J. Survilaitė. Europos širdis Lietuvoje (4)

Šveicarijos Fribūro universitete 1899 metais įsteigta ir išsaugota lietuvių studentų „Lituanika“ draugijos vėliava | J. Survilaitės nuotr.

Šveicarijos Fribūro universitete 1899 metais įsteigta ir išsaugota lietuvių studentų „Lituanika“ draugijos vėliava | J. Survilaitės nuotr.

2002 metais Šveicarijos lietuvių bendruomenės (ŠLB) 50-mečio sukaktuvėse pasisakę senieji išeiviai didžiavosi savo turtinga veikla, kuri per Lietuvos  okupacijos metus išlaikė stiprią patriotišką sampratą. Tai giliai susipratusių užsienio lietuvių bendruomenė, kuri nemąstė, kad jų nedaug, ir kad Lietuva maža. (1954 metais lietuvių Šveicarijoje liko tik 36, kai tuo tarpu Ameriką tais metais pasiekė 33 tūkstančiai karo pabėgėlių).

Po 1944 metų Šveicarijoje įsikūręs negausus lietuvių karo pabėgėlių būrys save ir savo unikalios Tautos istoriją suvokė, kaip sutelktinę asmenybę politikoje, ekonomikoje, o labiausiai  tautos kultūroje.

1952-02-17d. teisiškai įkurtoje ŠLB vyravo išskirtinės asmenybės, kurios savo veikla ir moksliniais darbais skelbė pasauliui nemirtingą lietuvybės idėją. Išeivijoje veikė apie dvi dešimtis Lietuvoje ir Šveicarijoje universitetinius mokslus baigusių medicinos, filosofijos, teologijos, ekonomikos ir teisės mokslų daktarų. Lietuviai mokslininkai užmegzdavo dalykinius ryšius su vietos Šveicarų mokslininkais, žymiais Vakarų Europos visuomeniniais, politiniais veikėjais, siekdami pasaulinėje politinėje arenoje išlošti politiškai palankių sprendimų vystant kovą prieš Lietuvos okupaciją.

20-jo amžiaus viduryje senosios išeivijos užmegztos tvirtos bendradarbystės gijos tarp lietuvių ir pažangiųjų Vakarų europiečių tvirtai tebejaučiamos iki šių dienų.

Esu rašiusi apie Berno universiteto  studento-doktoranto Ch. Ciurcherio (Ch. Zürcher) knygos „Lietuviško avangardo pavasaris“ bei apie diplomato dr. Makso Šveicerio (Max Schweizer) knygos „Tarp Vilniaus ir Berno“ reikšmingumą, todėl galima drąsiai tvirtinti, kad ir paskutinieji 20-jo, ir pirmieji 21-jo amžiaus dešimtmečiai lietuviškos kultūros sklaidai Vakarų Europoje gana turtingi. Į lietuviškos kūrybos sklaidą ėmė jungtis ypač Lietuvos kultūrai palanki Šveicarijos jaunųjų mokslininkų karta.

Berno universiteto profesoriaus J. P. Locherio diplomantas šveicaras Markusas Roduneris (Markus Roduner) 2001 metais knygoje „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ siekė įrodyti, kad Europos širdis – yra Lietuvoje, o dvi mažos šalys: Lietuva ir Šveicarija: turi įgimtą stiprių laisvės troškimą. Mes džiaugiamės laisve šimtmečiais ir dėl laimingų aplinkybių, ir dėl neutralaus lankstumo. Tačiau Baltijos valstybės atgavo savo nepriklausomybę tik po ilgų priespaudos dešimtmečių…,- rašoma knygos įžangoje.

M. Rudeneriui pavyko surinkti lietuvių rašytojų tekstus, kuriuose vaizduojamos Šveicarijos realijos padeda abiejų šalių skaitytojams susipažinti su Šveicarijos įvaizdžiu, susiformavusiu Lietuvoje nuo 19-jo amž. pabaigos iki šių dienų. Parinkti tekstai gražiai atspindindi dviejų tautų sielų giminystę, ypač tai ryšku lietuvių rašytojų tektuose apie Šveicariją: parodomos abiejų šalių mąstysenos ir kultūrų artumas, dvasiniai ryšiai, vaisingas ilgametis bendradarbiavimas ir tarpusavio supratimas.

Lietuvai vėl atgavus nepriklausomybę, kad nebūtų apsiribojama vien praeities restauravimu Šveicarijos vyriausybės rūpesčiu paskutiniame 20 amžiaus dešimtmetyje buvo įsteigtas Gerberto Riufo paramos fondas teikiantis pagalbą ir puikiai prisidedantis prie naujai atgimusios Lietuvos ir Šveicarijos naujų kultūrinių  santykių eros tolimesnio klestėjimo.

2002 metais Handelskammer Schweiz-Baltikum organizacijos ir ŠLB valdybos iniciatyva suorganizuotoje knygos „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ pristatymo popietėje Šveicarijos konfederacijos prezidentas p. Moricas Leuenbergeris (Moritz Leuenberger), didelis pasaulinės kultūros gerbėjas ir vertintojas, pareiškė : Kuo intensyvesnis  bus mūsų bendradarbiavimas, tuo tvirčiau mes, Lietuvos ir Šveicarijos žmonės, galėsime teigti :abi mūsų tautos gyvena Europos viduryje.

 21-ojo amžiaus 1-mą ir 2-rą dešimtmetį vertėjas Markus Roduneris plačiai pagarsino J. Ivanauskaitės romaną „Ragana ir lietus“; B. Sruogos „Dievų mišką“ (A. Puipos filmas „Dievų miškas“ buvo sėkmingai rodomas ir kartu su Lenkų bendruomene aptariamas sostinėje Berne), J. Lukšio Partizanus“ – gyvu žodžiu pats pristatydamas šias knygas Frankfurto knygų mugėje bei šveicarų ir Vakarų Europos šalių skaitytojams.

Baigiantis antrajam 21 amž. dešimtmečiui (2019) M. Roduneris sėkmingai pristatė Ievos Simonaitytės „Vilių Karalių“ išverstą į vokiečių kalbą, sulaukdamas didelio skaitytojų susidomėjimo, nes jaunajai Vakarų Europos kartai buvo įdomu išgirsti apie šiuo metu literatūroje mažai paminimą Rytų Prūsijos istoriją.

Knygoje „Nuo Bodeno iki Lemano ežero“ autorius surinko ir išvertė į vokiečių kalbą lietuvių rašytojų tekstus, labiausiai atspindinčius dviejų šalių dvasinius ryšius. Knygoje įtalpinti Šatrijos Raganos, Maironio, J. Biliūno, S. Nėries, diplomato J. Savickio kūriniai, ištraukos iš S. Gedos tekstų „Šveicariškas dienoraštis“. Įdėtas 30-ties lietuviškos kilmės studentų sąrašas, 20-me amžiuje apsigynusių mokslines daktarų disertacijas Šveicarijos Fribūro universitete.

2001 metais, peržiūrėdama Fribūro universiteto archyvus, atkreipiau  dėmesį į  Vinco Mykolaičio-Putino disertaciją, (prancūzų kalba) tema: „Vladimiro Solovjovo estetika“ (1922 m.), gavusią universiteto didelio pagyrimo įvertinimą ir  Stasio Šalkauskio daktarinę disertaciją „Pasaulio siela Vladimiro Solovjovo filosofijoje“ (1920).

Fribūro universiteto archyvarai aiškino, kaip tuometinis Fribūro universiteto rektorius (belgas prof. Munnynckis) džiaugėsi, kad šie Rytų Europos lietuviai-studentai buvo pirmieji pranašai, kurie universiteto akademikams ir studentams savo daktarinėse disertacijose apšvietė keisto rusų filosofo, Maskvos universiteto profesoriaus sūnaus, parašiusio 29 tomus Rusijos istorijos, V. Solovjovo asmenybę. Vakarai Solovjovo nelaikė tikru filosofu, nes jis nesukūrė filosofinės sistemos. Mano uždavinys atnaujinti pasaulį – visiems atsakydavęs V. Solovjovas.

Keistasis Rusijos pranašas, apaštalas, aiškiaregis ir išminčius V. Solovjovas Šveicarijos katalikiškojo Fribūro universiteto profesūrą ir studentus daug kuo sužavėjo. Įdomiausi fenomenalūs faktai apie Vakaruose mažai girdėtą rytų filosofą labai įtaigiai buvo pateikti iš Peterburgo Dvasinės Akademijos atvykusio jauno talentingo lietuvio studento-doktoranto Vinco Mykolaičio Putino. Jo disertacijoje pateikti gyvi faktai vaizdžiai atskleidė Solovjovo talentą : keturiolikos metų sugebėjusį perskaityti visus filosofo Imanuelio Kanto veikalus, o aštuoniolikos metų galutinai apsisprendusį priimti katalikų tikėjimą, ir iki mirties, griežtai besilaikiusį visų 10-ties Dievo įsakymų.

Solovjovas kiekviename žmoguje matė Kristų, ir dėl kiekvieno širdingiausiai aukojosi. Jo integralinė filosofija: protui – tiesa; širdžiai – meilė; jausmui – džiaugsmas pirmą kartą sujungė filosofiją, teologiją ir gamtos mokslus. Fribūro universiteto rektorius su pasididžiavimu kalbėjo, kad filosofo Solovjovo atrastus tris pagrindinius pažinimo šaltinius: tikėjimą, vaizduotę ir kūrybą savo studentų mokymo ir auklėjimo procese sėkmingai ėmė taikyti ir Fribūro universiteto akademinė bendruomenė.

Prisimenant pačius pirmuosius nepriklausomos Lietuvos metus (1918), niekada negalime pamiršti Kauno VDU profesoriaus šveicaro J. Ereto vardo, kuris dar studentaudamas, pradėjo dirbti Lietuvos informacijos bure Lozanoje, sėkmingai leido informacinius bukletus ir žurnalą „Litauen“, o atvykęs į Lietuvą, be reikšmingos akadaminės veiklos kartu su dr. Karoliu Doveika įkūrė Lietuvos gimnastikos ir sporto federaciją, jos laikraštį «Jėga ir grožis» ir vaikų laikraštėlį „Angelas sargas“. Lietuvos kultūrai reikšmingais moksliniais darbais prieškario laikotarpiu yra ženkliai prisidėję dar keli Šveicarijos konfederacijos mokslininkai.

Lietuvos okupacijos laikotarpiu šie ryšiai buvo atskirti ideologinės sienos, todėl M. Rodunerio knyga šiandien tampa dar vertingesnė, padedanti visuomenei vėl arčiau susipažinti su primirštu jau praeityje abiejų šalių sukauptu pasiekimų kraičiu politinėje kultūroje.

Kas yra nuosekliai pasekęs Lietuvos piliečių emigravimo tikslus į Alpių šalį, tam labai aiškūs mūsų protėvių emigravimo tikslai: iki antrojo pasaulinio karo mūsų žemiečiai Šveicarijoje sėkmingai siekė aukštojo mokslo žinių, gerosios patirties politikoje, ekonomikoje, kultūroje. Po antrojo pasaulinio karo sau politinį prieglobstį surado nuo okupanto teroro pabėgusių karo pabėgėlių karta, o Lietuvai tapus nepriklausoma, Šveicarijoje pradėjo kurtis 21-jo amžiaus ekonominių emigrantų, ieškančių sau ir savo vaikams geresnės ateities banga. Tai pirmoji ekonominių emigrantų banga, kuri jokiu būdu negali būti vadinama trečiąją, kaip Amerikoje, Kanadoje ar Australijoje.

Galia, kad naujieji Šveicarijos emigrantai, subrendę sovietinių idėjų ir Kremliaus propagandos paunksmėje (pagal S. Gedą) ar išaugę idėjinių komunistų šeimose sunkiai suvokia savo lietuvybės istorines patriotines pareigas ir vis dar mėgina skleisti  neteisingus istorinius faktus, kurių paneigi neskuba nei viena atgimusios LR atsakinga institucija  ar užsienio diplomatinė tarnyba, pavaldi LR Užsienio reikalų ministerijai.

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Užsienio lietuviai, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: