V. Turčinavičius. Ar Lietuvos valdžios naudojasi tarptautine teise? (27)

155843963

Lietuvos žemėlapis su žemėmis, kurios pagal 1920 m. taikos sutartį buvo priskirtos Lietuvai | wikipedia.org nuotr.

Lietuva jau 30 metų nepriklausoma valstybė, bet stebint mūsų valdžių elgesį vidaus ir užsienio srityje, susidaro vaizdas, kad jie dar nepribrendo savarankiškai valdyti valstybės, gal jie nesuvokia, kad Lietuva yra istorijos ir tarptautinės teisės subjektas.

Stebėtina, kad mūsų istorikai nerašo, o valdžios atstovai nesiremia svarbiausiu santykių su Rusija pamatu: 1920 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos Taikos sutartimi su Sovietų Rusija. Šiemet sukako 100 metų nuo šios Sutarties pasirašymo bei Lietuvos valstybės suvereno teisių gražinimo.

Istoriškai pažvelgsiu į buvusios didelės valstybės Lietuvos Dižiosios kunigaikštijos santykius su Rusijos imperija XIX a.

Po 2-jo ATR pasidalijimo 1793 07 22 Gardino Seimas sutiko, kad Baltoji Rusia iki Nemuno aukštupio atitektų Rusijai kaip stačiatikių rusėnų žemės ir tarėsi su Rusija dėl ilgalaikės taikos. Taip pat Seimas priėmė svarbiausią Lietuvai dokumentą – patvirtino sutartį su Rusijos imperija, kurioje prisiekė „amžiną ir nepajudinamą taiką“ tarp ATR ir Rusijos su apibrėžta Lietuvai siena tarp etninių lietuvių katalikų ir stačiatikių rusėnų. Lenkijos karalius ir Lietuvos DK Stanislovas Augustas Poniatovskis savo ir būsimų valdovų vardu atsisakė nuo bet kokių pretenzijų į Rusijos užimtas teritorijas, o imperatorė Jekaterina II pažadėjo nekelti jokių pretenzijų dėl kitų ATR teritorijų.

Deja, grįžusio iš Amerikos Nepriklausomybės karų generolo Tado Kosciuškos sukeltas sukilimas dėl unitarinės Lenkijos valstybės atstatymo sulaužė šią sutartį ir buvo pralaimėtas bei tapo pretekstu visiškai panaikinti Lenkijos ir Lietuvos Žečpospolitą, ją pasidalijant tarp ano meto imperijų: Rusijos, Prūsijos ir Austrijos. Remiantis istoriniais faktais galima teigti, kad T. Kosciuškos sukilimas buvo beprasmis Lietuvos valstybingumui, atnešęs lietuvių tautai žudynes, o ypač pabrėžtina, kad T. Kosciuškos įsakymu buvo išžudytas LDK valdantysis elitas, veikiantis dėl Lietuvos valstybingumo išsaugojimo. Lietuvos DK Didžiojo kunigaikščio titulas atiteko Rusijos valdovei Jekaterinai II, kuris buvo paveldimas vėlesnių Romanovų dinastijos palikuonių.  Vilčių ir pastangų atstatyti LDK valstybingumą Rusijos imperijos sudėtyje buvo iki 1815 m. Vienos kongreso, apie tai rašiau ankstesniuose straipsniuose ir šiuos Lietuvos valstybingumo atstatymo žygius darė kunigaikštis, Rusijos Senato senatorius ir imperatoriaus Aleksandro I slaptasis patarėjas, Mykolas Kleopas Oginskis. Stebėtina, kad mūsų istorikai M. K. Oginskio politinės veiklos netyrinėja, gal jiems draudžia Lenkija, o gal nedrįsta žvelgti į istoriją iš Lietuvos interesų.

1814-15 m. Vienos kongresas sprendė Europos politinę ir ekonominę tvarką po Napoleono karų, kuris buvo sušauktas Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos ir  karo laimėtojos Rusijos iniciatyva kuriame dalyvavo 216 valstybių vadovai. Nors Vienoje buvo susirinkę visi valstybių atstovai, lemiamą žodį turėjo tik Austrijos, Jungtinės Karalystės, Prūsijos, Rusijos, bei Prancūzijos atstovai. Vienos kongresas, vietoje Napoleono 1807 m. įsteigtos Varšuvos kunigaikštystės su Užnemunės Dainava ir Suduva, įkūrė Lenkijos karalystę Rusijos imperijos sudėtyje, Rusijai priskyrė ir autonominę Suomijos kunigaukštystę, ne veltui imperatoriui Aleksandrui I Helsinkyje buvo pastatytas ir stovi paminklas. Na, o Lietuvos DK suvereno teisės buvo  paliktos Rusijos imperijai ir ar buvo kongrese kalbama apie LDK nežinoma, nes Lietuvos istorijos institutas apie tai netyrinėja.

Lenkijos  Karalystė buvo vadinama Kongresinė ir turėjo autonomines teises Rusijos imperijoje, savo Seimą, Vyriausybę ir net kariuomenę. Šis Lenkijos Seimas savo nutarimuose net Lietuvos  vardo nemini, o vadina Vilniaus vaivadija, priešingai Rusijos imperija pagal  1792 m. II pasidalijimo sienas buvusią LDK teritoriją pavadino Lietuvos gubernija, kurioje vedė autonominę Lietuvos švietimo ir kultūros politiką. Ši palanki lietuvių tautai politika tęsėsi iki 1831 m. sukilimo, kurį tenka vadinti beprasmiu lietuvių tautai, nes tauta patyrė represijas, o autonominė kultūrinė švietėjiška politika buvusioje LDK teritorijoje buvo nutraukta ir Vilniaus universitetas uždarytas.

Po 1863 m. sukilimo Rusijos valdžia vykdė represijas prieš lietuvių tautą, o 1864 m. įvedė lietuviškos spaudos draudimą lotynišku raidynu, nors iki sukilimo S. Daukanto,  M. Valančiaus ir kitų Žemaitijos šviesuolių pastangomis veikė lietuviškos mokyklos ir buvo leidžiama lietuviška spauda. Galima daryti išvadą, kad abu sukilimai  buvo beprasmiai lietuvių tautai, atnešę didžiules žmonių aukas, o  žvelgiant ano meto Lietuvos šviesuolių akimis buvo sukeltas Lenkijos politikų mesianizmo vykdyto lietuvių ir kitų  LDK tautų atžvilgiu bei sukilimą skatino Vakarų imperijos, turėdamos tikslą susilpninti Rusijos imperiją. Žodžiu, karštuoliai ir lengvatikiai lenkai sukėlė abu sukilimus, kuriuose daugiausiai buvo žudoma ir nukentėjo lietuvių tauta.

Rusijos caro valdžia padarė ir nuolaidų valstiečiams, pataisė 1861 m. reformą, sumažino privalomosios žemės išpirkos mokestį, paspartindama baudžiavos liekanų likvidavimą ir kapitalizmo raidą. Susidarė sąlygos augti ūkininkams visoje Lietuvos gubernijoje (Rusijos Šiaurės vakarų krašte), ne tik Užnemunės Dainavoje ir Sūduvoje, kurioje baudžiava buvo panaikinta Napoleono dar 1807 m. ir ši Užnemunės teritorija buvo pavadinta Suvalkų gubernija. XIX a. antroje pusėje išsilavinusių ūkininkų sūnų dėka ėmė sparčiai rastis tautinė nekilmingųjų inteligentija. Nekilmingųjų sluoksnis tapo laisvės vedliu į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybę. Užnemunės Lietuvoje užgimė idėja atkurti Nepriklausomą Lietuvą, kurią plėtojo nauji lietuvių tautos Didžiavyriai Jonas Basanavičius, Vincas Kudirka ir kiti lietuvių šviesuoliai. Jie tęsė S. Daukanto ir M. Valančiaus idėjas: ugdyti lietuvių tautinę savimonę per kultūrą, švietimą, kalbą.

Trumpai apie Lietuvos atgimimo patriarchą, Didžiavyrį Joną Basanavičių (1851-1927), gimęs Ožkabaliuose, Vilkaviškio apskrityje, lietuvių tautos atgimimo puoselėtojas, įkūręs ir redagavęs įžymųjį lietuvišką laikraštį „Aušra“, mokslininkas, gydytojas, vienas svarbiausių Lietuvos Nepriklausomybės siekėjų. 1879 m. birželio 11 d. baigęs Maskvos universitetą gavo teisę verstis gydytojo praktika. Kultūrinę, švietėjišką ir politinę veiklą pradėjo dar studijuodamas Maskvos universitete. Tyrė Lietuvos istoriją, etnologiją, lietuvių kultūrą, kalbą, rinko tautosaką, rūpinosi lietuvių tautos švietimu, lietuviškos spaudos draudimo panaikinimu. 

Lietuvos Didžiavyris Vincas Kudirka (1858-1899) gimė Paežeriuose Vilkaviškio apskrityje – baigęs Marijampolės gimnaziją įstojo studijuoti mediciną į Varšuvos universitetą, kurį baigė 1889 m. Dar studijuodamas įsitraukė į politinę veiklą, dėl ko teko dviem metams nutraukti studijas. Gan per trumpą laiką gydytojas V. Kudirka paliko gilų ženklą lietuvių tautinio sąjudžio veikloje, prozininkas, poetas, publicistas, kritikas, vertėjas, J. Basanavičiaus „Aušros“ tesėjas, tautos atgimimo laikraščio „Varpas“ įkūrėjas ir redaktorius, Lietuvos himno “Tautiškos giesmės” autorius.

Apgailėtina, kad šių didžiavyrių paminklai sostinėje Vilniuje buvo pastatyti tik 2009 m. V. Kudirkai ir 2018 m. J. Basanavičiui, nors 1990 m. atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę, pirmoji Sąjudžio laikų Vilniaus Taryba paminklų sąraše šiuos asmenis įrašė pirmuosius.

Nekilmingųjų sluoksnis, išugdytas XIX a. antroje pusėje, atvedęs ir įgyvendinęs Lietuvos Nepriklausomybę, tai ne tik 20 asmenų Nepriklausomybės signatarų, bet būtina vardinti dar keletą Didžiavyrių: broliai Vileišiai – Petras (1851-1926), Antanas (1856-1919), Jonas (1872-1942). Ypač minėtini Lietuvos bajorai atsikratę prolenkiškos tapatybės (vis tik ką daro švietimas ir apsišvietusių lietuvių įtaka) ir savo veiklą skyrę Lietuvai: Žemaitijos bajorai – Stanislovas Narutavičius (1862-1932), broliai Biržiškos – Mykolas (1882-1962), Vaclovas (1884-1956) ir Dzūkijos bajoras Donatas Malinauskas (1869-1942). Galima pabrėžti, kad šie Lietuvai nusipelnę asmenys išsimokslino Rusijos universitetuose: Sankt-Peterburgo, Maskvos, Kijevo, Varšuvos, bet ne Vilniaus universitete, kuris buvo uždarytas dėl Lenkijos sukelto 1831 m. sukilimo.

Žvelgiant į XX a. istorinius įvykius yra minėtini: Rusijos valdžios sprendimas naudingas Lietuvos atgimimui – 1904 m. sugražinta lietuviška spauda, o 1905 m. įvykęs lietuviškų gubernijų atstovų Didysis Vilniaus Seimas, vadovaujant Jonui Basanavičiui nusprendė atkurti Lietuvos autonomiją – dar buvo vadovaujamasi paskutinių LDK vadovų tikslais.

Lietuvai atsikurti ir naujoms valstybėms Estijai ir Latvijai atsirasti bei įsitvirtinti palankios sąlygos susidarė prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir 1914 m. JAV prezidentui Tomui Vudro Vilsonui paskelbus Tautų apsisprendimo deklaraciją. Po bolševikų 1917 m. perversmo šią Tautų apsisprendimo teisę pripažino ir Sovietų Rusija, ji 1917 m. lapkričio 16 d. paskelbė „Rusijos tautų teisių deklaraciją“. Ši Deklaracija skelbė visų tautų lygias teises, jų suverenumą ir teisę patiems apsispręsti bei kurti savarankiškas valstybes. Nors Sovietų Rusijos deklaracija buvo daugiau propagandinė ir iš esmės šios deklaruojamos teisės vėliau buvo taikomos kitoms daugiatautėms valstybėms, ji padėjo skleisti komunistinę doktriną pasaulyje. Tačiau visa tai yra Sovietų Rusijos dviveidiško imperinio elgesio taktika, pagal kurią Lietuva neprivalo paklusti, o nuolat Rusijai priminti ir reikalauti elgtis pagal Tarptautinės teisės nuostatas. Sovietų Rusija privalėjo po Deklaracijos paskelbimo pripažinti Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės okupaciją kuri prasidėjo po 1831 m. sukilimo.

Tarptautinės teisės ir Tautų apsisprendimo deklaracijos nuostatas atitinka lietuviškų gubernijų atstovų konferencijos, vykusios 1917 m. rugsėjo mėn. Vilniuje, priimta Lietuvos valstybės atkūrimo deklaracija, kurioje buvo išrinkta  Lietuvos Taryba. Demokratiškai išrinkta 20 asmenų Lietuvos Taryba, pirmininkaujant Jonui Basanavičiui, 1918 m. vasario 16 d. paskelbė Lietuvos Nepriklausomybės Aktą: Lietuvos Taryba savo posėdyje vasario 16 d. 1918 m. vienu balsu nutarė kreiptis: į Rusijos, Vokietijos ir kitų valstybių vyriausybės šiuo pareiškimu:

Lietuvos Taryba, kaipo vienintelė lietuvių tautos atstovybė, remdamos pripažintąja tautų apsisprendimo teise ir lietuvių Vilniaus konferencijos nutarimu rugsėjo mėn. 18-23 d. 1917 metais, skelbia atstatanti nepriklausomą demokratiniais pamatais sutvarkytą Lietuvos valstybę su sostine Vilniuje ir tą valstybę atskirianti nuo visų valstybinių ryšių, kurie yra buvę su kitomis tautomis.

Drauge Lietuvos Taryba pareiškia, kad Lietuvos valstybės pamatus ir jos santykius su kitomis valstybėmis privalo galutinai nustatyti kiek galima greičiau sušauktas steigiamasis seimas, demokratiniu būdu visų jos gyventojų išrinktas.

Lietuvos Taryba pranešdama apie tai vyriausybei, prašo pripažinti nepriklausomą Lietuvos valstybę“.

Nors pirmoji valstybė, 1918 m. kovo 23 d. pripažinusi Lietuvos nepriklausomybę de fakto, buvo Vokietija, tačiau esanti Lietuvoje Vokietijos kariuomenė trukdė Nepriklausomybę įgyvendinti. Tik Vokietijai pralaimėjus I pasaulinį  karą, Reichstagas pripažino tautų apsisprendimo teisę ir 1918 m. spalio 20 d. Lietuvai leido sudaryti Vyriausybę. Vokietijai strategiškai buvo naudinga turėti kaimynystėje Lietuvos valstybę, o ne Rusijos imperiją, juolab Sovietų Rusiją.

Pabrėžtina, kad 1918 m. rugpjūčio 29 d. Rusijos imperijos teisių perėmėja Sovietų Rusija panaikino Abiejų Tautų Respublikos (Rzeczpospollitos) pasidalijimų aktus.

Nors Sovietų Rusija 1919 m. dar bandė įsitvirtinti Lietuvos teritorijoje, pasiųsdama Raudonosios armijos būrius, tačiau Lietuvos savanorių kariuomenės ji buvo išvyta už Daugpilio. D. Britanija ir Estija taikos sutartis su Sovietų Rusija pasirašė dar 1920 m. vasario mėn., tuo pripažindamos bolševikinę Rusijos vyriausybę, ir tik praėjus pusei metų Sovietų Rusija atsisakė Lietuvos suvereno teisių, kurios buvo atitekę po Žečpospolitos pasidalijimų Rusijos imperijai bei lyg tai patvirtintų Vienos kongrese. Lietuvos santykiai su Sovietų Rusija galutinai buvo nustatyti Lietuvos Respublikos ir Sovietų Rusijos 1920 m. liepos 12 d. Maskvoje pasirašytąja Taikos sutartimi. Pirmuoju Sutarties straipsniu Rusija iškilmingai patvirtino Lietuvos teises į nepriklausomybę ir kartu atsisakė bet kokių Rusijos siekių į Lietuvos teritoriją šiais žodžiais: Pasirėmus „Rusijos tautų teisių  deklaracija“, visos tautos turi laisvą apsisprendimo teisę, kuri gali būti išplėsta ligi visiško atsiskyrimo nuo valstybės, kurios dalį sudarė Rusija, be paslėptų minčių pripažįsta Lietuvos valstybę nepriklausoma ir suverenia su visomis teisėmis ir išvadomis, išplaukiančiomis iš šio pripažinimo. Rusija amžiams atsisako suvereninių teisių į lietuvių tautą ir jos žemę. Ankstesnis Lietuvos priklausymas Rusijai lietuvių tautos jokiu požiūriu neįpareigoja savoje teritorijoje. Ši Taikos sutartis apibrėžė sienas, lietuvių  gyvenamoje teritorijoje  su Gardino ir Lydos sritimis ir tai beveik atitiko 1792 m. II padalijimo sienas, tarp stačiatikių rusėnų ir katalikų lietuvių.

Štai kur pagal tarptautinę teisę yra tolimesnių santykių tarp Rusijos ir Lietuvos pamatas, todėl galima tik apgailestauti, kodėl dabartinės Lietuvos valdžia nemini šios sutarties 100-mečio, o viešojoje erdvėje per 30 metų neaptinkame jokių diskusijų šia tema.

Sovietų Rusija 1922 m. tapusi Sovietų sąjunga,  1926 m. rugsėjo 28 d. pasirašė su Lietuva Nepuolimo paktą, kuris dar kartą patvirtino 1920 m. Taikos sutartį su nubrėžtomis sienomis, kurio pirmasis ir antrasis straipsnis  nustatė: 1. „Taikos sutartis, pasirašyta tarp Lietuvos ir Sovietų Rusijos Maskvoje, 1920 m. liepos 12 d., kurios visi nuostatai palieka galioje ir nepažeidžiami, lieka Lietuvos – Sovietų Sąjungos santykių pagrindu. 2. Lietuvos Respublika ir Sovietų Sąjunga įsipareigoja tarpusavy visomis aplinkybėmis respektuoti jų suverenumą, kaip ir jų teritorijų integralumą ir nepažeidžiamumą“. Sovietų komisaras užsienio reikalams Maksim Litvinov pareiškė: „Visas pasaulis turi matyti, kad mūsų pasirašytos sutartys nėra laikinos ir nepriklauso nuo konjuktūros, nuo atsitiktinių aplinkybių, bet yra išreiškimas mūsų pastovios ir amžinos taikos, kurios pagrindiniu elementu yra jaunų Pabaltijo valstybių nepriklausomybių išlaikymas…“

Po Pilsudskio perversmo Lenkijoje, Kaune susidarė įspūdis, jog Lenkija Lietuvos atžvilgiu turi pavojingų kėslų. Savaitę prieš pasirašant Nepuolimo sutartį Maskvoje, 1926 rugsėjo 21, Lietuvos vyriausybė per savo atstovus užsienyje įteikė įvairių kraštų vyriausybėms memorandumą, iškeliantį Lenkijos agresyvumą ir jos grasinimą karu rytų Europai – štai pavyzdys dabartinei Lietuvos valdžiai, kaip duoti atkirtį neteisėtiems Lenkijos reikalvimams keisti lietuvių kalbos raidyną bei rašyti pase pavardes lenkų raidėmis. Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.

Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18  Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.

Šiomis sutartimis nustatyti santykiai dar labiau sustiprėjo Sovietų Sąjungai 1934 m. įstojus į Tautų Sąjungą ir tapus Tarptautinės teisės subjektu. Tačiau Sovietų Sąjungai 1939 m. žiemą užpuolus Suomiją, o Vakarų valstybės, vengdamos konflikto su Sovietų sąjunga, efektyviai nepadėjo Suomijai, tačiau 1939.XII.14 ją tik pašalino iš Tautų sąjungos. Prisitaikanti Lietuva, norėdama išlikti ištikima savo neutralumo politikai, 1939 m. rugsėjo 1 d. griežtai laikėsi tarptautinių ir iš dvišalių sutarčių išplaukiančių įsipareigojimų.

Kai Lietuva vykdanti neutralumo politiką 1939 m. rugsėjo pirmoje pusėje nėjo atsiimti Pietryčių Lietuvos su Vilniumi, tuomet Sovietų sąjunga rugsėjo 17 d. puolė Lenkijos okupuotą Pietryčių Lietuvą, ją okupavo, tuo pažeidė tarptautinę teisę ir sutartis su Lietuva. 1939 m. spalio 10 d. Prievartine sutartimi su Lietuva sugrąžino tik dalį Lietuvos teritorijos su Vilniumi, tačiau privertė mūsų vadovus įsileisti 25 tūkst. Raud. Armijos karių ir sukurti 5-ias jų karines bazes.

Tai buvo sovietų imperializmo ir begėdiškos politinės suktybės išraiška, nes Kremlius pažeisdamas 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį ir vėlesnes ją patvirtinančias sutartis, ne tik padiktavo sąlygas, bet ir atplėšęs daugiau kaip pusę Vilniaus krašto teritorijos prijungė ją prie Sovietų imperijos. Tai buvo pradžios žygis 1940 m. birželio 16 d. visiškai Lietuvos okupacijai, kai Sovietų sąjunga po grasinančio ultimatumo Lietuvai, įvedė 250 tūkst Raudonosuios armijos karių. Diktuojant Krermliui buvo sudaryta vadinama Liaudies vyriausybė su Justu Paleckiu priešakyje. Surengtas  Liaudies Seimo rinkimų farsas, nes nebuvo renkama, o tik balsuojama už Komunistų partijos pasiūlytus kandidatus ir sovietų teroro struktūrai NKVD verčiant piliečius eiti ir balsuoti. Ši vyriausybė ir Seimas negalėjo priimti sprendimų, kurie būtų išreiškę Lietuvos valstybės ir tautos valią, nes esant okupacinei Sovietų sąjungos kariuomenei, nei referendumai, nei rinkimai pagal tarpatautinę teisę nėra laikomi laisvi ir tuo pačiu teisėti. Tad Lietuvos komunistų partijos vadovaujama delegacija 1940 m. rugpjūčio 3 d. nuvykusi į Maskvą ir pareiškusi norą  būti priimtai į Sovietų sąjungą yra neteisėtas veiksmas. Po Lietuvos okupacijos ir inkorporacijos prasidėjo Lietuvos piliečių ir vadovų teroras ir tremtys. Visa tai vykdė sovietinės teroro organizacijos  NKVD, KGB, prisidengę socialinių klasių kovos ideologija vykdė tautos genocidą. Teroras tęsėsi iki pat nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos 1941 m. birželio 22 d. karo pradžios.

Politinė organizacija Lietuvių aktyvistų frontas, kuris 1940 m. buvo įkurtas Lietuvos diplomatų Vakarų valstybėse, o jo vadovaujantys centrai veikė Vilniuje ir Kaune bei jo sukūrimui pritarė Lietuvos prezidentas Antanas Smetona. Lietuvių aktyvistų frontas pogrindyje  subūrė apie 36 tūkstančius Lietuvos piliečių, kurių tikslas buvo atkurti Lietuvos valstybės suverenumą, todėl organizavo Lietuvoje sukilimą prieš Sovietinius okupantus. Sukilimas prasidėjo 1941 m. birželio 22 d.  sukilėliai užėmė Vilnių, Kauną, kitus miestus ir buvo išvyta okupacinė Raudonoji armija, o birželio 23 d. jau buvo sudaryta Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, kuri paskelbė Lietuvos valstybės Aktą atstatantį Lietuvos valstybės Nepriklausomybę ir viešai – per radiją paskelbė Laikinosios Vyriausybės sudėtį. Akivaizdu, kad naujasis okupantas nacistinė Vokietija užėmė Lietuvą kaip suverenios valstybės teritroriją, todėl po penkių savaičių Laikinąją Lietuvos vyriausybę paleido.

Pirma, todėl atsižvelgiant į tarptautinę teisę tenka pabrėžti, kad 1941 m. Laikinosios Lietuvos Vyriausybės Birželio 23 d. Nepriklausomybės deklaracija yra veiksni ir ja reikia remtis kalbant su Vakarais, registruojant JT bei duodant atkirtį dabartinės Rusijos valdžios propagandai.  Reikia reikalauti Seimo, kad 1941 m. Birželio 23 d. paskelbtas Nepriklausomybės Aktas būtų priimtas  Lietuvos valstybės Aktu. Ypač dabar tapo labai svarbu ir lengviau  kai  Europos Teismas pripažino teisėta Lietuvos partizanų kovą prieš sovietinius okupantus, o partizanų naikinimą lietuvių tautos genocidu.

Antra, pagal teisinę logiką tais atvejais kai tuo pačiu klausimu yra du teisės aktai, tai galioja tas, kuris yra paskesnis. Net jei 1940 m. liepos mėn. neteisėtai išrinkto Liaudies Seimo  nutarimu Lietuvos valstybės suverenumas tapo atiduotas Sovietų Sąjungai, o 1941 m. Tautos sukilimu jis iš Sovietų Sąjungos atkovotas ir Birželio 23 d. Lietuvos Laikinosios Vyriausybės Nepriklausomybės Atkūrimo Aktu   paskelbtas pasauliui ir tapo Tautos kaip suvereno teisės turėtojos atkurtas. Tokiu atveju teisiškai akivaizdu, kad sąjungininkai 1944 metais negalėjo laikyti Lietuvą išvaduota kaip Sovietų Sąjungos respublika. Sovietų sąjungine respublika pagal statusą Lietuva  jau nebebuvo nuo 1941 m. birželio 23-osios ir faktiškai ją išvadavo kaip suverenios Lietuvos valstybės teritoriją, laikinai okupuotą nacistinėsVokietijos. Tai reiškia, kad po karo Lietuva turėjo suvereno teisę lygią su tokiomis išvaduotomis šalimis, kaip Lenkija, Čekoslovakija ar kitos šalys ir po karo gavusios atskiros Liaudies demokratinės valstybės statusus. Sovietų Sąjunga, diktavusi sąlygas Vakarų sąjungininkams dalinantis pokarinę Europą, šią Lietuvos teisę į suverenumą pažeidė be teisėto pagrindo priskirdama ją Sovietų Sąjungos teritorijai. Akivaizdu, kad tam, jog po karo Lietuva teisėtai galėtų būti laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, teisiškai buvo būtina iš naujo atlikti 1940 m. įvykdytą Lietuvos “įstojimo” į ją ceremonialą arba rengti referendumą Jungtinių Tautų priimta tvarka – dalyvaujant jų atstovams ir JT kariniems daliniams. Nei viena, nei kita atlikta nebuvo, todėl Sovietų Sąjungos veiksmai, vykdyti po karo Lietuvos valstybės kaip teisėtos suvereno teisės turėtojos atžvilgiu, be pagrindo laikant ją Sovietų Sąjungos teritorijos dalimi, yra neteisėti ir nusikalstami.

Akivaizdu, kad Sovietų sąjungos diktatoriaus J. Stalino veiksmai prieš karą ir po karo yra nusikalstami prieš tarptautinę teisę ir prieš humanitarinę teisę ir nagrinėtini Tarptautiniame Teisme. Tenka priminti Lietuvos valdžiai, kad J. Stalinas 1956 m. Sovietų sąjungos valdžios buvo pripažintas nusikaltėliu, todėl šiuolaikinės Rusijos propagandai bei jos prezidentui, vykdančiam II Pasaulinio karo kilimo priežasčių reviziją, yra pats laikas apie tai priminti, o gal net pradėti derybas su Rusija dėl šių nusikaltimų ir Lietuvos piliečių genocido kompensacijų bei Lietuvos teritorijų grobimo. Ypač svarbu Europos sąjungai kelti klausimus dėl karinės bazės likvidavimo Karliaučiaus srityje ir Kultūros paveldo konvencijos pažeidimų pakeičiant srities istorinius pavadinimus  sovietiniais pavadinimais.

Lietuvai šiandien būtina turėti savo istorijos ir kultūros politiką. Istorijos politika nėra istorijos profesorių politikavimas. Istorija yra mokslas ir ją reikia tyrinėti. Požiūrio į istorinius įvykius derinimas tik su viena tauta, valstybe ir apeinant kitas, dalyvavusias tuose pačiuose įvykiuose, yra negalimas iš principo,- sako teisininkas Liudvikas Rasimas, Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras.

2020 m. liepos 12 d.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Screenshot_2020-08-04 Redaguoti puslapį ‹ Alkas lt — WordPress

27 komentarai

  1. Getas:

    Straipsnis tuo geras, kad Lietuvą kviečia elgtis kaip istorijos ir tarptautinės teisės subjektas. Nauja, kad Lietuva aprašoma kaip lygiavertė valstybė ir dėl to turi elgtis atitinkamai. Galima pajusti, kad nusibodo tik kitų kaimynų skriaudų aprašymai ir dejonės. Žodžiu, reikia elgtis oriai ir būti valstybe, o ne skriaudžiama kolonija. Tik su tokia skaitosi agresyvūs kaimynai.

  2. Nedelsiant yra būtina:

    1.Įsteigti Birželio 23 -osios sukilimo veiksmais iškovotos ir jo sudarytos Lietuvos Vyriausybės priimtu aktu paskelbtos atkurtos Lietuvos valstybės Nepriklausomybės 80-mečio minėjimo fondą;

    2. Parengti šio minėjimo projektą ir jo įgyvendinimo sąmatą;

    3. Kreiptis į Vyriausybę, verslą, kitus asmenis dėl minėjimo projekto finansavimo.

  3. Pajūrietis:

    XX ir XXI amžių istorija liudija, kad tarptautinė teisė yra tik popieriuje. Kur ta tarptautinė teisė, kai nuolatos pasaulyje vyko ir vyksta karai, žudynės, svetimų teritorijų užgrobimai ir t.t.? Tarptautinė teisė, reguliuojanti, pvz., tarptautinius skrydžius, laivybą ir kitas panašias veiklas, veikia. Bet, jei kalbame apie karus, teritorijų užgrobimus, tai tikrai ne. Užgrobiamos svetimos teritorijos, JT ar ES pareiškiami susirūpinimai, protestai, bet viskas tuo ir baigias. Begalė pavyzdžių patvirtina tai.

    • Žemyna:

      Nes buvę ir vis dar tebesantys okupantai posėdžiauja lygiomis teisėmis su buv. savo aukomis bei tais, kas bent jau pr. a, okupacijomis nenusidėjo, ir piktnaudžiauja veto teise. Kas tokį absurdą gali sugalvoti?
      Tačiau gal yra kita galimybė – stiprių teisininkų turinti visuomeninė organizacija pateikia ieškinį prieš savo valstybės ,,valstybininkų” veiksmus paminant Tarptautinę Teisę? Nes kito kelio jau nematau.

  4. Žemyna:

    Kaip gali elgtis kaip Tarptautinės Teisės subjektas tie (t.y., valdžiažmogiai), kas patys tą teisę tartum mazochistai laužo – tarnauja, padlaižiauja, nuolaidžiauja buv. okupantui, neša jam dovanų sostinės kvartalą (buv. jų užgrobtą ,,nuosavybę”); kas perdavė jam maždaug 1/3 savo teritorijos faktinį valdymą; kas tai, kas buvo jo primesta, klusniai vykdo, tartum teisėtą jo reikalavimą (tartum patys TMAPK neskaitę, ar turinio nesuvokiantys), kas rengiasi dėl jo savo kalbos ir europinės raštvedybos taisykles laužyti; kas daugelyje tarptautinių projektų, susijusių ir su buv. okupantu, daugiau negu keistai elgiasi, kažkaip vis ne savo valstybės naudai ir t. t., ir t. t.?

    • Arūnas:

      tai įsivaizduokim: vieni “vaduotojai” atgauna 1/3 savo teritorijos pagal 1920 m. liepos 12 d. Taikos sutartį su Sovietų Rusija, kiti “vaduotojai” atgauna savo pietinę Mažosios Lietuvos dalį, tai turėsime beveik LDK, nes prie 2 mln. lietuvių prisidės 3- 4 mln. slavų, kurie bus “užsidegę” noru kalbėti lietuviškai ir mokytis lietuviškose mokyklose. Ar įsivaizduojat tokią padėtį? Jeigu ne, tai reikėtų liautis skleisti revanšistines mintis, kurios Lietuvai tikrai nenaudingos, o prisiminkim tik dėl nutautėjusių lietuvių ar “strateginių partnerių” prarastas žemes ir stenkimės, kad daugiau nei viena pėda Lietuvos žemės nebūtų išniekinta…

      • Žemyna:

        Ar tamsta radote revanšizmo mano tekste? Nustebinote.
        Rašau apie Vilniaus kraštą, kuris tartum tik popieriuje priklauso Lietuvai, o faktiškai ten viskas vykdoma pagal PL įgeidžius ir reikalavimus – LT valdžia nesigaudo, jog ji Lietuvos kamieninei tautai tarnauti privalo, jos naudai dirbti, o ne lyg kokia samdinė kaimynės paliepimus vykdyti.
        Jei ir toliau tai pakęsime, Lietuvos – nei teritorijos, nei tautos greit apskritai neliks
        O tamsta įsivaizdavote, kad aš kažkam karą skelbiu? Net Kinijai jo neskelbiu. Dėl tos pačios priežasties, dėl ko žemaičiai atsisakė šio sumanymo.

        • Arūnas:

          Aš matau siekį ir skatinimą susigrąžinti prarastas Lietuvos žemes ne vien šiame straipsnyje su teisingu žemėlapiu, bet ir atsinaujinusio Č. Iškausko, ir keleto kitų autorių straipsniuose bei dažnuose komentaruose. .Istorinės aplinkybės dažnai aprašomos teisingai, bet ne išvados. Ir Jums, Žemyna, neprikišu revanšizmo, o pritariu, kad daugiau nei viena pėda Lietuvos žemės nebūtų išniekinta…

          • O kas, jei ne savos žemės, valstybės išniekinimas yra tai, kad Lietuvos istorinis kultūrinis paveldas – tuteišai yra mokomi ne savo gimtąja – paprostuo kalba, o Lenkijos valstybine kalba, regis, ir mokymo programa. Žodžiu, savi tuteišai – svetinami Lietuvai verčiant juos lenkais. Tai stalinizmo 1951 metų palikimas ir per 30 Nepriklausomybės, demokratijos metų nėra pajudintas iš vietos. Čia jau niekinama ne pėda, o gabalas Lietuvos… Kur sisteminių partijų rinkimų programose tas valstybinės savigarbos klausimas, jo nematome…

      • Tvankstas:

        Prancūzų enciklopedijoje 1923 m. duotas aiškus Lietuvos plotas – 125.000 kv. km, gyventojų – 6 mln., iš kurių lietuviai 4 mln.
        Kam prancūzams meluoti sau ?

  5. Viskas puiku, bet būtų dar puikiau, jeigu…
    Reikalas tas, kad Lietuvos valstybės kaip suvereno tarptautinės teisės prasme istoriniu laikotarpiu po Krėvos unijos iki 1918 m. Vasario 16 d. nebebuvo, Lietuvos suverenumas po tiek metų atkurtas tik Vasario 16 d. aktu. Suverenu buvo Lenkijos karalystė, vėliau Rusija.
    LDK reiškė, kad Lietuva tapo Lenkijos karalystės provincija – vidaus administravimo autonominis vienetas.
    Po Liublino unijos Lenkijos karalystė pavadinta kaip Lenkijos karūnos respubliškai tvarkoma tauta, t.y. jau kaip teritoriškai vientisa valstybė.
    Taigi nesimulkinkime savęs tuo Abiejų tautų respublikos pavadinimu. Tuo metu Lenkijoje jokių dviejų tautų nei faktiškai, nei teisiškai oficialiuose dokumentuose nebuvo. Tautų buvo daug. Jeigu literatūriškai ir tiksliai pagal prasnę, tai lenkiško pavadinimo žodis “Rzeczpospolita” į lietuvių kalbą verstinas būdvardžiu -“respubliškai (respublikiškai)”. Tokiu atveju trumpas lenkiškas pavadinimas po Liublino ‚Rzeczpospolita obojga narodow‘ išvertus būtų ‚Respubliškai Tvarkoma Tauta‘ arba RTT, o ne mulkinantis dabar naudojamas politiniais tikslais – ‚Abiejų Tautų Respublika‘ arba ATR.

    • Žemyna:

      Bet tai dar vienas įrodymas, jog kaimynės liga užsitęsusi. ir ji net nesirengia nuo jos gydytis, o Vakarų ,,nematymas” yra savotiškas kolaboravimas su ja.

    • Tvankstas:

      Rzeczpospolita Obojga Narodow – gal tas OBOJGA (tarti obujga) yra APJUNGA prasme, slaptąja prasme ?
      Gal OBOJGA turi dvi ar daugiau reikšmių ?

      • Žemyna:

        ,,Rzeczpospolita” = sudurt. žodis iš ,,rzecz pospolita” (lot. res pulica atitikmens; angl. public affair ) = ,,bendras reikalas”.
        Oboje = abu, abudu; obojga – kilmininko linksn. (linksniavimas sudėtingas, kaip ir ,,jiedu, jiedvi, juodu”, bei pan. įvardžių).
        ,,Rzeczpospolita ‚obojga narodow” – tikslus atitikmuo ,,Abiejų Tautų Respublika” (ATR) .
        Taigi, teoriškai, gramatikos ir vertimo atžvilgiu, bei popieriuje viskas gerai. Na, o kad praktika kažkaip nepanaši į teoriją, veiksmai neatitinka pažadų, sutarčių – taigi dar AMB mums kikendamas paaiškino – pažadai duoti PRIEŠ rinkimus, o dabar jau PO rinkimų, tai ko ieškote?
        Negi prisikalbintų jungtis, jei tiesą rėžtų, tikruosius tikslus atskleistų? 🙁

        • Vargu ar ‘obojga’ gali būti laikoma įvardžiu, veikiau tai veiksmažodinė forma. Jeigu tas žodis apibūdintų tautas, tai šalies pavadinime jos paprastai būna įvardijamos pavadinimais.
          Tad šalies pavadinimo išvertimo kaip “Abiejų Tautų Respublika” tikslumu abejoju.
          Be to, taip verčiant išeitų, kad Lenkija iš karalystės tapo respublika, o tai akivaizdu negalėjo įvykti ir neįvyko.

      • Oboiga – galėtų būti bendrašaknė su liet. ‘apeiga’, bet apeiga yra tamtikra tvarka atliekami veiksmai, tad vartojamu atveju labiau tinka versti ‘tvarkoma, besitvarkanti”.
        Narodow – pagal gramatiką regis senoviška vienaskaita (dėl galūnės gali būti prūsizmo įtakos).
        Tad ‘Obojga Narodow” literatūriškiausia versti ‘Tvarkoma Tauta” arba prasčiau būtų – “Besitvarkanti Tauta”.

        • LosAngeles:

          tai Krevos aktas klastote ar faktas. kaip kas teigia kad klastote? kazkas minejo, kad tarpukaryje, berods Sorbonoje, net disertacija kazkas apsigyne sia tema. ojuk butu be galo idomu ja paskaityti… aisku musu istorijos ‘korifejams’ tai kaip rakstis, is ko paskui ordinus gausi

          • Nėra taip svarbu, ar Krėvos aktas kiek klastotas ar ne. Yra neginčijami istoriniai faktai, atitinkantys sutarties turinį, t.y. kad Jogaila 1385 m. tapo Lenkijos karaliumi ir kaip jos karalius karalystės vardu 1387 m. apkrikštijo Lietuvą, o tai pagal to meto bažnytinę teisę reiškė, jog Lietuva tapo Lenkijos karalystės kaip jos krikštytojos nuosava teritorija. Tai, kad Vytautas tapo Lenkijos karaliaus Jogailos vietininku Lietuvoje – taipogi neginčijamai vykęs istorijos faktas. Ir taip toliau ir pan. Taigi faktiniai istorijoje vykę įvykiai atitinka Krėvos sutarties turinį, jo logiką, tad sutarties klastojimo klausimas tėra tik esmės nekeisianti formalybė… Nuo Jogailos sudarytos Krėvos sutarties negarbingumo lietuviui neišsisukti…

  6. Julijonas:

    Istorikai ne tik, kad nekalba apie 1920 m. sutartį, bet ją dar ir kritikuoja. Matyt todėl, kad nieks į ją nepažvelgtu šiuo kampu. Mūsų gerieji istorikai yra nustumti į užribį. O reiškiasi Lietuvos menkintojai.

  7. Getas:

    1926 m. rugsėjo 21 d. “Būdamas Maskvoje premjeras Mykolas Sleževičius gavo iš Sovietų sąjungos užsienio reikalų komisaro Georgijaus Čičerino notą, kuri patvirtino, kad faktiškas Lietuvos sienų sulaužymas, kuris Lenkijos buvo padarytas priešingai lietuvių tautos valiai, nepakeitė Socialistinių Tarybų Respublikų Sąjungos nusistatymo dėl teritorinio Lietuvos suvereniteto, nustatyto 1920 metų liepos mėn. 12 d Taikos sutarties Lietuvos su Rusija 2 straipsnyje ir jo priede.
    Pagaliau iš G. Čičerino notos paaiškėjo ir tai, dėl ko Lietuva dar neturėjo raštiško pareiškimo iš Sovietų Sąjungos dėl jos sutarties su Lenkija. Jos 1921.III.18 Taikos sutartis su Lenkija pasirašyta Rygoje, nors ir nustatė Lenkijos valstybės sieną toli į rytus nuo Kerzono linijos, Maskva notoje dar kartą raštiškai patvirtino Lietuvai, kad ir toliau galioja 1920 m. Taikos sutartis su Lietuva ir joje apibrėžtomis sienomis.” Ši citata rodo, kad Lietuvos premjeras M. Šleževičius gavo dar vieną raštišką patvirtinimą apie sienas. Tai pabrėžiu, nes mūsų “teisngi” istorikai, kai tik kalbama apie Lietuvos sutartį su Rusija, visada pabrėžia sovietų veidmainiškumą, nes ji 1921 m. pasirašė su Lenkija Rygos sutartį, kur sienos prieštaringos. Imperijos visada kuria konflikto židinį, kad vėliau pasinaudoti tuo. Tačiau Lietuvos valstybės reikalas yra remtis tarpusavio sutartimis ir reikalauti laikytis antrosios pusės, o Rygos sutartis yra kitų dviejų reikalas. Imkime pvz. iš Suomijos, kuri kariavo ir pasipriešino Stalino užmačioms, bet po karo Marenheimą gerbė. Tokia turėtų būti Lietuvos valdžia, o ne prisitaikanti ir nuolanki.

  8. Ta Čečerino 1926 m. išreikšta pozicija dėl Lietuvos sienų, regis, yra patvirtinta ir Rybentropo- Molotovo 1939 m. rugpjūčio 23 d. pakte, nurodant, kad Vilnius, suprantama, su ta Lenkijos užgrobta teritorija yra Lietuvos interesas. Abi pakto pusės tai patvirtino savo parašais.

    Tačiau dera pažymėti, kad nuo Lietuvos Pilsudskio atplėštus Suvalkus, Augustavą, Balstogę po Karo Stalinas jau kažkodėl(!?) atidavė ne Lietuvai, kaip teisėtai priklaususius, bet padovanojo Lenkijos komunistams, jų valdomai komunistinei Lenkijai. Betgi dabartinė Lenkija prieš Lietuvos valdžią dėl šios dovanos visai neraudonuoja…, nors derėtų…
    Stalinizmas yra pasmerktas, bet, matyt, teritorijų atžvilgiu Lenkijai, kad ir stalinistinis, yra labiau prie širdies negu jam prieštaraujantis Čičerino notos teisinis bylojimas,.juolab, kad Lietuvos valdžios Lenkijos atžvilgiu – be savigarbos.

  9. Tvankstas:

    Skaudu, žiauru.
    19 amžiaus pabaigoje carinėje Rusijoje veikė Lietuvoje vargo mokyklos, 21 amžiaus pirmus du dešimtmečius veikia Vargo Universitetas, kuriame pasišventėliai rašo tamsumus, melus ir klastočių voratinklius išskirdami vardan Tiesos apie Lietuvą.
    Stiprios sveikatos ir vaiskaus proto Jums, gerb. Vladai Turčinavičiau.

  10. Tvankstas:

    Gal kas žinote ir galite duoti nuorodą, kurioje būtų pavaizduota žemėlapyje Lietuva / LDK pagal M.K. Oginskio apsitarimus su caru Aleksandru I ?

  11. Getas:

    Gerb. Tvankstui pateikiu šią nuorodą.(Algirdas Gliožaitis (2006) Lietuvos administracinis skirstymas XIX ir XX A. Rusijos žemėlapiuose, Geodezija ir Kartografija, 32:3, 1-7). Manau, kad Lietuvos gubernija Rusijos imperijoje buvo pagal 2-ąjį pasidalijimą. Atskyrė stačiatikius rusėnus nuo katalikų lietuvių.Reikia tirti Sankt- Peterburgo archyvuose norint sužinoti apie M. K. Oginskio veiklą.

  12. Žinoma, naudojasi! Tik... kam?:

    Juk, kai LAUŽAI tarptautinę teisę, tai irgi savotiškas naudojimasis ja?
    Pvz., buv. okupantas reikalauja to, kas pagal Tarptautinę teisę nepriklauso, o tu klusniai lyg klapčiukas vykdai tuos reikalavimus – tai yra, elgiesi, tartum kolaborantas, vis dar esantis okupanto pusėje. Taigi, naudojiesi TT, kad į ją, galinčią padėti nusikratyti neteisėtų reikalavimų, nusispjautum…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: