N. Marcinkevičienė. Iš Lankininkų kaimo praeities (0)

Iš kairės: Stasys Golubauskas, Alė Miliuvienė (Vito Miliaus žmona), Ona Miliuvienė (Sigito Miliaus žmona), Julijona Miliūtė, Vacys Kedima (apie 1957 m.).

Iš kairės: Stasys Golubauskas, Alė Miliuvienė (Vito Miliaus žmona), Ona Miliuvienė (Sigito Miliaus žmona), Julijona Miliūtė, Vacys Kedima (apie 1957 m.).

Senatvėje mano motulė prisiminimuose dažnai nuklysta į jaunystės laikus ir būtent Lankininkų kaimą. Čia buvę smagiausi jaunimo suėjimai, mieliausios simpatijos, draugiškiausi, svetingiausi žmonės, o ypač  Milių šeima. Motulės žodžiai: „Pas Milius viso mūs sodzaus buvo kvatera. Po šventos Onos ar Roko atlaidų rinkos jaunimas pašokc, ale ir senimu ca rados vietos. Ar tu skubinies in Merkinės turgų parduoc ar pirkc, ar su valdiškais raikalais –  Milių nelanki. Pas juos visadu rasis vietos atilsiu ir ažnet su nakcigultu. Senis Rokus atneš kelis kūlius šaudų, paskleis an padlagos ir voliokis sau iki saulė patekės…

O Milių bernaicai ciek razumni, ciek geri, o jau mergaitės! Ciek liuckos, ciek gražos… „Va taip ir buvo įkalta noras daugiau sužinoti apie šią tik geruoju minimą vietą. Internete radau tik tokią informaciją: „Lankininkai – kaimas Varėnos rajono savivaldybėje, 9 km į pietryčius nuo Merkinės, Dainavos girioje, Merkio dešiniajame krante. Praeina Merkinės – Puvočių keliukas“. Mažoka. Na ką gi, vieną ankstyvos vasaros dieną išsiruošiau paieškoti stebuklingųjų Lankininkų. Vikipedijoje minimu keliuku „Puvočiai –  Merkinė“ žygiavau gal penketą kilometrų. Neprailgo. Kelią tai vienur, tai kitur puošė laukinių obelų žiedai, pakelės sodybų kvapnūs alyvų sąžalynai, nepaliaujamai kukavo gegutė…

Vietoje rodyklės prie vieškelio geltonuojantis namas rodė Lankininkų kaimo pradžią. Pušyno fone geltonavo dar dvi sodybos. Įsidrąsinau įlįsti gilyn į seną mišką. Siauras keliukas vedė į mažas jaukias kapinaites. Puikus koplytstulpis su šventuoju arkangelu Gabrieliumi stropiai saugojo keliolika kapų, pažymėtų vis tomis pačiomis pavardėmis. Nuo kapinaičių keliukas gilia rėva vingiavo žemyn į nujaučiamą slėnį. Ir tikrai, už kelių šimtų metrų atsivėrė buvusi Lankininkų kaimavietė su vienu kitu senu vaismedžiu, nuo laiko patamsėjusiais, jau seniai nereikalingais tapusiais pastatėliais.  Čia pat savo vandenis Nemuno link plukdė Merkys…

Gražu iki graudumo.Susiradau ir vieną iš gausios Milių šeimos – jauniausią dukrą Julę, nutekėjusią į gretimą kaimą kitapus Merkio. Apie daug ką su ja šnekėjome, bet šįkart Jūsų dėmesiui įdedu tik tuos ilgo pasakojimo fragmentus, kuriuose atsispindi XX a. vidurio šilinių dzūkų kaimų nerami kasdienybė. Julės Miliūtės-Dvareckienės, gimusios 1934 metais, pasakojimą pateikiu beveik neredaguotą. 

Kiek atsimenu, Lankinykuose buvo dešimt sodybų. Sakydavom, kaimas, arba, kap gyvenom an kaimo. 1936 metais dalis gyventojų kėlėsi an kolionijų. Arčiau vieškelio apsigyveno Miliai, Stanevičiai, Kuzmickai (Stasys) ir Kvaraciejai. Kaimavietėj pasiliko Kvaraciejaus Julio, Kvaraciejaus Vlado, Vinco ir Jono šeimos ir dar Kuliešius. Keltis an kolionijų viliojo valdžios pažadas, kad gausim daugiau pirmos rūšies žemės. Taip ir buvo, mes gavome 4 hektarus ir 8 arus geros žemės ir dar šuliniam valdžia skyrė pinigų. Geros žemės ant vietos visiem neužteko, tai Kuzmickui 4 hektarus atrėžė Dvaralaukio kaime.

Žemė derli, labai augo linai, bet reikėjo septynis kilometrus važiuoti iki savo laukų. Tie, kurie pasiliko kaimavietėje, gavo mažiau žemės, bet daugiau miško. Susidarė dvi kaimo grupės – kolionščikai ir an kaimo. Ir, kai gyvenom kaimavietėj, kiekvienas savo karves ganėm atskirai. Buvo atitverta pievos šienavimui ir kiekvienos šeimos ganyklai. Kai kaimas iširo, tai vyrai visas tvoras išgriovė ir padarė vieną ganyklą. Kolionščikai buvo susitarę, kad karves į ganyklą varys kiekvienas kiemas iš eilės. Kieno buvo dvi karvės, tas varė dvi dienas iš eilės. Karves ryte nuvaro, vartus uždaro ir ramu iki vakaro. Temsta, tai tas kiemas, kuris nuvarė, rūpinas jas ir parvaryt. Nuo kaimo vėl  taip pat suvarydavo karves. Va taip karvės, ganykla ir vienijo išsiskirsčiusį kaimą…

Mūsų šeima buvo nemaža. Vyriausias brolis Vitas gimė 1924, sesuo Zita  1926, Lionė 1928, Sigitas, 1930, Jonas 1932, o aš gimiau 1934 metais. Gerai sakai, tikrai mūsų namai buvo daugelio užeiga. Nebuvo dienos, kad mūsų namuose nebūtų svetimo žmogaus – tai pakeleivis, tai kaimynas, tai giminė. Aplinkinių kaimų jaunimui mūsų pirkia buvo kelio galas. Jei ne darbymetis, tai merginos dienagoja su rankdarbiais ar vakaroja su dainom ir šokiais. Kur mergos, tai ten ir bernai. Labai buvo madoj kortuot, o seniam pasirokuot apie ūkį ir politiką. Va tokie viešėjimai buvo smagu, kol buvo ramūs laikai. Karas ir pokaris neužvėrė mūsų sodybos vartų – žmonių pažystamų ir svetimų netrūko. Mes buvom kaip tas žirnis prie kelio. Per karą lankėsi ir rusai, ir vokiečiai. Vieną vokietį pas mus pašovė, tai laikėm jį visą savaitę. Atsimenu, atraišuoja vokietis, kraujas iš kelnių klešnės sunkiasi. Paprašė, kad moma perrištų.

Tėvulis, kai tarnavo karuomenėj, tai jis penkis metus buvo paimtas vokiečių nelaisvėje ir buvo išmokęs vokiškai. Kareivis prašė, kad jį palaikytų kelias dienas. Dar nuo pirmo rusų užėjimo mūsų miške buvo iškastas bunkeris. Tėvulis nunešė šiaudų, moma davė paklodę, tai perrišus koją jį ir nuvedė į tą bunkerį. Dar jaunas buvo vokietaitis, gražus. Prismenu, moma kokius drobinius marškinius suplėšo tvarsčiams, duoda valgymo ir mes su draugaite Kvaraciejaus Ona šitokį lauknešėlį nešdavome jam į bunkerį. Kartą nueinam į tą mišką, kad jis išlindęs iš bunkerio šildosi prieš saulutę, o akys pilnos ašarų. Su ranka parodė, kad prieitume, paglostė mums galvas ir bandė kažką pasakoti. Supratom, kad ir jis turi vaikų, kad jam reikia išgyventi… Kai jau apsveiko, tai tėvulis susirado vokiečius ir papasakojo apie kareivį. Atėjo, atsivedė sužeistajį į mūsų papirtę, paprašė virinto vandens, nuprausė žaizdą, subintavo ir išsivedė. Tai jis dar man savo nuotraukytę į ranką įspraudė. Sudeginom, kad, neduok, Dieve, rusai nesurastų. Jau kap man buvo gaila tų kareivių!

Karas pas mus ilgai tęsėsi. Vieni išeina, kiti ateina. Ten, kur Merkys daro lanką, prie stačios pakrantės, buvo partizanų bunkeris. Ten augo tokia didelė verba, o prie jos buvo įėjimas į bunkerį. Įeidavo partizanai iš Merkio pusės. Jie tame bunkeryje negyveno, bet dažnai užeidavo praeidami ar pasitarimui. Kalbėjo, kad jame buvo partizanai susirinkę ir prieš Merkinės mūšį. Vadindavo užeinamuoju bunkeriu. Partizanai buvo atėję ir mūsų tėvulio prašyti, kad iškastų jiems mūsų kieme bunkerį. Tėvulis sako: vaikeliai, ką jūs sau galvojat?

Imkit mus iš karto ir sušaudykit, tai nereikės rusams. Pas mus kieme žmogus prie žmogaus kiekvieną mielą dieną. Ir jums, vyrai, ir mum pražūtis. Va mano miškas, imkit ir kaskit. Išsikasė mūsų miške bunkerį, bet irgi buvo tik užėjimams, jame pastoviai negyveno. Greitai tas bunkeris sugruvo… Kažkas užvedė rusus, kad pas mus yra partizanų bunkeris, atvažavo gal keturios mašinos rusų.Tris dienas jie nesitraukė iš mūsų kiemo. Buvo vasaros pabaiga, visi javai suvežti į kluoną.  Mėtė viską ant gremdymo, maišė, zujo po visus pašalius, šakėm badė visus patvorius. Lauke šėlioja šautuvus atstatę, o pirkioje kotavoja motulę – kur bunkeris, kur bunkeris! Mes gyvenom kaip fronte.

Toliau nuo Merkio, ant kalno buvo vadinamas Kuliešiaus bunkeris, už tai, kad jis buvo Kuliešiaus sodyboje. Ten daug kartų lankėsi ir pagyvendavo partizanų vadas Vanagas – Adolfas Ramanauskas. Oi, jis ant Kuliešiaus kalno ilgiau gyvenęs negu Kasčiūnuose. Kuliešiaus bunkeryje partizanai pastoviai gyvenę. Sako, jie būtent šiame bunkeryje buvo ir prieš Merkinės puolimą. Iš vakaro prieš Merkinės mūšį stribai buvo kaip tik susiruošę grabavot Kuliešiaus. Partizanai juos persiėmė ir vyko susišaudymas. Tada ir žuvo Merkinės stribas Bronius Gembickas. O kitą kartą prie pat mūsų namų vyko mūšis ir krito keturi stribai. Jie čia Kasčiūnuose buvo atvažiavę rabavoc Barysos, jo brolis buvo išejęs partizanuose. Partizanai, matyt, žinojo, kad rusai važiuos rabavot, tai patykojo ir tuos stribus nušovė. Pranešė kas nors.

Buvo balandžio mėnuo, mes ėjom miško sodyt, kai įvyko tas susišaudymas. Užsidegė miškas ir tėvulis su kastuvu bėgo gesyt. Mes su broliu Jonu buvom dar mažutukai, tai ir mes nubėgom pasižiūrėt. Gilzių saujas prisrinkę parsinešėm. Tai moma dar atkūlė per rankas, meskit, varlės, dar užeis rusai ir pamatys, tai bus mumi galas! Visko matyta, o partizanai užeidavo net ir labai dažnai. Oi kiek jų mūsų pirkioj priglausta! Lankėsi pas mus ir partizanai iš Dainavos apygardos Kazimieraičio rinktinės Vanago grupės.   Vieną vakarą pas mus atėjo visas būrys partizanų uniformuoti, su šautuvais, su Vanagu priešakyje. Tėvulio Vanagas paprašė, kad mes visi išeitume iš pirkios. Visi pasėdėjome kieme ant suolelio, o jie kažką pasitarė ir išėjo. Kitą kartą vėl užėjo partizanai ir kaip kartas tuoj turėjo atvažiuoti kalėdojantis kunigas Kamarauskas.

Moma partizanams sako: vaikeliai, eikit į nuošalų kambariuką, pasislėpkite, kol kalėdos. Vienas iš partizanų sako: mes tikrai nesislėpsime, mes tokie patys katalikai kaip ir visi. Išsirikiavo dvylika partizanų ir mūsų šeima. Kunigas užėjo į kambarį ir, kai pamatė tiek uniformuotų vyrų, tai net išbalo, apsisuko ir išsmuko pro duris. Tėvulis paskui jį. Sako: kunigas jau ne baltas, o raudonas. Miliau, Miliau, ką tu sau galvoji? Tavo tokia didelė šeima, dar ir mažų vaikų yra. Vieną kartą jus visus sušaudis ar gyvus sudegins. Tėvulis sako: kaip Dievas duos, taip ir bus.

Iš kairės: Stasys Golubauskas, Alė Miliuvienė (Vito Miliaus žmona), Ona Miliuvienė (Sigito Miliaus žmona), Julijona Miliūtė, Vacys Kedima (apie 1957 m.).

Iš kairės: Stasys Golubauskas, Alė Miliuvienė (Vito Miliaus žmona), Ona Miliuvienė (Sigito Miliaus žmona), Julijona Miliūtė, Vacys Kedima (apie 1957 m.).

Pas mus partizanai ėjo ir ėjo… Atsimenu, mergos pas mus dienagojo ir užėjo pora partizanų. Kiek pasišnekučiavo ir sako: mes nemiegoję, tai duokit mums kokį divonėlį, tai  mes susirasim kokią klonelę ir išsimiegosim. Mes jau čia negrįšim, divonėlį rasit ir pasiimsit. Motulė padavė, jie pasiėmė, pasiklojo ir sugulė klonelėj pas pirtį. O buvo vieno partizano vardo diena, tai mergos jam nupynė vainiką ir liepė man nunešt. Nuėjau, matau – jie taip gražiai guli, tai padėjau tyliai vainiką pas pušalę ir parlėkiau. Vis tik partizanai užejo padėkoti už vainiką ir padavė man du rublius. Oi kaip aš džiaugiausi, kad tokie jauni gražūs partizanai mane apdovanojo. Kitą kartą buvo šokiai pas mus ir partizanas Vladas Kuzmickas užėjo. Jis dar nebuvo prisirašęs partizanuose, bet jau slapstėsi, jau tarėsi su jais dėl išėjimo. Žiūrim –  prisistato Mičiūškinas (stribų vadas) dar su kitais stribais ir su šuniu. Vladas turėjo pistoletą, tai greičiau pakėlė čiužinį ir įkišo lovoj. Vladas buvo prastai apsirengęs, tai stribai neįtarė, kad jis jau prie partizanų…

Turėjom seną tetą, tai ji greičiau ištraukė tą pistoletą iš po čiužinio, įsikišo į veltinį, nuėjo prie šulinio ir įmetė. Pas mus buvo ir Vlado sesuo, tai ji bijodama, kad neklaustų brolio dokumentų, stvėrėsi už jo kaip už berno, suėmė už parankės ir meiliai prisiglaudusi išsivedė į kiemą. Ten jau visur buvo pristatyta sargybos. Per stebuklą prasmuko iki miško…

Toks jaunas, dar Merkinės gimnazistas Bernardas Navickas (Girinis), būdavo, užeina, pasideda šautuvą prie lovos, atsigula ir pailsi… Užeidavo mūsiškiai Kuliešiai, Kuzmickas Vladas, Vytautas Gudelionis (Beržas) iš Gudakiemio,  Ivanauskai iš Masališkių, Ivanauskų partizanavo keturi broliai Vincas, Jonas, Antanas ir Pranas (Bevardis). Visi žuvo. Rodos, Praną nušovė Merkinėje. Pati girdėjau vieno šaučiaus, kuris gyveno Merkinės laukuose, pasakojimą, kaip išdavė partizanus. Sako, aš buvau geras šaučius ir prisiuvau šimtus porų batų Lietuvos partizanams. Jie pas mane arkliais suvažiuodavo, aš pamatuoju ir siuvu. Vargau, daviaus po visą apylinkę ieškodamas odos, jos buvo vis sunkiau gauti, o užsakymų nemažėjo. Galvoju, kiek gi aš jums galiu siūt? Man jau gana! Nuėjau pas Merkinės stribus ir pasakiau, kada atvažiuos partizanai pasiimt čebatų. Atvažiavo Pranas Ivanauskas su bričkele, o jo jau laukė istribiteliai. Taip ir žuvo dar vienas partizanas per šaučių išdaviką. Jis paskiau išsikėlė gyventi į Momovo kaimą netoli Paluknės.

Vieną kartą mūsų virtuvėje ant šiaudų sugulė dešimt partizanų. Tėvulis eina pro juos ir vis liūdnai linguoja galvą. Vienas vyras sako: ko gi tu, dėde, taip sunkiai dūsauji, ko galvą linguoji? Kaip aš, vyreliai, nedūsausiu matydamas, kaip jūs pačioj jaunystėj stovit ant pražūties krašto. Rusams nereikės nei šautuvų, jie mus kepurėm uždaužis, ar jūs atsispirsit jų galybei?

Čia netoli, Makselių namuose, buvo apsistoję partizanai, tai gal kas užvedė, kad prislinko rusai ir ėmė šaudyt. Buvo žuvusių. Mūsų kaimo partizaną Vitą Kuliešių sužeidė, bet jis sugebėjo raistu nubėgti gal kokius tris kilometrus. Rusai jį susekė pagal kraujo lašus. Pas Makselius negyvą parvežė įmetę į vežimą. Ir dabar akyse stovi jo basos pamėlę kojos. Partizanavo ir Vito brolis Juozas Kuliešius. Partizanų Kuliešių tėvą suėmė ir uždarė Merkinės saugumo rūsyje. Kankino iki mirties. Motiną ir dukrą Eleną, brolį Alpuką ištrėmė, kiti vaikai išsislapstė. Kuliešių namų neliko nė ženklo. Žinau ir kaip žuvo Vitas Gudelionis – Beržas. Šitos dienos aš niekada nepamiršiu. Buvo 1949 metų Žolinės. Iš mūsų namų į atlaidus išėjo mano sesuo Zita, brolis Vitas ir Kuliešiaus Veronika.

Kaip jau sakiau, Veronika liko be tėvų, be namų ir ėjo slapstydamasi po žmones. Tada ji buvo apsistojusi pas mus. Visi pabuvo bažnyčioje, sudalyvavo sumoje, priėjo išpažinties, priėmė komuniją. Linksmi grįžinėjo namo, žinojo, kad pas mus susirinks daug jaunimo, kad bus šokiai. Zitą lydėjo jos simpatija Kuzmickas Bronius, o Veroniką – merkiniškis Pranas. Jau gerokai paėjus Veronikos palydovas prisiminė, kad neturi paso ir grįžo jo pasiimti. Veronika jo kiek palūkuriavo ir gerokai atsiliko nuo kompanijos.

Buvo graži diena. Mes su motuli atsidarę langą rymom ir grožimės pražydusiais, jurginais, nasturtom, karkliukais. Grožėjomės ir laukėm bažnytininkų, už tai, kad pečiuj kvepėjo šviežių bulvių banda, riebūs kopūstai… Pas mus buvo mada Žolinėms būtinai virti kopūstus, kad jie gerai darže derėtų… Matom, kad pargrįžta Zita, Bronius Kuzmicko, mūsų Vitus, tėvulio pusbrolio duktė Vladzė… Nėra tik Veronikos. Broliai jau trepsi, valgyt nori. Kur gi ta Veronika? Vitus, sakys, Zita, paėjėk iki vieškelio, pažiūrėk, ko ji užtruko. Tegu paskuba, visi norim valgyti, tuoj pradės rinktis jaunimas, muzikantai. Kaip dabar prisimenu, Zita pasiėme savo basutę (gal jai koks viniukas dūrė), plaktuką, pakalė, pakalė, paėmė Vladzę už rankos ir juokdamos nubėgo miško takeliu link vieškelio. Mes su motule vis dar rymaujam prie atdaro lango, gėrimės vasaros ramia pavakare.

Matom, kad ateina pakieminėt ir mūsų kaimynė Krukonienė Albina su vaikais. Moma sako: Albinuke, ar nesusitikai mūsų Zitos su Vladze? Sutikau. Nubėgo besijuokdamos per miškelį. O Veronikos nematei? Ne. Ir toliau lūkuriuojame. Vienu momentu link vieškelio sutarkė automatas. Suklusome. Bet taip trumpai, kad net nelabai spėjom išsigąsti. Toliau šnekučiuojamės, į keliuką vis žvilgčiojam, šiandien gi Žolinės atlaidai, dau kas turi šiuo keliuku dar ateiti į mūsų svetingus namus… Ir atėjo. Atėjo baisi žinia. Buvo taip, kad Zita su Vladze, eidamos ieškoti Veronikos, susitiko partizanus – Kvaraciejų Vladą ir Gudelionį Vitą – Beržą. Jie abu buvo apsirengę civiliniais rūbais ir ruošėsi užsukti  pas mus į šokius. Abipus takelio buvo jaunuolynas ir bekalbant su vaikinais Vladzė pamatė šliaužiančius rusų kareivius ir rikterėjo: vyrai, rusai supa…

Tai kad tas Beržas būtų neišsitraukęs pistoleto, tai gal stribai būtų šliaužę ir prašliaužę – jie gi visi buvo su civilnais rūbais… Va jie tada ir patarkė iš automato. Vladzė pirma virto an žemės ir išvengė kulkos. Zita stovėjo dar nesuvokdama, kas vyksta, bet po sekundės jau pašauta gulėjo ant draugės kojų. Dar buvo gyva. Tą pačią minutę ir Beržas krito negyvas – kulkų pliūpsnis jam tiesiog nunešė kaušą…  Vladas pabėgo, jam kulka tik perėjo per treningą, bet neilgai gyveno, tų pačių metų lapkritį žuvo bunkeryje netoli Norulių kaimo.

Iš kairės: Lankininkų jaunimas. Vitas Milius, Birutė Kuliešytė, Bronė Kvaraciejūtė, Vitas Kuliešius (parti. zanas), Zita Miliūtė, Antanas Kvaraciejus, Juozas Kuliešius, Marytė Mikalionytė, Bronius Kuliešius, Veronika Kuliešytė, Pranas Pačkauskas. (apie 1944 metus. Fotografavo Lukošius Pigaga).

Iš kairės: Lankininkų jaunimas. Vitas Milius, Birutė Kuliešytė, Bronė Kvaraciejūtė, Vitas Kuliešius (parti. zanas), Zita Miliūtė, Antanas Kvaraciejus, Juozas Kuliešius, Marytė Mikalionytė, Bronius Kuliešius, Veronika Kuliešytė, Pranas Pačkauskas. (apie 1944 metus. Fotografavo Lukošius Pigaga).

Mūsų namai apsupti rusų. Ablava. Rusai sužinojo, kad pas mus bus šokiai, kad užeina ir partizanai…Visus suvarė į pirkią, vyrus iškrėtė. Matom – pro vartelius link mūsų eina du aukšti jauni rusai, su pistoletais, automatais… Stribas Nitiškinas nešasi rankose šovinių gilzes, jas šokdina delne, žiūri momai į akis ir sako: mes nušovėm tavo dukrą. Nitiškinas, kuris gal prieš metus šituose pačiuose namuose paprašė kaimo vaikinų, kad privestų prie Zitos, nes trokšta su ja pašokti… Ir šoko, o dabar su kreiva šypsenėle kalba baisius žodžius… Jis ją  nušovė. Mes su mama puolėme pro vartelius, bėgame neatgaudamos kvapo, netikėdamos tuo, ką išgirdome.

Ant tako guli Beržas, rankas atmetęs, o šalia – Zita. Pilna stribų. Mama nualpo. Vienas rusas patikrino sesės pulsą, bandė bintuoti jos galvą, man liepė bėgti kuo greičiau atnešti vandens… Kai sugrįžau su vandeniu, nei Zitos, nei Beržo neradau. Tuo metu kaip tik buvo pagimdžiusi Liaušio (Bingelio) iš Puvočių kaimo žmona ir jis vežė atgal į Merkinę akušerę. Rusai  jį sustabdė, į jo ratus įmetė Beržą, Zitą ir nuvežė į Merkinę. Iš Merkinės Zitą dar vežė į Alytų, ją ten operavo, bet taip ir neatgavusi sąmonės sesuo mirė. Dar nenorėjo tėvuliui jos atiduot, sako: jūsų duktė partizanų ryšinykė.

Tėvulis sako: aš jų prašau prašau, kalbu kalbu, o jie negirdi ir savo kartoja: ryšininkė, ryšininkė… Ilgai jie dar iš mūsų tyčiojosi. Vis tik sulaukėm, kad leido parsivežti mūsų Zitą namo. O kuo parsivežt? Brolis Vitus dviračiu nuvažiavo net į Alytų. Per didžiausias paieškas ir vargus gavo gruzoviką ir parvežė kėbule. Palaidojom Zitą, o patys gyvenom, bet per ašaras šviesios dienos nematėm. Stribai ir kapuose sesers ramybėje nepaliko – gėlę tik pasodinsi ant kapo, kitą dieną ateisi – gėlė išrauta, kapas išdraskytas… Zitą paskaitė partizanų ryšininke, tai tėvulį pasodino į kalėjimą, kalėjime atsidūrė ir brolis, bet to negana – atvažiavo iš Merkinės stribai ir visą mūsų gyvenimą išrabavojo, viską paėmė. Išsivarė dvi karves, dvi telyčias, šešias avis, šunį nušovė… Viską prisiraišiojo prie vežimo ir išsivarė, o penkias kiaules liepė patiems atvežti į Merkinę. Seniūnas buvo Mortūnas iš Bingelių kaimo, tai sako: Miliuviene, jie kiaulių nesvėrė , tai jūs tą didžiausią kiaulę paslikit sau, o vietoj jos nupirkit paršą. O už kų nupirkt?

Seniūnas sako: aš jums paskolinsiu pinigų. Nors tiek… Liko tušti namai. Bulves liepė išimti iš duobės ir sukrauti į vežimą. Kiek netilpo, tai paėmė baką benzino ir supylė ant likusių bulvių. Išsivežė siuvamą mašiną „Zinger“ firmos, patefoną… Sėdim tuščiuose namuose ir verkiam. Atvažiavo tėvulio brolis iš Kauno, sako: broliene, reikia papjauti šitą kiaulę, mėsą aš parduosiu turguje ir bus pradžiai pinigų karvei, nuo karvės pradėkit gyvenimą

Taip ir padarė, pardavęs mėsą atvežė pinigus, tai brolis nuėjo pas Boleskį į Mardasavą ir parvedė karvę pirmadėlukę. O kai avis vežė, tai mūsų baronas buvo išlėkęs pas avis į kaimavietę. Tai mes dar turėjom baroną, kurį Kalėdom pasipjovėm. Jau galėjom nors kiek pradėt gyvent, bet sesers mirtis, stribų grūmojimai neleido atsitiest. Mes kartais pagalvodavome, kad jie mums neduoda ramybės iš keršto, o tai sklido kalbos, kad būtent partizanas Beržas nušovęs stribo Žalnierausko sūnų. Dievas žino!

Ne tik rusai, bet ir lietuviai prisidėjo prie partizanų žūties. Kartais tie patys partizanai neatlaikydavo spaudimo. Va čia iš netolimo Roduikos kaimo buvo visiems gerai žinomas, rodės, narsus partizanas, geras ir gražus žmogus Traigys Vitas, bet kalbėjo, kad pasirašė dirbt rusams. Nežinau, ar jis ką išdavė. Prisimenu, į mūsų kaimą partizanai jau neužeidinėjo, jau buvo susitvėręs kolūkis ir mūsų tvarte stovėjo suvaryti kaimo arkliai. Žiūrim – vieną ankstų rytą ateina Traigys, sugrįžęs iš  Vilniaus, atsivertęs partizanu. Mes tai nežinojom, mes jį palaikėm partizanu ir drąsiai galėjom jam bet ką išplepėt. Laimė, kad jau partizanų nebuvo, tai ir tokios kalbos neužėmėme. Jis su Boriske iš Mardasavo pas mus permiegojo, dar man į sąsiuvinį partizaniškų dainų prirašė. Mūsų tėvulis arklius šėrė ir mato, kad atvažiuoja kolūkio pirmininkas. Kaip mes išsigandom!

Sako moma: dabar tai jau bus šaudynės. Sako: vyrai, slėpkitės, pirmininkas ateina. Tai jie užlindo už spintos, bini pasislėpė. Arkliai mūsų tvarte stovėjo, tai pirmininkas apžiūrėjo ir išvažiavo… Parvažiavo mano brolis iš Vilniaus, tai moma sako: Jonulia, buvo partizanas Traigys iš Roduikos. Brolis už galvos stvėrėsi – Traigys, tai dabar jis partizanu pasivertęs? Sako: jam raikėjo galvą nukirst, jis Vilniuj vaikščiojo su rusų uniforma. Jis dar ilgai mūsų kraštuose šniukštinėjo.

Buvo partizano Juozo Jakavonio (Tigro) sesers  Onos vestuvės Kasčiūnuose, tai išvakarėse susirinko jaunimas pasišokt. Žiūrim, kad ir Traigys prisistato. Jis dar mane išsivedė pašokti, kažką į ausį suokia. Matau – ateina Vladukas Kvaraciejus  mūsų išskirt. Išskyrė, pasivedė Traigį toliau ir gerai atsnukiavo. Apsipylė kraujais. Visokių likimų būta, visokių žmonių sutikta…

Lankininkų kaimo apylinkės dabar. N. Marcinkevičienės nuotraukos:

logo_srtrf (1)

Kategorijos: Etninės kultūros paveldas, Saulės arkliukai, Visi įrašai | Žymos: , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: