Moksleivių mintys

Moksleivė Gabija iš Šalčininkų. Blogas tas paukštis kuris savo lizdą teršia (15)

P.Saudargo nuotr.

Gyvenu Šalčininkuose. Ir man, ne vis vien, kokia kalba mano krašte kalbama ir kokiomis  kalbomis užrašai kabo. Šalčininkų krašto gyventojai jau XI a. metraščiuose vadinami lietuviais. Vien tik dabartinių kaimų senieji pavadinimai, kaip antai Dainavėlė, Dainava, Balandiškės, Akmenynė, Dailidė, Turgeliai, Šauliai, Žvėrynas, Šaltiniai, Šarkaičiai, Žaliaklonis, Švenčius ir kt. rodo, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės.

Dabartiniame Šalčininkų rajone yra Bėčionių, Eišiškių, Kiaulėkų, Kurmelionių, Paūdronių, Sangeliškių, Tetervinų, Turgelių, Valakavičių piliakalniai Skaityti toliau

Gimnazisto E.Bucininko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (6)

Evaldas Bucininkas | T.Vinicko (DELFI) nuotr.

Gerbiamieji,

Sausio 13-oji – tai diena, krauju įrašyta į Lietuvos istoriją, giliai įsirėžusi į lietuvio atmintį. Ką tik nepriklausomybę atkūrusi valstybė, išsilaisvinusi iš daugiau nei pusę amžiaus trukusio svetimos šalies jungo ir pradėjusi laisvai kvėpuoti, žengti pirmuosius žingsnius, buvo vėl užpulta ir priversta rinktis – stoti į kovą ar grįžti atgal. Sovietinė valstybės forma buvo svetima, tad tauta ją atstūmė, o laisvės idėja, kirbėjusi Lietuvos žmonių galvose ir širdyse, buvo labai artima. Todėl kuriamą naują valstybę visi rėmė ir palaikė. Lietuva pasirinko drąsą, tikėjimą, vienybę. Skaityti toliau

R.Juodviršytė. Sausio 13-oji šiek tiek kitaip (video) (3)

Žygis | S.Simonavičiaus nuotr.

Naktį iš sausio 12-os į sausio 13-ą išėjom į mišką. Siauru takeliu, per jau tuščią Rudnelės kaimą, per erdves kuriose kadaise buvo partizanų „namai“. Jų slaptavietė ir kovos laukas.

Jau  ne pirmą kartą Dzūkijos nacionalinis parkas organizavo naktinį žygį vedantį prie vieno svarbiausių Dzūkijos patrizaninio karo dalyvių, Kazimieraičio bunkerio. Jis buvo skirtas pagerbti laisvės kovotojams. Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, kiekvienas žygeivis buvo raginamas prisiminti ne tik netolimą, 1991 sausio 13 nakties auką, bet ir partizanų, kurie šiuolaikinį žmogų moko patriotiškumo, kovas. Miške buvo ramu. Skaityti toliau

Elena Narkevičiūtė: Aš tikrai nepasiduosiu (13)

„TIESOS“ akcija Kaune | E.Marčenkovo nuotr.

Dar prieš trejetą dešimtmečių sovietų valdžia persekiojo Lietuvos vaikus dėl nupieštų Gedimino stulpų, kreida parašytų žodžių „Laisvę Lietuvai!“, naktį prie mokyklos iškeltos trispalvės. Atrodė, kad tie ideologinės prievartos laikai negrįžtamai praėję. Deja, 2012-aisiais Lietuvos valdžia grįžo prie sovietų kariauto karo su laisvais žmonėmis, sykiu – ir su pilietinę poziciją drįstančiais išsakyti vaikais. Žodį „Tie-SOS!“ Nemuno krantinėje užrašę Kauno mokyklų moksleiviai iki šiol yra persekiojami policijos. Taigi valdžia represijomis šiandien augina naują jaunųjų disidentų kartą.

