V. Krištaponis. Matas Slančiauskas – siuvėjas, knygnešys ir lietuvių tautosakos rinkėjas (2)

Matas Slančiauskas | Archyvinė nuotr.

Matas Slančiauskas | Archyvinė nuotr.

Per lietuvių kultūros istoriją praėjo daug ryškių asmenybių, besistengusių įžiebti šviesos kibirkštį savo tautiečių sąmonėse ir širdyse, išsaugoti tai, kas nuo amžių buvo brangu lietuvių prigimčiai, ką jie per ištisus šimtmečius kūrė savo tautos kultūros lobynui. Vienas tokių buvo Matas Slančiauskas – kaimo siuvėjas, knygnešys ir švietėjas bei tautosakos rinkėjas.

Godus mokslui

Slančiauskas gimė prieš 170 metų – 1850 m. vasario 21 d. Trumpaičių kaime, netoli Rudiškių (dabar Joniškio r.), bežemio medinių indų dirbėjo šeimoje. Tėvas anuo metu buvo laikomas išprususiu žmogumi – mokėjo skaityti, tad ir sūnų, vos sulaukusį penkerių metų, jis pradėjo mokyti skaityti iš lenkiško elementoriaus. Vėliau Slančiauskų Matukui teko mokytis Rudiškių špitolėje pas vargonininką. Čia jis pramoko ne tik vargonuoti, bet ir pažinti natas bei lietuviškai skaityti. 1857 metus M. Slančiauskas įstojo į Joniškio parapinę mokyklą, kurioje buvo mokoma skaityti ir rašyti lietuviškai.

Pravartu pažymėti tai, jog anuomet lietuvių kalba buvo ujama iš viešo gyvenimo. Antra vertus, lenkai buvo laikomi aukštesnio lygio už lietuvius. Visa tai siejosi su kilmingais žmonėmis, kurie anuomet mūsų krašte buvo lenkai, o dažniausiai tai buvo sulenkėję lietuviai bajorai. Anuomet dažnas lietuvis norėjo savo vaiką matyti jei ne ponu, tai bent pasiturinčiu. Tad savo tėvo mokymo lenkiškai priežastį, 1921 metais laiške Petrui Avižoniui M. Slančiauskas nusakė taip:

„…Tėvas mane mokė iš lenkiško elementoriaus, sakydamas: „Kai aš vaiką išmokysiu lenkiškai, tai lietuviškai ir nesimokęs mokės“.

Vėlesniu savo gyvenimo laikotarpiu M. Slančiauskas savarankiškai pramoko keletą užsienio kalbų. Kaip teigė jo anūkė Barbora Spocha: „Mano senelis kalbėjo lietuviškai, lenkiškai, rusiškai, vokiškai, lotyniškai ir truputį senąja graikų kalba ir, manau, truputį prancūziškai“.

O mokslui M. Slančiauskas buvo godus, nes skaitė kiekvieną į rankas patekusią knygą. Tačiau dėl neturto toliau mokslo žinių siekti nebegalėjo. Jam tebuvo lemta pasukti į savamokslio amatininko kelią.

Anuo metu tarp kaimo žmonių paklausiausia buvo „kriaučiaus“ specialybė. Sunkios Slančiauskų šeimos materialinės sąlygos (tėvas mirė palyginti anksti ) vertė pramokti amato. Taip penkiolikmetis M. Slančiauskas jau tapo siuvėjo mokiniu. Dar po metų jis jau ėjo iš kaimo į kaimą, iš trobos į trobą siūdamas. M. Slančiausko būta linksmo būdo: dažnai siūdamas užtraukdavo ir dainą, o paskui būdavo sekamos pasakos ir įvairiausi nutikimai.

Siuvėjas – lietuvių tautosakos rinkėjas

Anuo metu kaimų jaunimas taip ir ieškojo tinkamos progos savaitgaliais užsukti pas vieną ar kitą kaimyną, o ypač ten, kur M. Slančiauskas siūdavo. Čia netrūkdavo pokalbių įvairiomis temomis. Taip keliaujantis siuvėjas, įtraukdamas šeimininko, pas kurį jis siuvo, namiškius ir svečius, kaip dabar sakytume, „dainų varžytuves“, imdavo jam negirdėtas dainas ir kitokią tautosaką užrašinėti. Tai daryti jį pirmiausia paskatino Lauryno Ivinskio sudarytuose ir išleistuose kalendoriuose rasti tautosakos pavyzdžiai. Be viso to, anot M. Slančiausko, jis užrašinėjo „ nuo moterėlių girdėdamas visokius vaistus ir gydymus…“ Bet greitai visa tai jam atsibodo ir šiuos užrašus sunaikino kaip nereikalingus. Tik vėliau, skatinamas P. Avižonio ir kitų, atitaisė šią klaidą, išsiųsdamas lietuviškų laikraščių redakcijoms ir kitiems lietuvių tautosakos rinkėjams, kaip pats teigė, „šimtą su viršum lietuviškais vardais žmonių ligų ir jų naminį gydymą bei visų metų ūkiškus pastebėjimus“. Taip laisvu nuo darbo laiku jis 1866 metais užrašė daug išgirstos tautosakos pavyzdžių, o nuo 1874 metų bandė ir pats kurti eiles, daineles, pasakas. Kartais pasakojamąją tautosaką ir pats sueiliuodamas. Apie tai jis vėlesniais metais laiške J. Basanavičiui rašė: „…Aš daug eiliavau ir nežinau, ar jos bus kam vertos, ar ne. Žinoma, man pačiam dar jas reikėtų perrašinėti ir geresnes išskirti, gal kam kada ir praverstų“.

Žinoma yra tik tai, jog M. Slančiausko eiliuotų mįslių ir poezijos 1884 -1886 metais buvo publikuota „Aušros“ lietuviškuose kalendoriuose, o vėlesniais metais ir kitoje lietuvių periodinėje spaudoje.

1876 metais M. Slančiauskas vedė Barborą Čepulytę. Netrukus jiedu susilaukė keturių dukterų: Kristinos, Jadvygos, Elžbietos ir Anelės bei dviejų sūnų, kurie anksti mirė.

Be siuvimo, kurį laiką M. Slančiauskas vargonininkavo Žarėnų (dab. Šiaulių r.), Šiupylių ir kitose bažnyčiose. Nelengvai M. Slančiauskas tada vertėsi. Apie tai jis eiliuotai rašė:

Aš paprastas lietuvėlis,
Mano mažas namelis,
Gryčios gale darželis,
Tas pats vaisių sodnelis.

Žaliuoj žalus klevelis
Ir dygliuotas jovarėlis,
Šermukšnių keletėlis –
Nu, ir visas turtelis.

Pats siekęs šviesos, M. Slančiauskas prenumeravo Prūsų Lietuvoje leistą laikraštį „Konservatyvus draugystės laiškas“. Tuo tarpu „Aušros“ pasirodymą jis sutiko su neslepiamu optimizmu. Apie tai M. Slančiauskas laiške P. Avižoniui rašė:

„1883 metais, atsiimdamas iš pašto Jonišky savo siuntinį, gavau parnešti savo pažįstamam adresuotą kuvertą. Eidamas namo žingeidauju ir vis labiau tą svetimą čiupinėju, jusdamas, kad ten yra kažin kokia knygutė. Žūt būt perplėšiau kuvertą ir atradau „Aušrą“. Keliu eidamas viską perskaičiau su didžiausiu atsigaivinimu mano dvasios ligi tol nuskurdusios dėl trūkumo mums dvasiško peno. Tai buvo „Aušra“, katros aš seniai geidžiau ir laukiau“.

Pasirodžius „Aušrai“, 1883 metais M. Slančiauskas rengė jos platinimą. Tuoj pat surinko septynis prenumeratorius: iš rudiškiečio Juozo Katiliaus priėmė užsakymą siuntinėti šį laikraštį ne tik po Lietuvą, bet taip pat ir jo giminaičiui Mikalojui Akelaičiui, gyvenusiam Paryžiuje. M. Slančiauskas taip pat pradėjo „Aušrai“ siuntinėti korespondencijas iš krašto, kuriame gyveno bei savo kūrinėlius.

Slančiauskas ir pats pradėjo leisti hektografuotą laikraštėlį „Dainų nešėjas“. Šį leidinį anuomet noriai skaitė Žagarės, Šakynos, Gruzdžių ir Joniškio apylinkių jaunimas. Pirmojo numerio buvo išleista apie 200 egzempliorių. Pasirodžius antrajam numeriui, uriadninkas pareikalavo nutraukti šio laikraštėlio leidimą ir M. Slančiauskui nors ir sunkiai, bet teko su tuo susitaikyti.

Neapleido M. Slančiauskas ir tautosakos rinkimo. Keliaudamas iš vieno kaimo į kitą, gyvendamas pas kaimiečius ir siūlydamas jiems nesudėtingų drabužių, užrašinėjo priežodžius ir patarles, pasakojimus ir dainas. Kartais lankydamasis bažnyčiose, užrašinėdavo kunigų pamoksluose pasakytus aforizmus.

Platino lietuvišką spaudą, mokė kaimo vaikus lietuviško rašto

Kaip keliaujantis kaimo siuvėjas M. Slančiauskas laisvu nuo darbo laiku ilgą laiką nešiojo ir platino lietuvišką spaudą, mokė kaimo vaikus, šeimininkų, pas kuriuos siuvo, namuose, lietuviško rašto, neatkreipdamas į save didesnio carinių valdininkų dėmesio. Jis ir toliau buvo vienas mėgiamiausių švietėjų savame krašte, iš kitų išsiskirdamas savo kultūringumu ir darbštumu. Jį mylėjo ne tik vaikai, bet ir jų tėvai, kurie kreipdavosi į M. Slančiauską ne vien dėl įvairiausių pareiškimų valdžiai, bet ir norėdami patys išgirsti, ką rašo laikraščiai, sužinoti naujienų ir iš viso pasaulio. Be to, kaimo siuvėjas nešykštėjo mažiau išprususiems tautiečiams įvairiausių patarimų. Jis troško kad tautiečiai būtų apsišvietę. Apie tai M. Slančiauskas viename savo eilėraščių rašė:

Dėl to aš labai dejuoju,Z
Kaip karvelis burkuoju,
Ką daryti, – nesumoju?..
Rašau, kad ir n’ užsivoždamas,

Tamstoms pakarą rodydamas,
Savo galvą nulenkdams.

Padarykit mums tą loską,
Kad būt Lietuva papuošta,
Tikru mokslu apšviesta
Parėję mokslų aukštybes,
Kaip marių vandens gilybes, –
Ponai didžios vertybės.

Kai lietuvių tautinio judėjimo veikėjai masiškai pradėjo rašyti carui ir jo aplinkos įvairaus lygio valdininkams peticijas dėl spaudos atgavimo, į tą darbą ketino įsijungti ir M. Slančiauskas. Apie tai jis viename savo laiškų, skirtame nežinomam asmeniui rašė: „Vakar man p. Vaineikis pranešė, kad reikės iš žmonių rinkti parašus spaudos laisvei gauti. Su kai kuriais kalbėjau, jie mielai žada man padėti“.

Socialiai pažeidžiamų tautiečių pusėje

Visur ir visada M. Slančiauskas stovėjo lengviausiai socialiai pažeidžiamų tautiečių pusėje. Apie tai jis rašė ir ano meto lietuvių periodinėje spaudoje. Savo rašiniuose tvirtino, jog su baudžiavos panaikinimu, paprastam žmogui priespauda nepasibaigė. Su užuojauta jis aprašė nesibaigiančias kumečių varginančias keliones iš vieno dvaro, į kitą, sunkų jų darbą, menką uždarbį ir beteisę padėtį. M. Slančiauskas suvokė, kad, panaikinus baudžiavą, „tikrai tiems nėra valnybė, kas sava žemės kąsnį, didelį ar mažą, locną tur“, o kurie neturi, tie „da kiečiaus suspausti ir nuvargyti“.

Dėl geresnio gyvenimo M. Slančiauskas kvietė varginguosius susivienyti, pajusti savo vertę, netylėti: „… tiktai susipraskim, sujuskime, pabuskim, nebesnauskim – susivienykim, duokim balsą – suvaitokim!“

Slančiauskas vargingiesiems pranašavo, kad „rasis pagalba“, „ateis laikas, ir mums tos pačios žemės po skeliaudį primes“. Būsimą laimę siedamas su švietimu jis rašė:

„Nusitikiam, jog po žiemos bus pavasaris, vasara, ruduo. Dabar mes vargstam, bet laikas permainys, kada iš žemturių atsiras apšviestų ir mokytų daugiausiai. Mes, bežemiai, kiek patys apsišviesime ir susiprasime savo vargus.“

Kas, anot M. Slančiausko, buvo kaltas dėl tos neteisybės ir visų negerovių ir kodėl visa tai vyko, kaip jam atrodė, jis rašė:

„Bet kur šiandien pas mus yra teisybė? Ar pas kunigus ir aukštai mokytus? Negali matyti ir numatyti! – Jie mažne visi ant to ir mokinasi: kad tiktai lengviaus dirbti ir daugiaus uždirbti, t. y. kaip tiktai nemokančius apgaulioti ir jų sunkius uždarbius į savo kišenius sutraukti ir surausti…“

Slapta jaunimo draugija „Atgaja“

XIX amžiaus pabaigoje Lietuvoje pradėjus kurtis savišvietos draugijoms, 1889 metais M. Slančiauskas susipažino su gimnazistu, būsimu kalbininku Jonu Jablonskiu, o dar anksčiau ir su būsimu mediku Liudu Vaineikiu, kuris leisdavo atostogas gimtajame Svirplių kaime. Šių paskatintas, 1889 m. gegužės1 d. kartu su Jonu Trumpuliu, Augustinu Baranausku, Aleksandru Ratkumi bei Juozu Valiu, M. Slančiauskas įkūrė slaptą jaunimo draugiją, pavadinimu „Atgaja“. Draugijos faktiškuoju rengėju buvo M. Slančiauskas. Tai buvo ne masinė organizacija, kuriai priklausė daugiau nei 10 asmenų. Apie minimos draugijos steigimą L. Vaineikis aiškino taip: „Buvo tai Joniškio ir Gruzdžių apylinkių pradedančių susiprasti lietuvių susibūrimas. Šiame krašte yra Rakandžių kaimas, daktaro J. Šliūpo tėviškė. Regisi, pradėjome atgyti jo įtakoje. 1886 – 1888 m. nusirašėme iš kažkokių metų „Aušros“ Lietuvos mylėtojų draugystės įstatus. Nors tie įstatai nieko mums nepadėjo, nes gyvenimas ėjo savo keliu, ir mes, atgajiečiai, veikėme kiekvienas savo apylinkėje“.

Draugijos pavadinimas ir statutas buvo kuriamas gana palengva. Yra išlikę bent keli šios draugijos statuto variantai. M. Slančiauskas vėliau per tardymą tvirtino: „Mintį įkurti minėtą draugiją pareiškiau aš ir paruošiau jos statutą, o Liudas Vaineikis jį pataisė“.

Kokie buvo pagrindiniai „Atgajos“ draugijos tikslai, M. Slančiauskas apibūdino taip:

„…Vilioti, gundyti, vagyti, urausti, traukti prie skaitymo lietuviškų knygelių. Įrokuoti, kad mūsų draugai užsiimtų mokytis lietuviškai lotyniškomis litaromis: rašytų pasakas, patarles ir dainuškas“.

Draugijos nariai platino draudžiamą pasaulietinę spaudą ir mokslo populiarinimo literatūrą. Visa tai „Atgajos“ draugija gaudavo iš knygnešių. Nors M. Slančiauskas jau 1888 metais jau buvo radęs kelią į Prūsų Lietuvą, bet jis tik tenkinosi pažintimi su leidėjais, – pats knygų nenešė. Kad įsigytų lietuviškų spaudinių, nuo 1889 metų pradžios naudojosi knygnešio Jurgio Bielinio paslaugomis. Antai L. Vaineikio sesuo Valerija rūpinosi platinimui gauti net po kelias dešimtis knygų iš Kuršėnuose gyvenusio knygnešio Stasio Rupšio. Tad galima tik teigti, jog „Atgajos“ draugija ir pati platino lietuviškus spaudinius.

O M. Slančiausko pažintys su to meto lietuvių spaudos darbuotojais buvo gana plačios. „Atgajos“ veikimo metais jis kartais susitikdavo su Roku Šliūpu, Juozu Tumu-Vaižgantu, Juozu Miliausku-Miglovara, Kaziu Griniumi, Jonu Jablonskiu, susirašinėjo su Bulgarijoje gyvenusiu Jonu Basanavičiumi, o JAV su Jonu Šliūpu.

„Atgajos“ draugija pasižymėjo tuo, kad nuo kitų panašių organizacijų skyrėsi savo ryškia laisvamaniška pozicija. Čia, matyt, pasireiškė ir L. Vaineikio minimoji J. Šliūpo įtaka. Kai žandarų vertėjas Ivanas Cigleris, vėliau išnagrinėjęs per kratą paimtus M. Slančiausko rankraščius, padarė išvadą, kad tų rankraščių autorius, seniau buvęs uolus katalikas, vėliau virto indiferentu tikybos dalykuose ir atviru dvasininkų priešu.

Slančiausko ir jo bendraminčių skleistos idėjos dažnai prieštaravo Bažnyčios mokymui. Tuo metu dvasininkai religingus ir svyruojančius tarp pasaulėžiūrų kaimiečius stengėsi įvairiais būdais atkalbėti nuo „Atgajos“ draugijos platinamos literatūros skaitymo. Su jos platintojais, anot M. Slančiausko, draudė net bendrauti ar lankytis jų namuose. Apie tokią padėti J. Šliūpui rašytame laiške kartą M. Slančiauskas guodėsi:

„Kliūtis yra kunigai: O kaip ant jų valios visi gangreit žmonės atsidavę, kad kada koks kunigas kalėdodamas paklaus kokios katekizmos, gerai… Neklaus – da geriau. O kai pasižiūrėtų, ar moka kas knygelę skaityti, tai retai tegirdėti, nes baugu kunigėliui, jeigu kas kita aiškiai ir drąsiai besikalbantį, tai bus gėda tokiam kokio abrozdėlio neįduoti. O kad kokią paliko naują knygiukę, tai tokią davatkos sugriebusios neš tuoj kunigui parodyti: tas gerai nepaveizėjęs gin: šiukštu, kad man tokių neskaitytumėte. Tai jau mužikui tada, garbė Dievo, geriau į karčemą duotis kad ir pamokslą sakydams baras kunigas, tai vis niekai yra“.

Bene didžiausia M. Slančiausko netektimi buvo tai, kai 1891 metais mirė jo žmona. Sunku vienam tėvui buvo auginti ir ruošti savarankiškam gyvenimui keturias dukteris ir rūpintis kitais reikalais. Kad ir kaip tada M. Slančiauskui sunku buvo, bet jis savo visuomeninės veiklos ir tautosakos rinkimo neapleido, nors tuo metu jam ir jo bendraminčiams, kurie priklausė „Atgajos“ draugijai, iškilo realus pavojus.

Įkliuvo caro žandarams

Nors „Atgajos“ draugijos nariai gerai suprato konspiracijos svarbą, visgi dėl vieno atsitiktinumo įkliuvo caro žandarams todėl, kad 1895 m. balandžio 26 d. Kuršėnų žandarų puskarininkis sužinojo, kad knygnešys S. Rupšys geležinkelio stotyje įdavė nelegalių knygų bei laikraščių siuntinį, adresuotą Jonui Kulikauskui, gyvenusiam Kupiškyje. Žandarai iškrėtė S. Rupšio namus ir rado „Žemaičių ir Lietuvos apžvalgos“ vieną numerį, užrašų knygutę, įrodančią, kad jos savininkas prekiauja uždrausta spauda, ir tris laiškus. Dviejų laiškų autorė buvo V. Vaineikytė iš Svirplių. Ji prašė atsiųsti knygų.

Per kratą V. Vaineikytės ir jos sesers Kleopatros kambaryje žandarai rado du naujus lietuviškus kalendorius ir jų brolio Liudo, parvykusio į tėviškę atostogauti, lagaminą bei pintinę – didžiausią laimikį. Čia buvo keli straipsniai „Ūkininkui“ ir „Varpui“, M. Slančiausko, A. Baranausko bei J. Trumpulio rankraščiai, laiškai, kuriuose minima „Atgajos“ draugija. Ten buvo ir Vinco Kudirkos laiškai. Buvo suimtas ir V. Kudirka. Jis „Atgajos“ draugijai nepriklausė. Tarp M. Slančiausko rankraščių buvo rasti šios draugijos statutas, jo papildymai ir J. Miliausko-Miglovaros laiškai.

1895 metų rudenį suėmus svarbiausius „Atgajos“ draugijos narius ir pakibus rimtai grėsmei, jog gali nukentėti ir kiti šios draugijos nariai, „Atgajos“ draugija savo veiklą nutraukė.

1895 m. liepos 18 d. žandarai krėtė ir M. Slančiausko namus. Rado 71 sąsiuvinį su tautosaka, jo paties kūryba, jam rašytų Jurgio Bielinio, Stanislovo ir Liudvikos Didžiulių, Martyno Jankaus, Juozo Miliausko-Miglovaros ir kitų M. Slančiauskui rašytų laiškų, „Atgajos“ draugijos statutą bei lietuviškų kalendorių ir dainų knygelių.

Vis dėlto tik 1895 m. rugsėjo 5 d. M. Slančiauskui buvo paskirtas kardomasis areštas Šiaulių kalėjime. Jis buvo nuteistas ir kalėjime išbuvo vienerius metus ir dvylika dienų, o 1896 m. rugpjūčio 23 d. caro įsakymu trejiems metams buvo ištremtas į Rygą.

Tremtis Rygoje

Nuo gimimo gyvenusiam kaime, sunku M. Slančiauskui buvo priprasti prie miesto triukšmo, visiškai kitokio gyvenimo būdo, kai viskas perkama ir parduodama, kai viešai vagiliaujama ir sukčiaujama.

Čion mašinos kriokia, girdi,
Rodos balsai iš pragaro.
Visas oras priepelkiu smirdi
Nuo pabrikų dūmų garo,
– vėliau M. Slančiauskas rašė viename savo autobiografinių eilėraščių.

Gyvendamas tremtyje, M. Slančiauskas labai skurdo. Apie tai laiške J. Šliūpui guodėsi: „Duonos pūrą ar puspūrį nusipirkęs valgai, o kartais už tą neužsimokėjęs, o tą bevalgant, reik apie kitą rūpintis…“

Svetur gyvendamas, M. Slančiauskas nuolat ilgėjosi Tėvynės, lietuviškos spaudos ir artimųjų. Jis Rygoje palaikė artimus ryšius su socialistų įtakoje veikusiais darbininkų rateliais, kuriems priklausė čia gyvenę gimnazistai bei darbininkai lietuviai. M. Slančiauskas dalyvavo jų veikloje. Teko plačiai susipažinti su socializmo idėjomis. Jos tapo artimos.

Nors ir nepaprastai sunkiai M. Slančiauskui teko tremtyje gyventi, tačiau ir čia jis neapleido savo pomėgių: užrašinėjo čionykščių lietuvių pasakas, dainas ir senuosius lietuviškus vardus.

Apsigyveno Reibinių kaime

Pasiaigus tremties laikui, 1899 metais M. Slančiauskas vedė Oną Zalogytę ir 1900 metais apsigyveno jos tėviškėje Reibinių kaime. Čia jis ir toliau tęsė savo nebaigtus darbus, pirmiausia versdamasis kaimo siuvėjo amatu. Apie tai jis viename savo autobiografinių eilėraščių rašė:

Kas gal man padaryti,
Kad pats Dievas padeda?

Nors maž ką galiu uždirbti –
Mažas arklas adata.

Valna koja, kur nueisiu
Pono nėra ant manės…

Nors buvo laisvas amatininkas ir ponas sau, bet įkalinimas ir tremtis kuo toliau, tuo labiau ardė sveikatą. Tad siuvėjo amatas jam buvo reikalingas tik tam, kad „motinai nereikėtų elgetauti, o pačiam plytnyčioje dirbti“. Savimi kuo mažiausiai rūpinosi, buvo pasirengęs net badauti, kad tik įgytų naują knygą ir užsiprenumeruotų laikraštį.

Slančiauskas negalėjo ramiai gyventi ir dėl tautinės bei socialinės nelygybės. Ne visada poetiškai išbaigtais, bet labai taikliais eilėraščiais jis užstojo vargstančiuosius tautiečius. Aštri jo plunksna negailėjo kritikos ir dvasininkijai. Už tai kunigai jo nemėgo, atvirai vadino bedieviu, o kalėdodami aplenkdavo jo namus. Po apylinkes plito antireliginiai M. Slančiausko piešti ir dauginti atvirukai, su eilėmis, pašiepiančiomis ir kritikuojančiomis dvasininkus.

Slančiauskas rinko tautosaką, keliaudamas po kaimus. Anot jo, „633 visokius niekniekius ir burtus“ surinkęs, išsiuntė J. Basanavičiui, J. Jablonskiui, o kai kuriuos jų juodraščius ir į JAV savo žentui, socialistinių pažiūrų JAV lietuvių rašytojui Vincui Jakščiui (Senam Vincui).

Cicilikų vyskupas

Reibiniuose pas M. Slančiauską apsilankydavo knygnešiai, atgabendavo pasaulietinės bei socialistinės literatūros, užsukdavo lietuviai socialdemokratai, anuomet liaudyje plačiai vadinti „cicilikais“. Tad M. Slančiauskas buvo pravardžiuojamas ne tik bedieviu, bet ir cicilikų vyskupu. Gerai pažinojęs M. Slančiauską ir aplinkinių žmonių požiūrį į jį, P. Avižonis rašė: „… Apie tą vyskupą buvo pasakojama, kad jis meldžiasi iš juodų knygų baltomis raidėmis. Naują tikybą priimant, reikia savo krauju iš prapjauto piršto įsirašyti į tam tikras cicilikų knygas.

Įtariamieji cicilikais esant ir tie, su kuo jie draugaudavo, būdavo žmonių sekami, ar jie pro kryžių eidami nusiima kepurę, ar bažnyčioje priklaupia, ar nešioja škaplierius…

Tamsi liaudis, ypačiai Skaistgiryje ir Rudiškiuos, buvo taip sufanatizuota, kad Slančiauskas ilgą laiką bijodavo šventą dieną eiti pro bažnyčią, kad minios nebūtų užpultas. Bet taip pat bijojo ir namie pasilikti. Todėl kas šventadienis ateidavo į Žagarę, kur turėjo prieigą, be mano namų, dar ir pas fotografą Ščupaką, kurio vardu jis parsisiųsdavo iš Tilžės laikraščius.

Ano laiko liaudies nuotaiką gali apibūdinti šitoks atsitikimas

Kartą užklydo į Šventpolio dvarą (prie Žagarės) du rusų vienuoliai, rinkdami aukas kažin kur statomai cerkvei. Įeina jie į kumetyną: barzdoti, keistomis juodomis kepurėmis, juodais ilgais diržais, ir atverčia tokią juodą knygą, kažin ką murmėdami. Buvusiai gryčioje moteriai pasivaideno, kad tie vyrai nori ją įrašyti į cicilikų tikybą. Nusigandusi išbėgo į kiemą šauktis vyrų, o šie atlėkę kirviais sukapojo „cicilikų apaštalus“, atėmę iš jų „knygą“ ir buvo bevarą sukruvintus į Žagarę, į policiją, bet turbūt pabūgę, paleido prie miesto vienus, o nelemtąją „cicilikų knygą“ pakeliui įmetė miške į krūmus. Policija nuvežė sunkiai sužeistuosius vienuolius į Gruzdžių ligoninę, o kumečius išvarė į Šiaulių kalėjimą. Tai šitokioje nuotaikoje teko Slančiauskui gyventi ir dirbti“.

Socialdemokratinės mintys

1904 metais prasidėjus rusų ir japonų karui, M. Slančiauskas atidžiai sekė įvykius tiek carinės imperijos gilumoje, tiek ir Tėvynėje, jausdamas bręstančias permainas, kurios prasidėjo kilus revoliucijai. Jis gerai suprato eilinių lietuvių nuotaikas ir ragino juos stoti į kovą prieš carizmą. Revoliuciją laikė galimybe atsikovoti Lietuvai nors ir ribotą, bet vis tiek laisvę. Tad M. Slančiauskas visa širdimi pritarė revoliucijai, o artima pažintis su socialdemokratiniu judėjimu padėjo pereiti į jų pusę. Jis beveik kasdien ėmė kurti eilėraščius, kurių motyvai dažnai pasikartodavo ir mintis likdavo ta pati – šaukimas į kovą. M. Slančiauskas kvietė tautą vieningai kovoti, nes „iš vieno kai darysime, savo laisvę įsigysime“. Jis skaitė savo eiles slaptuose jaunimo susibūrimuose. Pradėjo bendradarbiauti „Darbininkų balse“, „ Naujojoje gadynėje“, „Kovoje“, „Skarde“ bei Anglijoje leistame „Rankpelnyje“. Į šių leidinių redakcijas jis siuntė tiek savo kūrybos, tiek tautosakos, tiek ir korespondencijų iš kaimo žmonių gyvenimo ir su širdgėla kalbėjo, kad „mūsų žmonės tebėra tamsūnai“, sielojosi dėl kaimo žmonių girtavimo, rūkymo, kortavimo; pasakojo, kaip išnaudojami lengviausiai socialiai pažeidžiami tautiečiai. Po korespondencijomis dažniausiai pasirašydavo Atgajiečio, Bernų Dėdės, Galvočiaus, Kibirkštėlės, Žižės ir kitais slapyvardžiais. Daugelyje savo rašinių, neapsieidavo be kritikos dvasininkų luomui. Viename iš jų rašė: „Mūsų kunigėliai „Aušrą“ beauštant pamatę, „Varpo“ balsą išgirdę, šoko, kėlės iš savo minkštų pūkinių patalų, ėmė tuojau žvalgytis su savo „Apžvalga“. Pasižvalgę, pastatė „Tėvynės sargą“, kad jų dirvose priešas kukalius nepasėtų. Ir štai jau dabar „Darbininkų balsas“ išaiškino visiems teisybę apie dykaduonius, taip, kaip kad visi sustojo į kojas kunigai ir ponybė“.

Tvarkė surinktą išlikusią tautosakinę medžiagą

Tuo metu M. Slančiauskas nuo įtempto darbo dar labiau pablogėjus sveikatai, jau nebekeliavo iš kaimo į kaimą siūdamas, o dirbo tik savo namuose. Tuo pačiu metu jis tvarkė ir per ilgus metus surinktą išlikusią tautosakos medžiagą, kurią jam padėjo rinkti ištikimieji jo talkininkai Pilypas Grigutis iš Trumpaičių, Steponas Strazdas iš Trumpaitėlių, Juozas Stonevičius iš Bučiūnų, Jonas Trumpulis iš Sargiūnų, Augustinas Baranauskas iš Šiupylių ir Pranas Narvydas iš Trumpaičių kaimų. Vieni jų surinktą medžiagą teikė M. Slančiauskui, o kiti ir patys sudarydavo atskirus rinkinius. Pradžioje M. Slančiauskas rinko, užrašydavo ir tvarkė tautosaką tik savo nuožiūra, kaip išmanydamas. Ilgainiui susipažinęs su P. Avižoniu, J. Šliūpu, M. Jankumi, L. Vaineikiu, V. Storasta-Vydūnu ir kitais lietuvių kultūrinio paveldo rinkėjais, iš kurių gavo įvairių konsultacijų, jų dėka susipažino su brolių Antano įr Juozo Juškų tautosakos rinkiniais, o kai susipažino su J. Basanavičiumi ir ėmė teikti jam tautosakos medžiagą, jo darbai jau buvo kvalifikuotai parengti. M. Slančiauskui šiame darbe talkino jo duktė Kristina. Tėvas ir duktė darė rinkinėlių dublikatus, siųsdavo juos tai vienur, tai kitur, kad visa tai išliktų ateičiai. Vieni jų dingo be pėdsakų, kaip ir cariniams žandarams krėtus Slančiauskų namus konfiskuotieji. Todėl iki mūsų dienų išliko tik dalis – apie 80 didesnių ar mažesnių rankraštinių rinkinių ir tai dažniausiai buvo ne pirmieji egzemplioriai.

Be minėtų periodinių leidinių, kur buvo skelbta M. Slančiausko rinkta tautosaka, nemaža dalis buvo paskelbta J. Basanavičiaus sudarytuose rinkiniuose: „Lietuviškos pasakos“, „Iš gyvenimo vėlių bei velnių“, „Lietuviškos pasakos įvairios“, Lietuvių Mokslo Draugijos leidinyje „Lietuvių tauta“, leidinyje „Mūsų senovė“. Tautosakiniai jo darbai yra minimi daugelyje lietuvių tautosakos leidinių, o „Lietuvių tautosakos apybraižoje“ yra atskiras skyrelis, skirtas M. Slančiauskui. Jame įdėta nuotrauka ir jo tautosakos rinkinio „Giesmės paukszczų ir talaluszkas“. Taip pat ir „Patarles ir priežodžei tarp Joniszkes, Gruždžiu, Žagares nuo žmonių surankioti 1882 m.“ titulinis lapas. Sovietmečiu, 1974–1975 metais, buvo išleistas M. Slančiausko surinktų „Šiaurės Lietuvos pasakų, sakmių ir anekdotų“ dvitomis. Iš šių knygų atsiskleidžia didžiulės lietuvių mitinio pasaulio erdvės.

Visose M. Slančiausko užrašytose pasakose pajuntame sodrią, vaizdingą kaimo šneką. Pavyzdžiui:

„Baravyks, po ąžuolu išdygęs, sušukęs:
– Ąžuole, eik sau!
Ąžuols sakęs:
– Palukėk lig trijų dienų.
Pirmą dieną augęs baravyks – jau ąžuols ir pabūgęs. Antrą dieną augęs – jau ąžuols ir nusigandęs…“

Arba:

„Kitą kartą buvus Elenėla siratėla prie pamotės. Ta pamotė teip jos nekentus, teip nekentus: vis ją bardavus, lojodavus, stumdydavus, mušdavus…“

Štai kaip įtikinamai vienoje sakmėje pavaizduotas neįtikinamiausias dalykas:

„Tamašauckas senis mano tetušio nabašninkui sakęsis (iš Kančiūnų sodžiaus ), kad jis kur ten ganęs bandą, mažas būdams, ir praganęs teliukus. Jis par visą naktį jų ieškojęs po mišką, po krūmus, po lazdynus, po papartynus. Jok auštant jam dimt ant mislies, kad to teliukai toj ir toj vietoj. Nuėjęs ir atradęs. Daugiaus žinąs, kur jo matušė verkianti, jo nesulaukdama, ir ją pasitikęs. Parėjęs namo, kojas nusiavęs, nagines išpurtęs, paskui ir nieko nebežinojęs: mat, ir tą paparties žiedą su dumblais iškratęs. O ta naktis buvus tai Švento Jono naktis“.

Slančiausko užrašytos mitologinės sakmės yra paprasta šnekamąja kalba, kuri mažai tesiskiria nuo gyvos kasdieninės kalbos. Štai sakmėje „Išvaryti svirpliai“ sakoma:

„Pociūnų sodžiuj, joniškiečiuos, pas Skablacką buvę jaujo daugybė svirplių. Vieną kartą atėjęs ubags pas juos ir įsiprašęs į nakvynę. Buvęs ruduo, kuliams laiks. Nuėjęs su šeimyna į jaują gulti, sakęs:
– Aje, kas čia pas tamstas toki daugybė tų paukštelių! Juos reik išginti…“

Juokų ir anekdotų kalba labiau nugludinta, kondensuotesnė, lakoniškesnė. Pavyzdžiui:

„Pievose pati sakanti:
– Oje, kad čia gražiai špoks gied.
Pats:
– Čia ne špoks, čia strazds.
Pati:
– Špoks.
Pats:
– Strazds…
Špoks – strazds – špoks… Ir ėmė muštis, muštis. Teip prisimušę, teip prisimušę…“

Slančiauskas sukūrė ir eilėraščių. Dalis jų buvo išspausdinta „Aušroje“ ir kitoje lietuvių periodinėje spaudoje. Iki šiol nemaža jų yra saugoma muziejuose, archyvuose arba pas privačius asmenis. M. Slančiausko poezija yra labai artima lietuvių liaudies dainoms ir jų tradicijoms. Tai yra ne tik reikšmingas autoriaus kūrybinio palikimo puslapis, bet turi ir pažintinės reikšmės, visų pirma ji parodo, kaip 1905 metų revoliucija atsispindėjo lietuvių sąmonėje.

Šiaulių „Aušros“ muziejuje yra išlikęs natų sąsiuvinis „Gaidos dainelių“. M. Slančiauskas čia pateikia penkias dainas su natomis, dviejų yra tik natos, užrašytos paties tautosakos rinkėjo ranka.

Nuopelnai etnografijai

Žymūs M. Slančiausko nuopelnai yra ir lietuvių etnografijai. „Aušros“ muziejuje saugomas sąsiuvinis, kuriame sudėti šeši plunksna ir spalvotais pieštukais braižyti kaimų planai, sudaryti 1907 metais. Vienas planas yra skirtas vietovėms, sudarančioms  keturkampį „Gruzdžiai – Šakyna – Žagarė – Joniškis“. M. Slančiausko sudarytos schemos neturi mastelio, braižytos iš akies, nenaudojant jokio įrankio. Daug vertingesni yra tie planai, kuriame jis vaizduoja savo gimtąjį Trumpaičių kaimą ir išryškina Reibinių kaimo sodybų ir jo laukų kontūrus. Iš Reibinių kaimo schemos galima spręsti, kad 1907-aisiais, jos sudarymo metais, kaime gyveno 30 šeimų. Pateikiamas yra smulkus kelių ir kelelių tinklas: „Vieškelis ant Skaistgire“, „Ant Gruzdžių vieškelis“, „Ant Taučiūnų“, „Ant Krikštanų“, „Žiekmelis“ ir t. t. Pažymėti Karnupio, Skaisčio ir Ąžuolupio upeliai, nužymėtos kaimo ribos: „Taučiūnų lauks“, „Kemsių lauks“, „Reibiniškės“, pažymėti netgi nedideli kaimo laukuose esantys krūmokšniai ir net „kudrialos“ (linmarkos ). Šie planai (schemos) šiandien duoda daug medžiagos ne tik ekonomonografams, tyrinėjantiems, kaip pakito kaimas nuo XX amžiaus pradžios, bet ir fizinės geografijos specialistams, renkantiems medžiagą apie landšaftų keitimąsi, veikiant antropologeniniam faktoriui. Tik iš M. Slančiausko sudarytos schemos ir tėra šiandien žinoma apie Skaisčio ir Ąžuolupio upelius bei buvusius vieškelius. Iš buvusių linmarkų skaičiaus galima daryti kai kurias išvadas apie linų auginimą Reibinių kaime ir apskritai Skaistgirio apylinkėse. Daug medžiagos čia randa ekonomistai ir sociologai, nes tai yra neįkainojama medžiaga žemės vardynui. Be to, korespondencijose, siųstose „Skardui“, M. Slančiauskas minėjo dėl 1711 metų karo veiksmų, įamžino išnykusių Bernelių, Puodžiūnų ir kitų kaimų pavadinimus.

Kaip etnografinį palikimą galima vertinti ir M. Slančiausko nubraižytą savo sodybos planą, kurį jis vadina skaistgiriečiams būdinga tarme „plecius“.

Dar viename sąsiuvinyje, saugomame „Aušros“ muziejuje, M. Slančiauskas pateikia XIX amžiaus antroje pusėje vyrų nešiotus drabužius. Be jų brėžinių, nurodomos medžiagos, iš kurių jie būdavo siuvami, pasiuvimo ir susegimo būdai, papuošimai. Be to, autorius drabužių piešinius papildo aprašymais, pateiktais skaistgiriečių tarme. Pavyzdžiui: „Anų laikų (XIX amžiaus antrosios pusės) kepalušai buvo visų dėvimi. Povo plunksna apkaišyti. Vyriška sermėga: juodo storo milo, be pamušalo, ilga ligi čiurnų: aukštu juosmeniu iš pryšakio, skvernai neapkirpti, ligi kišenių su kabėm susegta, pakraščiai ir apykaklė baltais siūlais išvedžiota…“ Be gyvenamojo būsto ir maisto, drabužiai yra vienas svarbiausių liaudies materialinės kultūros elementų. Todėl drabužių istorinės raidos, jų formų susidarymo ir keitimosi, atskirų drabužių dalių pasirodymo ir išnykimo tyrinėjimas padeda geriau suprasti krašto gamybinių jėgų vystymąsi, išryškinti liaudies meninį skonį, jos kultūrinius etninius savitumus ir istorinius kultūrinius ryšius su kaimynine tauta. Joniškiečių, kurie turėjo artimus ryšius su Latvija, drabužių piešiniai šiandien yra svarbus šaltinis etnografijos bei istorijos tyrinėjimams.

Nėra nė menkiausios abejonės, kad M. Slančiauską ir vėlesniais metais domino tautosakos paieškos ir etnografija, tačiau dar labiau pablogėjus sveikatai, 1918 metais ši jo veikla galutinai nutrūko. Iš viso M. Slančiauskas kartu su pagalbininkais surinko nepaprastai daug tautosakos: užrašyta daugiau kaip 4500 vienetų – apie 900 dainų ir kelios iš jų su natomis, 660 sakmių ir pasakų, apie 400 užkalbėjimų, 700 patarlių ir priežodžių, daugiau nei 200 mįslių, 550 įvairių tikėjimų, kaimų planų, vaistų receptų, piešinių ir kt., visa tai vadindamas „niekniekiais ir burtais“.

Slančiauskas buvo parengęs spaudai porą leidinėlių, kurių dėl lėšų stokos nepavyko išleisti.

Sudarė tarptautinių žodžių žodynėlį

Mokėdamas kelias užsienio kalbas, jis sudarė tarptautinių žodžių žodynėlį. Jame įrašyti 427 tarptautiniai žodžiai su lietuviškais atitikmenimis. Pavyzdžiui: „demokratija – žmonių valdžia priešinga aristokratijai (ponų valdžiai)“, „disharmonija – nesantartis“ ir t. t. Į žodynėlį įtraukti ir žymieji antikiniai graikų bei vėlesnių laikų mokslininkai: Herodotas, Galilėjus, Humboldtas, Darvinas, Pitagoras ir kt. Sprendžiant iš lietuviškų atitikmenų (mumija – balzamuotas, nesupuvęs lavonas; proza – kaip kalbama, taip rašoma; tironas – pas senovės graikus buvo tokie valdininkai (baisūs). Tai – originalus kaimo švietėjo darbas.

Įvertintas Lietuvių Mokslo Draugijos

Gavęs paskaityti L. Ivinskio sudarytų kalendorių, analogišką leidinį dar iki „Aušros“ pasirodymo parengė ir M. Slančiauskas. Jį parengęs, rūpinosi išleisti Jelgavoje, bet dėl lėšų trūkumo nepavyko ir šio sumanymo įgyvendinti.

Su neslepiamu užsidegimu M. Slančiauskas sutiko 1907 metų Lietuvių Mokslo Draugijos įsteigimą Vilniuje. Už didelius nuopelnus propaguojant lietuvišką spaudą bei renkant tautosaką, tais pačiais metais jis buvo išrinktas šios draugijos nariu-korespondentu. Su jam būdingu kuklumu abejojo, ar jis yra vertas tokios garbės. „Jaučiuos einąs kaskart silpnyn ir silpnyn“, – prisipažino laiške P. Avižoniui.

Žinomas folkloristas prof. Augustas Robertas Niemis taip yra įvertinęs M. Slančiausko surinktą tautosaką: „…Slančiauskas yra vienas labiausiai nusipelniusių liaudies poezijos rinkėjų Lietuvoje. Slančiausko rinkiniai turi nepaprastai gausingai brangios medžiagos iš visokių liaudies poezijos sričių ir daug tokios, kuri mokytiems rinkėjams retai arba visai nėra prieinama. Kad Lietuvoje kiekviename kampely būtų buvę tokių rinkėjų, tautos padavimai nebūtų pražuvę“.

Sovietų valdžia bandė padaryti komunistu ar ateistu

Nuo pat ankstyvos jaunystės M. Slančiauskas pamėgo knygą. Tuo metu, kai carinės priespaudos engiamame krašte pradėjo plisti pirmieji lietuvių kalba Prūsų Lietuvoje išleisti įvairūs leidiniai, įvairiausiais būdais stengėsi jų įsigyti, nors už tokią veiklą valdžios ir jos represinių struktūrų buvo persekiojama ir baudžiama. Nepaisant to, savo namuose M. Slančiauskas sukaupė gausią asmeninę biblioteką. Joje, be grožinės literatūros kūrinių, buvo Aristotelio, Berkono, Dž. Bruno, Č. Darvino, Š. Furje, I. Kanto, D. Milio, F. Nyčės, Platono, Sokrato, H. Spenserio, B. Spinozos, R. Tagorės, L. Tolstojaus ir kitų žymių žmonių veikalų. M. Slančiausko bibliotekoje buvo ir K. Markso „Kapitalas“ bei „Komunistų partijos manifestas“. Sovietmečiu teigta, jog M. Slančiausko bibliotekoje būta Vladimiro Uljanovo-Lenino bei Vinco Mickevičiaus-Kapsuko ir Zigmo Aleksos-Angariečio parašytų ir išleistų veikalų, o ypač išleistų po 1917 metų spalį įvykdyto bolševikų perversmo Rusijoje. Tai – visiška netiesa, nes šios bibliotekos savininkas buvo ne toks socialistas, kokio socializmo Lietuvai ir kitoms laisvojo pasaulio tautoms nešėjai buvo Vl. Uljanovas-Leninas, V. Mickevičius-Kapsukas ir Z. Aleksa-Angarietis. LKP ideologai bei propagandistai M. Slančiauską jau po mirties bandė padaryti komunistu ar ateistu. Tokiu jis niekada savęs nelaikė.

Šnapsas ir tabakas – knygos

Slančiausko biblioteka naudojosi ne tik pats jos šeimininkas, bet ir Skaistgirio bei aplinkinių kaimų jaunimas ir kai kurie Žagarės dviklasės mokyklos mokytojai. Dažnai su ironija apie savo bibliotekoje buvusias knygas M. Slančiauskas mažiau išprususiems savo kaimynams sakydavęs: „Čia mano šnapsas ir tabakas“. Į amžiaus pabaigą jis visą gyvenimą kauptas knygas išdalino kitiems. 1918–1919 metais Skaistgiryje surengtuose kursuose suaugusiems jis dovanojo dalį savo knygų, o prieš pat mirtį 600 knygų – Lietuvos Jaunimo Sąjungos Joniškio skyriui.

Daug laiko skiriant tautiečių švietimui, vis mažiau jo liko siuvimui, o galutinai šį amatą apleido dėl silpnos sveikatos. Dėl to namie atsirado skurdas. Su širdgėla tuo metu eilėraščiuose jis aprašė savo dukterų išvykimą į JAV duonos ir laimės ieškoti. Tačiau nepaisydamas visų negandų, įdėmiai su viltimi sekė tiek carinės imperijos, tiek ir viso pasaulio politinį gyvenimą ir su neslepiamu džiaugsmu sutiko 1918 m. vasario 16 d. paskelbtą nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.

Daug daugiau yra Tėvynei paaukojęs negu iš jos gavęs

Visą gyvenimą paskyręs savo Tėvynei ir rūpinęsis savo tautiečių švietimu, išsaugojęs ateinančioms kartoms lietuvių liaudies kultūros lobius, daugelio apleistas ir užmirštas, 1924 m. kovo 11 d. M. Slančiauskas mirė. Buvusių nuodėmių katalikų dvasininkai ir po mirties jam atleisti negalėjo… Rudiškių parapijos klebonas kategoriškai atsisakė įsileisti velionio palaikus amžinam poilsiui į vietos kapines. Tik po ilgų derybų Žagarės, Skaistgirio, Joniškio bei Gruzdžių apylinkių jaunimas, tinkamai velioniui pareikšdamas pagarbą, klebonui nusileidus, M. Slančiausko palaikus palaidojo Rudiškių kapinėse. Vienas iš Lietuvos Valstiečių liaudininkų sąjungos lyderių, vėliau Lietuvos prezidentas Kazys Grinius pripažino, kad M. Slančiauskas „daug daugiau yra Tėvynei paaukojęs negu iš jos gavęs“.

1927 metais už JAV gyvenusių M. Slančiausko mokinių ir jo gerbėjų surinktas lėšas, Rudiškių kapinėse ant jo kapo buvo pastatytas ir atidengtas antkapinis paminklas su įrašytais jo žodžiais: „Dirbau, krutėjau, kiek galėjau. Dabar jau gana“.

Mirus M. Slančiauskui, giminės jo sodybą Reibiniuose pardavė to paties kaimo gyventojui. Šis, griaudamas gyvenamąjį namą, rado kamine užmūrytų 1903–1905 metais išleistų laikraščių bei knygų. Visą tai išsivežė Šiaulių „Aušros“ muziejaus darbuotojai. Visa tai iki šiol yra saugoma tame muziejuje.

Lietuvoje, o ypač Joniškio rajone, M. Slančiausko atminimas iki šiol tebėra gyvas. Jo pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje Kaune. Sodyboje Reibinių kaime įrengtas muziejus-sodyba, Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus filialas. Jame saugoma gausi dokumentų ir nuotraukų kolekcija, iliustruojanti M. Slančiausko gyvenimo ir veiklos kelią. Juk šis žmogus darė nepaprastą poveikį savo amžininkams ir jaunajai kartai, rodė pavyzdį ne vienai dešimčiai savo pasekėjų, kurie šiandieninėje Lietuvoje, nors ir labai gaila, vis dėlto yra gerokai primiršti.

Kategorijos: Istorija, Kalba, Kultūra, Kultūros paveldas, Lietuvos kūrėjai, Literatūra, Nuomonių ratas, Švietimas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Algis:

    Nesilyginu su kalbininkais, bet Mato pavardė yra Šlančiauskas, taip ir ant jo kapo užrašyta, taip ir cariškuose dokumentuose Шланчяускас. Gal ir smulkmena, bet čia žiemgališka yra pakeista kad būtų patogiau ištarti bendrine. Vistik ten Šiaulią (Šiauliai) o ne Siauliai.

  2. rimas:

    Reikia daugiau tokių straipsnių, kad suprastume kas mes esame ir iš kur atėjome ir vertintume tai ką turime ir nevertiname.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: