yra ir tokių, kurios nežino, kur ir kada gimė. Kai iš Europos šiaurės atsitraukė paskutiniai ledynai, kai jos lygumos vėl apaugo giria, toje girioje gimėme ir mes – baltai, aisčiai. Ši giria – mūsų gimtinė, mūsų prigimtoji būtovė. Joje tebegyvename ir dabar, bet jau mentaline prasme, nes tūkstantmečiai negalėjo praeiti be pėdsakų, nepalikti įspaudo tiek fizinėje, tiek dvasinėje genetikoje. Gal giliausiai lietuvišką–baltišką gyvenseną Skaityti toliau

J. Vaiškūnas. Šventoji Žemė yra čia (33)

Tėviškės medis | matze-photo.de notr.

Gimiau Švenčionių krašte. Nuo gimtosios trobos šiaurės rytų kryptimi tyvuliuoja mįslingas ežeras Šventas,  pietryčių pusėje vilioja Šventos kaimas, šiauriniame krašte vinguriuoja Šventelės upelis… Visi keliai veda į Švenčionis.

Šie šventi vardai neleidžia pamiršti, kad po mūsų kojomis – Šventoji Žemė, kad amžinų savo tvirtybės šaknų  esame šaukiami ieškoti čia – savo šeimoje, savo giminėje, savo Tėvų žemėje. Kaip įmanydami privalome išlikti savimi, išsaugoti savo kalbą, kultūrinį paveldą, svarbiausias tautines vertybes kaip tvirčiausias savimonės atspirtis. Skaityti toliau