Žymos archyvas: siela

Ir šiais metais kviečia Tautinio atgimimo vakarai Signatarų namuose (0)

Signatarų namai | tourism.lt nuotr.

„Reikia atsigosti, bent retkarčiais renkantis krūvon savo mintimis pasidalyti. Tam tikslui geriausiai dera viešieji vakarai: koncertai, vaidinimai, paskaitos. Daugelis išsiilgę laukia tokių pramogų ir laukia ne tam, kad pasilinksmintų, kaip seniau – bet kad sužadintų savo nuvargusią sielą. Nesistenkime dažnai pavakaruoti, pavakaruokime retai, bet pavakaruokime.“ (A. Smetona, 1914 m. lapkritis)

Tautiniai vakarai nuo spaudos draudimo metų iki pat Lietuvos valstybingumo atkūrimo stiprino tautinės savigarbos ir bendrystės jausmus, pratino visuomenę dalytis idėjomis, mokė pamėgti tautosaką, įkvėpdavo rašytojus ir muzikus kūrybai. Skaityti toliau

Adventinės popietės aidas (0)

Ansamblio vadovė mokytoja Alvyda Česienė su savo ansambliečių grupe | A. Grigaitienės nuotr.

Prasidėjus adventui, po triukšmingos ir nevykusios kalėdinės eglės įžiebimo Kauno rotušės aikštėje vykusios ceremonijos, kurioje nebuvo jokios  šv. Kalėdų laikotarpio prasmės, būrys krikščioniškai nusiteikusių žmonių susirinko Kardinolo V. Sladkevičiaus memorialiniame bute – muziejuje į TS-LKD Kauno sueigos diskusijų klubo adventinį renginį – popietę.

Renginio svečias – žinomas rašytojas ir vertėjas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, docentas, taip pat buvęs  Vatikano radijo lietuviškų laidų vedėjas, Kanados Monrealio Skaityti toliau

Š. Šimkus. Stiklinė Dievo akis (2)

Pixabay.com nuotr

Dievo akis – visame pasaulyje gerai žinomas simbolis: tai ne tik krikščioniškoji „Apvaizdos akis“, bet ir Budos akimis puoštos nepaliečių šventyklos, Mitros-Varunos saulės vyzdys senovės indoarijų pasaulėvokoje, senovės egiptiečių Horo akis ir t. t. Ne tik Saulė, bet ir Mėnuo bei žvaigždės laikyti akimis – nuolatiniais, bluosto nesudedančiais dieviškaisiais vyzdžiais. Vienokiu ar kitokiu būdu pasaulis tradicijos įsivaizduotas esąs stebimas, esąs dievų akiratyje, o visi žmonių darbai – geri ar blogi – regimi tos dieviškosios akies. Žmogus niekada nėra visiškoje vienatvėje, visiškai Skaityti toliau

V. Bagdonavičius. „Aušrinės“ bendradarbis Romanas Bytautas (0)

Ramūnas Bytautas | archyvinė nuotr.

Skiriama lietuvių filosofo, psichologo ir publicisto Romano Bytauto 130-osioms gimimo metinėms

„Ne tuo taku nuėjau. Mokslas reikalauja tiek prisiruošimo. Dailėje betarpiai galima apsireikšti. Visa siela buvau prie jos linkęs. Būčiau nuėjęs jos takais, būčiau jau save apreiškęs. O dabar…“ Taip gimnazijos ir studijų draugui bei svainiui Stasiui Šilingui rašė kaulų džiovos kamuojamas dvidešimt aštuonerių metų Romanas (Ramūnas) Bytautas. Tuose žodžiuose  – visa jauno mirties patale gulinčio žmogaus tragizmo esmė: ne mirties baimė, o liūdesys dėl to, kad  liko neišnaudotos dvasinės potencijos, kad nebus nudirbti užsimoti reikšmingieji darbai, kuriems taip atkakliai ruoštasi.

