Buvo vienas ponas ir turėjo vergutę. Toji vergutė buvo labai graži mergina. Tas ponas buvo nevedęs, jis norėjo tą merginą vesti, bet jam buvo gėda vesti savo vergutę už pačią, todėl jis sumislijo nuo jos atsikratyti, kitaip – ta mergina buvo jam visados ant mislies.
Vieną kartą tas ponas pasišaukė merginos tėvą ir sako:
– Ar girdi, seni? Te tau šitus kiaušinius ir pasakyk savo dukteriai, kad apleistų vištukų. Jei ji neišpildys, tai aš apsieisiu su jąj, kaip man pasidabos… Skaityti toliau
Išėjo žmogus į mišką medžioti su dviem savo šunimis, o bemedžiodamas ir bevaikščiodamas po mišką, užklydo ir negalėjo atitikti namų. Taip jam beklaidžiojant, užėjo naktis ir reikėjo miške apsinakvoti, o šunys viens kitam taip šnekėjo:
– Šiąnakt, girdi, ateis į mūsų namus vagis, tai aš eisiu namo, o tu atlik prie gaspadoriaus, kad jis paskui tave eitų, tai tu parvestum rytą jį namo, ale kad jis neis paskui tavęs.
Taip jie pasišnekėjo ir persiskyrė, o gaspadorius, atlikęs nakvoti su vienu šunim, pasirinko kur skarotesnė eglė, susikūrė ugnį ir atsigulė. Skaityti toliau
Praėjusieji metai buvo daugelio sukakčių metai. Vydūno gerbėjams jie įsimintini ne tik kaip šio kūrėjo 150-mečio sukaktį žymintys, bet ir kaip jo dvasinio palikimo sugrįžimo į tautos kultūros vyksmą reikšmingų faktų sukakčių metai: prieš 50 metų, 1968-siais, kai pavergtoje Lietuvoje buvo kukliai, bet labai nuoširdžiai paminėtas šio kūrėjo šimtmetis, o prieš 30 metų, 1988-siais, įsikūrė daug jo kūrybinio palikimo suaktualinimui ir atminimo įamžinimui nuveikusi Vydūno draugija. Su šiomis sukaktimis glaudžiai siejasi vieno iš vydūniškojo judėjimo dalyvių prisiminimai ir mintys, išdėstyti almanache „Varpai“ skelbtame pokalbyje. Redakcijai ir pokalbio dalyviams sutikus tą pokalbį Skaityti toliau
Buvo senas senas vilkas, pusiau rudas, pusiau pilkas. Akys išvarvėjusios, dantys išklibę. Skųsdamasis diegliais, vaikštinėjo pakiemiais ir seilę iš alkio varvino. Būdavo, seniau prasimanydavo jis ir avienos, o dabar, kai akelės žlibos – nekokios tokelės: čia manai – akmuo, o pasirodo – piemuo.
Senas vilkas jau vos vilkos. Ėjo jis sau į namus liūdnas, neramus. Prie šlaito turėjo jis ūkelį ir iš lapų, šakų pastatytą namelį. Priešais vilką kiškis tursavo, girią matavo.
Birželio mėnesį Lietuvoje viešėsiantis Tibeto dvasinis lyderis Dalai Lama XIV yra vienas žinomiausių ir populiariausių budizmo vienuolių, savo mintimis pakerėjęs milijonus pasaulio gyventojų. Patys budistai tiki, kad Dalai Lama XIV, kuris yra ilgiausiai gyvenantis Dalai Lama, atgimė, nes norėjo pasauliui ir toliau skleisti taiką, šviesą ir meilę. Ši trejybė lydi vieną didžiausių mūsų siekiamybių ir vertybių – laimę. Apie ją birželio 14 d. Vilniaus „Siemens“ arenoje, paskaitoje „Laimės menas“, Lietuvos žmonėms pasakos pats Dalai Lama XIV.
Nors jo šventenybė niekuomet paskaitų neskaito iš lapo, o kalba iš sielos gelmių ir širdies, susipažinkite su keletu įkvepiančių Dalai Lamos XIV minčių apie laimę ir kaip ją pasiekti. Skaityti toliau
Baimė – vienas stipriausių žmogaus motyvų. Kaip ir kiti jausmai, be proto ir valios kontrolės jis gali nuvesti klaidingu keliu. Nedori politikai dažniau kreipiasi į žmonių jausmus, nei į protą, baimė – jokia išimtis. Visgi dažnai politinėje galvosenoje baimė kyla iš paties žmogaus vidaus. Iš jo silpno, savanaudiško, o kartais ir pikto būdo. Politikoje baimė gali reikštis pasyviai arba aktyviai. Pasyvioji baimė sukelia bailųjį konservatizmą, aktyvioji – bailųjį radikalizmą.
Bailusis konservatizmas susideda iš visos eilės pozicijų: nuo „tai – absurdas“ iki „aš visuomet taip sakiau“. Puikus pavyzdys – Skaityti toliau
Būrys pradinukų žaidė žalioje vasaros pievoje. Triukšmingos gaudynės truko jau pusvalandį, o vaikai įraudusiais žandais dar buvo kupini jėgų. Tik Audrius gulėjo kniūbsčias, pasirėmęs rankomis, tarsi bandydamas įžiūrėti, kaip auga žolė.
– Žiūrėkite! Sprakšys! – staiga sušuko stebėtojas. Vaikai supuolė, tikėdamiesi išvysti kažką įdomaus.
– Tik pamanykit! Kažkoks vabalas! – vyptelėjo ilgšis Benas. Audrius šypsodamasis apvertė gyvąjį radinį aukštyn pilvu. Šis spragtelėjo, persivertė ore ir žybt – atsistojo ant kojų. Skaityti toliau
Kuo kvailys skiriasi nuo bepročio arba pamišėlio? Kodėl bepročio gaila, pamišėlio kartais – baugu, bet tiktai kvailys susilaukia pagrįsto moralinio vertinimo – pasipiktinimo ar paniekos? Nes jis vienintelis toks yra savo laisva valia. Kvailys – tai intelektualinis tinginys arba intelektualinis bailys.
Nors galima teigti, jog tingumas ar bailumas nėra visiškai laisvai pasirenkami, bet nuo laisvos valios priklauso sprendimas – kovoti ar pasiduoti. Beprotis ir pamišėlis tokie yra dėl prigimties arba aplinkybių, kvailys – savo pasirinkimu. Skaityti toliau
Martino Liuterio Kingo frazė, jau tapusi klasika: Aš turiu svajonę. Ši frazė daugelį kartų kartojama įvairiausių pažiūrų, siekių, ideologijų žmonių. Dažno jų svajonė – savita, o kartais vienos svajonės išsipildymas reiškia kitų svajonių sunaikinimą. Kiekvienąsyk pakartota, ši frazė lieka originali tiek, kiek originalus ja išsakomas prasminis turinys. Aš irgi svajoju.
Svajoju apie Lietuvą, kurioje darniai ir draugiškai sugyvens katalikas ir protestantas, abu jie – su pagoniu, visi trys – su laisvamaniu. Kur sugyvens vyras ir moteris. Senolis ir jaunuolis. Profesorius ir Skaityti toliau
Gegužės 25 d., pirmadienį, 18 val. Lietuvos technikos bibliotekoje ( Šv. Ignoto g. 6, Vilniuje) bus pristatyta neseniai išleista Lietuvos Romuvos Krivio Jauniaus Jono Trinkūno „Lietuvių išminties knyga“. Dalyvaus mitologas dr. Dainius Razauskas, kankliuos Vėtra ir Žemyna Trinkūnaitė. Bus skaitomos ištraukos iš naujosios knygos.
Ši knyga yra mūsų tautos iškilios asmenybės Jono Trinkūno paskutinis pamokymas prieš iškeliaujant į Dausas. Tai savotiškas Krivio Jauniaus testamentas ateities kartoms toliau plėtoti ir gilinti tautos išmintį.
J. Trinkūnas (1939–2014) šiame veikale sukaupė lietuvių sakmių ir pasakojimų rinkinį, kuriame atsispindi mūsų tautos išmintis, Skaityti toliau
Vasario 24 dieną Lietuvoje – vieversio diena (katalikų pasaulyje šventas Motiejus).
Vieversys – vienas iš pirmųjų paukščių, pavasarį sugrįžtančių į Lietuvą iš šiltųjų kraštų. Jis laikomas pavasario pranašu. Vieversys vadinamas ir lietuvių artojų draugu bei nuolatiniu palydovu. Senoliai manė, kad jei vieversys parskrenda anksčiau nei vasario 24 dieną, dar ilgokai bus šalta. Jei šis paukštis parskrenda vėliau nei vasario 24 dieną, pavasaris bus ankstyvas. Skaityti toliau
Šeštadienį, rugsėjo 27 dieną, minint Konfucijaus gimimo dieną, Vilniaus Daukšos vidurinėje mokykloje atidaryta pirmoji Lietuvoje Vilniaus universiteto Konfucijaus klasė.
Pasaulyje tokių klasių jau skaičiuojama per pusę tūkstančio, o mūsų šalyje – pirmoji. Visas jas kuruoja Kinijos švietimo ministerija. Didžioji dalis įsteigti bendradarbiaujant su vietos aukštosiomis mokyklomis, kaip kad šiuo atveju su Vilniaus universiteto Konfucijaus institutu, duris atvėrusiu prieš beveik ketverius metus. Skaityti toliau
Sykį Slunkius su sav pačia pasvietyj gyveno –
Abu pečenkų paėst mėgdami irgi išgulyti,
Kožną darbą kaip kojas pasvilę anie tedarydav,
Paskiau vėl, per mierą dindirį mušdami, atprovinėjo.
Antai Slunkienė sav vyrui pietus begamindam
Skub greičiau sumaišyt irgi kept arba virti,
O tas vargšas, užvalgęs, paskiau būdoj užsibūna,
Nes ano pati žal mėsą nespėj reikiamai nuvirti. Skaityti toliau
Vos prieš dvi savaites duris atvėrusio šeimos centro „Baltų šalelė“ nariai jau švenčia Kalėdas. Tiesa, kiek neįprastai – su tikru lietuviškų švenčių simboliu Kalėda, Blukio vilkimu ir rankų darbo dovanomis.
Šeimos centro įkūrėja ir vadovė Alina Sinicė pasakojo, kad idėja vaikus auklėti pagal baltiškas tradicijas gimė prieš kelis metus, pastebėjus, kad tokio darželio Lietuvoje nėra.
Bendradarbiauja su tėvais
„Mes su vyru labai mylime savo gimtinę ir nors turėjome galimybę po studijų dirbti užsienyje, nusprendėme pasilikti Lietuvoje. Tėvynėje mums gera, norėjome čia kažką padaryti. Tuomet atsirado vaikai, kuriuos nusprendėme Skaityti toliau
Kitąsyk buvo viens labai išmintingas žmogus. Jis an visko turėjo didelę dalį, jam visą amžį viskas labai puikiai klojos. O kada jis numirė, žinoma, razumui su dalia nėr ko su kūnu in žemę lįstie – jie sumislio abu ait svieto vandravot. Razumas pasikėlė in puikybę, pradėjo dalį niekyt, sakydams:
– Ką aš su tavim vaikščiosu – aik tu sau, o aš aisu sau viens.
Tokiu būdu razumas nuvė vienu keliu, o dalis nuvė kitu. Razumas atėjęs pristojo prie vieno piemenio. Tas piemuo, biskį paganęs, sako: „Argi man ganyt… Aš turu ait kur in dvarą – mažu gausu kur geresnę tarnystą“. Atėjo in vieną dvarą pas virėją, sako:
– Ar negaučia pas tave kokią tarnystą? Skaityti toliau
Viens turtingas tėvas mirdams sūnui savo pasakęs:
– Niekam „padėk dievs“ nesakyk, vis naujais čebatais dėvėk ir tankiai valgyk duoną su medum.
Po numirimo tėvo sūnus kiek begalėdams stengės tėvo prisakymus išpildyt. Kad ir apė pietus ėjo į lauką pro susiedus su jų darbininkais dirbančiais, niekur nė vienam „padėk dievs“ nesakė. Tuos čebatus biškį apdėvėjęs, naujus tuoj provijos. Tankiai duoną su medum valgė. Bet ėjęs ir ėjęs kaskart į didesnius vargus ir suvisu nubiednėjęs. Daugiau klausiąs šio, klausiąs to rodos: kas čia yr, ką čia reiktų daryt. Skaityti toliau
Vasario 12 d. 17:30 val. Pranciškonų rūmuose „Piano.lt“ salėje (Trakų g. 9/1. Įėjimas iš Kėdainių g.) vyks pirmą kartą lietuvių kalba išleistos knygos „Joga Vasišta“ pristatymas.
„Joga Vasišta“ yra unikalus Indijos filosofijos kūrinys, atskleidžiantis aukščiausios tiesos suvokimą, ir todėl aktualus kiekvienam ieškančiam savęs pažinimo. Anot svamio Muktanandos aukščiausiojo iškotojam prieš tūkstančius metų ivykęs pokalbis tarp dievo Ramos ir išminčiaus Vasištos yra tarsi nektaras. Tai – išminties saugykla. „Joga Vasišta“ iliustruoja amžinąją išmintį daugybe istorijų ir paaiškinimų. Ne tik filosofai, bet ir šiuolaikiniai psichologai bei mokslininkai tikrai atras knygoje ką nors tokio, kas būtų susiję su jų pačių atradimais. Skaityti toliau
Neatmenu, kokioj karalystėj buvo vienas karalius. Jis, mirtinai apsirgęs, šaukė garsingiausius gydytojus kas jį išgydys, atiduos tam pusę savo karalystės. Susirinko visoki garsingiausi galvočiai – po apžiūrėjimui karaliaus pasakė, kad negali jo išgydyt. Ale viens atsirado galvočius – sako:
– Būtų galima karalių išgydyt, ale reiktų rastie karalystėj laimingą žmogų o no jo nuvilkt marškinius ir apvilkt karalių, tai pasveiks.
Kaip tik karalius išgirdo tokią rodą, tuojaus pasiuntinius išsiuntė in karalystę ieškot laimingą žmogų. Bet negalėjo tokį niekur rastie laimingo an visko: katras turtingas, tai serga, Skaityti toliau
Kokia žiniasklaidos patirtis – atspindėti, juodinti ar balinti? Turbūt atspindėti. Ir tai kas gera, ir tai, kas bloga. Itin svarbus turėtų būti pusiausvyros palaikymas, kad skaitytojai nenusinuodytų blogomis žiniomis. O „nesubalansuota“, juodoji žurnalistika galėtų būti vertinama kaip Lietuvos psichinis bei dvasinis genocidas, nes pakerta tai, kas esmiška: viltį, džiugesį, norą keistis ir keisti.
Vis norisi cituoti iškilų tremtinį, žurnalistą, filosofą J. Keliuotį, formulavusį taurios žurnalistikos principus: Skaityti toliau
Vieną kartą gyveno šachas, padišachas… – taip prasideda daugelis azerbaidžaniečių pasakų, pasakų, kurios savo baigtimi primena bet kurios šalies pasakas: visada gėris nugali blogį. O to ir turim mokyti savo vaikus…
1972 metais „Vagos“ leidykla išleido iš rusų kalbos verstą azerbaidžaniečių pasakų knygą „Surūdijęs kardas“. Jas vertė Stasė Budrytė. 302 puslapių knyga alsuoja azerbaidžaniečių liaudies išmintimi.
Praėjo pusšimtis metų…Pasakas skaitė ne vienas tūkstantis lietuviškai mokančių vaikų, Skaityti toliau