Priešpaskutinę praėjusių metų dieną Tiesos.lt redakcija pakalbino disidente valdžios paverstą Kauno moksleivę Eleną Narkevičiūtę Skaityti toliau

V.Aniulytė. „Tai gražiai skambėjo žodžiai…“ (Just. Marcinkevičius) (10)

Žvilgsnis nuo Seredžiaus piliakalnio | Autorės nuotr.

Kai prieš keletą metų kartu su tėvais grįždami sustojome Seredžiuje ir įkopėme į piliakalnį, prieš mane atsivėrė neaprėpiama platybė į Nemuną, į kitą krantą, į lygumas.
– Saulėlydis Nykos valsčiuje, – tarė mama.
– ?
– Ten Nyka teka, ten Suvalkija, ten mūsų kraštas, tik parvažiuot turėsime per Jurbarką, nes tiltas tik ten…
– O kai tilto nebuvo?
– Tuomet valtys keldavo iš vieno kranto į kitą, o iš Kauno į pakrantės miestelius garlaiviais plaukdavo. Ir Gelgaudiškį žmonės taip pasiekdavo. Ir Plokščius.
Mama žerte žėrė žodžius, Skaityti toliau

E.Urbelytė. Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė? (37)

Eleonora Urbelytė | Asmeninė nuotr.

Šį sakinį galima būtų parašyti ir kitaip: „Gimtoji kalba – vertybė!“, „Gimtoji kalba – vertybė?“,  „Gimtoji kalba – vertybė…“. Vienus galima būtų prajuokinti, kitus – nugramzdinti į dar gilesnį pesimizmą, trečius – priversti susimąstyti, ar kalba apskritai gali būti vertybė.

Visi gimstame nemokėdami kalbėti. Kalbos išmokstame iš savo mamos (žinoma, jeigu ją turime), iš savo namų aplinkos (žinoma, jei turime ir namus). Po to kiemas, draugai, TV, „facebook‘as“, sms žinutės, mokykla ir, deja, retai (nes neturime daug laiko) geros knygos! Skaityti toliau

A.Kėvalaitė. Mes prie Botanikos užaugom sodo… (2)

Parko tiltas | A.Kėvalaitės nuotr.

Kuo daugiau tenka keliauti po Lietuvą, kuo daugiau galiu susipažinti su jos gamta, istorija, žmonėmis, tuo labiau sutinku su savo jau Anapilin iškeliavusio senelio teiginiu, kad „gražiausias kraštas yra Lietuva“.

Čia –  nuostabiai graži gamta, čia – darbštūs ir nuoširdūs žmonės, čia – mūsų istorija, mūsų praeitis, mūsų šaknys…

Neturim mes palmių, bet turim nuostabius miškus. Neturim žydrų lagūnų, bet turim savo mylimą Baltijos jūrą ir gausybę ežerų, apipintų legendomis ir mitais.  Nėra pas mus karalių, didikų, bet turime daugybe senųjų Lietuvos pilių ir dvarų. Skaityti toliau

I.Petkevičius. Apuolė praeityje ir šiandien (4)

Kelionės – mano aistra. Esu apkeliavęs beveik visą Lietuvą, matęs didingų pilių, nuostabių piliakalnių, puikių sodybų, įdomių muziejų… Tačiau šį kartą norėčiau papasakoti apie netikėtai man pačiam atrastą Lietuvos kampelį – Apuolę. Ką Jums byloja šis vietovardis? Jeigu nepažįstate to kampelio, galėčiau pabūti Jūsų gidu, mat vasarai baigiantis dvejus metus iš eilės dalyvavau įdomiuose renginiuose, vykusiuose Apuolės piliakalnyje. Prieš važiuodamas į šventę, pirmiausiai pats pasidomėjau šio krašto istorija ir radau nemažai stulbinančių faktų. Su kai kuriais norėčiau ir Jus supažindinti.

Kadaise, seniai seniai, gyvavo karinga kuršių gentis, kuri buvo negailestingai užkariauta švedų ir ilgai jiems priklausė. Skaityti toliau

G.Juršėnaitė. Paprastai apie nepaprastus dalykus (2)

Goda Juršėnaitė (5a klasė, Ignalina)

Tarsi ledai tirpsta paskutinės vasaros dienos. Į kambarį įskriejęs vėjelis atneša pirmuosius rudenėjančio oro kvapus. O dar taip norėtųsi pabūti gamtoje…

Staiga tarsi burtininkui mostelėjus lazdele norai pradeda pildytis. Ta stebukladarė – mano mama. Ji, gavusi mano ir pusseserės priesaikas, jog būsime kantrios ir ištvermingos, pažada parodyti tokias vietas, kurios yra ypatingos savo… paprastumu. Jos visai netoli nuo mano gimtosios Ignalinos ir jas garsina ypatingi medžiai.

Apsišarvojusios kantrybe ir gera nuotaika, šviečiant šiltai rudeniškai saulei, dviračiais patraukėme Palūšės link. Kelionė tetruko keliolika minučių ir buvo tikras malonumas – net nereikėjo minti pedalų, nes visą kelią lėkėm nuo kalvų su vėjeliu. Skaityti toliau

D.Žuravliova. Vieta, į kurią visada norėsiu sugrįžti (1)

Vienas iš Kalninės namų

Daug kartų ten buvau, bet galiu drąsiai teigti, jog šią vietą tarsi tik dabar atradau. Tai mano mamos – svarbiausio pasaulyje žmogaus –  gimtasis kaimas, jos tėviškė – Kalninė. Šis nepaprastas kaimelis yra įsikūręs Rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje, Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje.

Tame name, kur kažkada su tėvais, broliu ir seserimi gyveno mano mama, dabar likęs senelis Markelas ir močiutė  Konstancija. Jie labai mieli, šilti žmonės. Senelis yra pats seniausias kaimo gyventojas ir jam šiemet sukaks aštuoniasdešimt aštuoneri metai. Skaityti toliau

V.Gailiūtė. Patriotinė tema I.Šeiniaus romane „Kuprelis“ (5)

Viktorija Gailiutė | asmeninė nuotr.

Lietuvių tauta nuo seno kovojo už savo išlikimą. Kovos su kryžiuočiais, carinės Rusijos priespauda ir priklausomybė nuo Sovietų Sąjungos – tai trys laikotarpiai, kada lietuviai kovojo už tai, kad išliktų. Vienas iš šių laikotarpių atsispindi ir Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“, kuris yra pirmasis ir ryškiausias impresionistinis kūrinys Lietuvoje. I. Šeinius rašo apie lietuviškos spaudos draudimo metus, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Ką tuo metu žmonėms reiškė lietuvybė? Tai ir pabandysiu išsiaiškinti.

Viskas prasideda nuo įsisamonimo kas esi. Svarbu suprasti, su kuo tapatini save. Štai ir pagrindinis romano veikėjas Kuprelis ne visuomet žinojo kas yra. Skaityti toliau

I.Bakutytė. Anykščiai – nuostabus kampelis Rytų Lietuvoje (video) (0)

Anykščiai | fotoskrydis.lt video stop kadrasMano bendraamžiai dažnai giriasi, kad yra aplankę nemažai šalių. Kalba apie kalnus, sraunias upes, klaidžius miestų labirintus, dykumas. Bet kai paklausiu, ar jie yra keliavę po Lietuvą, ar yra matę Labanoro girią, Žemaitijos kalvas, plaukę baidarėmis Minijos upe, grožėjęsi tos upės pakrantėmis, išvaikščioję miestelius, žavėjęsi senomis medinėmis bažnytėlėmis, jie tik ima gūžčioti pečiais! Lietuvoje jiems viskas pabodę, daugelis net neįsivaizduoja, kad galima į mūsų kraštą pažvelgti ir kitomis akimis. Skaityti toliau

A.Užpelkytė. Aukštaitijos giesmė (0)

Labanoro regioninis parkas, Giedrelio ežerasGimtasis mano kraštas – lietaus, vandens šalis.
Žmogus su vėjais šnekas, ar paukščiai greit parskris?
Ranka aš siekiu jūrą ir apglėbiu marias,
Pavasario platybėj vaikau laivų bures.
Upelių, upių vingiai ir Nemuno delta,
O kraštas šis vadinas Mažoji Lietuva.

Mažoji Lietuva mano gimtasis kraštas, į kurį suteka visi Lietuvos vandenys – tai Nemuno deltinė lyguma. Čia plyti derlingosios užliejamosios pievos, kurias suformavo upių gabenami nešmenys. Visada maniau, jog tokia yra visa Lietuva: Skaityti toliau

E.Urbelytė. Magiškasis dūdmaišis (video) (1)

Todoras

Prieš du metus vyko vienas originaliausių koncertų, kokį man teko matyti ir išgirsti – Vilkijoje A. ir J. Juškų etninės veiklos muziejuje koncertavo dūdmaišininkai G.Kovėra ir T.Kaškurėvičius drauge su įžymiu saksofonininku P.Vyšniausku.

Nedidelėje medinio namo salėje tilpo apie 100 žmonių. Prisipažinsiu, iki tol dūdmaišių muzikos nebuvau girdėjusi gyvai. Tai buvo nepakartojama. Skaityti toliau

E.Barkutė. Prisiminimai, atrasti pievose (0)

Eligija Barkutė (7g kalsė, Utena), www.alkas.lt

Sena kaimo trobaMiela prosenele,
Rašau tau laišką. O, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau! Jau tiek daug laiko nemačiau… Labiausiai ilgiuosi tavęs, būdama kaime, Biliakiemyje. Tebėra ten tavo austi rankšluoščiai, lovatiesės. Dar vis nešioju tavo megztas kumštines pirštines. Bet kaip trūksta tavo paguodžiančios rankų šilumos, tavo supratingos šypsenos ir to šilto apkabinimo, kuriuo galėdavau džiaugtis kasdien. Skaityti toliau

J.Puodžiukynaitė. Negaliu gyventi be jūros (0)

Justė Puodžiukynaitė (8d klasė, Kretinga), www.alkas.lt

Niekuomet nesusimąstome, kur gyvename, kokia aplinka mus supa, ką matome savo akimis ir kas pasitaiko mūsų kelyje. Visuomet, kur beeitume, atsiras kas nors gražaus ir dažniausiai tai susiję su gamta. Neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, be gražios pievos, be miško, be upės, ežero…

Taip pat visi turime savo mėgstamiausią vietą, kurią pasirenkame, pamilstame ir patys nežinome, nei kodėl, nei kada tai įvyko. Skaityti toliau

E.Zubriūtė. Dalelė Lietuvos (5)

Eglė Zubriūtė (8 klasė, Marijampolė), www.alkas.lt

Lietuva – maža valstybė, kurią žemėlapyje galėtumėme vienu pirštu uždengti, tačiau mes garsūs pasaulyje savo rankdarbiais, gintaru, sporto pasiekimais, muzikantais bei lietuviškais patiekalais. Tačiau, tie kurie buvo Lietuvoje, didžiausią įspūdį jiems paliko kraštovaizdis, bei ypatingi senoviniai namai, rūbai, namų apyvokos įrankiai. Tokių ypatingų vietų niekur daugiau nebepamatysim pasaulyje.

Kiekvienas lietuvis, rodos, turėtų būti pabuvojęs, ar bent žinoti pačius garsiausius ir svarbiausius objektus, ar vietas. Tačiau mes jų neaplankome, o kai kurie jų net nežino. Skaityti toliau

M.Skomskytė. Mano mažutė Lietuva (2)

Mano senelių sodyba

Daugelis iš mūsų turi brangų kampelį žemėje, į kurį visą laiką norisi sugrįžti. Čia žmogus jaučiasi ramus, saugus. Dažniausiai – tai mūsų vaikystės kampelis.

Mano vaikystės kampelis visai netoli gimtojo miesto – Utenos. Tai Daugailių apylinkės pakraštyje esantis Šlepečių kaimas. Jis nedidelis, bet labai mielas. Čia daug gražių vienkiemių ir kolūkio laikais pastatyta gyvenvietė. Juos supa kalvos, gojeliai, alksnynai, beržynai, eglynai. Šlepečiuose yra du ežerai: Ąžuolinis ir Paneikiškis. Apsuptas akivarų ir liūliuojančių kiminų, melsva akele viršun žiūri Paneikiškio vaikas – užpelkėjęs Paneikiškaitis. Skaityti toliau

G.Juršėnaitė. Rudė (3)

Goda Juršėnaitė

Kai buvau dar mažytė, gal kokių penkerių metų, labai mėgdavau viešėti kaime pas senelius. Ten viskas kitaip nei mieste: vasarą į kiemą gali išbėgti tiesiog basomis, tuoj pat nusiskinti braškę, aplankyti tvartelį ir jo gyventojus. Supdamasi kiemo sūpynėmis gali žiūrėti į kaimą juosiančius miškus ir pievas, stebėti netoliese esančius kaimynų namus.

Vieną vasarą buvo labai smagu, nes seneliai atgavo savo buvusį mišką. Jį atgavo ir mūsų kaimynai. Jų miškas buvo nuostabioje vietoje, medžiai tankūs, kalnas pilnas žibučių, kurių seniau su kaimynų anūke ėjome slaptomis skinti. Nuostabi kalno papėdė ir penki galiūnai ąžuolai. Skaityti toliau

G.Juršėnaitė. Gaurelių kaimo didžiavyris (18)

Senelis Adomas savo sodybos darže

Labai daug gražių vietų yra Lietuvoje. Daug jų esu aplankiusi, bet visada skubu namo, į Ignaliną, nes savo  tėviškėje jaučiuosi geriausiai. Aš visada sakau: „Kur bebūtum, kur bekeliautum, gražiau nei mūsų mažame kaimely Lietuvos pakrašty – Gaureliuose – nerasi…“

Čia medžiai ošia kitaip ir tas garsas verčia susimąstyti bei leidžia nurimti. Jisai sukelia truputį melancholišką būseną, bet mintys visados būna geros. Čia palangių darželiuose dūzgia bitės, kurių dūzgimas primena ugnies spragsėjimą. Pievoje ganosi rudas it šokoladas arklys, žydi nuostabios gėlės, kurios kvepia kitaip, nuostabiai, nes tai mūsų kaimo gėlės. Skaityti toliau

T.Karanauskas. Ekskursija į Molėtus (ištraukos iš vasaros dienoraščio) (9)

Tadas Karanauskas (6b klasė, Jurbarkas), www.alkas.lt              

Etnokosmologijos muziejus, D.Stanaitytės nuotr..

Kelionė autobusu               

13-ą valandą išvažiavome iš Jurbarko. Aš pasiėmiau žemėlapių, kad bevažiuojant nenusibostų, kad galėčiau sekti kelią. Kaunas, vėliau Jonava. Bendraklasiai vis klausinėja, kada tie Molėtai, nes Lietuvoje nesusigaudo.  

Už Jonavos prasidėjo kelio darbai, o autobuse nežmoniška tvankuma! Liukai atidaryti, bet autobusui sustojus vėjas pro juos nepučia. Klasės seniūnė gamino vėduokles, o ,,galiorka“ stiebėsi prie autobuso lubose esančių liukų. Dažnai klausdavo, kiek liko iki Molėtų, tad vis atsakinėdavau. Skaityti toliau