U. Harbackis. Apie kraštovardį Gudija (46)

Baltarusijoje tęsiasi šalies piliečių pasipriešinimas diktatoriaus Aleksandro Lukašenkos režimui | TUT.by nuotr.

Gudija kyla | TUT.by nuotr.

Gudiška tema tapo labai svarbi po to, kai Lukašenka suklastojo rinkimus. Tai yra dar viena proga kalbėti tokia svarbia tema kaip paskutinės diktatūros Europoje pavadinimas. Yra žinoma, kad žodžių keitimas sakytinėje praktikoje yra labai sunkus procesas ir dažnai nėra lengvai paveikiamas. Vis dėlto kraštovardis Baltarusija, kurį šiandien vartoja lietuviai, kelia nuostabą. Paprastai lietuviai yra demokratijos ir antisovietizmo šalininkai, jie bando kritiškai pervertinti savo sovietinę praeitį. Lietuva gana greitai sugebėjo atsikratyti sovietinių laikų simbolių, kodų ir veikėjų. Paminklų desovietizavimas vyksta geriau, deja, kalbos gryninimas ir desovietizavimas yra daug sunkesnis procesas.

Kasdienėje kalboje lietuviai nekreipia dėmesio į sovietinį žodį Baltarusija. Tik kalbininkai, pavyzdžiui, Zigmas Zinkevičius ar iki jo Pranas Skardžius pabrėžė, kad šis sovietinių laikų žodis žeidžia pietrytinius kaimynus. Galbūt žodis Gudija sukelia neįprastas sąsajas, tačiau žodis Baltarusija turi daug daugiau neigiamų atspalvių. Lietuvių kalbos istorija, klasikiniai literatūros tekstai, dialektologija ir išeivijos kalba liudija žodžio Gudija naudai.

Manau, kad visas šių dienų lietuvių abejones dėl vardo Gudija vartojimo galima lengvai atmesti žinant, kaip šį žodį vartojo klasikai. Tokie žinomi autoriai kaip Jonas Biliūnas, Balys Sruoga, Šatrijos Ragana, Lazdynų Pelėda, Vincas Mykolaitis-Putinas, Vincas Krėvė, Petras Klimas, Petras Cvirka ir kt. neabejojo, kai vartojo žodžius gudai, gudiškai, Gudija ir kt. Tarpukario spaudoje ir daugumoje to meto žodynų pirmenybė buvo teikiama žodžiui Gudija. Pavyzdžiui, Antano Lalio „Lietuviškos ir angliškos kalbų žodyne“ (Čikaga, 1915), Jurgio Šlapelio „Lietuvių ir rusų kalbų žodyne“ (Vilnius, 1921), Benjamino Sereiskio „Lietuviškai-rusiškame žodyne“ (Kaunas, 1933, 1948!) randame tik žodį Gudija. Juozupo Ambraziejaus „Polsko-litewsko-rosyjski słownik“ (1907) randame tokią versiją – Baltgudija.

Žodynuose ir praktikoje žodis Baltarusija pasirodė tik sovietams okupavus Lietuvą. Dėl bolševikų įtakos pradėtas vartoti žodis baltarusiai buvo pavartotas Lietuvoje leistame laikraštyje „Komunistas“ (1918), paskui Sovietų Gudijoje lietuvių kalba leistame laikraštyje „Raudonasis artojas“. Įdomu tai, kad pirmaisiais šio laikraščio gyvavimo metais redakcijos darbuotojai vartojo žodį Baltgudija, bet po truputį jį pakeitė žodžiu Baltarusija. Ta pati tendencija pastebėta laikraštyje „Tiesa“: nuo 1918 iki 1944 m. redakcija vartojo žodį Baltgudija, tik paskui Baltarusija. Lietuvos spaudoje Baltarusija iki karo pabaigos nepasirodė: išskyrus retas išimtis, visų ideologijų laikraščiuose ir žurnaluose buvo vartojami Gudija, gudai („Varpas“, „Lietuvos aidas“, „Studentų žodis“, „Mūsų Vilnius“, „Gimtoji kalba“, „Naujoji Lietuva“, „Dabartis“, „Vadas“, „Karys“, „Lietuvos žinios“ ir kt.) ir tikrai retai Baltgudija, baltgudžiai. Galiausiai tarpukario akademinėje literatūroje – enciklopedijose, mokslo žurnaluose – aptinkama tik forma Gudija.

Svarbu pažymėti, kad per okupaciją iš šalies išvykę lietuviai vartojo žodžius Gudija, gudai ir kt. Išeiviai išlaikė nerusifikuotas formas: jų spaudoje, pavyzdžiui, „Mūsų kelyje“ ir „Drauge“, žodis Baltarusija nevartojamas nuo laikraščių įkūrimo XX amžiaus pradžioje iki 1970-ųjų. Net ir po to redaktoriai retai vartojo žodį Baltarusija kritikuodami sovietų laikų lietuvių kalbą. Pasak lietuvių išeivijos rašytojo Algirdo Gustaičio, „Baltarusija, baltarusiai yra rusų, juo labiau komunistinių rusų, išmislas“ (1993). Šis autorius aktyviai plėtojo šią temą išeivijos spaudoje. Ta pati tendencija pastebima ir kitose kalbose – po Antrojo pasaulinio karo dėl rusų kalbos įtakos žodis Baltarusija (Белоруссия, Byelorussia, Biélorussie, Weiss-russland) pateko į anglų, prancūzų, vokiečių ir daugelį kitų kalbų. Taigi rusų kalba kaip imperijos kalba gudus pristatė pasauliui rusifikuotu pavadinimu, nes pavadinimas (pristatymas) visada yra galios parodymo būdas.

Kitas lietuvių išeivijos atstovas, kunigas, žurnalistas, vertėjas iš gudų į lietuvių kalbą Kazimieras Matulaitis, vartojo tik žodžius Gudija ir gudai. Remiantis Aleksandro Nadsano, gudų išeivijos kunigo ir dvasinio vadovo, prisiminimais, Londono lietuviai kolegos buvo prieš rusicizmą Baltarusija ir pirmenybę teikė formai Gudija. Pavadinimas Baltarusija paprastai buvo įžeidžiantis.

Žodžio Gudija pėdsakų galima rasti šiandieninėje Lietuvoje, net jei oficialiai žodžio Baltarusija vartojimas išlieka dažnesnis. Viena iš gudų sąsajų Lietuvoje vadinasi Gudų kultūros draugija. Kai kuriose žymių gudų vilniečių atminimo lentose vartojamas žodis gudų (gudų rašytojas Vaclovas Lastauskas-Vlastas, gudų gramatikos autorius Bronislovas Taraškevičius). Pirmaisiais mano atvykimo į Vilnių metais Kalvarijų turguje senutė, pardavusi gėles, uždavė man klausimą: „Ar tu gudas?“.

Žinoma, patys lietuviai turi nuspręsti, kuris žodis jiems priimtinesnis. Tiesiog nereikia pamiršti, kad žodis Baltarusija yra sovietinis paveldas. Be to, mano nuomone, santykiams tarp lietuvių ir gudų kurti rusų kalba kaip tarpininkė nereikalinga. Galiausiai esu nustebęs, kad lietuviai, kurie paprastai labai kritiški dėl rusų ir sovietinio paveldo, taip lengvai priėmė šį barbarizmą. Gal laikas vėl pakalbėti šia tema ir pasekti Sakartvelo vardo įteisinimo pavyzdžiu, ypač dabar, kai naujoji Gudija bando atsikratyti diktatoriškos sovietinės praeities?

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

46 komentarai

  1. Algis:

    Tai gal pradėkite nuo Alko.

  2. Žemyna:

    Nesu šios temos žinovė, tačiau iš pačių jų girdėjau, kaip jie su pasididžiavimu balse aiškino, jog šiuo pavadinimu (Belarusj) jie atsiskiria nuo RU, pabrėždami dėmeniu „Bela-”, jog jie atsilaikė prieš tamsesnio gymio Čingischano armiją, todėl jų kraujas, priešingai rusiškam, su užpuolikų krauju nesumišęs.
    Žinoma, pasirinkus šalies vardą be dėmens „rus-” bambagyslė nedviprasmiškai nukerpama. Logiška rinktis vardą tautos, kuri čia iki BY gyveno (kaip dalis vokiečių pasivadino savo užkariautų prūsų žemių vardu). Bėda tik ta, kad bent jau vyresnioji lietuvių karta dar jaučia kartėlį dėl prarastų aisčių žemių, o po Stalino padalijimo dar didelės teritorijos BY naudai netekus. Net ir posakį negerą apie gudus išsaugojo. Nebent daliai jaunosios kartos, nepripažįstančiai nei tautų ir tautybių, nei kilmės, trokštančiai Lietuvą galutinai išdalinti (Lietuva visiems!), o pati globaliai pasklisti, tai nerūpi. Kol vieną dieną supras, jog nieko savo neturi. Net pėda žemės po jos madingu batu ne jai priklauso, ir jau bet kas gali liepti VALKATAI nukelti nuo jos savo batą.

  3. Stebėtojas:

    Na, tikrai – kuo čia dėtas pavadinimas “Baltarusija”?! Kodėl ta valstybė yra Rusija ir dar balta?! Logikos nerasta!!!

  4. Pajūrietis:

    O kaip jums patinka Lithuanija? Aišku, įvairiausiai tariama, švepluojant ir kitaip, bet ar ne keista jums ta Lithuanija?

    • Stebėtojas:

      Manau, kad turėtų būti “Lituania”, be “h” (prie ko čia ta “h”?!) ir tarimas turėtų būti paraidinis, o ne “angelskas” kaip su karšta bulve burnoj.

    • Žemyna:

      Kaip čia dar troliai nepasinaudojo, dar vieną J garsą įterpę?

      • Pajūrietis:

        Tai kaip ištarti Lithuania, būnant JAV ir nenusilaužiant liežuvio? Lituanija, Lituania, Lithuanija, Litvanija, Litvenija, Lifenija ar dar kaip? Ta Lithuania man labai keista ir visai svetima. Bet kitiems „OK“. Tik kodėl ne LIETUVA visomis kalbomis? Lithuania anglas, pvz., niekaip neperskaitys, kaip Lietuva. Nors aš tariu Ingland ir jis supranta, kad tai England. Turėtų būti Lietuva visomis pasaulio kalbomis. Bet, aišku, tai neįgyvendinama.

        • Žemyna:

          Jei jau pajutote sielos šauksmą, tada universalus variantas būtų LITUA, pagal natūralias garsų raidos taisykles vėliau peraugęs ir į Litva, ir į Lietuvą.

          • Pajūrietis:

            Ačiū, pamėginsiu kada nors, kur nors, kai baigsis kaukių balius.

          • Algis:

            Na ir bukenų pliauškalai. Siutas ima kiek visi apanglėjo.
            Pirmiausiai supraskite kad “Lithuania” yra ne lietuviškas ir ne angliškas užrašas. Blogiausia kad visa mūsų žiniasklaida ir visi kiti valdžios atstovai ir liaudis užrašą skaito ne lotynų kalba, o kaip neša jų apanglėjęs protelis. Čia “h” kietina “t”, dar buvo toks vėlesnis romaninis užrašymas “Littuania”.

          • Algis:

            Žemyna, o gal sutikite, kad nebuvo jokio peraugimo, kad 1000m vienuolės išgirstą žodį Lietuva pasistengė pagal skambesį užrašyti kaip mokėjo ir gavosi joms Litua. Įsivaizduokite, kas vyktų jei jos raidę “u” būtų užrašę kito ilgumo “u” t.y. “v” kaip Evropa ar Rvsia.
            Čia pas slavus galimai irgi galėjo įvykti toks Litvos tarimas dėl raidžių raidyno peršokimo.
            Gal kas žinote šio slavų raidyno postūmio istorija, kilmę?
            Iš U į V, T į F, B į V

        • mociute:

          jei ko, tai Anglijoje tariant Lithuania “h” netariama o tiesiog tariama Litiueinia o kodel JAV reika tarti “h” nezinau nors siap jau amerikietiska anglu nelabai jau nuo motinines anglu kalbos skiriasi…..
          O LIETUVA anglas perskaitys Laitiuva…..
          Mes juk irgi nevadiname England o Anglija, Prancuzija France ar Vokietija Deutsch………

  5. jo:

    Pavadinimas „Gudija“ neturi nieko bendra su belorusais. Gudai vienareikšmiškai – ne slavai. Gal gudai kažkada ir yra pramigravę ten kažkur palei Dneprą, bet vien už ta tie slavikai nenusipelno pasiglemžti gudų vardą. Vadinti „baltgudžiais“ – apskritai naujadarų gamyba su neraštingumo apraiškomis.

  6. Romas:

    Šitas “liepto galas” tiesiog neišvengiamas. Jis akivaizdus ir šio straipsnio, šitame sakinyje:
    “Be to, mano nuomone, santykiams tarp lietuvių ir gudų kurti , rusų kalba, kaip tarpininkė nereikalinga.”

    Tai, kaip susikalbėsime? Lietuviškai? Gudiškai? Nesigaus… Kaip be tarpininkės? Gal angliška, lenkiška ar dar kitos tautos “tarpininkė” geresnė už rusišką?
    Bet kuri nacionalinė kalba LYGIATEISIAMS (paritetiniams) santykiams nėra tinkama. Nes vienai nacijai, kitų atžvilgiu, suteikia pranašumą. Kitas tautas pasmerkia surusinimui, suanglinimui ar sulenkinimui…

    Todėl, patinka ar ne, neutrali – esperanto kalba, kaip mažiausias “blogis” yra geriausias sprendimas.

    • Kęstutis:

      Jūs kai išmokinsite kiniečius esperanto pasižadu išmokti ir aš 😉 …

      • Romas:

        Jie jau ir be manęs pramokę. Tarybinių laikų pabaigoje prenumeravau žurnalą “El popola Činio” – “Iš liaudies Kinijos”. Praeitą žiemą perskaičiau knygą “Montara viladžo” – “Kalnų kaimas”, apie kiniečių senovinius papročius, prietarus, kaip atėjo “raudonieji”…
        Japonai irgi neatsilieka, nes jų, kaip ir kinų kalbos į tarptautinės statusą nepretenduoja.

    • Stebėtojas:

      Man esperanto yra tokia pati dirbtinė kaip guminė pripučiama moteris.

      • Romas:

        Taip (teoriškai), iš distancijos atrodo ne tau vienam, o daugeliui. Tik “pačiupinėjus”, pamatai, kad jos dirbtinumas sąlyginis, nes visi šakniniai žodžiai ne sugalvoti, o paimti iš žinomų kalbų – 60% iš romėnų-lotinų, 30% – iš slavų ir likę 10 – iš kitų, pvz:
        alta homo – aukštas žmogus
        granda domo – didelis namas
        forta viro – stiprus vyras
        “Dirbtina” galima laikyti gramatiką, bet greičiau unikalia ar tobula, nes logiška (mažai kalimo), greitai “perkandama”, pvz: visų daiktavardžių galūnė – o (arbo – medis, kato – katinas, auto – automobilis), visų daiktavardžių galūnė – a ( nigra – juodas, bela – gražus).
        Nigra kato – ….jau suprantama…
        Moteriška giminė padaroma pridėjus priesagą in – viro (viras) – virino (moteris), koko (gaidys) – kokino (višta)…
        Ir t.t. ir pan.

        Todėl ji žymiai greičiau nei bet kuri nacionalinė kalba, tampa suprantama ir sava.

      • Pajūrietis:

        Stebėtojui: o man, kaip balionėlis su kregždutėmis virš tulpių.

  7. Adeimantas:

    Kai gudai susiprotes turetu vadinti save :
    Litva, Litua, Litvania,litvini
    Tai istoriskai teisingiausias pavadinimas ju dabartineje kalboje.

    O ta rusu naujadara privalome samoningai ismesti is zodyno!
    Ir vadinkime juos Gudija arba rytu Lietuva.

    • Žemyna:

      Varšuvos radijas naktimis per ,,Znad Wilii” transliuoja laidas savo ,,tautinėms mažumoms” R. Europoje, taip pat ir laidas baltarusių k. Tos laidos ne tik paremia opoziciją, bet ir kt. temomis pašneka…
      Sykį atkreipė dėmesį vieno baltarusio kalba ne bendrine jų kalba, bet kažkokia tarme. Suglumino tai, kad iš pradžių (neįsiklausius) pasirodė, jog girdžiu dzūką dzūkiškai kalbant. Įsiklausiau – visgi ne visai dzūkiškai, lyg ir kažkokia tarpine tarme: daugiau, negu pusiau dzūkiškai, bet su atkreipiančiais dėmesį slaviškais atspalviais … Reikia manyti, jog tas žmogus buvo iš Gardino žemių.
      Tai čia buvo pastaba tema, ko daugiau šiandienėje baltarusiais save laikančių BY gyventojų kalboje, jos šaknyse

  8. Rimgaudas:

    Pavadinimas Gudija yra kilęs iš labai senų laikų. Mat, žiūrint iš 7275 m. pr. Kr. struktūrinės astronomijos observatorijos Stalo kalne (Vilnius) pozicijų, baltrusių kryptimi nuo Vilniaus žvelgia iki šio laiko išlikęs ten miestelis vardu Gudakojis – Kutakojis. MIestelis stovi to meto “kutoto” Liūto (Vilko) žvaigždyno ženklo spektre. (prasi-guglinti “Vilniaus Perkūno kunigaikštija”).
    Šių dienų Baltarusijai, turint omenyje baltišką jos gyventojų prigimtį, iš mūsų pusės tiktų anksčiau pasiūlytas jai vardas Baltrusė. Iš jų pusės, gal, Baltorusj. Tarptautiniu lygmeniu gal tiktų angliškas jų būsimos valstybės pavadinimas Balticrus (Boltic’rus). Tačiau tai – būsimas jų pasirinkimas ateityje. Dėkoju.

  9. Dainius Razauskas:

    Etnogeografinė sąvoka „Baltoji Rusia“ vartota jau XVII a. Tik, žinoma, tai buvo aiškiai ne „Baltoji Maskolija“, todėl ir ne „Baltoji Rusija“ – ne Baltarusija. Skiriant pačių gudų Беларусь nuo rusų Белоруссия, kažkieno iš kalbininkų (dabar nepamenu, kieno) buvo pasiūlyta lietuviškai irgi sakyti ne Baltarusija, o Baltarusià (Baltarusiõs, Baltarùsiai ir t.t.). Tokį patikslinimą įsivesti būtų galima visai lengvai ir „neskausmingai“. „Alkui“ siūlyčiau pradėti nedelsiant…

  10. mykolas:

    žodyje gudai galima įžiūrėti visai kitą prasmę. Nė vienas čia pasisakiusių jos neįtarė. Kai bus proga, pakalbėsime apie tai. Kol kas pažiūrėsiu, kokie bus povandeniniai, giluminiai akmenys.

    • Žemyna:

      Kaip mus mokė, kai dar jauni tėvai buvom, nepasakyk vaikui per daug apie savo įtarimus, nes jis gal dar ne tiek sugedęs, kad apie tai galvotų, ką tu įtari… Taigi, svarbiausia, kad per anksti nuo liežuvio nenusprūstų…

  11. Bartas:

    Kažkas iš Alko bendruomenės mintijo , kad Gudija , kaip Žemaitija, Dainava, Sūduva ir smulkesni dariniai , yra Lietuvos žemės. Vadinau ir vadinsiu Gudijos gyventojus gudais.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: