B. Puzinavičius. Ar sprendimą dėl Lukiškių aikštės monumento turėtų priimti tik menininkai? (17)

Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Alkas.lt, A. Sartanavičiaus nuotr.

Spauda ir kitos informacijos priemonės skelbė, jog Lietuvos Respublikos Prezidentas esą yra sakęs, kad sprendimą dėl  paminklo Lukiškių aikštėje turėtų priimti menininkai.  Šiai nuostatai pritariu tik iš dalies, nes manau, kad ji šiek tiek vienpusiška ir neatspindi kai kurių kitų labai svarbių problemos aspektų.

Taip, sprendimą dėl kokio nors monumento ar  memorialinio objekto architektūrinės ir meninės išraiškos turi priimti monumento sukūrimu suinteresuoti architektai, skulptoriai, dailininkai, jo prasminius ir istorinius akcentus išryškinti turi padėti  monumento kūrimą palaikantys istorikai, rašytojai, kultūrologai, gal ir kitų kūrybinių profesijų atstovai. Bet neturėtų būti taip, kaip buvo paskutinio konkurse dėl Lukiškių aikštės monumento, kai teisė priimti sprendimus buvo suteikta kosmopolitinėmis ir „antipaminklizmo“ nuostatomis besivadovaujantiems ir už ,,laisvą nuo paminklų“ Lukiškių aikštę pasisakantiems moderniojo meno eksperimentatoriams iš Šiuolaikinio meno centro.

Pritariant teiginiui, kad  menininkų vaidmuo kuriant ir statant bet kokius memorialinius paminklus, ar monumentus yra labai svarbus, nepakeičiamas, negalima pamiršti,  kad visais atvejais nemažiau svarbus ir memorialinio objekto užsakovo, o  šiuo atveju – svarbiausių visuomenę atstovaujančių valstybės institucijų – Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės vaidmuo, nes juk kalbama ne apie kokį tai mažai reikšmingą objektą, bet  apie centrinę reprezentacinę valstybės aikštę ir ją įprasminantį monumentą.

Išreikšta ir pagaliau įstatymiškai įtvirtinta Tautos atstovybės – Seimo – politinė valia, jog Lukiškių aikštė turi būti formuojama kaip pagrindinė valstybės reprezentacinė aikštė su valstybę, jos laisvę ir nepriklausomybę reprezentuojančiu ir kovotojų už Tėvynės laisvę atminimą įamžinančiu monumentu, o pagrindiniu Lukiškių aikštės akcentu turės būti valstybės simbolį Vytį vaizduojantis monumentas. Todėl aukščiau paminėtos valstybinės valdžios institucijos, visų pirma Tautos atstovybė – Seimas,  turi ne tik teisę, bet ir pareigą išreikšti savo nuomonę ne tik dėl valstybės reprezentacinės aikštės paskirties, funkcijų, bet ir dėl aikštę  įprasminančio monumento bei istorinę atmintį įamžinančio laisvės kovotojų memorialo. Tenka tik apgailestauti, kad  Seimas ir kitos visuomenę ir tautą atstovaujančios aukščiausios valstybinės valdžios institucijos tos pareigos iki šiol deramai neatliko. Todėl ir tęsiasi šita Lukiškių aikštės epopėja jau 20 ar 30 metų.

Savaime suprantama, kad turėtų būti išklausyti ir memorialo sukūrimu labiausiai suinteresuoti žmonės –  laisvės kovotojus, rezistentus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančių organizacijų atstovai, atsižvelgta į jų nuomonę.

Be galo svarbi ir paminklo, monumento, ar memorialo užsakovų  bei projekto  vykdytojų vertybinių nuostatų dermė. Jei šito nebus, užsakovų ir vykdytojų bendradarbiavimas ir abiem pusėm priimtinas rezultatas bus neįmanomas.

Gal monumento kūrimo organizatoriumi galėtų būti valstybinė ir Seimui atskaitinga institucija – Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC)? Juk šio Centro  nuostatų skyrelyje „Centro teisės“ pasakyta, kad Centro teisė ir pareiga – „dalyvauti steigiant kovų ir kančių memorialą Vilniuje“. Jei neklystu, LGGRTC buvo visiškai nušalintas ar pats nusišalino (koks paradoksas!) nuo Lukiškių aikštės memorialo kūrimo, kurį 2017 m. organizavo Kultūros ministerija kartu su Šiuolaikinio meno centru. Ateityje taip neturėtų būti. 

Aišku, turėtų prisidėti ir Vyriausybė, taip pat ir  Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atmintis komisija bei prie jos veikianti Visuomeninė taryba, Seimo Kultūros komitetas, kiekviena institucija pagal savo kompetencijas.

Projekto globėju, manau, galėtų būti Lietuvos Respublikos Prezidentus, o projektų peržiūra surengta Prezidentūroje veikiančiame Valstybės pažinimo centre. Aukščiausių valstybės institucijų ir pareigūnų dėmesys projektui, manau, labai pakeltų jo prestižą ir, tikėtina, duotų gerus, ar bent geresnius  rezultatus negu buvo iki šiol. 

Galiu pridurti, kad ir aš  nelinkęs pritarti nuomonei, kad aikštėje turėtų būti statomas trimatis Vytis, arba, kitaip tariant, ne monumentas su Lietuvos herbu ir kitais Lietuvos valstybingumo ženklais ir simboliais, bet paminklas herbui, ar Vyčiui.

Manau, jei norime, kad memorialas būtų tikrai prasmingas, „gyvas“, jame turi būti patalpintos laisvės kovų relikvijos,  čia galėtų būti iškilmingai perlaidoti Nežinomo kario, Nežinomo partizano ir Nežinomo tremtinio palaikai, uždegta Amžinoji atminimo ugnis, numatyta vieta ir galimybė karių Garbės sargybai, jos pasikeitimo iškilmėms.

Pritariu Prezidento nuomonei, jog 2020 m. birželio 29 d.  skubos tvarka Seime priimtas „Lietuvos respublikos Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymas“   netobulas, jame daug įvairių trūkumų. Manau, kad trūksta įstatymo leidėjų dėmesio ir atidos Lukiškių aikštės problematikai.  Laukčiau Seimo sprendimo dėl 2017 m.  Kultūros ministerijos ir Šiuolaikinio meno centro vykdyto  konkurso rezultatų paskelbimo negaliojančiais, arba niekiniais dėl jau daugybę kartų įvairiose publikacijose išdėstytų šio konkurso vykdymo aplinkybių ir apgailėtinų, su aikštės paskirtimi ir funkcijomis faktiškai nesuderinamų  jo rezultatų.

Įstatymo priėmimą skubos tvarka, matyt,  išprovokavo Vilniaus mero ir savivaldybės provokacinis elgesys, nesiskaitymas su dar 1999 m. vasario 11 d. Seimo priimtu nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės  funkcijų“,  laisvės kovotojus, rezistentus, politinius kalinius ir tremtinius atstovaujančių organizacijų ir kitų visuomenės grupių, Seimo Laisvės kovų ir valstybės istorinės atminties komisijos nuomonės ignoravimas,  nepagarba aikštėje jau esantiems memorialiniams objektams visai arti jų, arba tiesiog ant jų (kai kada ir ant aikštės centre įrengto Šimtmečio rato su jame patalpintomis laisvės kovų relikvijomis) rengiant įvairius triukšmingus pramoginius ir komercinius renginius.

Vis dėlto, nederėtų vienareikšmiškai tvirtinti,  kad Seimas labai skubėjo. Veikiau priešingai – labai ilgai delsė ir nesiėmė jokių veiksmų, kad minėtasis jo 1999 m. vasario 11 d. nutarimas būtų įgyvendinamas.

Pasirodė pranešimų,  kad Lukiškių aikštė iš esmės nepriklauso Vilniaus savivaldybei, savivaldybė ja naudojasi tik pagal panaudos sutartį. Todėl, manau, Savivaldybė neturėtų savavališkai ir vienašališkai spręsti, ką daryti, kokius ir kaip rengti  renginius valstybės reprezentacinėje aikštėje neatsižvelgdama į Prezidentūros, Seimo, Vyriausybės atstovų  nuomonę.

Reikėtų nedelsiant išspręsti klausimą dėl Lukiškių aikštės juridinio statuso. Kadangi Įstatymu įtvirtinta, kad tai valstybės reprezentacinė aikštė, tai ji ir turėtų priklausyti valstybei, joje turėtų vykti  valstybinės reikšmės iškilmės pvz., iškilmingi Vasario 16 , Kariuomenės, Gedulo ir vilties  dienų minėjimai ir kiti panašaus pobūdžio renginiai.

Manau, kad dėmesio vertos ir dar nepasenusios nuostatos dėl Lukiškių aikštės tvarkymo ir būsimojo monumento, kurios išdėstytos  grupės žinomų visuomenės,  meno ir mokslo  veikėjų  2018 m. balandžio 24 d. pasirašytame „Kreipimesi dėl artėjančio Vilniaus miesto 700 m. jubiliejaus ir įstrigusio Lukiškių aikštės sutvarkymo“ taip pat  istoriko Arvydo  Gelžinio straipsnyje ,,Lietuvos valstybės aikštės kūrimas: ar jau finišo tiesioji?“

Kategorijos: Kultūra, Kultūros politika, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: