G. Songaila. Teisėjų „neliečiamybė“ ir Neringos Venckienės byla (75)

Prievartinis mergaitė atplėšiamas nuo globėjos | Alkas.lt ekrano nuotr.

Prievartinis mergaitė atplėšiamas nuo globėjos | Alkas.lt ekrano nuotr.

Prisimenant 2012 m. gegužės 17 d. įvykius Garliavoje, prieš kelias dienas internetu išplatintas ir dabar jau visiems tapo prieinamas teisėsaugos pareigūnų darytas vaizdo įrašas, kurį peržvelgęs kiekvienas gali pamatyti kaip buvo vykdomas Kėdainių rajono apylinkės teisėjo Vitalijaus Kondratjevo nutarimas dėl aštuonmetės Kedytės „gyvenamosios vietos nustatymo“.

Dabar jau ir bešališkam stebėtojui turi būti akivaizdu, ko verta anksčiau oficialiai skleistoji versija, kurią patvirtino ir teismai, esą vykdant teisėjo V. Kondratjevo nutarimą jokios fizinės ir psichologinės prievartos mergaitė nepatyrė. Neseniai jau rašiau apie tai, kad „mergaitės paėmimas“ jos motinos žinion buvo vykdomas nepaisant bylos dėl mergaitės tvirkinimo (galimos seksualinės prievartos) motinos bute. Kaip šita pedofilijos byla buvo „tiriama“ kiekvienas gali įsitikinti, susipažinęs su 2010 m. parlamentinio tyrimo išvadomis. 

Dėl ko teisiama N. Venckienė?

Gegužės 25 d. Panevėžio apygardos teisme vyko numatytas posėdis (po atidėliojimų dėl pandemijos), kuriame būtent dėl šiame vaizdo įraše fiksuotų veikų buvo teisiama mergaitės globėja, jos teta Neringa Venckienė. Mat ji „nevykdė teismo nutarimo“. Iš įrašo nematyti, kad N.Venckienė būtų skėlusi mergaitės motinai antausį ar sumušusi policijos pareigūną, todėl belieka vien kaltinimas dėl teismo nutarimo nevykdymo. Panagrinėkime, KAIP buvo vykdomas šitas teismo nutarimas.

Reikėtų priminti, kad šitas teismo nutarimas, nors ir neatsižvelgė į pačios mergaitės valią, tačiau UŽDRAUDĖ taikyti jai prievartą. Ir ką mes matome? Mes matome, kad teismo nutarimo vykdytojai patys jį ir pažeidė. Jie elgėsi neteisėtai, taikydami mergaitei prievartą. Todėl iš tiesų turėtų būti teisiama ne mergaitės globėja, o šio „paėmimo“ organizatoriai.

Bet prileiskime, kad gali būti tokių piliečių, kurie pritaria, kad valstybės vardu visada galima plėšti vaiko rankas ir jį prievarta išsinešti, arba „vaikų teisių specialistei“ grasinti vaikui, kad po minutės jis vis tiek turės eiti ten, kur liepiama, ir net privalės gyventi ten, kur priklauso pagal kokios nors „kompetetingos institucijos“ valią.

Tik itin skausmingai mergaitei užlaužus ranką pavyksta nugalėti jos pasipriešinimą | Alkas.lt ekrano nuotr.

Tik itin skausmingai mergaitei užlaužus ranką pavyksta nugalėti jos pasipriešinimą | Alkas.lt ekrano nuotr.

Prievartinis mergaitės išnešimas skausmingai užlaužus kojas | Alkas.lt ekrano nuotr.

Prievartinis mergaitės išnešimas skausmingai užlaužus kojas | Alkas.lt ekrano nuotr.

Lietuvos Konstitucija nustato, kad visos „valdžios galios“ kyla iš Tautos. Tačiau kas galėtų paneigti, jog dalis piliečių būtų linkę pateisinti „šiokią tokią“ prievartą vaikui (šiuo atveju jo traumavimą), norint „kaip nors“ įvykdyti teismo nutarimą. Jie gal net kaltintų N. Venckienę, kad ji neišsižadėjo dukterėčios, ir todėl netaikyti prievartos, vykdant teismo nutarimą, buvo neįmanoma.

Bet ar šiuo atveju iš tiesų reikėjo vykdyti teismo nutarimą?

Iš pažiūros šis klausimas kvailas ar net šventvagiškas. Juk „kiekvienas žino“, kad teismų nutarimus reikia vykdyti visada. Ne, ne visada. Neretai įstatymai (ir sveikas protas, bet tai jau kita tema) nustato aiškias sąlygas, kurių neįgyvendinus, teismo nutarimų vykdyti ne tik kad nereikia, bet netgi negalima. Jų vykdymas, nepaisant šių sąlygų, būtų neteisėtas.  

Prasidėjus koronaviruso viešiesiems siaubams, be jokio atgarsio praslydo Konstitucinio Teismo kovo 9 d. nutarimas „Dėl teisėjų imuniteto“ (toliau – Nutarimas). Seimas praėjusių metų pabaigoje kreipėsi į Konstitucinį Teismą dėl Teismų įstatymo 47 str. 2 d. atitikties Konstitucijoje apibrėžtoms teisėjų nepriklausomybės ir neliečiamybės nuostatoms (109 str. 2 d., 114 str. 2 d.) bei konstituciniam teisinės valstybės principui. 

Pagal nuo 2008 metų be pakeitimų galiojusią Teismų įstatymo 47 str. 2 dalį draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas [čia ir kitur tekste paryškinimai autoriaus], daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje, arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą ar kratą, jam priklausančių daiktų ir dokumentų apžiūrą ar poėmį, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

Kovo 9 d. Nutarime ši nuostata pripažinta neatitinkanti Konstitucijos, todėl nuo š.m. kovo 9 d. ji nustojo galioti (KT priimti teisės aktai atgaline data juk neveikia). Nuo šiol „procesinė prievarta“ įstatymų nustatyta tvarka gali būti taikoma teisėjui lygiai kaip ir bet kuriam kitam piliečiui. Tam nebereikės jokio papildomo nei Seimo, nei Prezidento, nei kokio kito „specialaus sutikimo“.

Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis iki kovo 9 d. veikė kartu su šio straipsnio 1 dalimi, taip pat nekitusia nuo 2008 m., kuri nustatė, kad Teisėjas gali atsakyti baudžiamąja tvarka, gali būti suimtas arba gali būti kitaip suvaržyta jo laisvė tik Seimo, o tarp Seimo sesijų – Lietuvos Respublikos Prezidento sutikimu, išskyrus atvejus, kai teisėjas užtinkamas darantis nusikalstamą veiką (in flagranti).

(Patys spręskite iš vaizdo įrašo, ar teisėja Neringa Venckienė buvo „užtikta darant nusikaltimą“…)

Abi 47 str. dalys detalizavo Konstitucijos 114 str. 2 dalį, kurioje yra nuostata, kad be Seimo arba tarp jo sesijų be Prezidento sutikimo „teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė“ (spręskite iš vaizdo įrašo, ar nebuvo suvaržyta teisėjos N.Venckienės laisvė; ir priminsime, kad tai net nebuvo baudžiamasis procesas).

Beje, šio straipsnio 3 dalis vis dėlto leidžia operatyvines kriminalinės žvalgybos priemones prieš teisėjus (slaptas įėjimas į jo patalpas, pasiklausymai ir kt.), kurioms anksčiau užteko ir dabar vis dar užtenka vien Generalinio prokuroro ar jo įgalioto prokuroro sutikimo.

Tačiau 2012 m. gegužės 17 d. „teismo nutarimo vykdytojai“ įėjo į teisėjos N. Venckienės namus Garliavoje išvis be jokio pagal įstatymą privalomo Seimo ar Prezidento sutikimo. Netgi be prokurorų leidimo, kuris būtų būtinas, jei 240 policininkų šturmą ir trispalvės trypimą šalia namų valdos laikytume slaptąja ankstyvo ryto operacija.

Kam ir kodėl dabar parūpo ta vadinamoji teisėjų neliečiamybė?

Seimas savo kreipimąsi motyvavo ir tuo, kad jis nepritaria Aukščiausiojo Teismo nutarčiai dėl Teismų įstatymo 47 str. taikymo, kurioje šiame straipsnyje nustatytas reguliavimas yra siejamas su Konstitucija bei tarptautinėmis konvencijomis.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija, remdamasi galiojančiu Teismų įstatymu bei konstitucine doktrina, 2019 m. lapkričio 25 d. baudžiamoje byloje priėmė nutartį, kurioje patvirtino, kad krata (tiek prievartinis įėjimas į patalpas ir talpyklas, tiek ir kitos priemonės jos metu) yra laisvės suvaržymas. Todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnai, ėmęsi tokių veiksmų prieš teisėją, privalėjo gauti „kompetetingos institucijos“ (Prezidento ar Seimo) leidimą.

Taigi, teisėjų neliečiamybė tapo teismams aktuali dėl įvairių gan padažnėjusių rūpesčių ir ginčų, kuriuos sukėlė kratų teisėjų namuose vajus.

Pagal Aukščiausiąjį Teismą ne tik asmens suėmimas, bet ir kitos procesinės prievartos piemonės pasireiškia žmogaus laisvių ir teisių suvaržymu: „žmogaus teisių ir laisvių varžymo būdo (prievartos) esmė – atimti galimybę žmogui visiškai ar iš dalies naudotis konkrečiomis savo teisėmis ir laisvėmis, siekiant užtikrinti netrukdomą baudžiamojo proceso eigą ir sudaryti prielaidas pasiekti baudžiamojo proceso tikslus.“

Pagal Aukščiausiąjį Teismą „asmens laisvė“ reiškia galimybę pasirinkti savo norimą elgesį, laisvę veikti (neveikti) atitinkamu būdu. Mažų mažiausia, ką pagal Aukščiausiąjį Teismą apima žmogaus laisvė, tai yra jo asmens ir būsto neliečiamumas (apibrėžti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 str., Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21, 24 straipsniuose).

Kaip Konstitucinis Teismas paneigė Aukščiausiojo Teismo nutartį

Konstitucinis Teismas kovo 9 d. išaiškino jau visai kitaip.

Esą Konstitucijos 114 str. 2 dalies frazėje, kad be specialaus sutikimo yra negalimas ne tik teisėjo suėmimas, bet ir joks kitoks laisvės suvaržymas, „laisvės“ sąvoka, pasirodo, tereiškia vien fizinę laisvę. O jau minėtomis procesinės prievartos formomis esą „savaime nėra suvaržoma asmens fizinė laisvė“, todėl tam specialaus leidimo nereikia.

Atskirą problemą sudaro atvejai, kai procesinė prievarta prieš teisėjus, nors ji „savaime“ jų fizinės laisvės ir neapriboja, bet tikrovėje kartais juk gali ją ir apriboti. Dėl tokių atvejų KT teisėja Danutė Jočienė paskelbė atskirąją nuomonę: atseit, įstatymų leidėjas yra įpareigotas reglamentuoti tuos atvejus, užkirsdamas kelią tokiems galimiems suvaržymams teisėjų atžvilgiu.

(Kadangi įstatymų leidėjas kol kas tokio įpareigojimo pagal atskirą teisėjos nuomonę nesirengia vykdyti, tai nuo š.m. kovo 9 d., įėjus į teisėjų namus, visais atvejais bus galima juos teisėtai laikyti už rankų ir pečių, taip kaip buvo daroma 2012 m. gegužės 17d.)

Konstitucinis Teismas, priešingai negu Aukščiausiasis Teismas, išaiškino, kad procesinė prievarta, kuri minima Teismų įstatymo 47 str. 2 dalyje, yra nesusijusi su draudimu kaip nors riboti teisėjų laisvę, kaip tai nustatyta šio straipsnio 1 dalyje. Nutarime konstatuota, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo minėtoji nutartis „nelaikytina teismo precedentu“ tiek, kiek ji prieštarauja Konstitucinio Teismo išaiškinimui dėl Teismų įstatymo 47 str. 2 dalies. 

Konstitucinio Teismo įstatyme, kuriame yra nurodyti šio teismo įgaliojimai, nė žodžio nesurasite apie tai, kad Konstitucinis Teismas turi teisę atšaukti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, kaip „teisės precedentus“, bet tai ne šio straipsnio tema.

Konstitucinis Teismas panaikino 2013 m. redakcijos Teismų įstatymo 47 str. 2 dalies galiojimą, o taip pat pateikė naują išaiškinimą, kad pirmoji šio straipsnio dalis jau bereikš tik „funkcinį“ teisėjų imunitetą (antai, niekas negalės teisėjų persekioti, jei jie, vykdydami pareigas visose instancijose skleis žinomai melagingas žinias) ir tik dėl jų „fizinės laisvės“ suvaržymo, jeigu jie „nesavaiminiai“.

Tačiau iki šio išaiškinimo galiojo platesnis teisėjų imunitetas, o straipsnio 1 ir 2 dalių formuluotės nesikeitė nuo 2008 m. redakcijos.

Prokuroras Gintaras Jasaitis, kuris kaip tik ir teikė kasacinį skundą Aukščiausiajam Teismui dėl šio įstatymo 47 str. 1, 2 dalių taikymo apeliacinėje teismo instancijoje, gana keistai argmentavo, kad praktikoje prieš teisėjus nesyk buvo taikoma procesinė prievarta be jokio „specialaus subjekto“ (Prezidento arba Seimo) sutikimo. Bet Aukščiausiasis Teismas paliko galioti apeliacinės instancijos sprendimą, kad toks sutikimas, atšaukiant 47 str. 2 dalies draudimą, visais atvejais buvo būtinas.    

Kokius atvejus, kai buvo nepaisoma teisėjų imuniteto ir galiojančio įstatymo reikalavimų dėl jų neliečiamybės prokuroras turėjo omenyje? Vienas iš tokių atvejų – tai teisėjos N. Venckienės byla.

Klausimai vietoj išvadų

Buvusi teisėja N. Venckienė yra teisiama už tai, kad ji 2012 m. gegužės 17 d. nevykdė teismo nutarimo ir trukdė jį vykdyti antstolei. Tačiau antstolė juk nepaprašė prokuratūros tarpininkauti, nesiėmė jokių priemonių dėl Prezidento ar Seimo leidimo prievarta įeiti į teisėjos gyvenamąsias patalpas. O tokias veikas tuo metu draudė Teismų įstatymo 47 str. 2 dalis ir 1 dalyje nustatytas teisėjo imunitetas. Iki kovo 9 d. Konstitucinio Teismo Nutarimo, norint prievarta įeiti į teisėjos patalpas, vien tik teismo nutarties „pašalinti kliūtis“ pagal galiojantį įstatymą tikrai neužteko.

Todėl dėl 2012 m. gegužės 17 d. įvykių turėtų būti teisiama ne teisėja N. Venckienė, bet antstolė, kuriai nurodžius buvo laužiamos teisėjos gyvenamųjų patalpų durys. Taip pat turėtų būti teisiami tie pareigūnai, kurie, negavę įstatyme nustatyto sutikimo, įsakė 240-čiai policininkų vykdyti šią šturmo akciją teisėjos N. Venckienės namuose. Jie turėtų būti teisiami ne tik dėl neteisėto būdo, kaip buvo vykdomas teismo nutarimas (prievarta vaikui, kurią draudė teismo nutarimas), bet ir dėl paties teismo nutarimo vykdymo fakto, negavus sutikimo, kuris buvo būtinas pagal įstatymą.

N. Venckienės atveju imuniteto pažeidimas buvo žymiai šiurkštesnis nei kasacinėje byloje, kurią svarstė ir 2019 m. lapkričio 25 d. nutartį priėmė Aukščiausiasis Teismas. Pastaruoju atveju tyrėjai bent jau turėjo pagrindą (įtarimą) dėl galimo korupcinio nusikaltimo (kyšio), kai tuo tarpu teisėjos N.Venckienės atžvilgiu nebuvo pagrindo jokiam baudžiamajam persekiojimui, tad nebuvo jokio pagrindo ir „procesinei prievartai“ bei būsto neliečiamybės atšaukimui. Apie Konstitucinio Teismo ką tik instaliuotą teisėjų „funkcinį imunitetą“ 2012 metais dar niekas nė nesapnavo.

Štai čia tenka užduoti pagrindinį klausimą. Kodėl antstolė ir teisėsaugos pareigūnai prieš rengdami  teisėjos namų šturmą taip ir nepaprašė nei Seimo, nei tuometinės Prezidentės sutikimo, nors tą aiškiai nustatė įstatymas? Kodėl netgi nepabandė? Juk Seimas tais laikais buvo linkęs bet kokias „neliečiamybes“ atšaukti netgi ir administracinėse bylose. Vietoj to, buvo karštligiškai skubama „paimti“ ir „perduoti“ mergaitę motinai, prieš kurią mergaitė paliudijo pedofilijos byloje. Ar tai buvo iš tiesų dėl nuoširdaus valstybės institucijų rūpesčio vaiko interesais?

Galbūt kam nors pasirodys, kad šis klausimas nėra svarbus. Gal kam nors visa tai jau „atsibodo“. Neturiu ką tokiems pasakyti. Man tik kyla įtarimas, kad kai kam jau atsibodo tiek ir pati valstybė, tiek ir visi svarstymai dėl teisingumo joje. Kažin ar tai toliaregiška. Juk gali taip atsitikti, kai kažkoks „teisingumas“ pasibels ir asmeniškai į Tavo duris. Kas tuomet bus atsakingas už pasekmes?

Autorius buvo 2008-2012 m. kadencijos Lietuvos Respublikos Seimo narys

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: