Esu Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos folkloro ir žygeivių klubo „Gilė“ narė Justė. Kiekvienų mokslo metų pabaigoje vadovai rengia žygius ir stovyklas. Šiemet man teko laimė pabuvoti ir stovykloje, ir žygyje. Stovykloje visų nuostabai dalyvavau pirmą kartą (nors „Gilę“ lankau ketverius metus), tačiau viskas buvo daug smagiau, negu galėjau įsivaizduoti iš kitų ansambliečių pasakojimų.
Stovyklautojų buvo penkiasdešimt du: trisdešimt septyni iš Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos ir penkiolika iš Raseinių rajono Ariogalos gimnazijos.
Pirmosios dienos
Kelionė prasidėjo tėvelių ir mamyčių apsikabinimais, bučiniais ir mielais linkėjimais prie mokyklos. Visi su kuprinėmis, palapinėmis ir instrumentais kantriai laukėme atvažiuojančio autobuso, kuris mus nuvežė į vadovo Dobilo sodybą Pašventupyje. Atvykus į stovyklos vietą ir susidėjus daiktus, pasigirdo trimito garsas, reiškiantis, kad „reikia mesti visus darbus, bėgti nors ir su viena kojine, nes paskutinis atbėgęs plauna puodą“ – taip trimitą apibūdino vadovai. Subėgus visiems ar ne visiems ir sustojus ratu, prasideda skaičiavimas, po kurio išsiskirstę einame statytis palapinės.
Po kiek laiko vėl vadovas sutrimituoja, susiskaičiuojame ir keliaujame žiūrėti į ant lentos pakabintą lapelį su paskirstytomis komandomis. Nors pirmą kartą buvau stovykloje, mane išrinko komandos vadove. Labai džiaugiausi, bet kartu ir bijojau, nežinojau, ką daryti ir kaip elgtis. Iš viso buvo penkios komandos, kurios stovyklos metu turėjo sukurti savo dainą, padainuoti autentišką lietuvių liaudies dainą, sukurti modernizuotą lietuvių liaudies dainą ir sukurti savo instrumentinį kūrinį. Pirmąjį vakarą visos grupės pasirodė puikiai.
Ne tik muzikavome
Kitą dieną suskambėjus trimitui, visi susirinkome, susiskaičiavome ir vadovas paskirstė, kurios komandos pieš ant akmenėlių, kurios darys apyrankes iš odos, kurios repetuos, ir kurios eis daryti skudučių. Visų akmenėliai buvo labai gražiai padailinti, o apyrankės originalios. Kelis kartus per dieną ėjome maudytis į netoliese esančią Dubysą (buvo labai karšta); visi džiugiai leidosi nuo kalno, tačiau burbėjo, kai reikėjo vėl lipti į jį. Taip pat buvome nukeliavę net iki Betygalos. Aplankėme piliakalnį, nuo kurio atsivėrė gražus vaizdas. Kiekvieną dieną skambant įvairiems muzikos instrumentams, dainoms, kūriniams buvo gaminamas maistas, žaidžiamas liaudies sportinis žaidimas „Kerėpla“.
Šventė
Smagiausia ir liūdniausia buvo paskutinę dieną. Reikėjo daug visko padaryti: papuošti vartus, nupinti vainikus Rasų šventei, supjaustyti daržoves šventiniam troškiniui, vaikinams sukrauti laužą. Vakarop pradėjo rinktis mamos ir tėčiai su vaišėmis, kurias taupiai stengėmės išdėlioti ant stalo, nes visko buvo labai daug. Po kiek laiko ragai paskelbė šventės pradžią, visi suėjome į didelį ratą ir dainavome Rasų šventės dainas. Tada keliavome ant kalno palydėti saulės ir merginos pynėsi sau vainikus. Stebint nuostabų saulėlydį buvo giedamos sutartinės. Tuo metu visur sklandė magija, šiluma, per kūną ėjo šiurpuliukai…
Grįždami į stovyklą nuėjome ir prie Šventupio upelio, kur nusiprausę veidus, rankas, kojas parėjome atgal į stovyklą. Tada vadovas skiltuvu uždegė ugnį aukure ir prasidėjo dar smagesni dalykai: nukeliavę aktyviuoju būdu daugiausia kilometrų ir įvairiai nusipelnę klubui žygeiviai buvo apdovanoti pakabukais – „Gilės“ klubo simboliais. Buvo daug laimės ašarų ir džiaugsmo.
Po to kiekviena grupelė turėjo parodyti, ką per savaitę nuveikė stovykloje. Vakaro vedėjas Simas pristatinėjo komandas, kurios grodamos visais stovykloje buvusiais instrumentais, pasirodė puikiai. Labai smagu yra dainuoti, muzikuoti, kai sulauki tokio didelio palaikymo iš tau brangių žmonių, kai jie be perstojo ploja ir apipila gražiais komplimentais. Dainos ir muzikiniai kūriniai leido pasinerti į muzikos grožį ir priminti, kad muzika sujungia visus ir jei netingi, gali daug padaryti su puikiais komandos nariais.
Koncertas baigėsi bendra visų stovyklautojų daina pritariama galybės instrumentų. Dainavo visi – mamos, tėčiai, draugai – nebuvo nė vieno, kuris nedainuotų. Kiek vėliau buvo užkurtas didelis laužas, prie kurio taip pat daug dainavome, šokome. Nemiegojome iki pačio ryto, leidomės nuo kalno, kur merginos paleido Dubyson vainikus. Grįžę ant kalno toliau dainavom prie laužo. Ryte, paskutinį sykį stovykloje pasigirdo trimito garsas, visi sustojome į ratą, susiėmėme už nykščių ir atlikome tradicinę atsisveikinimo skanduotę „Ciku caku“.
Greitai prabėgo savaitė Pašventupio etnografinėje stovykloje. Iki susitikimo kitais metais!
