V. Macienė, J. Naktinis. Baltų pėdsakai Kroatijoje? (video) (141)

Kroatės tautiniais rūbais | wikipedia.org nuotr.

Kroatės tautiniais rūbais | wikipedia.org nuotr.

Pasirodo, yra tų pėdsakų, tik reikia netingėti apsidairyti. Prasidėjo viskas nuo to, kad  krito į klausą didelis dainų Kroatijoje  panašumas į Lietuvoje dainuojamas. Kolektyvinės, liūdnokos, neįprasti pietų slavams žodžiai. Pvz., daina „Oj oraje oraje“ (visas čia siūlomas dainas galite išsikviesti per You tube, parašę dainos pavadinimą). Nujaučiant, kad čia baltų įtaka, verčiame  „Oi, ariau ariau“. Kroatai neturi žodžio arti. Artimiausias jiems yra oranje – žemės dirbimas.

Kaip ir dera slavams, klėtį jie vadina ambar. Iš kurių baltų atėjo daina „Pri staroj kletici“, kurią prieš kelis dešimtmečius dainavo ansamblis Složni brati (Sutariantys broliai)? (mums klėtis, latviams klēts, gudams klec). Gal tai buvo antroji baltų banga, kurios kaimus Kletnaja, Kletno, Kletišin dar  užtikome cariniame imperijos 19a.vidurio žemėlapyje, sudarytame jau po 1863 metų sukilimo.

Aliaksiejus Dziermantas, paklaustas, kas tai yra gudai, atsakytų jums – tai gudiškai kalbantys baltai. [A.Dziermantas. Baltarusiai: genealogija iki trisdešimtosios kartos, A.Mikuličiaus knygos recenzija. www.alkas.lt]. O kokia dar galėtų būti šio žodžio prasmė? Nesigilinant čia į žodžių gudai – gotai  galimai per klaidą kažkada primestą ryšį, pastebėsime: gal žodis gudai kilo nuo žodžio gudet‘ –  gausti, ūžti, kaukti – pratisai (ir liūdnokai) dainuoti, kitaip pasakius, rodo jų dainavimo manierą. Todėl, kai mums siūloma paklausyti „Pjesme gudačkih sastava – violinom do srca“ , žodynas tai siūlo suprasti kaip styginių ansamblį, o mes nuo savęs pridėsime – tai choru liūdnai gaudžiančių žmonių ansamblis. Paklausykite „Zelen lišče goru kiti“ – žali lapai kaip kalnų banginis.

Dainingiausia vieta mums pasirodė Krapinos – Zagorjės apskritis. Upelį, tekantį per apskritį, jie vadina Krapina, didesnę upę – Drava. Nedaug trūksta iki papiliečių Ravo – Rovėjos. Ansamblis Veseli Podravci (Laimingi podraviškiai), jei iškviestumėte juos per You tube, padainuotų jums „Na ovom bijelom svetu“– šiame baltame pasaulyje. Baltame – daug kur taip prasiveržia šis baltų dažnai vartojamas apibūdinimas. Tie patys dainuoja „Ja sam momak Bilogorac“ – aš, mamyčiukas prie Baltojo kalno. Pas mus ir Latvijoje Mamertas (išnykstantis vardas), pas juos momak. Visų žodžių prasmė ta pati: mamyčiukas, mamytės numylėtinis.

Iš Žaliosios girios prasideda ir netoli Pasvalio įteka į Lėvenį upė Istras. Cariniame imperiniame žemėlapyje vietovėje Sebež (šį žodį traukia išversti Čia Subėgę) rasite ne tik upę Istra, bet ir ežerą tuo pačiu pavadinimu. Kroatijoje viena apskritis taip pat vadinama Istra. Tad kam priklauso savintis šį žodį – baltams ar slavams?

Kodėl už 2 000 km dainuotos dainos mums tiek pat labai patinka, kaip ir dainuotos Dainavos krašte? Kaip vaizdžiai pasakė vienas Satkūnų kaimo pagyvenęs vyriškis, jei dainuotų toli, kur žodžiai jau susilieja, manyčiau, kad lietuviai dainuoja, – toks didelis panašumas. Panašumas – tai kol kas literatūrinis terminas, Nedaug padirbėjus, jį galima būtų formalizuoti, paversti turinčiu matematinę išraišką. Turime tam tikrą patyrimą, aiškinantis muzikos kūrinių panašumus. Kad muzika nėra tik decibelai, kad dar svarbu, kokia nuotaika su ja perduodama, kokiems klausytojams tai paduodama. Kad jo didenybė žodis ne visada pakankamai atspindi, kiek ta ar kita muzika patinka. Vienas sakys – mane veža, kitas – sklandau padebesiais, trečias – man šiaip sau, dūzgia ir tiek. Kuriam iš jų labiausiai patiko? Susipainiosite mėgindami  žodžius palyginti. Čia geriau tinka jo didenybė skaičius, kad ir penkių balų sistemoje. Mes susipratome žengti žingsnelį toliau. Klausytojų prašėme nediskutuoti su savimi ar kaimynu, su žurnalais, išjungti logiką. Patykoti, kol atsakymas ateis iš vidaus, iš širdies, iš pasąmonės, šiuolaikiniais žodžiais pasakius. Geriausiai šiam žaidimui  tinka mokytojų kolektyvai. Jie įpratę daug ką vertinti, belieka paprašyti, kad įjungtų pasąmonę.

Kai muziką klauso ir vertina  grupė žmonių, pradeda veikti  (kaip sako matematikai) didžiųjų skaičių dėsnis, tuomet  galima apie tos muzikos sukeliamus pojūčius   papildomai dar kai ką sužinoti. Neaiškiai pasakėme? Įsivaizduokite ilgąją pertrauką „Saulės“ gimnazijoje. Atrodo, atsipūsk, pakramsnok, papildyk organizmą vandeniu, pasikeisk įspūdžiais su kolega. Šįkart ne. Per ilgąją pertrauką dar reikia  nubėgti į didelę klasę, susėsti ten po vieną ir ir išklausyti, ko pageidauja čia apsilankę svečiai – keistuoliai. Sužinojome neįprastai daug. Davėme jiems paklausyti dviejų tautybių, netoliese dabar gyvenančių,  liaudies melodijų nuotrupas, rusinų ir slovakų, kurios labai panašios. Rusinų melodijos jiems aiškiai labiau patiko. Taigi, melodijos būtent tų, kurie kažkada pro mus prieš keletą šimtmečių praėjo. Buvo mūsų kaimynai, giminės, kad ir laikinai. Galvojome, kad atsitiktinai toks pajautimas susiklostė. Bandymą pakartojome su Nemunėlio Radviliškio mokytojais. Ir vėl tas pats. Reiškia po tiek šimtmečių sielų giminingumas išliko. Sakome aiškiau: iš giminingų sielų išeina ir pasigirsta panašiai skambančios melodijos. Kur jos lindi pasislėpusios? Vargu ar tik balso stygose, dar kažkur kitur, kas šias suvirpina.

Kai kuriuose kolektyvuose apsilankius, paaiškėjo, kad juos sujaudinančių melodijų paieška nedomina, kad geriausią muziką jie jau radę. Tai piniginių banknotų šlamėjimas…                     

Liaudies  sukurta melodija lieka ilgam, tik žodžiai greičiau išsitrina, pranyksta, jie pakeičiami naujais, irgi aktualiais tam laikotarpiui. Paklausykite ansamblio Jankecova klapa (traukia pavadinti juos Jankaus vyrukais) dainą „Mila majko“ – mieloji motinėle. Na? Ką ši melodija primena? Nieko? O ar teko jums kada nors gyvenime girdėti dainą Neišeik neišeik tu iš sodžiaus? Nereikia norėti, kad per tiek epochų ir sukrėtimų būtų šimtaprocentinis sutapimas, bet jis didžiulis. Kad melodija atsitiktinai kūrėjų atspėta, tikimybė labai maža. Greičiausiai ji buvo atnešta iki čia. Ar taip galėjo būti?

Atsiverskite Rimanto Matulio knygos „Lietuvių tautos kilmė“ 24 puslapį ir viską suprasite. Kad hunų klajojimo laikais tarp Austrijos ir Vengrijos buvo darinys Litovia (čia prie R. Matulio prisideda S. Daukamtas ir J. Ochmanskis). Truputį į pietus ir jau Zagorje – saugesnė vieta nei viduryje tarp besiformuojančios Austro – Vengrijos imperijos. Šie lituanai nepasižymėjo karingumu. Jų dainose nesigiriama karo žygiais. Pavyzdys – daina „Tko če tebe curo liubit“ – tas, kas tave labai myli (ans. Podvinčani).  Jos daugiau ilgesingos, parodo stiprų empatijos ir kolektyviškumo jausmą.  „Pokraj puta lipa procvjetala a pod lipom draga zaplakala“ – prie kelio liepa pražydo, o po liepa brangioji pravirko. „U svijetu bez majki“ – po pasaulį be motinos. „Poletjele biele vile“ –praskrido baltos laumės (siūloma taip versti). Baltos – tai, kaip jau sakėme,  baltų dažnai duodamas apibūdinimas. Jų beveik visą puslapį pririnkome per buvusią imperiją [Nijolė Dikmanaitė, Vigilija Macienė, Jonas Naktinis. Kiek toli buvo nuėję baltai? Panevėžys, 2020 p. 10]. Kodėl vilė? Kroatams laumė tai juk vještica. Ar tik nebus čia priklydęs senasis padavimas, kad į paukščius pereina mūsų vėlės? Vėlė – vilė?

Įstrigę su vilė, klausydami kitą  dainą, buvome atidesni. Tuo labiau, kad vienas iš daugelio klausytojų už tų 2 000 km pastebėjo, kad pusė tos dainos žodžių paimta iš 16 amžiaus, kita pusė iš 19 amžiaus, o šiandien dainos tekste, kaip perskaitėme, užrašyti panašiai skambantys, bet neturintys sutaikomos prasmės žodžiai. Tai daina „Polegala trava detela“ – atsigulė žolėje vaikelis (ans. LADO).  Jau  pirmame punktelyje išgirstame „crvena bitita“ – raudona bitelė. Bitelė – tai juk baltų pėdsakas. Visai  kitaip, nei slavų pčala, pčela, bdžola, pščola. Antro punktelio pradžioje laukė dar viena staigmena: „jom ižėla bitala“ – tai taip arti papiliečių (kupiškėnų tarmė), sakančių jom įgiala bitala ir toli nuo slavų (jego užalila pčela). Kas atnešė į šį kraštą žodį bitala, jei ne patys baltai? Ansamblio pavadinimas Lado primena mums dievybę, kurios vardą senovėje kartodavo jaunimas pievose, pražydus gėlėms,  rateliu eidami, svyruodami (Motiejus Strijkovskis, Nijolė Laurinkienė).

Tų baltais atsiduodančių žodžių (liekanų iš Litovijos) sutikome ir daugiau. Nema dana – nėra dienos, te danas – tos dienos, desne ruka – dešinė ranka, kuta – kūta (papiliečiai – kupiškėnai),tvartas, kletj jau minėjome, sedi moja draga – sėdi mano brangioji, trečia – trečioji, kad projde – kada praeina, kai praeina, kao nekad – kaip niekada. Ta proga paklausykite dainos (ans Narodni dar – liaudies dovana): „Volim te danas kao i nekad“ – myliu, beveliju tas dienas kaip niekada. Įstrigę  mūsų dainos ir šokiai, kur minimas jievaras. Kroatams grana javora – klevo šaka.

Svirat  – kroatams reiškia ne tik svyruoti, bet ir žaisti, šokti. Zasvirat – užgroti.   Iškvieskite Oliverą Dragojevičių ir paklausykite dainos „ Svirajte nočas za moju dušu“ – Grokite, naktys, už mano sielą, kai ją suskaudės… Vietovardžius, vandenvardžius su šaknimi svir,- aptikome toli Šiaurėje, prie pat Ledinuotojo vandenyno, o daugiausia dabartinėje Baltarusijoje.

Dainuojančių pavardės sako mums, kad galėjo būti ne viena baltų banga į šį kraštą. Jei taip nebuvo, tuomet reikia iš naujo apsvarstyti pavardžių užuomazgų atsiradimo laikotarpį.

Prie  Pasvalio Šimonių kaimas, į pietus nuo Kupiškio Šimonys, Papilio dvare Sauginių kaime 17 a. užrašyti  Šimonys, Šimėnas, Latgaloje buvo pavardė Šimaškova, prie Svirių buvo kaimas Šimianeli. O štai Kroatijoje Ruža Šimunovič ir Stepjan Sabljarič kažkada dainavo dainą „Kad poletiš lastavice mala“ – kai pakilsi kregždute mažoji. Kokiu keliu iki čia atėjo Šimunovič?

Trečiokai pasirodė ne tik Papilio žemėje (Treciakanis, Trečiokas). Latgaloje Treciaks, Traciaškova, Treciekova. Į pietus (dabar Baltarusija) kaimai Tretiaki, Tretjaki, Tretjakovcy. Ansamblio Veseli Bedekovčani (Laimingi Bedaliai) duetas Marija Trčak ir Franjo Boroš prieš 50 metų dainuodavo dainą „Oj pelin pelinček“, žodynas patarė versti tai į  ‚Oi, slieke sliekeli‘.

Broliai Mikuličiai  su ansambliu Štuparčani padainuos jums ne mažiau lyrinę dainą „Nježne oči“ – švelniosios akys.  Ypač didelė Mikuličių pavardės įvairovė Latgaloje. Mykulan, Mikuliak, Mikulič, Mikulis. Prisiminkite A. Mikuličių ir jo knygą, kurią šiame tinklapyje analizavo Aliaksiejus Dziermantas.

Biržų krašte baltiškų pavardžių Tumas, Tumosas, Tuomėnas, Tamonis, Tumonis įvairovė. Į pietus, buvusioje LDK, žemėlapyje matėme kaimus Taimonovo,  Tomcyn, Tomonoviči, Tomaši, Tumaši.  Ir štai, Zagorjės krašte  grojama Tomekova polka.

Naujiesiems valdantiesiems įsitvirtinus, imtos naikinti liūdnokų žmonių, kaip aišku iš pavardės kamieno, (melancholikų?)  Markūnų pavardės. Pervadino juos Morkūnais – gavosi morkas graužti mėgstantys žmogeliai. Ištisi kaimai buvo vadinami Markūnais (pvz., prie Saločių) ir toliau į pietus – Markoviči, Markovo, Markuny. Zagorjės krašte vienas ansamblis taip pat pasivadino Markovice.

Gal  pagrįstai mums atrodo, kad vietomis kroatai pasireiškia kaip baltų ir slavų lydinys? Sapnuojame, kad kažkurią vasarą susidarys jungtinių pajėgų (kalbininkų, etnomuzikologų, istorikų, biologų) ekspedicija į Zagorje. O biologai kam? Genčių, tautų mišinį tiriant, net ir plaukų spalvos apibūdinimas svarbu, nekalbant jau apie DNR pasą.

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Etninė kultūra, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: