D. Tamošaitytė: Kokios vapsvos siulpsto valstybės syvus

Prisipažinsiu, net būdama iki kaulo smegenų kaimietė, lig šiol taip ir nežinojau apie kai kuriuos vapsvų elgsenos ypatumus. Net užėjusi vabzdį saldžios vynuogės viduje, nepagalvodavau apie parazitinį jos būdą. Pasirodo, diduma jų rūšių ne tik žudo bites darbininkes, bet ir deda kiaušinėlius į kitų vabzdžių lizdus, kur išsiritusios lervos atlieka savo juodą darbą. Šita galinga metafora rašytoja, filosofė Daiva Tamošaitytė įveda mus į savo knygą „Vapsvos efektas“, kurioje svarstoma, kas, kaip ir kodėl naikina mūsų valstybės „kūną“.

– Pastaruoju metu Lietuvos skaitytojas, nepriklausąs „daugumiečių“ (Romualdo Ozolo terminas) kategorijai, sulaukia vis daugiau leidinių, apmąstančių valstybės dabartį bei perspektyvą. Kaip jūs įsitraukėte į šitą veiklą, kaip radosi jūsų knyga?

– Turbūt lemiamą vaidmenį suvaidino dveji metai, kada R.Ozolo kvietimu pradėjau rašyti į „Respubliką“ politinės filosofijos klausimais, buvau Vilniaus forumo steigėja. Visuomeninė veikla buvo labai įvairi, ypač kultūros sferoje. Muzikos, literatūros kritiką rašiau visą laiką, laikydamasi nuostatos, kad mokslininkui dera būti objektyviam ir nesitapatinti su tyrimo objektu. Laisva kritinė mintis, nepaklūstanti įtvirtintai sistemai, visada yra pavojinga ją formuojančiai ideologijai. Jeigu sistema dirba tautai ir valstybei, kiekvienas mąstantis ir sąžiningai dirbantis žmogus yra vertinamas ir palaikomas, – jis nėra priešas, o priešingai, kertinis valstybingumo akmuo.

– Kokia yra „priešas“ ir „ne priešas“ skiriamoji riba?

– Pagrindinė problema, dėl kurios dalis šviesuomenės yra ignoruojama ir jos darbui trukdoma, yra ta, kad šie žmonės angažuoti Lietuvos valstybės savarankiškai raidai. Nors ši kryptis yra garantuota Konstitucijos ir buvo Sąjūdžio tikslas, o atkūrus Nepriklausomybę gyvenome viltimi, kad kuriame demokratiją, netrukus prasidėjo procesai, kada „nematoma ranka“ pradėjo rašyti kitokius scenarijus. Tautinė valstybė ir savarankiškumas tapo neparankūs globalizmui ne vien ekonomine, bet ir kitomis prasmėmis. Kadangi globalistai valdo pasaulio finansus, kuria antivalstybines institucijas ir jas finansuoja, su šia problema susiduria visos valstybės, taip pat JAV (šioje šalyje regime itin įdomius procesus). Iš principo tarptautinių ryšių stiprinimas yra pozityvus veiksnys, bet jis turi vykti lygiavertėmis sąlygomis, dėl kurių reikia konkuruoti ir kovoti nuolat.

Nacionaliniai prioritetai ir tarptautinis bendradarbiavimas iš principo nesikerta, bet negatyvius poslinkius istoriškai dažnai nulemia saujelė įtakingų žmonių, kuriems rūpi viską kontroliuoti ir pajungti saviems interesams. Tokie globalūs poslinkiai, kuriuos matome šiandien, nėra grįsti laisvu žmonių apsisprendimu, jie yra formuojami. Lietuvoje panaikinta beveik visa nacionalinė nepriklausoma žiniasklaida, ir tai iškalbingai rodo, jog šalis realios savivaldos neturi.

– Visuomenės veikėjai, nepriklausantys valdančiosios ideologijos klanui, dažniausiai ignoruojami, kartais net persekiojami, retai arba niekada nekviečiami į televizijas pasidalinti savo įžvalgomis. Kokia jūsiškė patirtis šiuo atžvilgiu?

– Niekada neslėpiau pažiūrų, nekūriau apsauginių užtvarų, buvau pati sau, todėl ir tebesu lengvas taikinys. Spėju, kad nelegalus stebėjimas ir kita žalinga veikla mano atžvilgiu vyksta visus 30 metų, nuo to momento, kada dar neprasidėjus Nepriklausomybės judesiams, atsisakiau siūlomų aukštų postų sovietmečio ideologinėje sistemoje. Tai sunkiai įrodoma, nes paprastai veikia profesionalai, akivaizdžios tik pasekmės. Visose gyvenimo srityse man daromos kliūtys: pastaraisiais metais buvo trukdžių kandidatuojant į Europos Parlamentą, stojant į Šaulių sąjungą, atkertami uždarbio šaltiniai ir pan. Tai absurdiška, žinant, kad esu lojali valstybei ir visa mano veikla nukreipta jos stiprinimui. Iš to galima daryti prielaidą, kad taip veikia „anų laikų“ struktūros, kurios negali atleisti už laisvo žmogaus poziciją. Tai leistų daryti išvadą, kad kažkoks anonimas nekaltą žmogų gali išstumti „už įstatymo ribų“, strateguoti jo likimą jam nežinant, paversti gyvenimą muilo opera. Tad ir žvelgiu į visa tai kaip į gatvės teatrą.

– Pažiūrėjus į jūsų šeimos istoriją, galima pamanyti, kad tokia dalia tiesiog užprogramuota…

– Visų likimų nesuminėsi, tik visiems jų atstovams būdingas poreikis lavintis ir beribė ištikimybė lietuvybei. Tėvo senelė buvo kilusi iš kunigaikščių, dalyvavusių 1863 metų sukilime, šeima buvo represuota. Dėdė Antanas Tamošaitis buvo prezidento Antano Smetonos teisingumo ministru ir sekretoriumi, kartu su juo pasitraukė į Vakarus. Mamos senelis Antanas Briedis buvo knygnešys, tėvas Stanislovas Paskačimas, Panevėžio miesto teismo sekretorius, – politinis kalinys ir tremtinys. Mano tėvai, Regina ir Pranas Tamošaičiai – iškilūs muzikantai, turėjo išskirtinę galimybę koncertuoti užsienyje, reprezentuoti unikalią lietuvių liaudies kultūrą, tačiau tai iškovojo patys savo triūsu ir talentu – laimėjo tarptautinius konkursus. Tais laikais tik vienetai buvo viešai matomi tokiu lygiu. Tėvai profesoriaudami muzikos akademijoje išugdė daug dirigentų, atlikėjų, sukūrė kamerinės liaudies muzikos žanrą ir iškėlė jį į profesionalų lygmenį („Sutartinė“, medicinos darbuotojų ansamblis „Rūta“ ir kt.). Tėvas buvo ilgametis Dainų šventės vyriausiasis dirigentas, įkūrė eksperimentinį liaudies instrumentų orkestrą. Mano sesuo Dalia, turinti tris aukštuosius, šiuo metu yra karmeličių vienuolyno Vokietijoje priorė. Sūnus Jeronimas puikiai baigė grafikos studijas VDA, kuria nuosavoje studijoje.

– Jūsų eseistinės publicistikos rinkinį „Vapsvos efektas“, fiksuojantį esminius valstybės negalavimus bei jų priežastis, skaitai tarsi ji būtų parašyta šiandien arba, geriausiu atveju, vakar, nors jos atsiradimo datą turėtume nukelti kokiu penkmečiu atgal. Kuo tai paaiškintumėte? Galbūt skaitytojo negebėjimu pamatyti ir įvardinti bekintančius istorinius pavidalus?

– Politiką lemia ne skaitytojas, o vyraujančio diskurso formuotojai. Nuolatos kalbama apie tas pačias problemas, siūlomos išeitys, tačiau dėl dvigubų standartų įsigalėjusi fasadinė kalba neatitinka realybės, kurios vyksmas bei jo kryptys diktuojami ne Lietuvoje. Radikaliai keičiama gyvenamoji aplinka, vertybių samprata. Daugelis su tuo tiesiog nespėja susidoroti.

– Štai filosofo Arvydo Šliogerio 2012 metų mintis, regis, specialiai taikyta pandemijos krizės laikotarpiui: „Lietuva dabar panaši į vandens lašą, nukritusį ant iki baltumo įkaitusios geležies, nors lygiai tą patį galėtume pasakyti beveik apie visas senąsias – nusenusias, suvaikėjusias, praradusias savisaugos instinktą, išlepusias, prabangos ir pertekliaus ištvirkintas – Europos valstybes.“ Galbūt „koronos“ virusas jau bebaigiąs garinti tą vandens lašą?

– Lietuva yra nuostabaus grožio miškų ir gėlų vandenų šalis, – ji niekur neišnyks, neišgaruos. Klausimas kitas: ar lietuviai išliks titulinė tauta su sava kalba ir kultūra, ar kaip geografinė teritorija istoriškai ištirps didesnėse sąjungose. Karantinas sukūrė siurrealistinę tikrovę, kurioje išties vyksta radikalūs pokyčiai. Mus pasiekiančios naujienos pripildytos nesuvokiamos grėmės ir netikėtų tragiškų įvykių. Procesus, vykstančius Lietuvoje ir pasaulyje, suvokiu kaip naujos rūšies besąlygišką kovą už būvį, kurioje neprisitaikęs individas tiesiog pasmerktas sunykti dėl naujos sanklodos. Lūžta įprastos sampratos, futuristinės vizijos įgauna pagreitį ir galimybę realizuotis.

– Kaip manote, ar „koronos“ virusas, su kuriuo valstybės kaunasi kiekviena atskirai ir kuris kiekvienos ekonomikai gresia nuosmukiu, yra grėsmių nacionaliniam saugumui papildinys?

– Vadinamoji pandemija yra tik viena iš daugelio grėsmių, tačiau ji atskleidė globalaus reiškinių sąryšio mastą. NATO ir gynybiniai ryšiai su JAV yra pirminės svarbos, juos būtina stiprinti atsižvelgiant ne į kurios nors partijos, o bendrus valstybinius interesus.

– Viename rinkinio straipsnyje teigiate nuo Nepriklausomybės atgavimo pradžios ją lydinčią grėsmę: „baisiausiu ir lemtingu smūgiu atgimstančiai Lietuvos valstybei reikėtų laikyti neįvykusią liustraciją, KGB agentų įslaptinimą 75 metams, o, matyt, ir visam laikui“. Ar ji vis dar aktuali?

– Savo požiūrį išdėsčiau knygoje „Vapsvos efektas“. Pateikiau filosofines logines prielaidas remiantis tam tikrų sovietmečio ideologemų ir naratyvų tąsa, kurių neturėtų būti. Vapsvos efektas – tai visuomenės, kuri neįžvelgia ir nemato grėsmių savo egzistencijai, vaizdinys. Atrodytų, kvaila apie tai kalbėti tuo laiku, kai nepriklausomoje valstybėje išaugo visa karta. Bet ji išauginta atokiai nuo lietuvybės ir yra parengta globalistinėms transformacijoms. Ir jeigu neatsiras atsvaros, po 2030 metų istorinę Lietuvą bus galima pamiršti, – ji tiesiog išnyks. Ir man filosofiškai būtų gaila ne vien iš Dievo malonės išlikusios senovinės baltų genties, bet ir pasaulio, kuris praras langą į ją, nes Lietuvos istorijos ir tradicinės kultūros paveldas, nepaisant didelių nukraujavimų, klastočių ir nutylėjimų, vis dar išlaikęs tokias gaires, kurios eschatologiniu požiūriu yra amžinos.

– Ten pat išreikštam norui sužinoti „kas sustabdė istorinio teisingumo vykdymą“, t.y., kas pasistengė, kad būtų įslaptinti KGB agentai, pritartų diduma skaitytojų, žinančių, kad kolektyvinę atsakomybę prisiėmė Seimas. Apskritai, ką manote apie kolektyvinę atsakomybę?

– Kolektyvinė atsakomybė yra neegzistuojantis fantomas, bet patogus, kai reikia sukurti svarios kaltės simuliakrą. Visada sprendimus priima konkretūs realią valdžią turintys žmonės. Jie ir turėtų prisiimti atsakomybę. Atsakomybės negali prisiimti okupuota valstybė už okupanto veiksmus.

– Tad kieno rankose šiandien tūzai, galintys nulemti Lietuvos likimą popandeminiu laikotarpiu?

– Yra toks anglų posakis: „Follow the money“ (Sek paskui pinigus). Taigi tūzai yra finansinius srautus valdančių žmonių rankose. Lietuvos likimas yra neatsiejamas nuo viso pasaulio ateities. Tačiau yra kitas svarbus aspektas, beveik neprieinamas viešajam diskursui: tai ypač sudėtingos technologijos, naudojamos kibernetiniame kare duomenų rinkimui ir apdorojimui, žvalgybai ir panašiai veiklai. Iš tiesų žmonija yra kryžkelėje, nes turės apsispręsti, ar palaikys laisvą žmogaus apsisprendimą natūraliai vystytis, ar pritars transhumanistiniams projektams, vis daugiau svertų perduodant biorobotams (hibridams), nanotechnologijoms ir dirbtiniam intelektui. Lazeriai, skaitmeninis žmogaus smegenų biometrikos skenavimas ir klonavimas ir daugybė kitų išradimų gali tarnauti žmonių gydymui ir gerovei, o gali būti už atomą daug galingesnis ginklas. Nuotolinio valdymo tiesioginiai energetiniai ginklai yra sukurti, o jų veikimo tikslumas ir galimybės yra neišmatuojamos. Gyvi organizmai ir daiktai jau dabar gali būti bent iš dalies valdomi kompiuteriu. Taigi gyvensime visai kitokiame pasaulyje, kuriame viską lems skaitmeninių galių tūzai.