Moksleivių mintys

S. Jonušaitė. Laiškas išvykusiam kraštiečiui (11)

Smiltė Jonušaitė | asmeninė nuotr.

Mažasis Drauge,

rašau Tau, norėdama pranešti, jog Švenčionių miestas Tavęs pasiilgo. Jis pasakojo man, jog Tu užaugai ir jau senokai išvykai, tačiau jo pasąmonėje kasdien iškyla akimirkos, praleistos kartu su Tavimi, Tavo saulės šviesumo šypsena, dangaus mėlynumo akimis bei vaikišku ir nenumaldomu noru viską pažinti. Kreipiuosi į Tave Švenčionių vardu ir kviečiu sugrįžti ten, kur prabėgo gražiausios  vaikystės akimirkos.

Ar dar pameni, kaip, būdamas vos ketverių metukų,  basomis kojomis bėgiojai Švenčionių gatvėmis, ir rodės, jog visi miestelio paukščiai gieda tik Tau ir dėl Tavęs? Ar pameni, kaip Skaityti toliau

Apie naujas jaunimo šventes (7)

Nors artėja pavasario lygiadienis, kai dienos vis ilgėja ir mes pasitinkame šviesos dievus, ne per seniausiai šventėm Užgavėnes, ką tik praūžė Kaziuko turgus ir sulaukėme Kovo 11-osios, vis dėlto noriu pasvarstyti, kas keičiasi.

Ar tradicijos keičiasi? Mano karta dar nešventė Helovino, tačiau po mokyklos baigimo jau praėjo dvidešimt metų. Tiesą pasakius, nešventėm mes ir Užgavėnių. Ko gero, didžiausios šventės buvo Kūčios, šv.Kalėdos ir Naujieji Metai.

Taigi – apie švenčių tradiciją. Kadangi mes gimę ir užaugę mieste, Užgavėnių nelabai perėmėme. Galbūt įspūdingiausios jos – Rumšiškėse. Vis dėlto Užgavėnės – kaimo šventė, kaimo tradicija. Skaityti toliau

Lietuvos mokinių parlamento atstovo, gimnazisto R.Štreimikio kalba iškilmingame minėjime Seime (0)

lrs.lt, Dž. Barysaitės nuotr.

Respublikos Prezidente, Seimo Pirmininke, Ministre Pirmininke, Atkuriamojo Seimo nariai, parlamentarai, parlamento svečiai, ponai ir ponios,

Esu be galo dėkingas už galimybę šiandien kalbėti Lietuvos mokinių balsu.

Kovo 11-toji man asocijuojasi su herojais. Dažnai bijoma šio žodžio, mat jis gali skambėti kiek perdėtai. Tačiau neįsivaizduoju, kaip kitaip mes, moksleiviai, galėtume pavadinti žmones, kurių darbai ir žygiai lėmė tai, kad mes net neįsivaizduojame, ką reiškia gyventi nelaisvoje valstybėje. Skaityti toliau

D. Grigalevičiūtė. Laisvė, Basanavičius ir Lietuva (8)

Daiva Grigalevičiūtė | asmeninė nuotr.

Justinas Marcinkevičius rašė: „Kraštas, kurį iš savo protėvių paveldėjom, yra mūsų. Vadinam jį Lietuva ir norim, kad šis žodis iš pasaulio kalbos, iš jo žemėlapių neišnyktų. Rašom ir tariam jį kartu su kitais nemažiau vertais, garbintais tautų ir valstybių vardais, norim, kad su pagarba mus ištartų.“

Sakoma, kad valstybėje, kurioje gyva pagarba savo istorijai ir kultūrai, užauga jaunuoliai, suprantantys, kas yra laisvė. Mano nuomone, laisvė reiškia skirtingus dalykus žmonėms, pasirašiusiems po Vasario 16-osios aktu, žmonėms, išgyvenusiems Sausio 13-osios įvykius, ir mums, gimusiems jau laisvoje Lietuvoje. Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai apie patyčias ir madą tyčiotis (IV) (0)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

IV. Apie klouno klišę, populiariąsias klasės grupes ir ateitį.

Beatričė RASTENYTĖ. O apskritai jums nepanašu tai į kažkokį klouno principą, klišę? Nors, ko gero, kažkaip žiauriau viskas atrodo. O kaip ta versija, kad išsirenka kažkokį geresnį vaiką, iš kurio tyčiojasi, kažkokį tobulesnį?

VILIJA. Na, pavydi…
MIGLĖ. Pavydi. Taip.

Dalia RASTENIENĖ. Ir tada pradeda jį smukdyti? Skaityti toliau

Apie „popso“ ideologinį pagrindimą (0)

Dalios Rastenienės nuotrauka.

Šįsyk „Bukleto“ kavinėje už keturkampio stalo sėdi keturiese. Du jau mums gerai pažįstami bičiuliai Vytenis su Gediminu. Ir du naujokai – Odeta ir Deividas. Pokalbis pačiame įkarštyje. Šnekama garsiai, temperamentingai mostaguojama rankomis. Tarpais visi kalba vienu metu. Atrodo, kad kalba sukasi apie karą Sirijoje. Bet Vytenis staiga nutyla, pasižiūri į kabantį ant sienos senovinį laikrodį.

Vytenis. Bet palikim turgaus plepalus, kolegos. Neužmirškim, ko susirinkom… Praėjusį kartą nenumatyti reikalai sutrukdė Deividui dalyvauti mūsų pokalbyje. Todėl diskutavome be jo. O šiandien jis atvyko su Odeta. Vadinasi, jo frontas sustiprintas… Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai apie patyčias ir madą tyčiotis (III) (0)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka.

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

III. Apie jaunimo sroves, stilius ir saitų nebuvimą

Beatričė RASTENYTĖKokios srovės dabar vyrauja pas jus? Na, hipsteriai, pavyzdžiui…

Dalia RASTENIENĖ. O kas tie hipsteriai, tiesą pasakius?

MIGLĖ. Jie rengiasi vos ne kaip „bomžai“, dažniausiai būna su akiniais…
(Juokas.) Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai: apie patyčias ir madą tyčiotis (II) (0)

Keičio Kagio (Keiichi Kagi) nuotrauka

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

II. Slaptas mokinių gyvenimas, vertybės bei melas ir kokios merginos yra gražios

Dalia Rastenienė. Beata Tiškevič-Hasanova viešojoje erdvėje pasakoja, kaip iš jos mokykloje tyčiodavosi, nes jos dantys stambūs ir šiek tiek atsikišę. Ji vėliau briketus nešiojo. Ji pasakoja, kad labai norėdavo pasisakyti savo mintis išdėstyti. Na, ji slaviško kraujo, atvira, ne tokia santūri kaip lietuviai. Ir visi iš jos šaipydavosi, kad ji ne tokia kaip jie. Dabar, jau užaugusi, baigusi aktoriaus studijas, ji apie tai pasakoja kaip apie didžiausią nuoskaudą ir pastebi, kad mokykloje bent koks intelektinis proveržis netoleruojamas, bent jau mokinių. Skaityti toliau

Neformalūs pokalbiai: apie patyčias ir madą tyčiotis (I) (1)

Beatričės Rastenytės nuotrauka.

„Saulės arkliukų“ redakcija kalbasi su vilnietėmis dvyliktos klasės gimnazistėmis Migle ir Vilija bei su vienos iš jų mama Erika.

I. Kaukės

Dalia Rastenienė. Papasakokit, kaip mokykloje vyksta patyčios? Mano kartos žmogus to negali įsivaizduoti.

Miglė. Na, pavyzdžiui, kai mokinys eina atsakinėti, tai iš jo juokiasi, kol jis stovi Skaityti toliau

K. Graželiūnaitė. Kam reikalinga Lietuvos valstybė? (13)

Karolina Graželiūnaitė | asmeninė nuotr.

Rašinys iš „Pro Patria“ Kovo 11-osios proga surengto moksleivių rašinių konkurso.

Lietuvos valstybė reikalinga visiems mūsų piliečiams. Mes užaugome žemėje, kuri turi nuolatinę valdžią, nuolatinius gyventojus, apibrėžtą teritoriją, negalime išsižadėti savo šaknų. Mūsų visų tėvynė lyg garbintas protėvių šventasis ąžuolas, užaugęs aplaistytoje ašaromis ir krauju gimtojoje žemėje, menantis didžią, bet kartu ir labai skaudžią tautos istoriją… Karai, tremtys, persekiojimai, kalbos ir kultūros, mūsų tapatybės naikinimas, žuvusiųjų už laisvę aukos – puslapiai, kuriuos privalome atversti ir niekada nepamiršti, kas esame ir kam esame… Skaityti toliau

E. Zubriūtė. Kam reikalinga Lietuvos valstybė? (5)

egle-zubriute-asmenine-nuotr

Rašinys iš „Pro Patria“ Kovo 11-osios proga surengto moksleivių rašinių konkurso.

Istorija nebuvo gailestinga lietuvių tautai. Vos tik sukūrus valstybę buvo susidurta su  vidiniais vaidais  bei išoriniais pavojais. Bėgant metams politinė padėtis šalyje normalizavosi, tačiau kovos dėl išlikimo tęsėsi ir toliau. Bendra valstybė su Lenkija ir prasidėjusi polonizacija, vėliau Carinės Rusijos okupacija. 22 nepriklausomybės metai tarsi pažadino tautą. Ji nesigėdijo vartoti savo kalbą, didžiavosi savo kilme bei džiaugėsi nepriklausomybe. Antrasis pasaulinis karas ir sovietų okupacija, rodos, galėjo galutinai palaužti tautos dvasią. Skaityti toliau

J. Kažemekaitis. Septintokas ir Visata (4)

Jokūbas Kažemėkaitis | asmeninė nuotr.

Aš – septintokas ir jau penkerius metus aktyviai domiuosi Visata ir astronomija. Kai tik aiškus dangus ir spindi žvaigždynai, vaikštau užvertęs galvą linksniuodamas žvaigždžių pavadinimus. Mano telefone įdiegtos sekimo programos kas vakarą man praneša, kada virš Lietuvos praskries TKS (Tarptautinė kosminė stotis). Nuolat seku NASA pranešimus ir džiaugiuosi, kai pavyksta nauji mokslininkų bandymai. Šalia mano lovos stebėjimams visuomet parengtas teleskopas Celestron 130 SLT, o knygų lentynos prigrūstos knygų apie Visatą, kosmosą, mokslininkus ir astronautus…

Kaip vyniojosi dangaus skliauto pažinimo kamuolys

Astronomija nagrinėja viską, kas už Žemės ribų. Tai – žiloje senovėje pradėjęs vystytis mokslas, kai žmonės pradėjo stebėti dangaus kūnų judėjimą nakties metu. Jie kaupė ir sistemino žinias dar prieš rašto atsiradimą. Stebėdami dangaus šviesulius, žmonės bandė nuspėti jų judėjimą. Skaityti toliau

Moksleivė Gabija iš Šalčininkų. Blogas tas paukštis kuris savo lizdą teršia (17)

P.Saudargo nuotr.

Gyvenu Šalčininkuose. Ir man, ne vis vien, kokia kalba mano krašte kalbama ir kokiomis  kalbomis užrašai kabo. Šalčininkų krašto gyventojai jau XI a. metraščiuose vadinami lietuviais. Vien tik dabartinių kaimų senieji pavadinimai, kaip antai Dainavėlė, Dainava, Balandiškės, Akmenynė, Dailidė, Turgeliai, Šauliai, Žvėrynas, Šaltiniai, Šarkaičiai, Žaliaklonis, Švenčius ir kt. rodo, kad čia visuomet buvo lietuvių žemės.

Dabartiniame Šalčininkų rajone yra Bėčionių, Eišiškių, Kiaulėkų, Kurmelionių, Paūdronių, Sangeliškių, Tetervinų, Turgelių, Valakavičių piliakalniai Skaityti toliau

Gimnazisto E.Bucininko kalba, pasakyta iškilmingame Laisvės gynėjų dienos minėjime (6)

Evaldas Bucininkas | T.Vinicko (DELFI) nuotr.

Gerbiamieji,

Sausio 13-oji – tai diena, krauju įrašyta į Lietuvos istoriją, giliai įsirėžusi į lietuvio atmintį. Ką tik nepriklausomybę atkūrusi valstybė, išsilaisvinusi iš daugiau nei pusę amžiaus trukusio svetimos šalies jungo ir pradėjusi laisvai kvėpuoti, žengti pirmuosius žingsnius, buvo vėl užpulta ir priversta rinktis – stoti į kovą ar grįžti atgal. Sovietinė valstybės forma buvo svetima, tad tauta ją atstūmė, o laisvės idėja, kirbėjusi Lietuvos žmonių galvose ir širdyse, buvo labai artima. Todėl kuriamą naują valstybę visi rėmė ir palaikė. Lietuva pasirinko drąsą, tikėjimą, vienybę. Skaityti toliau

R.Juodviršytė. Sausio 13-oji šiek tiek kitaip (video) (3)

Žygis | S.Simonavičiaus nuotr.

Naktį iš sausio 12-os į sausio 13-ą išėjom į mišką. Siauru takeliu, per jau tuščią Rudnelės kaimą, per erdves kuriose kadaise buvo partizanų „namai“. Jų slaptavietė ir kovos laukas.

Jau  ne pirmą kartą Dzūkijos nacionalinis parkas organizavo naktinį žygį vedantį prie vieno svarbiausių Dzūkijos patrizaninio karo dalyvių, Kazimieraičio bunkerio. Jis buvo skirtas pagerbti laisvės kovotojams. Laisvės gynėjų dienos išvakarėse, kiekvienas žygeivis buvo raginamas prisiminti ne tik netolimą, 1991 sausio 13 nakties auką, bet ir partizanų, kurie šiuolaikinį žmogų moko patriotiškumo, kovas. Miške buvo ramu. Skaityti toliau

Elena Narkevičiūtė: Aš tikrai nepasiduosiu (13)

„TIESOS“ akcija Kaune | E.Marčenkovo nuotr.

Dar prieš trejetą dešimtmečių sovietų valdžia persekiojo Lietuvos vaikus dėl nupieštų Gedimino stulpų, kreida parašytų žodžių „Laisvę Lietuvai!“, naktį prie mokyklos iškeltos trispalvės. Atrodė, kad tie ideologinės prievartos laikai negrįžtamai praėję. Deja, 2012-aisiais Lietuvos valdžia grįžo prie sovietų kariauto karo su laisvais žmonėmis, sykiu – ir su pilietinę poziciją drįstančiais išsakyti vaikais. Žodį „Tie-SOS!“ Nemuno krantinėje užrašę Kauno mokyklų moksleiviai iki šiol yra persekiojami policijos. Taigi valdžia represijomis šiandien augina naują jaunųjų disidentų kartą.

Priešpaskutinę praėjusių metų dieną Tiesos.lt redakcija pakalbino disidente valdžios paverstą Kauno moksleivę Eleną Narkevičiūtę Skaityti toliau

V.Aniulytė. „Tai gražiai skambėjo žodžiai…“ (Just. Marcinkevičius) (10)

Žvilgsnis nuo Seredžiaus piliakalnio | Autorės nuotr.

Kai prieš keletą metų kartu su tėvais grįždami sustojome Seredžiuje ir įkopėme į piliakalnį, prieš mane atsivėrė neaprėpiama platybė į Nemuną, į kitą krantą, į lygumas.
– Saulėlydis Nykos valsčiuje, – tarė mama.
– ?
– Ten Nyka teka, ten Suvalkija, ten mūsų kraštas, tik parvažiuot turėsime per Jurbarką, nes tiltas tik ten…
– O kai tilto nebuvo?
– Tuomet valtys keldavo iš vieno kranto į kitą, o iš Kauno į pakrantės miestelius garlaiviais plaukdavo. Ir Gelgaudiškį žmonės taip pasiekdavo. Ir Plokščius.
Mama žerte žėrė žodžius, Skaityti toliau

E. Urbelytė. Kas mane gali įtikinti, kad gimtoji kalba – vertybė? (37)

Eleonora Urbelytė | Asmeninė nuotr.

Šį sakinį galima būtų parašyti ir kitaip: „Gimtoji kalba – vertybė!“, „Gimtoji kalba – vertybė?“,  „Gimtoji kalba – vertybė…“. Vienus galima būtų prajuokinti, kitus – nugramzdinti į dar gilesnį pesimizmą, trečius – priversti susimąstyti, ar kalba apskritai gali būti vertybė.

Visi gimstame nemokėdami kalbėti. Kalbos išmokstame iš savo mamos (žinoma, jeigu ją turime), iš savo namų aplinkos (žinoma, jei turime ir namus). Po to kiemas, draugai, TV, „facebook‘as“, sms žinutės, mokykla ir, deja, retai (nes neturime daug laiko) geros knygos! Skaityti toliau

A.Kėvalaitė. Mes prie Botanikos užaugom sodo… (2)

Parko tiltas | A.Kėvalaitės nuotr.

Kuo daugiau tenka keliauti po Lietuvą, kuo daugiau galiu susipažinti su jos gamta, istorija, žmonėmis, tuo labiau sutinku su savo jau Anapilin iškeliavusio senelio teiginiu, kad „gražiausias kraštas yra Lietuva“.

Čia –  nuostabiai graži gamta, čia – darbštūs ir nuoširdūs žmonės, čia – mūsų istorija, mūsų praeitis, mūsų šaknys…

Neturim mes palmių, bet turim nuostabius miškus. Neturim žydrų lagūnų, bet turim savo mylimą Baltijos jūrą ir gausybę ežerų, apipintų legendomis ir mitais.  Nėra pas mus karalių, didikų, bet turime daugybe senųjų Lietuvos pilių ir dvarų. Skaityti toliau

I.Petkevičius. Apuolė praeityje ir šiandien (4)

Kelionės – mano aistra. Esu apkeliavęs beveik visą Lietuvą, matęs didingų pilių, nuostabių piliakalnių, puikių sodybų, įdomių muziejų… Tačiau šį kartą norėčiau papasakoti apie netikėtai man pačiam atrastą Lietuvos kampelį – Apuolę. Ką Jums byloja šis vietovardis? Jeigu nepažįstate to kampelio, galėčiau pabūti Jūsų gidu, mat vasarai baigiantis dvejus metus iš eilės dalyvavau įdomiuose renginiuose, vykusiuose Apuolės piliakalnyje. Prieš važiuodamas į šventę, pirmiausiai pats pasidomėjau šio krašto istorija ir radau nemažai stulbinančių faktų. Su kai kuriais norėčiau ir Jus supažindinti.

Kadaise, seniai seniai, gyvavo karinga kuršių gentis, kuri buvo negailestingai užkariauta švedų ir ilgai jiems priklausė. Skaityti toliau

G.Juršėnaitė. Paprastai apie nepaprastus dalykus (2)

Goda Juršėnaitė (5a klasė, Ignalina)

Tarsi ledai tirpsta paskutinės vasaros dienos. Į kambarį įskriejęs vėjelis atneša pirmuosius rudenėjančio oro kvapus. O dar taip norėtųsi pabūti gamtoje…

Staiga tarsi burtininkui mostelėjus lazdele norai pradeda pildytis. Ta stebukladarė – mano mama. Ji, gavusi mano ir pusseserės priesaikas, jog būsime kantrios ir ištvermingos, pažada parodyti tokias vietas, kurios yra ypatingos savo… paprastumu. Jos visai netoli nuo mano gimtosios Ignalinos ir jas garsina ypatingi medžiai.

Apsišarvojusios kantrybe ir gera nuotaika, šviečiant šiltai rudeniškai saulei, dviračiais patraukėme Palūšės link. Kelionė tetruko keliolika minučių ir buvo tikras malonumas – net nereikėjo minti pedalų, nes visą kelią lėkėm nuo kalvų su vėjeliu. Skaityti toliau

D.Žuravliova. Vieta, į kurią visada norėsiu sugrįžti (1)

Vienas iš Kalninės namų

Daug kartų ten buvau, bet galiu drąsiai teigti, jog šią vietą tarsi tik dabar atradau. Tai mano mamos – svarbiausio pasaulyje žmogaus –  gimtasis kaimas, jos tėviškė – Kalninė. Šis nepaprastas kaimelis yra įsikūręs Rytų Lietuvoje, Aukštaitijoje, Ignalinos rajone, Mielagėnų seniūnijoje.

Tame name, kur kažkada su tėvais, broliu ir seserimi gyveno mano mama, dabar likęs senelis Markelas ir močiutė  Konstancija. Jie labai mieli, šilti žmonės. Senelis yra pats seniausias kaimo gyventojas ir jam šiemet sukaks aštuoniasdešimt aštuoneri metai. Skaityti toliau

V. Gailiūtė. Patriotinė tema I.Šeiniaus romane „Kuprelis“ (5)

Viktorija Gailiutė | asmeninė nuotr.

Lietuvių tauta nuo seno kovojo už savo išlikimą. Kovos su kryžiuočiais, carinės Rusijos priespauda ir priklausomybė nuo Sovietų Sąjungos – tai trys laikotarpiai, kada lietuviai kovojo už tai, kad išliktų. Vienas iš šių laikotarpių atsispindi ir Igno Šeiniaus romane „Kuprelis“, kuris yra pirmasis ir ryškiausias impresionistinis kūrinys Lietuvoje. I. Šeinius rašo apie lietuviškos spaudos draudimo metus, kai Lietuva priklausė carinės Rusijos imperijai. Ką tuo metu žmonėms reiškė lietuvybė? Tai ir pabandysiu išsiaiškinti.

Viskas prasideda nuo įsisamonimo kas esi. Svarbu suprasti, su kuo tapatini save. Štai ir pagrindinis romano veikėjas Kuprelis ne visuomet žinojo kas yra. Skaityti toliau

I.Bakutytė. Anykščiai – nuostabus kampelis Rytų Lietuvoje (video) (0)

Anykščiai | fotoskrydis.lt video stop kadrasMano bendraamžiai dažnai giriasi, kad yra aplankę nemažai šalių. Kalba apie kalnus, sraunias upes, klaidžius miestų labirintus, dykumas. Bet kai paklausiu, ar jie yra keliavę po Lietuvą, ar yra matę Labanoro girią, Žemaitijos kalvas, plaukę baidarėmis Minijos upe, grožėjęsi tos upės pakrantėmis, išvaikščioję miestelius, žavėjęsi senomis medinėmis bažnytėlėmis, jie tik ima gūžčioti pečiais! Lietuvoje jiems viskas pabodę, daugelis net neįsivaizduoja, kad galima į mūsų kraštą pažvelgti ir kitomis akimis. Skaityti toliau

A.Užpelkytė. Aukštaitijos giesmė (0)

Labanoro regioninis parkas, Giedrelio ežerasGimtasis mano kraštas – lietaus, vandens šalis.
Žmogus su vėjais šnekas, ar paukščiai greit parskris?
Ranka aš siekiu jūrą ir apglėbiu marias,
Pavasario platybėj vaikau laivų bures.
Upelių, upių vingiai ir Nemuno delta,
O kraštas šis vadinas Mažoji Lietuva.

Mažoji Lietuva mano gimtasis kraštas, į kurį suteka visi Lietuvos vandenys – tai Nemuno deltinė lyguma. Čia plyti derlingosios užliejamosios pievos, kurias suformavo upių gabenami nešmenys. Visada maniau, jog tokia yra visa Lietuva: Skaityti toliau

E.Urbelytė. Magiškasis dūdmaišis (video) (1)

Todoras

Prieš du metus vyko vienas originaliausių koncertų, kokį man teko matyti ir išgirsti – Vilkijoje A. ir J. Juškų etninės veiklos muziejuje koncertavo dūdmaišininkai G.Kovėra ir T.Kaškurėvičius drauge su įžymiu saksofonininku P.Vyšniausku.

Nedidelėje medinio namo salėje tilpo apie 100 žmonių. Prisipažinsiu, iki tol dūdmaišių muzikos nebuvau girdėjusi gyvai. Tai buvo nepakartojama. Skaityti toliau

E.Barkutė. Prisiminimai, atrasti pievose (0)

Sena kaimo troba

Miela prosenele,
Rašau tau laišką. O, kad tu žinotum, kaip aš tavęs pasiilgau! Jau tiek daug laiko nemačiau… Labiausiai ilgiuosi tavęs, būdama kaime, Biliakiemyje. Tebėra ten tavo austi rankšluoščiai, lovatiesės. Dar vis nešioju tavo megztas kumštines pirštines. Bet kaip trūksta tavo paguodžiančios rankų šilumos, tavo supratingos šypsenos ir to šilto apkabinimo, kuriuo galėdavau džiaugtis kasdien. Ypač ilgiuosi tavo pasakojimų ir istorijų. Nors tada, kai pasakodavai man, daug konesuprasdavau ir juokdavausi iš keistų žodžių (tu sakydavai „undarokas“, „zasupka“, Skaityti toliau

J.Puodžiukynaitė. Negaliu gyventi be jūros (0)

Niekuomet nesusimąstome, kur gyvename, kokia aplinka mus supa, ką matome savo akimis ir kas pasitaiko mūsų kelyje. Visuomet, kur beeitume, atsiras kas nors gražaus ir dažniausiai tai susiję su gamta. Neįmanoma įsivaizduoti pasaulio, be gražios pievos, be miško, be upės, ežero…

Taip pat visi turime savo mėgstamiausią vietą, kurią pasirenkame, pamilstame ir patys nežinome, nei kodėl, nei kada tai įvyko.

Aš savąjį gamtos kampelį, savąją vietelę radau jau vaikystėje. Skaityti toliau

E. Zubriūtė. Dalelė Lietuvos (5)

E. Zubriūtės nuotr.

Lietuva – maža valstybė, kurią žemėlapyje galėtumėme vienu pirštu uždengti, tačiau mes garsūs pasaulyje savo rankdarbiais, gintaru, sporto pasiekimais, muzikantais bei lietuviškais patiekalais. Tačiau, tie kurie buvo Lietuvoje, didžiausią įspūdį jiems paliko kraštovaizdis, bei ypatingi senoviniai namai, rūbai, namų apyvokos įrankiai. Tokių ypatingų vietų niekur daugiau nebepamatysim pasaulyje.

Kiekvienas lietuvis, rodos, turėtų būti pabuvojęs, ar bent žinoti pačius garsiausius ir svarbiausius objektus, ar vietas. Tačiau mes jų neaplankome, o kai kurie jų net nežino. Skaityti toliau

M. Skomskytė. Mano mažutė Lietuva (3)

Mano senelių sodyba

Daugelis iš mūsų turi brangų kampelį žemėje, į kurį visą laiką norisi sugrįžti. Čia žmogus jaučiasi ramus, saugus. Dažniausiai – tai mūsų vaikystės kampelis.

Mano vaikystės kampelis visai netoli gimtojo miesto – Utenos. Tai Daugailių apylinkės pakraštyje esantis Šlepečių kaimas. Jis nedidelis, bet labai mielas. Čia daug gražių vienkiemių ir kolūkio laikais pastatyta gyvenvietė. Juos supa kalvos, gojeliai, alksnynai, beržynai, eglynai. Šlepečiuose yra du ežerai: Ąžuolinis ir Paneikiškis. Apsuptas akivarų ir liūliuojančių kiminų, melsva akele viršun žiūri Paneikiškio vaikas – užpelkėjęs Paneikiškaitis. Skaityti toliau