Europos Sąjungoje vykdoma aplinkosaugos politika kol kas nepajėgia sustabdyti biologinės įvairovės ir gamtinių buveinių būklės blogėjimo visoje Europoje ir Lietuvoje. Spalį pasirodžiusios Europos aplinkos agentūros ataskaitos duomenimis, net 81 proc. bendrijos gamtinių buveinių yra prastos būklės. Per pastarąjį laikotarpį sparčiausiai blogėjo pelkių, kopų ir pievų būklė, kurių ateitis nesiimant skubių veiksmų, pasak studijos rengėjų, „yra miglota“. Šie gamtos pokyčiai neaplenkė ir Lietuvos, kur taip pat sparčiai nyksta natūralios pievos.
Tačiau dar ne viskas prarasta. Aplinkosaugininkai įsitikinę, jog pagerinti pievų būklę ir atgaivinti biologinę įvairovę galima atsigręžus į įprastas ūkininkavimo praktikas ir pritaikius jas šiandienei padėčiai. Viena iš jų – piemenavimas. Apie tai plačiau papasakojo ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas, biomedicinos mokslų daktaras Mindaugas Lapelė ir Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos žinovas Justas Gulbinas.
Lietuvos kraštovaizdį kūrė gamtos ir žmogaus bičiulystė
Lietuva yra šalis, esanti miškų vietoje, o tai reiškia, jog neprižiūrint atvirų buveinių jos natūraliai užželia krūmais, ilgainiui ten pradeda kurtis ir miškas. Pasak aplinkosaugos žinovsto J. Gulbino, dauguma dabartinių Lietuvos pievų susikūrė būtent dėl gyvulių ganymo. „Neaktyvus gyvulių ganymas bei piemenavimas per ilgą laiką leido susikurti ypač vertingoms pievoms, kurios pasižymi augalų ir vabzdžių rūšių gausa ir tampa buveinėmis paukščiams, ropliams ir kitiems gyviams, – teigia J. Gulbinas. – Dabartine aktyvia žemdirbyste naikindami pievų buveines, sukeliame itin neigiamą grandininį poveikį, prarasdami ne tik pačias pievas, bet ir visa tai, kas nuo jų priklauso.“
Kita priežastis, kodėl nyksta pievų buveinės, yra tai, jog mažėjant kaimo gyventojų ir smulkių ūkininkų, beveik nebeliko naminių galvijų, kurie praeityje buvo vieni iš svarbiausių kraštovaizdį kuriančių veiksnių. Šį stiprų pokytį savo akimis stebėjo ilgametis Dzūkijos nacionalinio parko gamtininkas Mindaugas Lapelė, kadaise vaikystėje pats piemenavęs: „Ko gero, jokios kitos gamtinės buveinės nepatyrė tokių staigių pokyčių, kaip pievos ir ganyklos, ypač Dzūkijoje, – pastebi gamtininkas. – Dar XX a. paskutiniame dešimtmetyje švedų ar vokiečių turistams viena didžiausių pramogų buvo šiltais vasaros vakarais iš Grūdos paupių ganyklų sugrįžtančių karvių eisena siauromis Marcinkonių gatvelėmis. Dabar šiuose kraštuose elnių ir briedžių yra gerokai daugiau nei karvių ar arklių, o vaikai kaimuose klega tik per atostogas. Karvių bandas primena tik senosios varyklos miškuose, kuriomis dešimtmečiais buvo genamos į ganyklas karvės, ar siauri takeliai Nemuno ir Merkio šlaituose“, – teigia M. Lapelė. Visus parko kampelius mintinai žinantis gamtininkas su liūdesiu stebi, kaip neganomos ir nešienaujamos pievos apaugo dilgėlėmis ir vingiorykštėmis, vėl pradėjo želti karklai ir juodalksniai. Taip į paupius sugrįžta miškas, o spalvingoms ir retoms pievų gėlėms, drugiams ir vabalams bei visai kitai gausiai pievų gyvūnijai vietos lieka vis mažiau. Todėl natūralios pievos, saugomos pagal Europos Sąjungos buveinių direktyvą ir įtrauktos į „Natura 2000“ ekologinį tinklą, atsidūrė pavojuje.
Senoji gyvulininkystė – išvien su gamta
Tačiau ar galvijų auginimas gali būti palankus aplinkai? Mokslininkai perspėja, jog gyvulininkystės sektorius yra vienas iš didžiųjų klimato kaitos sukėlėjų: galvijai dėl savo virškinamojo trakto veiklos išskiria į aplinką šiltnamio efektą sukeliančias metano dujas, kurių stambiose uždarose ganyklose susikaupia dideli kiekiai. Padėtį dar labiau pablogina gyvulių šėrimas baltymingu grūdiniu pašaru, kuriam užauginti be visa ko reikia papildomų ariamų laukų, cheminių trąšų, žemės ūkio technikos. Taip susidaro suminis neigiamas poveikis klimatui ir biologinei įvairovei, kurį stiprina ir augantis mėsos vartojimas.
Vis dėlto, Baltijos aplinkos forumo aplinkosaugos specialistas J. Gulbinas teigia, jog visa tai – netvarios žmogaus veiklos pasekmė, o senoji gyvulininkystė gali net prisidėti prie klimato kaitos švelninimo ir biologinės įvairovės atkūrimo.
„Yra toks vis labiau garsėjantis angliškas posakis: it‘s not the cow it‘s the how (liet. – svarbu ne pati karvė, o kaip ją augina). Gamtoje yra susiklosčiusi natūrali pusiausvyra, tik mes nesugebame ar nenorime jos stebėti ir iš jos mokytis. Europos pievas kadaise kūrė migruojančios stambiųjų žolėdžių – stumbrų, taurų, vandeninių buivolų – bandos. Vėliau šių laukinių žinduolių darbą pakeitė naminiai gyvuliai. Mes savo ruožtu gyvulius suvarėme į ganyklas, juos ten šeriame kombinuotais pašarais, o kad tuos pašarus užaugintume, suariame natūralias pievas, pilame trąšas ir pesticidus, ir tada apkaltiname gyvulius dėl klimato kaitos – aiškina J. Gulbinas ir tęsia: – Sugrąžinę gyvulius į pievas ir pasirinkę tinkamas ganymo praktikas, pavyzdžiui, rotacinį ganymą ar prie šių dienų pritaikytą piemenavimą, padėtume atsikurti rūšinei įvairovei ir sveikai dirvožemio sudėčiai.
Vis daugiau mokslinių studijų rodo, jog pievų ekosistemos tam tikromis sąlygomis gali ne mažiau veiksmingai nei miškai sugerti iš atmosferos šiltnamio efektą sukeliančias dujas. O apie gyvulių išskiriamą metaną kaip problemą turėtume kalbėti tik tuomet, kai kalbame apie dideles uždaras gyvulių ganyklas. Natūralioje sveikoje pievų ir dirvožemio ekosistemoje šalia gyvulių, išskiriančių metaną, gyvena bakterijos metanotrofai, mintančios metanu. Taigi laisvai besiganantys galvijai mūsų planetai atneša daugiau naudos negu žalos“, – teigia J. Gulbinas. Todėl jis, kartu su partneriais iš LIFE integruotojo projekto „Naturalit“, siekiančio užtikrinti pilnavertę „Natura 2000“ ekologinio tinklo apsaugą Lietuvoje, kalbasi su ūkininkais ir kuria sąlygas sugrąžinti galvijus į Dzūkijos paupių pievas.
Pievos – biologinės įvairovės oazė
Pievų buveinės yra išskirtinai turtingos augalų rūšine sudėtimi ir su tais augalais susijusioms gyvūnų rūšimis, ypač vabzdžiais. Pasak M. Lapelės, pievos – tai ištisas slėpiningas pasaulis su savo milžinais ir nykštukais, su savo plėšrūnais ir žolėdžiais – vieni užsuka tik pasimaitinti, kiti gyvena nuolat. Ne mažiau svarbios pievos ir estetine, kultūrine prasme – juk dažnas iš mūsų dar prisimena savo vaikystės pievas, pilnas kvapų, spalvų ir gyvybės. Piemenavimas – tai bene artimiausias natūraliam žolėdžių žvėrių ganymuisi ganiavos būdas, padedantis palaikyti tą gyvybę. Galvijai geba pasirinkti, ką ėsti, ir tai dažniausiai būna mums įprasti varpiniai ir viksviniai augalai, bet ne gegužraibės ir kitos retenybės. Piemenaujant, kuriasi mikrobuveinės ir savita augalų bendrijų įvairovė, galvijai pritraukia ir daug vabzdžių, paskui kuriuos atseka paukščiai. Dabar jau nykstantys žalvarniai ar vis rečiau pastebimos pempės seniau buvo įprasti ganyklų paukščiai. Piemenavimo paprotys Lietuvoje nutrūko, tačiau yra ne vienas pavyzdys Europoje, kur ji išgyvena savo atsigavimo laikotarpį. Ispanijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje veikia ne viena speciali piemenų ruošimo mokykla.
Norint pokyčių, reikia sukurti sąlygas smulkiam ūkininkui
Tačiau, pasak J. Gulbino, vien gerų norų saugoti aplinką nepakanka. Dauguma ūkininkų yra labai praktiški ir protingi žmonės. Užsiimti gyvulininkyste turi apsimokėti. „Norint paskatinti gamtai draugišką gyvulininkystę, reikia padėti ūkininkams sukurti aukštos pridėtinės vertės gaminius, kurie galėtų varžytis rinkoje, nes pagal kainą jie nepajėgūs varžytis su stambiais ūkiais, veikiančiais pagal masto ekonomikos būdus – įsitikinęs J. Gulbinas iš Baltijos aplinkos forumo. – Kitaip tariant, reikia trumpinti maisto tiekimo grandinę ir sudaryti ūkininkams galimybę pasiūlyti vartotojams galutinius gaminius, pavyzdžiui, brandintą jautieną, paruoštą iš sveikai užaugintų gyvulių mėsos. Taigi reikia sukurti infrastruktūrą, pavyzdžiui, mobilių skerdyklų ir išpjaustymo gamyklų tinklą. Kartu svarbus ir visuomenės švietimas, nes daugeliu atveju pirkdami gyvulinius gaminius žmonės vis dar atsižvelgia tik į kainą.
Tai, kas buvo senamadiška, atgauna žinomumą ir tampa traukos centru
Justas Gulbinas ir LIFE integruotojo projekto komanda mato piemenavimo praktikos atgaivinimą naujoviškais būdais kaip abipusę naudą gamtai ir žmonėms. Tai, kas anksčiau siejosi su skurdu ir basais šąlančiais piemenėliais, šiandien gali pritraukti turistus ir pajamas į regionus. „Gyvulių grąžinimas į pievas galėtų paskatinti ir naujų darbo vietų kūrimąsi regione, ir papildomas pajamas iš turizmo, ir pagerinti saugomose teritorijose veikiančių verslų padėtį“, – įsitikinęs J. Gulbinas. – Čia gyvuliai padėtų išsaugoti ir prižiūrėti vertingiausias ir gražiausias pievų buveines, o jos pritrauktų dar daugiau natūralios gamtos pasiilgusių turistų.“
Pašnekovas pateikė Suomijos pavyzdį, kur jau ne vieni metai rengiamos taip vadinamos piemenavimo savaitės. Žmonės moka nemažus pinigus, kad galėtų savaitę pagyventi gražiausiuose saugomų teritorijų kampeliuose, o kartu tą savaitę įsipareigoja „piemenauti“ – padėti ūkininkui prižiūrėti vertingiausiose pievose besiganančius gyvulius. Prieš kelerius metus šį sumanymą pradėjus įgyvendinti vienoje saugomoje teritorijoje, dabar viskas išsiplėtė jau į 11 teritorijų, o norinčių taip paatostogauti žmonių yra tiek, jog tenka rengti specialią užsirašymo ir atrankos sistemą, nes tiesiog neužtenka vietų. „Tam, kad išsaugotume pievų gamtinę įvairovę, turime atsigręžti į per šimtmečius sukauptą patirtį, kurią, papildę esamomis žiniomis ir pasitelkę šių dienų technines naujoves, galėtume naujai pritaikyti senuosius ganymo būdus, lėmusius vertingų pievų išlikimą iki šių dienų“, – apibendrina J. Gulbinas.
Parengė Monika Midverytė