Jaunam mirti XX a. pradžios lietuviui inteligentui buvo ne naujiena – gyvenimo kelią jau buvo baigę P. Vaičaitis, P. Višinskis, J. Biliūnas, E. Steponaitis, Z. Gėlė, J. Gurauskis, Skaityti toliau

Kodėl svarbu valgyti visiems kartu (0)

seima-gimine-prie-stalo_jonov-alkas-lt-nuotr

Ar dažnai jūsų šeimoje susėdama kartu prie stalo papietauti ar pavakarieniauti, neskaitant švenčių? Jums išties labai pasisekė, jei tai pavyksta padaryti bent keletą kartų per savaitę.

Nauda sielai

Pastebima, kad vis daugėja šeimų, kuriose visi nariai prie bendro stalo pavalgyti ir pabendrauti susitinka itin retai. Užsiėmę ne tik tėvai – dažnai ir vaiko dienotvarkė kupina popamokinės veiklos. Ar kada nors pagalvojote apie tai, ko netenkame nesusėsdami prie bendro stalo? Skaityti toliau

„Kokia… prasmė?“: Pokalbis su mitologe Daiva Vaitkevičiene (audio) (4)

dr. Daiva Vaitkevičienė | Alkas.lt nuotr.

„Alko“ radijuje transliuojamas laidų ciklas „Kokia… prasmė?“, kurios autorius Gediminas Citukas bendrauja su įvairių religinių konfesijų atstovais, mokslininkais bei žmonėmis, kurie pašventę savo gyvenimą gvildenti ir ieškoti atsakymus į egzistencinius klausimus, kurių pagrindinė mintis apibrėžiama vienu klausimu „Kokia žmogaus gyvenimo prasmė?“

„Pašnekovams užduodame 4-is vienodus klausimus. Tikimės, kad jų žinios ir įžvalgos kažkiek priartins prie mūsų būties suvokimo šiame pasaulyje arba bent neleis mums kartų užmigti ant plūduriuojančio juslinio-egzistencinio tinklo, kuris apraizgęs ir Skaityti toliau

Vėlinės (1)

Margionių kaimo kapinėse, Varėnos r. Nuotrauka iš N. Marcinkevičienės asmeninio archyvo.

Vėlinės – mirusiųjų, esančių šalia mūsų, diena. Nagrinėjant šią temą tinka kalbėti apie mus, mirtį, apie vėlių gyvenimą ir dar daug ką.

Kas gi ta mirtis ir pomirtinis gyvenimas…

Formaliai, mirtis – kiekvieno organizmo fizinės būties galutinė fazė. Mirtis ištinka, kai sutrinka darni organizmo apykaita. Žmogaus gyvenime vienintelis tikras dalykas yra tas, kad jis mirs. Kada – neaišku. Mūsų tautosakoje labai gerai žinomos sakmės apie laikus, kai žmogus žinojo savo mirties datą ir turėjo galimybę savo gyvenimu užsitarnauti lengvą ar sunkią mirtį. Skaityti toliau

Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (III) (0)

Vydūnas | Alkas.lt koliažas

Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos proga toliau primename  Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmas šio rašinio dalis rasite ČIA ir ČIA,

Žmogus turi laisvėti ir būt reikšmingu savo asmens gyvatoje. Ir čia yra santykiavimo tarp žmogaus ir jo aplinkumos. Tik reikia žmogų tuo suprasti, kas jis iš tikrųjų yra, būtent dvasia-siela. Šita esmingoji žmogaus gyvybė turi pirma žmogaus asmenyj galėt gyva būti. Ji turi savo aplinkumą, tai esti savo asmens jėgas, tiek paveikti, kad ir jai būtų galimybės šalia jų ir kiek reikšti. Toliau tad ji turi joms prisitaikinti, kas įvyksta, kad ji išmoksta jomis veikti. Skaityti toliau

Vydūnas. Tautos laisvė ir reikšmė (II) (1)

Vydūnas

Artėjant Vasario 16-osios – Valstybės atkūrimo dienos sukaktuvėms toliau primename  Vydūno 1923 m. skelbtas mintis apie Laisvė ir Tautą. Pirmą rašinio dalį skaitykite ČIA.

Laisvė tėra pastovi būdama žmonių būtimi. O kur laisvė nerūpi žmonėms, čia ji nėra jų dvasios dalyku. Čia žmonės gyvena dar silpna gyvybe. Ir toji nestiprėja, nedidėja, neleidžia tų spindulių, kuriuose vadiname kultūra. O kur nėra sveikos, tvirtėjančios gyvybės, čia kita, sveikesnė gyvybė, kita kultūra užima vietą. Nėra jai tatai tik leidžiama. Ji stačiai kūrybos valios verčiama tai daryti. Ir ji pati baudžiama silpnėjimu, jeigu ji tai nedaro. Skaityti toliau

V.Bagdonavičius. Sveiko gyvenimo ir skaidrios būties apologija (2)

Vaclovas Bagdonavičius

Pastaroji akcija įvyko Vydūno draugijos (jai beje lapkričio 5 d. sueina 25 –eri), Vokietijos ambasados Lietuvoje, Detmoldo  miesto savivaldybės bei Lipės apskrities evangelikų bažnyčios bendrų pastangų dėka. Vydūno  išskirtinį įnašą į tautos sveikatingumo ugdymą išryškino Vydūno draugija fotografuotiniu būdu išleisdama pagrindinį klasikiniu tapusį sveikos gyvensenos pagrindus išdėstantį  mąstytojo veikalą „Sveikata, jaunumas, grožė“. Tokiu paties Vydūno suteiktu  pavidalu (o jame svarbiausia yra originalus vydūniškasis raštas) jau perleistos kelios pačios svarbiausios Vydūno filosofinės ir grožinės knygos. Bus leidžiamos ir kitos. Šio gražaus leidybinio projekto sumanytojas ir vykdytojas – draugijos vicepirmininkas gydytojas Tomas Stanikas. Skaityti toliau

Magiška sulos galia (3)

Sulos leidimas iš šakelių | VL archyvo nuotr.

Balandis kadaise buvo vadinamas sultekiu. Jei namuose buvo duonos ir sulos, lietuvis valstietis jautėsi laimingas. Anuomet sakydavo: „Duonos yra, sulos nėra. Sulos yra, duonos nėra.“

Prisileisdavo ne vieną indą

Manyta, kad šv. Jurgio dienos rytą sulą reikia išpilti iš indo ant žemės, nes Jurginių naktį joje raganos maudosi.

Žiniuone laikyta Eugenija Šimkūnaitė teigė, koks bus žmogus santykis su medžiu, kuo jis tikės, taip sula ir veiks. Jeigu sula geriama tarsi atliekant ritualą, siekiant Skaityti toliau

V.Kaziela: Poezijos skaitymas yra artimas pokalbis su įdomiu žmogumi (0)

Vytautas Kaziela | M.Rybelienes nuotr.

„Bet mes gi ne karvės“

Kas geriau šiandien žino apie poeto dalią, nei pats poetas? Greičiausiai turbūt tik tas poetas, kuris ne tik pats daug rašo, bet ir kuruoja kitus, jaunus, poetus. Prieš kurį laiką dalyvaujant Molėtų viešojoje bibliotekoje surengtoje knygų aukštaičių ir žemaičių poetų almanachas „Atokios stotys 2012“, kurią sudarė Vytautas Kaziela ir jo pačio knygos „Užklumpa šviesa“ pristatymų popietėje, savaime kilo noras daugiau sužinoti apie šiuolaikinio poeto dalią, jo situaciją šiuolaikinėje visuomenėje ir, išsiaiškinti, ar tikrai, kaip buvo minima renginyje, poezija šiandien, kaip daktariška dešra, turi savo galiojimo laiką?

Į šiuos ir kitus mus dominusius klausimus savo atsakymus pateikė kraštietis poetas, Vytautas Kaziela. Skaityti toliau

J.Trinkūnas. Mintys žiemos saulėgrįžoje (44)

Jonas Trinkūnas

Adventas, Kūčios, Kalėdos ir šventvakarių metas tai ištisas papročių ir juos lydinčių išgyvenimų spiečius. Prie kūčių stalo prisimenami praėję metai, žvelgiama į ateinančius metus. Prisimenami protėviai, o šventvakariai žadina mintis ir jausmus. Šio laikotarpio tradicijas dar gerai prisimena mūsų tėvai ir senesni žmonės. Žiemos saulėgrįža laikoma pačiu lietuviškiausiu šventiniu laikotarpiu. Bet tenka pripažinti, jog apie kūčias ir kalėdas šiandien daugiau domimasi ir žinoma tik koks šiose šventėse gaminamas maistas, kuo vaišinsimės susirinkę prie šventinio stalo. O susirinkusiems giminėms ir svečiams pradžiuginti Skaityti toliau

Mitologas D.Razauskas: lietuviškoji tapatybė – iš savęs ir iš Dievo (67)

Dainius Razauskas

– Susitikome pasikalbėti apie amžinai besisukantį laiko ratą – praeitį, dabartį ir ateitį. Koks lietuviškos tapatybės likimas ir vaidmuo šiame rate?

Iš tiesų tai radikalus istorinis klausimas. Jau XIX amžiuje, dabartinės lietuvių tautos aušroje, žmonės suvokė, kad tapatybė nėra stabili, kad ji keičiasi priklausomai nuo istorinių aplinkybių ir, kad senosios viduramžių Lietuvos tapatybė buvo ne ta pati kaip tautinio atgimimo laikų Lietuvos. Mes tarsi perimame valstybės istorijos tąsą. Jau ta pati tąsa rodytų, kad mes orientuojamės į tapatybes, bet ta raida vis tiek vyksta nuo visų aplinkybių priklausomai. Skaityti toliau

J.Matuza. Neparašytas laiškas sūnui (10)

efoto.lt, Mildos nuotr.

Vis nostalgiškiau stebėti, kaip vienas po kito dingsta orientyrai į tuos laikus, kai buvau jaunas ir gražus. Taip ir norisi sudainuot, kaip tame liūdname vaikystės multike – „kaip gaila, kaip gaila, tos dienos negrįš, buvau aš jaunutis, gražuolis arklys“… Po truputį imu jaustis evoliucijai atitarnavusiu dinozauru. Kai, pvz., prisėdęs savo vaikystės kieme ant to paties suoliuko, ant kurio sėdėdavau dar kojomis nesiekdamas žemės, išgirstu ne vaikus pro langus garsiai pietauti kviečiančias mamas, o mobiliukų skambučius ir žinučių pypsėjimą mažių kišenėse. Nuobodu. Va mano vaikystės laikais viena močiutė kviesdavo mano draugą namo švilpdama: iš pradžių garsiai per balkoną, su kirčiu ant y, pašaukdavo „Vytuk, Vytuk“, Skaityti toliau

G.Mikšiūnas.Tamsioji sielos pusė. Arba kaip sunaikinti „paklusnumo geną“? (2)

Milgramo eksperimentas

Į akiratį pateko pakankamai plačiai tiražuotas straipsnis apie tai, kodėl dauguma žmonių linkę nusilenkti galingesniems „autoritetams“, kuris nuvedė prie įdomių minčių ir klausimų, susijusių su paleokontaktų teorija. Visuomenės paklusnumas – kiekvienos technologinės visuomenės svajonė. Kas verčia žmones nesusimąsčius uoliai vykdyti nurodymus? Prieš mėginant atsakyti į šiuos klausimus, keliais sakiniais teks prisiminti Milgramo eksperimentą, nors apie tai daug rašyta ir daug kalbėta.

„Tik 2 proc. žmonių mąsto, 3 proc. galvoja, kad mąsto, o 95 proc. geriau numirs, bet nepradės galvoti“. Skaityti toliau

D. Razauskas. Su dūmais – į dausas (4)

Dainiuss-Razauskas

Pasak A. Vyšniauskaitės, velionį „išlydint į kapines, v ė l ė išeinanti pirmoji, atsisėdanti a n t pirkios k a m i n o ir sėdinti tol, kol velionį užkasa. Užtat Viduklės apylinkių žmonės sakydavo, jog mirusįjį išlydėjus reikia tuojau užkurti krosnį, kad visa negeroji dvasia iš namų išeitų.   

Pasak senųjų kupiškėnų, krosnį pakūrus, v ė l ė  s u  d ū m a i s pakylanti į Dievo teismą.“ Panašiai, beje, Baltarusijoje grįžę iš kapinių žmonės pirmiausia sėsdavo prie krosnies ir, ją liesdami, šildydavosi rankas, „kad mirtis išeitų pro kaminą ir daugiau troboje nebeužsiliktų“. Skaityti toliau