Vyriausybė pritarė teisės aktų projektams dėl prisijungimo prie tarptautinių sutarčių, kurie sudarys prielaidas stiprinti Lietuvos galimybes reikalauti atlyginti žalą ir gauti didesnes kompensacijas įvykus branduolinei avarijai užsienio valstybėje. Galutinius sprendimus priims Seimas, kuris ratifikuoja tarptautines sutartis.

„Tai yra nuoseklūs ir kryptingi žingsniai ginant mūsų valstybės ir jos piliečių interesus Baltarusijai toliau įgyvendinant geopolitinį atominės elektrinės projektą Astrave. Prisijungimas prie tarptautinių susitarimų dėl žalos atlyginimo sustiprins mūsų galimybes reikalauti atlyginti žalą, jeigu įvyktų branduolinė avarija, ir kartu mes įgysime politinį instrumentą dar platesniu tarptautiniu lygiu reikalauti atsakomybės iš Baltarusijos“, – sako laikinasis energetikos ministras Žygimantas Vaičiūnas.

Valstybių pareigas atlyginti žalą, patirtą branduolinės avarijos atveju, reglamentuoja keli tarptautiniai teisės aktai. Dauguma Lietuvos kaimyninių valstybių yra prisijungusios prie 1963 m. gegužės 21 d. Vienos konvencijos dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (toliau – Vienos konvencija) ir 1997 m. rugsėjo 12 d. Protokolo, kuriuo iš dalies keičiama 1963 m. Vienos konvencija dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą (toliau Protokolas dėl Vienos konvencijos), kuriuo išplečiamos valstybių pareigos atlyginant žalą, nustatytų tarptautinių civilinės atsakomybės už branduolinę žalą mechanizmų.

Lietuva jau yra prisijungusi prie Vienos konvencijos ir pasirašiusi, tačiau iki šiol neratifikavusi Protokolo dėl Vienos konvencijos. Tai reiškia, kad kyla rizika, jog įvykus branduolinei avarijai branduoliniuose objektuose Lietuvos gyventojai galėtų gauti mažesnes kompensacijas.

Siekiant plėsti Lietuvos gyventojams garantijas dėl civilinės atsakomybės už branduolinę žalą, Vyriausybė pritarė siūlymui prisijungti prie 1997 m. rugsėjo 12 d Konvencijos dėl papildomos kompensacijos už branduolinę žalą (toliau – Papildomos kompensacijos konvencijos). Pagal šią Konvenciją yra sukurta viešojo tarptautinio fondo sistema, kuria vadovaujantis atsitikus branduolinei avarijai susitariančios šalys turi įnešti piniginius įnašus pagal iš anksto numatytą mechanizmą iki 300 mln. specialiųjų skolinimosi teisių (~360 mln. eurų) sumos, o fondas nepriklauso nuo valstybės, kurioje įvyko branduolinė avarija, ekonomikos būklės ir valdžios sprendimų. Tokiu būdu avarijos metu nukentėjusiems gyventojams ar verslui didėtų galimybė gauti žalos atlyginimą.

Lietuvai ratifikavus Papildomos kompensacijos konvenciją, atsirastų pagrindas pasitelkiant kitas šios Konvencijos valstybes (tarp jų – JAV, Japonija, Kanada) siekti, kad ir kitos regiono šalys, tarp jų ir Baltarusija, didintų civilinės atsakomybės garantijas dėl branduolinės žalos.

Šio klausimo tinkamas sureguliavimas yra svarbus ir Lietuvai. Nors Ignalinos atominėje elektrinėje vykstant eksploatavimo nutraukimo darbams galimos avarijos rizikos vis mažėja ir jų padariniai būtų vis mažesni, Lietuvos atsakomybė visiškai neišnyksta, kadangi Lietuva turi ir ateityje turės panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymo ir saugojimo įrenginius. Įgyvendinant Lietuvos įsipareigojimus turės būti apdrausta VĮ Ignalinos atominės elektrinės civilinė atsakomybė. Ekspertiniu vertinimu, tai gali kainuoti apie 100 tūkst. eurų.