1941 metų Birželio sukilimas išskirtinis ir didvyriškas Lietuvos naujosios istorijos įvykis. Vienu metu visoje Lietuvoje buvo pasipriešinta sovietiniam okupantui. Dar vokiečiams neįžengus, Kaune buvo sudaryta Laikinoji vyriausybė ir daugelyje vietų atkurta lietuviška administracija.
Birželio sukilimą parengė pati sovietinė tikrovė, paskatinusi priešintis režimui. Traukdamiesi raudonarmiečiai nužudė daug žmonių (Rainiuose, Pravieniškėse ir kitur). Sukilėliai daugelyje vietų išlaisvino apie 3000 kalinių, išgelbėdami jų gyvybes.
Sukilimas Mažeikių apskrityje įsiplieskė jau pirmąją karo dieną – 1941 metų birželio 22. Vokiečių pirmieji kareiviai Mažeikiuose pasirodė tik liepos 3 dieną. Visą tą laiką sukilėliams teko saugoti visuomeninį turtą gyvenvietėse ir stoti į kovą su sovietiniais apginkluotais aktyvistais bei raudonarmiečiais.
Sukilėlių būriai susikūrė visuose Mažeikių apskr. valsčiuose. Aktyviau veikė Mažeikiuose, Barstyčiuose, Sedoje, Vaičiaičiuose, Vegeriuose. Nemažai partizanų žuvo arba buvo sužeisti kovodami su raudonarmiečiais. Nepaisydami pavojų, sukilėliai veikė ryžtingai ir sėkmingai. Vien Ylakių būrys per savo veiklos laiką paėmė į nelaisvę 81 raudonarmietį.
Kai liepos pradžioje vokiečiai įžengė į Mažeikių apskritį, čia jau visur buvo sukurta sava administracija, nebebuvo sovietinės kariuomenės, vokiečiams kautis neteko, ir jie neprarado ne vieno savo kareivio.
Jau pirmąją karo dieną Lūšėje susikūrė 7-nių sukilėlių būrys. Sukilėliai Lūšės pastatą papuošė vainikais ir iškėlė trispalvę Lietuvos vėliavą. Ta pačią dieną jie padėjo Pikelių partizanams sunaikinti rusų apsaugos būrį ir įsigijo du lengvus ir vieną sunkų kulkosvaidį. Kautynių metu buvo sužeisti du Lūšės būrio partizanai.
Birželio 24 d., 9 valandą ryto, iš Mažeikių į Lūšę atvyko traukinys su rusų kariškiais. Jie nuplėšė vėliavą. Pagal telefonistės komjaunuolės Zubavičiūtės nurodymą suėmė pasienio policininką Vincą Dubicką, stoties viršininką Vincą Blažaitį ir išsivežė juos Liepojos link.
Traukiniui dar neprivažiavus Latvijos Priekulės stoties, rusai sužinojo apie Liepojos link besiveržiančius vokiečius ir įsakė grįžti atgal. Apie grįžtantį traukinį Latvijos Vainodės mstl. stoties partizanai pranešė lūšiškiamas. Lūšės sukilėliai, vadovaujami atsargos leitenanto Henriko Adamkavičiaus, nusprendė išlaisvinti pagrobtus partizanus V. Dubicką ir V. Blažaitį. Paprašė Židikų partizanų, vadovaujamų K. Olšausko, atvykti į pagalbą.
Grįždamas kariškių traukinys užvažiavo ant išardytų bėgių ir nuvirto. Vagonai pasviro, iš nuvirtusio garvežio pasipylė garas. Sukilėliai atidengė ugnį. Po kurį laiką trukusių kautynių rusų karininkas iškėlė baltą vėliavėlę ir sušuko, jog pasiduoda. Jiems liepta sudėti ginklus ir pakėlus rankas išsirikiuoti. Traukinyje buvo 3 politiniai vadovai , 2 laivyno karininkai su dešimčia jūrininkų, 5 sausumos karininkai su 40 kareivių, 1 suomis belaisvis ir kelios latvių šeimos. Kautynių metu žuvo 2 raudonarmiečiai ir 7 buvo sužeisti. Iš sukilėlių pusės žuvo Vincas Dubickas ir partizanas Kostas Statkus. Abu po dviejų dienų palaidoti Pikelių mstl. kapinėse.
Stoties viršininkas Vincas Blažaitis, nors ir sužeistas, pasakė belaisviams kalbą, jog už sukilėlių areštavimą ir vežimą nužudyti, jie galėtų būti sušaudyti, tačiau lietuviai brangina žmogaus gyvybę ir to nedarys.
Belaisviai labai susinervino, pamatę, kad juos nelaisvėn paėmė tik 12 vyrų. Mat židikiškių pagalba atvyko pavėlavusi, jau mūšiui pasibaigus. O pavėlavo atvykti todėl, kad židikiškiams ruošiantis vykti į Lūšę, netyčia iššovė ant sunkvežimio kabinos pastatytas kulkosvaidis ir sužeidė sukilėlį Vincą Strikaitį. Jį ir dar vieną sužeistąjį paguldė į sunkvežimį „polutarka“, atimtą iš rusų. Sukilėlis, husarų pulko atsargos karininkas grafas Kazimieras Tiškevičius išlydėjo sužeistuosius į Liepojos (ar į Skuodo?) ligoninę. Narvydžių kaime, prie Apšės upės tilto, juos pamatė vokiečiai ir, palaikę rusais, pradėjo šaudyti. Žuvo vairuotojas ir grafas K. Tiškevičius, rankoje laikęs baltą vėliavėlę… Žuvusieji buvo palaidoti Narvydžių kapinaitėse. Vėliau grafo K. Tiškevičiaus palaikai buvo perlaidoti Kretingos Tiškevičių šeimos koplyčioje.
Belaisviai buvo uždaryti į girininkijos daržinę ir maitinami iš partizanų virtuvės. Vėliau perduoti vokiečiams Skuodo komendantūroje. Latvių šeimas laikinai priglaudė Latvijos ūkininkai. Vėliau latviai atvažiavę dėkojo už išlaisvinimą Lūšės partizanams. Tai vienintelis toks atvejis sukilimo istorijoje. Traukinį nuvertė ir pasiduoti kariuomenės vadus privertė paprasti kaimo sukilėliai. Židikų valsčiaus partizanai sukilimo metu nelaisvėn paėmė apie 80 ir nukovė 22 sovietinius karius. Sukilėlių likimai susiklostė įvairiai, vieni pasitraukė į Vakarus, kiti pateko į sovietinius lagerius.
1944 m. grįžus sovietams, Lūšės geležinkelio priežiūros darbininkai Jonas Gricius, Kazys Keturakis, Leonardas Zubys ir jų brigadininkas Justinas Plukis (visi 1941 m. dalyvavę geležinkelio bėgių ardyme) buvo suimti ir be teismo išvežti į filtracijos lagerius Kemerovo sritį. Tačiau byla nebuvo sudaryta, ir visi po metų išleisti namo.
Kaip prisimena Jono Griciaus sūnus Petras Gricius, gyvenantis Mažeikiuose, 1951 m. visi vėl buvo suimti ir karinio tribunolo nuteisti po 25 m. lagerio. Iš lagerio jie visi grįžo 1956 metais, paliegę, be sveikatos, o Kazys Keturakis – sutrikusia psichika. Jonas Gricius mirė po metų 1957, kiti irgi neilgai begyveno.
Augustinas Mylė (1921 – 2014) dirbo Lūšės kooperatyvo parduotuvės vedėju. Vėliau įstojo į Plechavičiaus rengtą Vietinę rinktinę. Ją vokiečiams išvaikius, kovojo Tėvynės apsaugos rinktinėje. Dalyvavo Sedos kautynėse. Po mūšio pasitraukė į Vakarus. Daug metų gyveno Kanadoje. Aktyviai dalyvavo šaulių veikloje. Parašė prisiminimus „Užrašai 1940 – 1946 m.“ Lietuvai atgavus nepriklausomybę, iš Kanados grįžo Lietuvon. Paskaičius jo užrašus, kilo mintis Lūšės mūšio 70-mečio proga įamžinti tą įvykį.
Augustinas Mylė 2010 m. rudenį Laisvės kovų įamžinimo komisijai, veikiančiai prie rajono savivaldybės, parodė traukinio nuvertimo vietą ir vaizdžiai nupasakojo kautynių eigą.
Paminklinį akmenį projektavo ir įgyvendino Mažeikių dailės mokyklos direktorius Zenonas Steponavičius. Pastatė Mažeikių šaulių kuopa, vadovaujama Prano Trakinio. Parėmė LGGRT Centro Aukų rėmimo fondas ir Mažeikių rajono savivaldybė.
2011 07 06 paminklinis akmuo buvo iškilmingai pašventintas Židikų klebono Egidijaus Jurgelevičiaus. Dalyvavo rajono ir vietos valdžia, Seimo narys R. Kupčinskas, šauliai, buvę tremtiniai, moksleiviai. Aidėjo patrankos šūviai ir skambėjo choro „Atmintis“ dainos. Lūšės mūšio dalyvis Augustinas Mylė dalijosi prisiminimais.
Jau nebėra mūšio paskutinio liudininko Augustino… Tik paminklinis akmuo primena praeiviui apie narsių ir ryžtingų Birželio sukilėlių čia laimėtas kautynes su okupantais.
Dabartinės valdžios laikysena Birželio sukilimo atžvilgiu – tarsi jo nepripažinimas – yra nesuvokiamas. Juk tai sukilėliai aktyvistai išvijo Sovietų valdžią iš Lietuvos ir paskelbė pasauliui atkūrę Lietuvos valstybės Nepriklausomybę visoje teritorijoje. Tas tiek de fakto, tiek de jure yra labai svarbus istorinis teisinis faktas, duodantis teisinį pagrindą teigti, kad tuomet po poros dienų Vokietijos kariuomenė okupavusi Lietuvą ją okupavo jau kaip Lietuvos valstybės, o ne Sovietų valstybės teritoriją. Tas pats yra ir su 1944 metų Sovietų “išlaisvinimu”. Lietuva išlaisvinta iš hitlerinės okupacijos kaip Nepriklausoma valstybė, o ne kaip Sovietų Sąjungos teritorijos dalis, taigi “po Karo” ir vertintina atitinkamai privalėjo ir privalo būti šalių tarpusavio santykiuose. Tad dabar valdžioje esantys ir iki šiol joje buvusieji yra neverti, kad būtų Tautos renkami į Seimą, prezidentus ar merus. Birželio sukilėliai Valstybei ir Tautai – ne kalės vaikai…
Kodėl nesuvokiamas, dar ir kaip suvokiamas. Sukilimas neigia “RA Išvaduotojos” padavimą ir “išvaduotoją” verčia dviguba okupante, o tai labai neparanku Rusijai kurios naudai, nepaisant viešumoje girdimų antirusiškų šūkių, Lietuvos valdžia neretai dirba.
+ + +
Ale kaip čia tada STT ir VSD per 30 metų tai pražiopsotų… Sunku patikėti, visgi atitinkamas sprendimas yra priimtinas Seime.
O, ar VSD ir STT kada nors dirbo Lietuvos labui?
Nežinau kokį sprendimą turite galvoje, tačiau toks dalykas turėtų būti įteisintas įstatymu kuris, deja, dar nėra priimtas (nebent ką būčiau smarkiai pražiopsojęs). Paskutinis dalykas kurį pamenu yra Ažubalio su Kasčiūnu rezoliucijos projektas kurį jie teikė praeitais metais. Labai atidžiai nesekiau įvykių, todėl nežinau kuo viskas baigėsi.
Kliedesiai kažkokie, dar heorjizuokite žydų žudynes vokiečiams neatėjus. Atkūrė mat nepriklausomybę, kaip ir estai gal, kuri pas juos net dienos neištraukė. O kaip ten su Urbšio-Ribentropo paktu, kada Klaipėdą ir Klaipėdos kraštas buvo atiduotas vokiečiams Smetonai palaiminus, o okupantai gražino, ir Klaipėdą, ir Wilno ? Apie pakalbėkit, “istorikai”, chrenovi.
Nemaišyk Dievo dovanos su kiaušinine…
Okupantai nei Klaipėdos, nei Vilniaus Lietuvai negrąžino , o pasiėmė sau . Nes “sojuz nerušimij respublik svabodnix na vieki splotila velikaja rus”.
“Minde” , gal pradžiai išmok rašyti be klaidų, nes rašai kaip vata. O gal toks ir esi ?
Klaipėdą ne okupantai grąžino. Tiesiog tokios buvo Vokietijos besąlyginės kapituliacijos sąlygos, kad visi jos teritoriniai įgijimai po 1938 metų yra niekiniai, konkrečiai jų net neįvardijant. Tokiu pagrindu suverenitetą atgavo aneksuota Austrija, Čekijai grįžo Sudetų kraštas, Lietuvai – Klaipėdos kraštas.
O už Vilnių iš tiesų galima būtų jausti dėkingumą (nors arti pusės Lietuvai pagal 1920 m. sutartį pripažintos teritorijos taip ir negrąžino). Ne dėl mūsų labo stengėsi, tiesiog taip susiklostė aplinkybės, bet pasielgė teisingai.
Kažkokia smetoninė euforija iš paralelinės visatos. Visai nuo gyvenimo atsilūpe.
Ačiū, tamstos komentarai labai originalūs…
Minde a Minde . A ko atejai pas “euforistus iš paralelinės visatos”. Būk kur esi ir negadinsi sau “narvų”. Ant rimto.
Lietuviai: kariai ir savanoriai 1941 m. birželio 22-24 d. gerai sudavė bolševikams okupantams ir išvijo iš Lietuvos žemės, nes Sovietų sąjunga sulaužydama 1920 m. Taikos sutartį su Lietuva, 1940 m. biržely okupavo Lietuvą, o vėliau neteisėtai ir aneksavo Lietuvos valstybę. Taigi, Lietuvos kariai sekdami Suomijos pavyzdžiu išvijo okupantus, o Laikinoji Vyriausybė 1941 m. birželio 23 d.paskelbė apie Lietuvos Nepriklausomos valstybės atstatymą. Basta. Tai tarptautinės teisės klausimas ir jis bus atstatytas ir įregistruotas JT ir ES.
Svarbus tik faktai o ne ju vertinimai . Ir ši istorija čia pasakojama tik tam kad žmonės žinotu apie tai kas vyko tuo laikotarpiu , kaip keitėsi valdžios , kaip padrikai bėgo raudonoji armija nuo vokiečiu , o tai tapo proga paprastiems miestiečiams perimti valdžią į savo rankas . Žmonės išeina bet lieka istorijos apie tikrus vyrus ir moteris ir jokio perdėto sovietinio heroizmo istorinio. Šaunuolis autorius .