Šią vasarą, mokslo metų pabaigoje, prie Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos prasidėjo jau 162 „Gilės“ žygis, kuris truks net 9 dienas. Folkloro ir žygeivių klubas „Gilė“ jau nuo 1994 metų keliauja po visą Lietuvą bet kokiu metų laiku.
Kiekvieno vasaros žygio pradžia tokia pati: kelionė autobusu, tik šįkart į Dzūkiją, link Veisėjų regioninio parko.
Žygio pradžiai nueiname 7 kilometrus iki stovyklavietės prie Ančios ežero. Vakarienė – neatsiejama pirmosios dienos tradicija tapęs sumuštinių stalas.
Kitą dieną judame link Kapčiamiesčio ir mus netikėtai užklumpa liūtis. Miestelyje aplankome lietuviškosios Žanos d‘Ark – Emilijos Pliaterytės – kapą bei paminklą.
Audrai įsisiautėjus tenka slėptis parduotuvėje, o vėliau griaudint žaibams dainuojame pagrindinėje aikštėje.
Šiandien nuėję 12 kilometrų stojame pietauti prie Ilgio ežero. Mums tenka reta prabanga žygiuose – po pietų niekur neiti ir ramiai įsikurti stovyklavietę bei išsidžiovinti nuo lietaus sušlapusius daiktus.
Kelias dienas nuo Ilgio ežero pasitraukti neleidžia vis nestojantis lietus bei dėl savaitgalio poilsiautojų užkištos aplinkinės stovyklavietės. Tai jokiu būdu nereiškia, jog nieko neveikiame.
Dabar yra daugiau laiko rengti trumpus žygius be kuprinių ir apsižvalgyti po apylinkes. Vieną dieną nueiname 30, kitą – 6 kilometrus. Grįžę galime ruoštis po žygio laukiantiems ansamblio pasirodymams ir repetuoti.
Aišku, lieka laiko ir švęsti gimtadienius, kurie žygyje visada ypatingi. Tai šventė visiems, nes po vakarienės laukia desertas – meduoliai ir net arbūzas. O juk trys gimtadieniai reiškia trigubai daugiau vaišių, argi ne taip?
Penktą dieną mes paliekame Kapčiamiestį ir einame 16 kilometrų iki Baltosios Ančios ežero. Tai bene gražiausia stovyklavietė, kokioje nakvojame. Vėliau apsistojame ant Juodajo Bilso kranto.
Per kelias kitas dienas pasiekiame Druskininkus. Pakankamai keista pamatyti miestą po tiek laiko miškuose, o galbūt miestui keisčiau pamatyti mus. Po trumpos kelionės autobusu jau esame prie Ūlos upės, kuria keliausime likusias žygio dienas.
Šiandienos šventė – dar vienas gimtadienis, šįkart mūsų vado. Puikus oras mums padeda įveikti kliūtis sraunioje upėje. Ji puošiasi atodangomis ir Ūlos akimi, taigi, mes būtinai stojame viską apžiūrėti.
Kartais pasitaiko, jog paskutinis žygio vakaras būna ypatingesnis už kitus, taip nutinka ir šįkart. Išeina taip, kad žygeiviai kartu su „Gile“ nukeliauja pakankamai daug kilometrų, jog užsidirbtų pakabuką – medinį, metalinį, o gal net akmeninį, jeigu labai pasiseka. Tai dar vienas mūsų klubo paprotys, kuris prasidėjo jau seniai ir kasmet įgauna vis daugiau prasmės.
Po žygio „Gilės“ sąskaita papildyta dar 135 kilometrais. Visus žygius sudėjus gauname net 8000 kilometrų. O jeigu skaičiuotume kiekvieno giliuko žygiuose nukeliautą atstumą gautume 110 000 kilometrų.
Kuo daugiau galvoji, tuo sunkiau suvokti tokius skaičius; juk taip Žemės rutulį galim apjuosti vos ne tris kartus. Ir kiek daug mes nuveikėme per šiuos metus!
Vienas didžiausių mūsų klubo laimėjimų – „Aukso paukštės“ apdovanojimas, kuris skiriamas geriausiems meno kolektyvams ir jų vadovams.
Belieka tęsti kelionę.
Autorė yra Kauno Jono Pauliaus II gimnazijos moksleivė