Žymos archyvas: ponas

Sekmadienio sakmė. Laimingi marškiniai (0)

Deivės Mildos šventė Londone

Nagi, vaikelei, matot, kap yra. Tas žmogus, buvo jis labai turtings, bet, atrodo, kad jis ir biednam žmogui pavydėjo, atrodo jam, kad visi už jį geriau gyvena, negu jis. Jis toks pavydus. Nu ir dabar, supranci, užserga jis tokiu ligu, nervų ligu, kad jis nelaimingas, o visas svietas laimingas. Jis aina pas daktarus, pasako savo ligų, betgi atvažiuoja pas tuos daktarus – mato po rūbais jį, kad jis švariai apsirangis ir viskuoj jis gi ne paskutinis. – Ne, jis nelaimingas.

Nu, paskui važiuoja pas šaptūnus (užkalbėtojus) jau… Šaptūnas apžiūrėj apžiūrėj.

– Žinai kų, – sako, – aš tau pasakysiu: važiuok tu per pasaulį ir surask tu laimingų žmogų. Kap surasi tų žmogų, kap jis pasakis, kad aš laimingas, tai tu pas jį nupirk marškinius. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis (0)

Ropės | sodasirdarzas.lt nuotr.

Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas skaitydava. O jų knygos ir gazetos buva ne bile kokios – vis aukšta moksla ir iš svetimų žemių. Teip besiskaitydami jie vieną kartą parskaite gazetosi asunti Paryžiuj labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą.

Kaip tik jie sulaukė knygos iš Paryžios*, tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be druskos, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Grįžtantys pinigai (0)

lobisLietuviai senovėje turėję, sako, pareitinius pinigus. Iš jųjų labjausiai buvę skatikai, dvylekiai, ašminiai, timpos, auksinai – žodžiu sakant, smulkiejie pinigai. Jie tokiais tapdavę per užkerėjimą gerų pinigų. Raganiai, žinovai ir burtininkai jais vartodavę. Jei iš netyčių toks pareičiokas į prastų žmonių rankas papuldavo, jie jo nepažinodavo. Tas pinigas kam prigulėdavo, pas tą pareidavo, ir jeigu kas gavęs jį įsidėdavo prie gerų pinigų, tai jis išeidams ir kitus išsivesdavo ir tokiu būdu ne vieną turtingą žmogų palikdavo vargdieniu.

Pareičiokas kaip nuo žmogaus išeidavo, nieks jojo užmatyti negalėjo nė pajusti, kada jis eis. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė stebėtiną kiaušinį (0)

K.Filipson pav., www.paintingsilove.com/artist/carol2

Kad kitą kartą buvo diedelis ir bobutė, turėjo gaidelį ir vištelę. Vištelė padėjo kiaušinėlį, diedelis netyčioms sumušė ir pradė rėkti. Bobutė, dasižinojus apė priežastį, ir rėkė. Gaidelis, išgirdęs, ko rėkia diedelis ir bobutė, pradėjo šaukti. Vištelė, sugrįžus į lastą, rado kiaušinėlį sumuštą ir pradėjo šaukti. Durelės, išgirdusios, kad šie rėkia, jos pradėjo girgždėti.

Šąšlavynas klausė durelių:
– Ko girgžda?
Atsako:
– Vištelė padėjo kiaušinį ir susimušė. Dabar diedas rėkia, boba rėkia, gaidys šaukia, višta šaukia ir aš girgždu. Skaityti toliau

Sekmadieio sakmė. Kaip vienas žmogus poną apgavo (0)

Alkas.lt koliažasBuvo tokis žmogus. Jis labai mėgdavo kitur, iš kito išsigertie ir pavalgytie, ir kur tik būdavo kokis pokylis, ten krikštynos arba svodba, tai be jo nosies nebūdavo turgus.

Ir jau, būdavo, jį nė neužkenčia beveik visi, bet jis vis inlįsdavo tai su tokiu reikalu, tai su kitokiu ir sau pavalgydavo ir atsigerdavo.

Vieną kartą labai dideliam dvare ponas svodbą kėlė. „Na, – dabar tas žmogus mislija sau, – kaip galėčia aš in tą dvarą insigautie?“ Sumislęs aina in dvarą. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Už vienų luptų du neluptų duoda (3)

anykstenai.lt nuotr.

Viena dvara bernai, suvejį švintes dienaj, viduvasarį, teip terp savįs kalbėjas:
– Mes per vasaras karščius malynes ariam ir akmenuotas dirvas akėjam. Mes per žiemas šalčius, pasnėrį lig pažasčių pusnyj, miškuos malkas kertam… E kaip mes gyvenam! Kų mes valgam ir kuo apsidingiam!.. E panai? Pažiūrėk, pasmakia keletų žiemų – jau anas ir panas! Štai, žiūrėk, ir mūsų dvara urėdas – nieka sau nedirba, e takiuos pinigus jema! Vasarų sau išeina su lazdu pasrimsčiuodamas, e žiemų tai pėsčia ir nebepamatysi! Bet iš ja nėr darbinyka! Takiuo panu iš mūsų žėdnas pabus!..

Teip dvariškiai kalbėja ir nemate, kad panas iš sada klauses ir sau knygelej jų kalbų ažsiraše. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė poną ir mužiką (2)

Buva kitą kartą senelis ir senele, tik jie teturėja karvelę. Buva jomarkas. Senele saka sava seneliui:
– Vesk tą karvelę ant jomarka. Niekada nei parduodam, nei mainom, ta jau atsiboda – vesk išmainyt.

Senelis nuvede karvelę ant jomarka – nieks nei perk, nei maina. Led led senelis sumaine karvelę ant ožkeles, tą ožkelę vėl sumaine ant aveles, avelę sumaine ant gaidžia, gaidį pasikiša po pažasčia ir ein namo.

Pasitinka dar vieną žmogų.
– Ką čia neši?

Saka seniukas: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis (1)

Turtuolis ir vargšas | Natasha Turovsky, 2005 pav.

Tai buvo vienas ubagas. Nu, i vaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažejo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kad duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako.

– Oi dar aš, – sako, – nevalgęs. Į darbų, – sako, – turiu nevalgęs. A neduotum trupinėlio duonos? Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Gavo, ko norėjo (6)

veliuona.eu nuotr.

Pas vieną dvarponį pakeleiviai gaudavę greit nakvynę. Tas tuoj duodavęs vagyt, bevalgant imdavęs mušt ir išgindavęs.

Viens tyrinėtojis pasaulės, apė tai išgirdęs, pasinorėjęs žinot, už ką gi jis be reikalo tuos pakeleivius daužo. Ir šį pons priėmęs, pavalgydinęs, parnakvinęs ir išlaidęs nė mušęs, nė nieko. Šis sugrįžęs ir klausiąs:
– Del ko kiti pakeleiviai, pas tamstą nakvoję, man skundės, kad gavę mušt ir nežino, už ką. Bet ir aš to nedasekiau: kodel manės nemušai?

Pons:
– Del to, kad tu nebuvai toks kvailys, kaip kiti. Skaityti toliau