Žymos archyvas: Dalia Rastenienė

D. Rastenienė. Apie skurdą (6)

Meškis Hugo | Asmeninė nuotr.

Neseniai socialiniame tinklalapyje „Facebook“ man į draugus pasiprašė faktiškai anoniminė draugė, kalbanti savo šunelio meškio Hugo vardu. Visas mintis ji išsako jo „žodžiais“ ir akių išraiška… Šiandien štai skaitau jos įrašą apie skurdą

Gal nemadinga apie tai priminti? Bet tiek daug žmogaus šilumos tekste ir komentaruose, kad pagalvojau: šiai dienai tebus ši mažytė žinutė iš „Facebook“ mums vietoj komunijos.

Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su mitologu dr. Dainiumi Razausku (13)

Mittologas dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

D. Rastenienė: – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų savaičių viešus pareiškimus dėl galimo bent kelių skirtingų humanitarinių (lituanistinių) mokslų institutų „jungimo“.… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų 

D. Razauskas: – Apskritai jau kuris laikas kaip koks nuodingas garas pažemėm rangosi keistas jausmas, kad Lietuvos Skaityti toliau

Paprastas Poteronių piliakalniukas… (0)

Nežinomo autoriaus užrašas prie Poteronių piliakalnio pažintinės lentos | J. Chockevičiaus nuotr.

„Atrodo, būtų paprastas piliakalniukas, kurių pas mus šimtai. Tik va kažkieno priklijuotas, lyg netyčia, užrašas priverčia akimirkai sustoti ir pagalvoti…“ (Jonas Chockevičius).

Sustok, praeivi,
Nukelk kepurę
Čia protėviai narsūs
Tau ateitį kūrė. Skaityti toliau

Pievėnų Velykų nakties tradicija tęsiama (nuotraukos) (0)

Velykų nakties budėjimas Pievėnų Jėzaus Nukryžiuotojo bažnyčioje | E. Butikio nuotr.

Kaip žinia, Pievėnų (Mažeikių r., Telšių apskr.) Nukryžiuotojo Jėzaus bažnyčioje puoselėjama sena tradicija Velykų išvakarėse budėti per naktį prie Nukryžiuotojo skulptūrėlės iki pat Kristaus prisikėlimo 2015 metų respublikinėje konkursinėje apžiūroje „Tradicija šiandien“, kurią rengia Lietuvos nacionalinis kultūros centras, laimėjo pirmąją vietą ir jos puoselėtojams buvo įteikta 700 eurų premija. Pievėniečiai tada žadėjo atnaujinti „žydukų“, kurie per naktį stengiasi pavogti Nukryžiuotąjį, kaukėms atnaujinti.

Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su Etninės kultūros globos tarybos pirmininke dr. Dalia Urbanavičiene (10)

Dalia Urbanavičienė | Alkas.lt nuotr.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų skirting humanitarinių mokslų institutų „jungimą”… Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

D. U. – Visų pirma noriu atkreipti dėmesį, kad Ministro Pirmininko sudaryta darbo grupė pasiūlė sujungti į Lietuvos humanitarinių tyrimų centrą ne šiaip humanitarinius institutus, o lituanistinius  Lietuvių kalbos, Lietuvių literatūros ir tautosakos, Lietuvos kultūros tyrimų ir Lietuvos istorijos institutus, prie jų dar prijungiant Seimui atskaitingą Skaityti toliau

Grėsmės akivaizdoje: D. Rastenienės interviu su habil. dr. istorike I. Lukšaite (4)

Istorikė habil. dr. Ingė Lukšaitė | Asmeninė nuotr.

D. R. – Humanitarinių mokslų situacija tapo ypač grėsminga. Turiu omeny pastarųjų dienų viešus pareiškimus dėl galimo bent trijų ar keturių skirtingų humanitarinių mokslų institutų „jungimą“. Kaip manote, kokios pasekmės mūsų laukia, jei tai, neduokdie, įvyktų?

I.L. – Manau, kad jungimas neduotų tų rezultatų, kuriuos deklaruoja jungimo šalininkai. Šie institutai yra labai daug nuveikę per paskutinius dešimtmečius, dirbdami labai sunkiomis sąlygomis. Visus tuos dešimtmečius virš mokslininkų Skaityti toliau

Kaziuko mugės pažintys ir šiaurės vėjas (1)

R. Umbrasienė. Avinas. Raaugo keramika | D. Rastenienės nuotr.

Niekada nesu buvusi Klaipėdos jūros šventėje. Gal kas nėra buvęs Vilniaus Kaziuko mugėje… Pati į ją išsiruošiau po penkerių metų pertraukos… Ėjau gatvėmis tarsi viską, kas seniai žinoma ir pažįstama, iš naujo matyčiau. Prieš rašytojų sąjungos būstinę stovinčio seno neprižiūrėto namo durys įdomios, reikėtų bent nufotografuoti, nes neliks jų, jei tik atsiras naujas savininkas. Apskritai reikia dažniau išeiti į miestą – jis taip greitai keičiasi, neliks jame nieko.

Eiti sunku. Šaligatviai nevalyti. Gražu – daug sniego, balta ir šalta, bet vietomis – tikras „Vilniaus purvynėlis“, kaip dainoje pasakyta. Prie senojo pašto pastato išsuku į Gedimino prospektą. Jau ir mugėje. Man Skaityti toliau

H. G. Gadameris apie nebylią šiuolaikinės dailės kalbą (0)

Hansas Georgas Gadameris gimė 1900 m. vasario 11 d. Breslau mieste (dabar Vroclavas). Jo interesai išryškėjo labai anksti, taigi filosofijos studijos Marburgo universitete atrodė savaime suprantamos. Gadameriui pasisekė. Tarp filosofijos mokytojų jam dėstė Nikolajus Hartmanas ir Rudolfas Bultmanas, tarp teologijos dėstytojų – Paulis Tilichas ir Rudolfas Oto, klasikinę filologiją dėstė Paulis Fridlenderis, meno teorijos ir istorijos kursą – Ernstas Robertas Kurcijus. Baigęs studijas, iš pradžių dėstė filosofijos istoriją Marburgo universitete, vėliau – Leipcige. Skaityti toliau

Kauno modernas: prisiminimas ar atgimimas? (nuotraukos) (0)

Moderno stiliaus stalinė lempa ir „gramofonas“ | D. Slavinsko nuotr.

Šiandien  iš naujo atrastas XIX a. pabaigoje –XX a. pradžioje architektūroje ir interjeruose klestėjęs sececijos stilius. Populiaru apie jį kalbėti, žavėtis juo kaip labai žmogui jaukiu, patogiu ir gražiu stiliumi.

Skirtingose šalyse šis stilius vadinamas skirtingai. Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse šis stilius buvo vadinamas jugendu ( jugendstil, liet. jaunimo stilius). Prancūzijoje jis buvo vadinamas art noveau (naujasis menas). Italijoje – laisvės stiliumi, Didžiojoje Britanijoje  ir JAV – modernu, Rusijoje ir Lietuvoje – taip pat moderniu stiliumi, arba tiesiog modernu. Plačiau apie šį judėjimą labai siūlome paskaityti trumpą, aiškų ir informatyvų  Ievos Svirelytės straipsnį čia. Skaityti toliau

Palėpė: ko knygose ieškojo XX a. 50-ųjų jaunimas (0)

Žanas Žakas Ruso. | Vikipedijos nuotr.

Tiesą sakant, palėpę vartoju kaip visiems atpažįstamą metaforą. Iš tiesų, –  tai kartoninės dėžės, pilnos prikrautos mašinėle spausdintų poezijos šūsnių, senų straipsnių visos redakcijos nuo pat pirmosios, korektūriniai atspaudai, seni užrašai, paskaitų konspektai, publikacijų iškarpos, laiškai ir t. t.

Kadangi taip jau susiklostė, kad į mūsų gyvenimą persikėlė dar du gyvenimai, t. y. a. a. mano mamos su jai brangiu turtu – puodais ir puodeliais, taurėmis, vazomis, sekcijomis ir sena, bet pataisyta lova, o aš nenorėjau jai prieštarauti, kad tik paskutiniuosius gyvenimo metus jaustųsi laiminga, ir a. a. buvusio vyro, mano dukters tėvo visas knyginis ir rašytinis palikimas, nes niekam daugiau jis nerūpėjo. Skaityti toliau

M. Mamardašvilis. Troškimas išsipildyti (audio) (0)

mamardashvili03

Mieli skaitytojai, tęsiame žymaus gruzinų filosofo Merabo Mamardašvilio filosofavimo fragmentų vertimus turėdami omeny tą jaunimą, kuris nemoka rusų kalbos. Filosofo svarstymai labai įdomūs ir esminiai žmogaus tapsmui tikru žmogumi. Mokantiesiems pridedame gyvą vaizdo įrašą.

Mums lemta susitikti su tuo atsiribojančiu ilgesio jausmu, kurį visi bent akimirką, bent kada nors, nors kartą gyvenime esame patyrę. Pojūtis, kad esu svetimas pasaulyje, kad pats pasaulis manęs nepriima, o jis Skaityti toliau

R. Paukštytė-Šaknienė: Kas yra tradicija? (0)

Etnologė dr. Rasa Paukštytė-Šaknienė | Caramor. lt nuotr.

–  Kas yra tradicija?

– Etnologai tradicija laiko vertybių perdavimo mechanizmą sparčiai kintančioje šių dienų kultūroje.  Daugelis mokslininkų (etnologų, antropologų, tautosakininkų, istorikų, sociologų), analizuodami, kaip tradicija perduodama šiuolaikinėje kultūroje, remiasi Eriko Hobsbavmo (Eric Hobsbawm) ir Terense Reindžerio (Terence Ranger) 1983 m. sudaryta knyga „Tradicijos išradimas“ (The Invention of Tradition), kurioje diskutuojamas požiūris į ilgalaikį tradicijos tęstinumą laike.

Lietuvoje šis požiūris etnologiniu aspektu nebuvo plačiau nagrinėtas. Skaityti toliau

D. Razauskas: Mitologija auga iš sielos (3)

Dr. Dainius Razauskas | V. Braziūno nuotr.

– Kartą pasakojai, kad, supratęs, jog netikėtai paskaitą skaitysi moksleiviams, o ne studentams, išsigandai, ar sutrikai… Kodėl? 

– Studentai – irgi ne pats geriausias atvejis… nes jų yra įvairių – nelygūs jie suvokimu, apsiskaitymu. Geriausia paskaitas skaityti kolegoms, tyrinėtojams arba bent jau savanoriškai mitologija besidomintiems žmonėms. Tada pasakyta mintis patenka į tam tikrą dirvą, kurioje ji gali būti iš karto įvertinta: žmonės arba pritaria – a, taip, taip, žinom… arba kelia klausimą. Skaityti toliau

P. Kalnius: Profesija – etnologas (Komentarai įrašui P. Kalnius: Profesija – etnologas yra išjungti)

Etnologas dr. Petras Kalnius | R. Mičiūno nuotr.

– Kas yra etnologija?

– Pavadinimas kilęs nuo dviejų graikiškų žodžių santraukos: Ethnos – tauta + logosmokslas. Trumpai tariant, etnologija yra mokslas apie etnines bendruomenes (gentis, tautas, nacijas) ir jų kultūrą (medžiaginę buitį, papročius, tradicijas, gyvenimo būdą), jos raidos dėsningumus.

Žmonėms, kurie klausosi per radiją populiarių laidų apie tradicinę lietuvių kultūrą, galbūt susidaro įspūdis, kad etnologija – tik žmonių kuriamos mįslės, minklės, patarlės, dainos arba kalendorinių švenčių metu kokių nors seneliukų atliekami magiški veiksmai, burtai, Skaityti toliau

Velykinių kiaušinių marginimas vašku (0)

DSC00626-1200

Kai buvau visai maža, iki kokių ketverių metų gyvenau Panevėžio rajone, nedideliame Raguvos miestelyje. Mūsų giminėje ir šeimoje nebuvo klasikinių tradicijų iš gerojo kaimo, tad Velykoms vašku kiaušinių nemargindavo ir neskutinėdavo.

Juolab niekas nepasikeitė  persikėlus gyventi į Panevėžį. Ir toliau dažydavo su kiaušinių lukštais. Na ką daryti, mano šeima nebuvo valstiečiai, greičiau miestelėnai, šiek tiek palaikantys ryšius su kaimu iš kažkokios inercijos. Ir ilgą laiką jokiais keliais iki manęs neatėjo nuostabus kiaušinių marginimo menas – nei iš draugų šeimų, nei iš pažįstamų… Skaityti toliau

Atmintys VII. Velykos iš praeities (0)

Pateikėja kūdikystėje su broliuku | Asmeninė nuotr.

Kai buvau dar visai maža, mes gyvenome Žemaitijoje, Ylakių miestelyje. Velykos buvo švenčiamos iškilmingai. Ateidavo pavasaris, ir mes laukdavome didžiausios pavasario šventės – Velykų. Mūsų, mano ir ketveriais metais vyresnio brolio darbeliai prieš Velykas buvo dar nedideli. Mama siųsdavo į beržynėlį paskinti beržo šakelių, parinkti beržo žievės, samanėlių.

Prisimenu, kartą, beeidami į beržynėlį, pakeliui susitikome ožį. Ožys buvo nepririštas ir ėmė mus pulti. Brolis ir sako: tu bėk namo, o aš laikysiuos… Aš ir bėgau rėkdama, o jis laikėsi… Parnešdavome krepšelį tų miško gėrybių, Skaityti toliau

ATMINTYS VI. Trumpas susirašinėjimas su dr. Jonu Baliu (0)

images

Kai užsimezgė mūsų susirašinėjimas 1992 metais su dr. Jonu Baliu ( 1909-07-02 – 2011-09-09), žymusis folklorininkas buvo jau garbaus amžiaus, praeityje nuveikęs tiek daug darbų, kad baugu būtų lygintis, nes visiškai jaunutis „Liaudies kultūros“ žurnalas žengė pirmuosius žingsnius, ir aš dėjau visas pastangas į žurnalo kūrimą stengdamasi įtraukti ne tik Lietuvoje gyvenančius etnologus, bet ir po karo pasitraukusius į užsienį.

Kaip folklorininkas, dr. J. Balys subrendo Kauno, Graso ir Vienos universitetuose. Filosofijos daktaru tapo apgynęs mokslo darbą „Der Shamanismus in Malakka und Skaityti toliau

Atmintys V. Teorinio mąstymo reikalingumas (1)

DSC08589-1200

Kartą, betvarkydama archyvą, įsiskaičiau į 1995 m. sausio 31 d. Liaudies kultūros“ žurnalo, kuriam vadovavau 25-erius metus, redakcinės kolegijos posėdžio stenogramą. Tame posėdyje pradėjome diskutuoti, iš kur toks visuomenėje, tiksliau, iš kai kurių asmenų sklindantis priešiškumas etninei kultūrai. Pokalbiui pretekstą sudariau pati, kalbėdama apie tuomet spaudoje pasirodžiusius priešiškus etninei kultūrai ir žurnalui Alfredo Bumblausko pasisakymus.

Man įdomūs, konceptualūs Ingės Lukšaitės ir Norberto Vėliaus tuometiniai pasisakymai. Skaityti toliau

Šventasis Kazimieras ir Kaziuko turgūs (nuotraukos) (1)

Šv. Kazimieras | katedra.lt nuotr.

Triukšminguoju Kaziuko turgumi prasidėjo pavasario švenčių ciklas. Visko gausu – ir prekių, ir skundų dėl aukštų kainų. Bet kiek klausiau jaunimo, ką žino apie „Kaziuką“, nieko doro neišgirdau… Taigi supratau, kad vėl atėjo laikas pakartoti kursą apie Lietuvos ir Lietuvos jaunimo globėją  karalaitį Kazimierą, vienintelį Lietuvos šventąjį.

Karalaitis Kazimieras gimė 1458 spalio 3 d. Krokuvoje, karalių pilyje Vavelyje. Jo tėvas buvo Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras IV Jogailaitis, motina – Elžbieta Habsburgaitė.  Seneliai – Jogaila ir Sofija Alšėniškė. Skaityti toliau

Profesija – žurnalistas (0)

Dalia A. Rastenienė | Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Dalią Antaniną Mieliauskaitę-Rastenienę kalbina Beatričė Rastenytė 

– Kodėl būtent žurnalistė? Kaip išsirinkai šią profesiją? Kokia buvo motyvacija? 

– Nusprendžiau paskutinę akimirką prieš duodama dokumentus Vilniaus universitetui. O priešistorė ilgesnė. Maždaug trejus metus, mokydamasi vyresnėse klasėse, puoselėjau svajonę tapti geologe. Man atrodė labai įdomūs ir romantiški pasakojimai apie didžiąsias Sibiro upes, taigą ir pan. Iš geografijos gaudavau vis penketus, nes ne iš vadovėlio, o iš gerai Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai apie patyčias ir madą tyčiotis (IV) (0)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

IV. Apie klouno klišę, populiariąsias klasės grupes ir ateitį.

Beatričė RASTENYTĖ. O apskritai jums nepanašu tai į kažkokį klouno principą, klišę? Nors, ko gero, kažkaip žiauriau viskas atrodo. O kaip ta versija, kad išsirenka kažkokį geresnį vaiką, iš kurio tyčiojasi, kažkokį tobulesnį?

VILIJA. Na, pavydi…
MIGLĖ. Pavydi. Taip.

Dalia RASTENIENĖ. Ir tada pradeda jį smukdyti? Skaityti toliau

Etnomuziejus „Kepurių pasaulis“ (nuotraukos, video) (0)

Šamšura, Samiai, Norvegija | worldhat.net nuotr.

Rygoje veikia labai įdomus kepurių muziejus. Jame eksponuojamos paprastos auksiukais papuoštos kepuraitės, brangios karūnos, užburtos afrikietiškos kaukės ir didžiuliai Azijos šamanų šalmai, išsiuvinėtos kepurės ir kepurės iš žmogaus plaukų. Muziejuje visa tai galima nufotografuoti ir pasimatuoti. Muziejuje vyksta užsiėmimai vaikams ir suaugusiesiems, vaikiškos dirbtuvės, yra galimybė atšvęsti gimtadienį ar vestuves pasakišku arba etniniu stiliumi.

Etnomuziejaus „Kepurių pasaulis“ administratorė Karina Dowidava pasakoja: „Tai privatus muziejus-galerija. Jo įkūrėjas yra etnografas, Skaityti toliau

Algimanto Kunčiaus vaizdaraščiai (video) (0)

Algimantas Kunčius ant Bekešo kalno. 1967. Romualdo Kunčiaus nuotrauka. | Iš knygos „Vilnius 1960 – 1970. Senamiesčio kvadratai“.

Nacionalinėje dailės galerijoje daugiau kaip mėnesį (2015-10-23 – 2015-12-06) eksponuota žymaus fotomenininko Algimanto Kunčiaus retrospektyvinė paroda „Vaizdaraščiai“ (Visual Scripts) tapo žymiu Vilniaus kultūrinio gyvenimo įvykiu, daugeliui praskaidrino molio spalvos lapkritį ir netgi visa savaite įžengė į adventą, tarsi pradėdama kitų advento renginių srautą.

Tai buvo labai turtinga, gausi, visaapimanti Algimanto Kunčiaus kūrybos apžvalga. Paroda taip sustatyta, kad, rengėjams rekomendavus, pradėjęs apžvalgą nuo dešinės ir apsukęs didelį ratą, pakliūtum į mažesnį apskritimą vidury, centrą, kuriame – pati menininko kūrybos pradžia, į vyresnės kartos žmonių atmintį įaugusi nerestauruota Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai apie patyčias ir madą tyčiotis (III) (0)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka.

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

III. Apie jaunimo sroves, stilius ir saitų nebuvimą

Beatričė RASTENYTĖKokios srovės dabar vyrauja pas jus? Na, hipsteriai, pavyzdžiui…

Dalia RASTENIENĖ. O kas tie hipsteriai, tiesą pasakius?

MIGLĖ. Jie rengiasi vos ne kaip „bomžai“, dažniausiai būna su akiniais…
(Juokas.) Skaityti toliau

Globalizacija, deteritorializacija, transnacionalizmas, fragmentacija… (1)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka.

Dalia RASTENIENĖ. Tyrinėjate šiandienos procesus, tad labai norėčiau aptarti su Jumis kai kuriuos jūsų vartojamus terminus ir reiškinius, kuriuos tie terminai įvardija. Pirmiausia – globalizacija. Dar kartą apibūdinkime šį reiškinį iš jūsų perspektyvos, kaip jūs jį rodot, kaip jūs tyrinėjat, savo aspektu. Taip pat – kas yra transnacionalizmas? Paskui, kas yra tapatybės fragmentacija? Kokiomis sąlygomis šie reiškiniai atsiranda ir kokiomis jų gali nebūti? Galbūt iš pokalbio išplauks kokių nors ir netikėtų atšakų. Bet pirmiausia apie pagrindinius dalykus.

Dėl ko aš klausiu? Suprantama, mokslininkams tokių dalykų aiškinti nereikia, bet esu įsitikinusi, kad daug žmonių, dirbančių kitose sferose, kad ir kultūros srityse, tais dalykais teoriniu aspektu tiesiog nespėja pasidomėti. Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai: apie patyčias ir madą tyčiotis (II) (1)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

II. Slaptas mokinių gyvenimas, vertybės bei melas ir kokios merginos yra gražios

Dalia Rastenienė. Beata Tiškevič-Hasanova viešojoje erdvėje pasakoja, kaip iš jos mokykloje tyčiodavosi, nes jos dantys stambūs ir šiek tiek atsikišę. Ji vėliau briketus nešiojo. Ji pasakoja, kad labai norėdavo pasisakyti savo mintis išdėstyti. Na, ji slaviško kraujo, atvira, ne tokia santūri kaip lietuviai. Ir visi iš jos šaipydavosi, kad ji ne tokia kaip jie. Dabar, jau užaugusi, baigusi aktoriaus studijas, ji apie tai pasakoja kaip apie didžiausią nuoskaudą ir pastebi, kad mokykloje bent koks intelektinis proveržis netoleruojamas, bent jau mokinių. Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai: apie patyčias ir madą tyčiotis (I) (1)

Beatričės Rastenytės nuotrauka.

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

I. Kaukės

Dalia Rastenienė. Papasakokit, kaip mokykloje vyksta patyčios? Mano kartos žmogus to negali įsivaizduoti.

Miglė. Na, pavyzdžiui, kai mokinys eina atsakinėti, tai iš jo juokiasi, kol jis stovi Skaityti toliau

Keturiasdešimt minučių, arba misterija deivei Medeinai-Žvėrūnai (0)

Lygiadienis Vilniuje, 2015.Buvau ką tik grįžusi iš tolimų kelionių, bet jau atsiilsėjusi, tad su ilgesiu leidausi žemyn nuo aukštosios Šeškinės kalvos į miestą, kaip mes pratę sakyti, – pabūti ir pamedituoti Vilniaus rudens lygiadienyje. Sako, tai labai ezoteriškas („susijęs su tuo, kas yra viduje, kas yra slapta, mistiška“) renginys? Ir tai blogai? Tad neikime ir į bažnyčią, jeigu taip. Beje, miestas būtent taip ir buvo nusiteikęs: visas vadinamasis Brodas, t.y. Gedimino prospektas, stipriai kvepėjo rūkyta žuvimi ir dešrelėmis, tradiciškai drauge su raugintų kopūstų troškiniu, o tarp maisto „kabinų“ – daug visokiausių daiktų, kuriuos linksmino pasamdyti folklorininkai. Buvau nustebusi ir pradėjau svarstyti: gerai tai ar blogai? Samdyti folklorininkai tikriausiai blogai. Ne todėl, kad folklorininkai, o todėl, kad samdyti! Bet gal ir neblogai? Kodėl gi jie turėtų dirbti už dyka? Maistas – neutralu, nes buvau soti. Daiktai? Hmmm… Skaityti toliau

Metų kryžius (4)

Geležinė paminklo viršūnė. XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. Iš Lietuvos nacionalinio muziejaus ekspozicijos. Dalios Rastenienės nuotrauka.

Dalia RASTENIENĖ. Senokai puoselėju mintį pasišnekėti apie kalendorinių švenčių laiką, nuo tada, kai vieno garbaus žmogaus buvau pamokyta per daug neapsistoti prie jų. Diplomatiškai, kas šiaip jau man nebūdinga, nutylėjau, bet galvoju: „Kodėl? Vienas iš svarbiausių dalykų, metai iš metų rikiuojantis žmogaus gyvenimą, pats laukiamiausias, suteikiantis laikui tolesnę jėgą, žmogui – sakralią atgaivą“. Aišku, yra ir kitoks laiko išgyvenimas, pavyzdžiui, orientuotas į vienkartinius įvykius, sakykim, – atvažiavo labai žymus smuikininkas, nuėjau į koncertą, po kurio laiko – galbūt į kitą koncertą. Gali skaičiuoti savo gyvenimą ir pagal sesijas, netgi pagal egzaminus… Taigi siūlau pakalbėti apie ciklinę laiko sampratą, kalendorinių švenčių prasmę, o šalia to – ir apie linijinį laiką – nuo gimimo iki mirties, istorinį laiką – nuo epochos prie epochos. Jų ypatumus, pranašumus, o gal vienodą reikšmę. Skaityti toliau

Kaip mes švenčiame Rasos šventę (nuotraukos) (7)

Rasos šventė Verkių parke Vilniuje. 2008 m.  | K. Kagio nuotr.

IŠ ISTORIJOS

Vilniaus universitete įkurta Ramuva puoselėjo senąjį lietuvių tikėjimą, stengėsi kuo geriau jį pažinti, ji ir pradėjo pati pirmoji organizuoti Rasos šventę. Ne Joninių šventę, o Rasos, kaip atsvarą tarybinių laikų Joninių šventei, kuri buvo kažkoks konglomeratas, visiškai neaišku, kas, švęsdavo su alkoholiu ir su kai kuriais kitais elementais. Taip 1967 metų vidurvasarį pirmą kartą ant Kernavės piliakalnio buvo atkurta ir švęsta Rasos, arba Kupolių, šventė. Šioje šventėje dalyvavo tokios iškilios kaip Eugenija Šimkūnaitė, Norbertas Vėlius, prof. Česlovas Kudaba ir daug kitų senųjų tradicijų puoselėtojų, dabar jau išėjusių amžinybėn. Skaityti toliau