Aplinkos ministras sustabdė Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą

Aplinkos ministras Kęstutis Mažeika pasirašė pavedimą, įpareigojantį stabdyti Punios šilo gamtinio rezervato plėtrą, kuris turėjo tapti pirmuoju gamtiniu rezervatu, kur saugant išlikusią sengirę ne tik stabdoma ūkinė veikla – miško kirtimai, bet ir sudaromos sąlygos neribotam visuomenės lankymuisi. Tą pačią dieną priesaiką davė prezidentas, kuris Santaros-Šviesos suvažiavime išreiškė lūkestį, jog iki jo kadencijos pabaigos Lietuva taptų žalesnė valstybė.

Nemuno vingyje esantis Punios šilas gamtiniu požiūriu yra viena vertingiausių Lietuvos sengirių. Iki šiol išlikę medžiai Punios šile dar mena Lietuvos Didžiosios Kunigaikštysės laikus – kai kurie gyvuojantys ąžuolai augo dar vykstant Žalgirio mūšiui. Visame Punios šilo plote buvo ketinama įsteigti pirmąjį Lietuvoje gamtinį rezervatą, kurio lankymas būtų atviras visuomenei, jame būtų galima uogauti ir grybauti, tačiau čia nebūtų vykdomi ūkiniai miško kirtimai ir medžioklė.

Visgi, Prezidento Gitano Nausėdos inauguracijos dieną Aplinkos ministras, prisidengęs nedidelės vietos bendruomenės abejonėmis, pasirašė pavedimą įpareigojantį sustabdyti šios sengirės išsaugojimą užtikrinančio rezervato išplėtimą. Tai reiškia, jog Punios šile išlieka dabartinė padėtis – didžiojoje šilo dalyje vykdomi miško kirtimai ir komercinė medžioklė.

„Aplinkosaugoje dirbu nuo 1990, visko teko matyti, skaityti ir girdėti, bet tokia šlapia mazgote per veidą dar nesu gavęs,“ – taip padėtį įvertino Dzūkijoje dirbantis žinomas botanikas dr. Mindaugas Lapelė.

Garsus Lietuvos gamtos fotografas Marius Čepulis neslėpė pasipiktinimo tokiu Aplinkos ministro sprendimu: „Tiesiog puiki „dovana“ Prezidento inauguracijos proga, ne prezidentui (jis dar to nežino), o mums, gamtininkams ir, tikiu visiems Lietuvos žmonėms. Kol dar nėra oficialių argumentų sunku net, ką ir komentuoti. Kiek žinau, buvo planų padaryti išskirtinį rezervatą, kur būtų leidžiamas lankymas, bet draudžiami kirtimai ir medžioklė. Tai dabar lieka klausimas – ar dabar norima kirsti vieną vertingiausių girių, ar nenorima prarasti galimybės pašaudyti gražuolių elnių? Išties šis Punios šilo pertvarkymo į rezervatą sustabdymas Lietuvos gamtosaugoje yra milžiniškas žingsnis atgal.“

„Toks Aplinkos ministro sprendimas Prezidento inauguracijos dieną atrodo kaip simbolinis akibrokštas. Šiais metais Santaros-Šviesos suvažiavime kalbėjęs Prezidentas Gitanas Nausėda išreiškė lūkestį, jog jo kadencijos pabaigoje Lietuva taptų žalesnė valstybė nei dabar. Tuo tarpu, valstiečių-žaliųjų sąjungos deleguotas ministras daro atvirkštinius sprendimus Lietuvos gamtosaugai. Žodis „žalias“ šios partijos pavadinime tikrai negali būti siejamas su aplinkosauga. Liūdna ir apmaudu. Garsi Lietuvos gamtosaugininkė dr. Birutė Galdikas lankydamasi Punios šile išreiškė viltį, jog ateis laikas kada lietuviai nustos kirsti Punios šilą, čia galės netrukdomai tarpti gamta, o žmogus čia lankysis ieškodamas įkvėpimo ir atokvėpio. Raginu Aplinkos ministrą atšaukti savo sprendimą ir sėsti prie apskrito stalo su gamtininkų bendruomene detaliai aptarti situaciją bei galimus sprendimus.“ – pridūrė gamtininkas Žymantas Morkvėnas.

„Punios šilas – gamtiniu požiūriu vertingiausia Lietuvos sengirė. Čia koncentruojasi daugiausia rečiausių miško eksosistemos rūšių Lietuvoje. Čia yra turtingiausia biologinė įvairovė Lietuvoje. Nors ir būdamas mažesnis, savo unikalumu Punios šilas prilygsta garsiajai Belovežo giriai. Jei dabartinio draustinio statuso pakaktų, mes apie rezervatą net nekalbėtume. Problema yra ta, kad mūsų įstatyminė bazė leidžia kirsti mišką taip naikinant sengirę, turinčią draustinio statusą, todėl galimi sprendimai – steigti rezervatą arba griežtinti botaninio-zoologinio draustinio statusą Lietuvoje remiantis vakarų Europos praktika.“ – kalbėjo Punio šilą daug metų tyrinėjantis gamtininkas dr. Žydrūnas Preikša.