A. Karalius. Viešas pareiškimas dėl vilos Perkūno 11 naikinimo (video) (34)

Audrys Karalius | K. Rimavičiaus nuotr.

Audrys Karalius | K. Rimavičiaus nuotr.

Spalio 21-ąją pasaulis minėjo orumo dieną. Gera proga atsakyti sau į klausimą – o kas gi yra tas orumas? Ar aš pats po spalio 17 konflikto gyvenu oriai? Sakau atvirai – taip.

Suvokiu orumą, kaip asmens, bendruomenės ir tautos gyvenimą pakelta galva. Kai kiekvienas ir visi jaučiamės verti savęs ir vertinami aplinkinių, įskaitant valstybę.

Orumas be pareigos ir atsakomybės – tik tuščia kiliminė sąvoka, apibrėžianti komforto zoną. Orumas praktikuojamas komforto zonos ribose – yra tuščiaviduris, nes be turinio. Jis  neišvengiamai tampa konformistine kontracepcijai, saugant privatų orumą socialiniame vakuume, kaip svarbiausią dvasinį asmenybės turinį.

Šiandieną suprantu, kad suvokiu orumą kitaip. Esu už aktyvų, dalyvaujantį gyvenime „ne dėl savęs“ ir grūdinamą agresyvioje aplinkoje orumą.

Suprantu, kad orumas – ne dovana, ne privilegija ir juolab – ne paveldėjimo keliu gaunama dvasinio komforto būsena.

Orumas man – tarsi skrydžio aukštis, kurį užsitikrini tik asmeninėmis pastangomis, kasdien ir nuolat plasnodamas, nepaisant klimato sąlygų ir greit kintančių aplinkybių.

Orumas – žymi permanentines pastangas, o ne titulą.

Šiandien privalau atsakyti sau ir jums, mano bendraminčiai, – ar P.Rusecko vilos Perkūno 11 gynimo akivaizdoje  aš praradau savo orumą?

Esu tikras, jog ne.

Įvertinęs ilgos trukmės force majeure aplinkybes, panaudojau adekvačias priemones, rezultatui pasiekti – ir jis buvo pasiektas.

Agresorius nutraukė griovimo darbus ir pasišalino iš objekto.

Siekdamas šio rezultato mano protas, patirtis bei nuovoka per tris dienas išbandė visas įmanomas švelnias dialogo priemones, tačiau jos nebuvo rezultatyvios. Ypač ketvirtąją – finalinę dieną, kai buvo skubama ir visas kvartalas skendėjo asbesto dulkėse.

Kaip architektas ir kaip pilietis patyriau ekstremalų išbandymą demonstratyvios architektūrinės agresijos akivaizdoje. Ekstremalų vykdytojo ir užsakovo cinizmą „nematomo stogo šešėlyje“, Statybų inspekcijos VTPSI ir policijos neveiklumą, sadistinį autentiškų vilos elementų traiškymą brutaliausiu būdu, net nebandant jų išsaugoti ir sandėliuoti šalia.

Ir tik greta aiškinimo apie Art deco vertę ir UNESCO Pasaulinį vertybių sąrašą, pasitelkus aktyvią kūno kalbą – stebuklas įvyko!

Staiga grioviko teksto suvokimas pagerėjo 100 kartų.

Ką tik atsikalbinėjęs prisistatyti ir bendradarbiauti su atvykusiu Aplinkos apsaugos inspektoriumi Konstantinu Šumsku, griovikas ūmiai prisiminė, kad jis yra Daurius Grebliauskas. Kad jis be to yra įmonės „Dauriusta“ direktorius, kuri visą savaitę naikina vieną gražiausių Kauno pastatų ir dar prisiminė, kad jokių leidžiančių griovimo darbus dokumentų – jis neturi:

Tuo visi griovimo darbai Perkūno alėjoje ir baigėsi, palikę šiurpų pastato skeletą, bylojantį mūsų valstybės vertybes ir silpnybes.

Todėl Pasaulinės orumo dienos akivaizdoje, klausiu savęs – ar mano orumas Art deco fronte nukentėjo?

Nemanau. Nes svarbiausia Art deco fronte buvo Žaliakalnio, Kauno ir Lietuvos valstybės orumo apgynimas nuo savivalės.

Gal tuo pačiu ir mano orumas įgavo aiškesnių individualių bruožų. Gali būti, kad mano orumo samprata tampa vis mažiau panaši į fotelio revoliucionierių ir koučerių orumo kaukes bei kitus kompiuterių klaviatūromis kuriamus pramanus, su realiu gyvenimu nedaug teturinčius bendro…

PS.
„Be reikalo nepakelk, be garbės nenuleisk“ – kartodavo ritualinį priesaką Art deco vilos šeimininkas majoras Petras Ruseckas įteikdamas kardus ir įšventindamas jaunus karininkus I-ojoje Respublikoje. Tikiuosi, kad nesuteršiau vilos Perkūno 11 dvasios.

Titulinė foto: Kipras Rimavičius

Kategorijos: Architektūra, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: