2022 metų pabaigoje pasirodė nauja filosofo, rašytojo, mistiko Vilhelmo Storostos-Vydūno (1868 – 1953) knyga – „Kaip tapti saulėtu žmogumi“.
Tai yra jau trečioji per paskutinius du metus Rimos Palijanskaitės sudaryta ir pristatyta Vydūno knyga.
2021 m. pasirodė knyga „Vydūnas. Apie tikėjimą“ ir 2022 m. „Vydūnas. Apie gyvenimą ir sveikatą“ (toliau cituojant išskiriama – GS).
Šie leidiniai parodo, kad didžiojo Lietuvos humanisto Vydūno mintys lenkia mūsų laiką, šio ir kito pasaulio supratimą.
Retas kuris dabar galėtų teisingai ir pilnai atsakyti, kas yra tikėjimas, žmogus, kokia yra žmogaus gyvenimo prasmė ir kaip gyventi tikrai gražų gyvenimą.
Skaitydami Vydūno knygas „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ ir „Apie gyvenimą ir sveikatą“ vėl susigrąžiname savo asmeninio ir visuomeninio gyvenimo šviesius ir tvirtus pagrindus.
Knygos sudarytos iš kruopščiai atrinktų ir redaguotų Vydūno straipsnių, kurie XX a. pirmojoje pusėje buvo paskelbti įvairiuose Lietuvos žurnaluose („Jaunime“, „Saulutėje“, „Skautų aiduose“, „Akademike“, „Jaunojoje kartoje“ ir kt.).
Žymi dalis tekstų yra skirta jaunimui. Tačiau visi tekstai yra universalūs.
Apie sudėtingus ir gilius dalykus yra kalbama lengvai ir paprastai, ne tiek moksliniu filosofiniu stiliumi, kiek gyva ir šilta lietuvių kalba.
Šį sykį glaustai aptarsime, kas yra žmogus ir kaip tapti saulėtu žmogumi.
Kas yra žmogus
Knyga „Kaip tapti saulėtu žmogumi“ yra priminimas, koks brangus ir savo prigimtimi tyras yra kiekvienas žmogus.
Kiekvienas žmogus yra nuostabus Dievo kūrinys.
Kaip ir visas stebuklingas pasaulis, savo nuolatiniu augimu žmogus kyla į Dievą ir šviesėja, tobulėja.
Visur, visa ko išorėje ir viduje, yra regimas Dievas, reikia tik tyros sąmonės šviesos ir nuoširdaus žvilgsnio.
„Tokia iš tikrųjų yra žmogaus asmenybė:
kūnas yra jos apačia, jos žemė, už kurios šviečia jos saulė, būtent žmoniškoji esmė“ („Kaip tapti saulėtu žmogumi“, Vydūnas, 2022, p. 50).
Ši žmogaus esmė yra amžina, savo prigimtimi visada labai įkvepianti, kurianti grožį, teikianti gėrį, stiprybę, gyvybę, augimą ir viltį.
Žmogus yra Dievo kūrinys. Žmogus yra Kūrėjo sukurtas, kad kartu su juo tobulėtų visas pasaulis.
„Žmogus yra kas kita negu kūnas. Jis yra dvasia-siela, ypatinga šviesa ir šiluma.
Kalbama apie sąmonę, apie išmintį ir meilę“ (p. 158).
Kiekvieno žmogaus siela iš kito pasaulio ateina gyventi į žemę, turėdama kilnų tikslą:
savo autentiškumu, savitumu ir talentais duoti ką nors teisingo, vertingo ir dieviško.
Savo tyra širdimi, šviesos kupina siela, nuo pat pirmosios savo gyvenimo šiame pasaulyje dienos, žmogus yra nežemiškas stebuklas, „vartai į visos visumos Pagrindą“ (p. 51).
Ir kiekvieno žmogaus pamatinis tikslas yra „rūpintis savo sąmonės šviesėjimu“ (p. 49), kol einant laikui „įžengs į susipratimo rūmus“ (p. 49) ir pradės gyventi labai gražų gyvenimą.
Kas mums yra kiti žmonės
Žmonės gyvena tam, kad patirtų meilę, gėrį, šviesą, turtą ir džiaugsmą.
Tik ne visi žino, kaip to teisingai siekti ir savo gyvenimo kelionėje daro klaidų.
Mūsų tikslas yra prisiminti, kas yra tikroji meilė, laimė, gėris ir turtas, ir padėti to siekti kitiems.
Todėl „įsitraukiant į žmonių gyvenimą, reikia vis pamąstyti, ką į jį nešame:
ar gerumą, ar blogumą ir neapykantą, ar meilę ir tai, kas kitus laimina, ar kas juos temdo, piktina, kas jų žmoniškumą žudo“ (p. 69).
Kai tampame vis labiau skaistūs ir taurūs, mūsų sielos šviesa pradeda keisti visus mus supančius reiškinius, patyrimus, daiktus ir žmones.
Tik mūsų jausmų ir minčių tikroji šviesa parodo kitų žmonių dieviškuosius veidus, kurių, neaugindami savęs, negalime matyti. „Tas, kuris yra kilnus ir šviesus, tikrai išvys, koks yra kitas žmogus“ (GS p. 37).
Todėl „reikia visados atsiminti, kad savo dvasios-sielos ypatumu kiekvienas žmogus šviesina, stiprina, išlaisvina arba temdo, silpnina ir verčia į vidinę nelaisvę savo artimus, o pagaliau ir kitaip dar – visą tautą“ (p. 68).
Mūsų uždavinys yra dovanoti kuo daugiau šviesos, tyrumo, jaukumo, turto ir gėrio.
Ir taip savo sielą ir dvasią auginti tol, kol ji bus pajėgi pakelti mūsų tautą ir pasaulį.
Žmonės vieni kitiems Kūrėjo yra duoti kaip didžiausia dovana ir gėris, kad visi kartu galėtų geriau pažinti ir tobulinti savo nepakartojamas sielas, jas glausti, kurti, atnaujinti, papildyti, auginti ir kelti vis arčiau Meilės Dievo.
„Nenuleiskite savo sielos sparnų! Mieli draugai ir draugės!
Amžinai gyvenkite aukštybės ilgesiu!.. Būkite vienas kitam raginimu kilti ir tobulintis“ (p. 174).
Sielos tobulėjimas yra didžioji palaima, kuri tampa kur kas labiau skaisti, kai žmonės vieni kitus turi ir brangina, saugo, gerbia, mokosi vieni iš kitų ir vieni kitiems padeda siekti pačių kilniausių tikslų.
Kas yra Meilė
Pirmoji vertybė ir pirmasis didžiausias dėsnis, kurį visi žmonės turi pažinti, yra Meilė.
Todėl „rytmetį pabudus būtina pirma atsiminti Dievo Meilę ir Ja stiprinti savo pasiryžimą“ (p. 69).
Dievas yra Meilė ir Meilė yra Dievas. Iš Meilės į mūsų gyvenimą viskas ateina. Iš Meilės esame ir mes patys.
Kiekvienas žmogus, tikrai nuoširdžiai kitus mylėdamas, tampa vis artimesnis Dievui ir vis labiau kelia savo sielą į grynąjį skaistumą, tyrumą ir tobulą ramybę, kuri yra amžino gėrio kūrimo pagrindas.
Su Meile „žmogus pasilieka Dievuje ir Dievas Jame.
Visos jo sunkenybės lengvėja. Jo jėgos sukyla, kad įsigalėtų gyvenime“ (p. 69).
Žmogus tampa didžiuoju kūrėju, nešančiu sau ir kitiems tikrąjį džiaugsmą, gėrį, turtą ir tvarką.
Vis labiau artėdamas prie Dievo, žmogus tampa labai tvirtu, įgauna daug sielos ir kūno stiprybės, energijos, kūrybingumo ir išminties.
Taip žmogus „yra palaiminamas ir gali tapti palaiminimu kitiems“ (p. 69).
Geba atsiverti tikruoju gyvenimo šaltiniu, ieškantiems gyvenimo šviesos ir laimės. Didžiai mylinčio žmogaus gyvenime pradeda vykti nežemiški stebuklai.
Žmogui teisingai gyvenant, auga jo siela, jo minčių ir jausmų tyrumas ir skaistumas. Šis augimas yra pamatinis žmogaus tikslas ar darbas.
Tik auganti siela leidžia žmogui daugiausiai gyvenime pasiekti ir padaryti gero kitiems.
Žmogaus tikrasis didumas pradeda atsiverti, kai jis supranta, jog yra „pašauktas reikštis vis iš vidinio giedrumo, skaistumo, vadinasi, būti tiesus, be sukčiavimų, be klastų.
Jis vis turi būti atsidėjęs tam, kas yra gera“ (p. 72).
Žmogus turi nesustoti daryti gerų darbų, kalbėti teisingų žodžių ir mąstyti teisingų minčių.
Žmogaus pareiga – vis daugiau dovanoti gėrio. Ir kuo daugiau žmogus gėrio duoda, tuo daugiau Visatos Priežastis gėrio teikia jam.
Meilė yra tai, ką dėl kitų žmonių darome gera, nesitikėdami nieko mainais. Meilė – tai mūsų geros mintys, žodžiai ir darbai, kuriuos besąlygiškai dovanojame kitiems, suprasdami, kad visi esame to paties Meilės Dievo Vaikai.
„Visi yra tos pačios kilmės, visi ateina iš to vieno vienumo ir todėl viskas yra viena vienybė.
Tuomet žmogus iš kitų nieko nenori, o trokšta vien dalinti jiems šitą savo gyvybės apstumą. O tai yra meilė. Ją galima vadinti ir vienybės žinojimu“ (p. 131).
Todėl, kad visi esame viena, amžinieji broliai ir sesės, darydami gera kitiems, teikiame patį didžiausią gėrį sau.
„Kas kitą žmogų myli tikra meile, tas iš jo nieko nenori – nei turto, nei smagumo, bet visa nori jam teikti, jį aukštinti, gerbti; nori jį dorą, net šventą pažinti“ (p. 131).
Turtingiausi yra tie, kurie padeda kitiems tapti turtingais. Laimingiausi, kurie kitiems padeda būti laimingais.
Daugiausiai gauna, kas kitiems žmonės teikia tauriausios meilės ir išminties.
Kas kitus žmones aukština, bus išaukštintas. Kas kitus gerbia, bus pagerbtas.
Kas kitus laimina, bus palaimintas ir pažins Visatos Kūrėją savyje.
Tikroji meilė teikia žmogui didžiausią prasmę, laimę ir laisvę – padeda tapti Dievo sūnumi ar dukra.
Duoda galią kelti save, kitą žmogų, savo tautą, šalį ir visą pasaulį. Meilė – ką darome gero kitiems.
Kas yra Išmintis
Pati didžiausia išmintis, svarbiausias mokslas, yra vis geriau pažinti Dievą, iš Kurio viskas prasideda ir su Kuriuo viskas gyvena.
„Pati reikšmingiausia žmogaus laikysena yra pasišventimas Didžiajam Slėpiniui, kuris savo Šviesa, savo Meile bei Malone globia visą gyvenimą, visą visatą ir visa ką apreiškia savo šventa Valia bei Galia.
Tada visas žmogus nušvinta ir viskas, ką jis daro, skelbia šviesų žmoniškumą“ (p. 129).
Artėti prie Dievo gali visi.
Tik pirmiausiai reikia suvaldyti savo aistras:
savo pyktį, godumą, išdidumą ir abejonę savo amžina prigimtimi ir Kūrėju.
Pamatinė išmintis yra pažinti save, savo sielą, savo tautą, kaip nepakartojamą ir šventą mūsų pačių dvasios savastį, augimą ir brandą.
„Drįskime, pagaliau, lietuviškai mąstyti ir manyti!
Kurkime savo ypatumui tinkamas mintis“ (p. 82). Tikėkime Meilės Dievu.
Po to pradėkime auginti save, savo aplinką ir tautą. Tada visi kartu siekime kurti gražų, stiprų ir turtingą pasaulį. Tik taip turėsime pačių geriausių rezultatų.
Tikėkime savimi. Šis darbas mums „išties pasiseks, jeigu draugausime su kilniu žmogumi arba aukštos išminties raštais“ (p. 85).
Turėkime drąsos leistis į augimo kelionę. Savęs pažinimas ir dideli darbai mums tikrai pavyks, jeigu tik būsime pasirengęs tam „visiškai skirti save – savo jėgas ir savo esmę“ (p. 83).
Mūsų mintyse ir širdyse yra visi didieji atsakymai ir taurieji keliai, kuriais eidami galime kurti gražų savo pasaulį.
Tik „būtina rūpintis savo paties skaistumu, dorėjimu, taurėjimu“ (p. 68).
Meilė ir išmintis yra du didieji raktai į tikrai gražų žmogaus gyvenimą.
Tik reikia juos pažinti ir tinkamai jais naudotis.
Tikrai išmintingas mylintis žmogus „siekia tobulinti žmoniškumą, žadinti žmones, kad atsibustų Dievuje ir Jame gyventų.
Toks žmogus kitus tiesiog laimina. Ir jie numano, kad jį, kaip ir juos, globia Aukščiausiojo Meilė ir Malonė“ (p. 129).
Išmintis – tai Dievo ir savęs pažinimas.
Kaip siekti Meilės ir Išminties
Mūsų tikslas yra apmąstyti save ir suprasti kitus. Žmonės „turi patys auklėtis, kad galėtų vadovauti, bet pirmiausia ne kitiems, o sau“ (p. 115).
Kad žmogus būtų kuo tauresnis ir tobulesnis, jis turi sekti, ar jis yra „tikrai nuoširdus, kai jis ką nors sako ir daro, kai reiškiasi…
Būtina visiškai niekam nekenkti“ (p. 63).
Yra būtina valdyti, tvarkyti ir valyti savo mintis ir jausmus, kol jie taps vis labiau tyri, perregimi, šviesūs, malonūs ir šilti, kaip saulės spinduliai.
Svarbu, kad patys aktyviai valdytume ir kurtume savo gyvenimą.
„Svarbu susiturėti, sukilus kokiam nors geiduliui ar aistrai.
Žmogus niekuomet neturėtų meluoti, o duotąjį pažadą – visados ištesėti, nieko nenaikinti.
Reikia pačiam nuoširdžiai stengtis būti savo apraiškų šviesa. Reikia labai vengti nuolatos ieškoti kitų žmonių negerumų ir juos skelbti“ (p. 68).
Kūrybinis judesys prasideda nuo savęs, todėl „pradedant ką nors daryti, pirmiausia reikia save atsiminti, savyje susikaupti.
Ir taip viduje nutilus prisiminti, kad žmogus savo esme yra įsišaknijęs Didžiajame Slėpinyje, iš kurio jis kaip koks spindulys reiškiasi.
Kitaip tariant reikia atsiminti, kad savo esme esi Dievuje, kuris yra Šviesa, Meilė ir Valia bei Galia visame, kas vyksta. Taip susivokus reikia pradėti veikti.
Tada visi žygiai bus teisūs, taurūs ir sėkmingi“ (p. 67). Ir net neįmanomi dalykai taps įmanomi.
Tik reikia save auginti, kelti vis labiau iki šviesaus dieviškumo.
Geru ir kilniu žmogumi yra tampama kartu su kasdieniniu atkakliu darbu, kuris prasideda nuo savo minčių ir jausmų apmąstymo, taisymo ir tobulinimo.
Tik nuolatinės atkaklios sąmoningos pastangos duoda šį labai trokštamą atpildą ir rezultatą – tapti geru, saulėtu, žmogumi.
Negalime pakeisti kitų žmonių, jeigu jie nenori keistis, bet turime labai didelę laisvę keisti save.
Ši savęs ugdymo laisvė yra neribota ir prieinama kiekvienam, kuris to nuoširdžiai siekia.
Savo mintis galime tobulinti net tada, kai supa blogiausios aplinkybės.
„O kad tokį žmogų užninka skausmų ir liūdnumo tamsa, jis nesuglemba.
Vis iš naujo jame prasiveržia saulėtumas. Visas jo elgesys yra patvirtinimas tų išmintingų žodžių, kurie ragina:
„Būkite visados džiugūs ir nuolatos melskitės“ (p. 161).
Taip auga mūsų ramybė ir gėris, aušta išmintis ir sieloje ima kilti skaisti Viešpaties saulė. Visi blogi jausmai ir mintys, negeri prisiminimai ir ketinimai pranyksta.
Lieka tik lengvumas, ramybė ir tvarka, brangūs dalykai, su kuriais gyventi yra gera.
Dėdamas teisingų pastangų, žmogus yra savo vidinio ir išorinio pasaulio didysis ir laisvasis kūrėjas.
Kas yra saulėtas žmogus
Kiekvieno žmogaus siela ir dvasia savo prigimtimi yra didžiausia šviesa, gėris, ramybė, tiesa, meilė, išmintis ir šventumas.
Kiekvieno žmogaus esmės prigimtis yra tyra ir tikrai dieviška.
Į kiekvieno žmogaus širdį, kaip į skaisčiausią šventyklą, gali su visa savo nežemiška galia įžengti Visatos Kūrėjas.
Tik žmogus tam turi būti pasirengęs, to kasdien siekti, valdydamas savo geismus, mintis ir veiksmus.
„Tai galėdamas žmogus lyg atveria vartus aukščiausioms kūrybinėms galioms. Ir su jomis jis neša į gyvenimą tikrąsias žmoniškumo vertybes.
Jis būna patvarus, teisus, geros valios, išmintingas, drąsus ir tarnauja savo tautai ne kaip vergas, o kaip viešpats, kuris yra turtingas ir gali kitiems daug teikti“ (p. 85).
Saulėtas žmogus – tai Dievą ir save pažinusi siela. Nubudęs žmogus.
Kiekvienas žmogus savo pašvęstu laiku ir nuoširdžiu teisingu darbu gali pažadinti savyje labai didelę galią kurti ir patirti pačius gražiausius ir kilniausius dalykus.
O kad tai tikrai pavyktų, žmogus turi „atsidėti Dievo Šviesai, pasišvęsti jo Meilei ir atsiduoti jo Valiai bei Galiai.
Tylumoje, maldoje jis turi suvokti Dievo, būtent Kristaus, apsireiškimą žmoniškume ir pasistengti sąmoningai būti jo apraiškos priemone“ (p. 91).
„Kiekvieno žmogaus esmė yra ypatinga šventojo Kūrėjo apraiška“ (p. 89).
„Paprastai ji vadinama siela, o jos ypatumas yra sąmonė, kuri kaip dvasinė šviesa nušviečia visą žmogų“ (p. 88).
„Kad sąmonė šviesėtų reikia laikytis pagrindinės sąlygos.
O tai yra sąmonės nukreipimas nuo to kas daiktiška ir žvelgimas į tai, kas dvasiška, atsigrįžimas į Didįjį Slėpinį, į Neišmąstomą Išmintį ir Šviesą, iš kurios atsiranda viskas, kas yra, ir kuri viena tegali vis tobuliau užžiebti žmogaus sąmonės šviesą.
Taip prašviesėjęs žmogus žvelgia į žemiškąjį gyvenimą iš dvasinės aukštybės, kuri yra anapus žemėje pastebimų vyksmų, iš kur kyla visa Kūryba.
Jis išvysta visų įvykių ir apsireiškimų prasmę bei reikšmę.
Ir viską vertina teisingiausiai, visur mato Dievo Valią bei Galią ir tam nusilenkia, nors tenka jam pakęsti ir kažką skaudaus.
Jam visai aišku, kad visi vyksmai veda prie naujo Kūrybos veikimo lygmens. Žmonija turi tapti kitokia“ (p. 91).
„Žmogus yra didžiausia regimojo pasaulio galia“ (GS p. 33).
„Žmogaus esybė kyla ne iš šio pasaulio, bet kaskart gimsta regimame gyvenime, ir gims, kol visas pasaulis taps dvasinis“ (GS p. 35).
