A. Matulevičius. Pandemija perspėja: mes privalome keistis (39)

Algimantas Matulevičius | jp.lt nuotr.

Algimantas Matulevičius | jp.lt nuotr.

Atkūrę Nepriklausomybę, mes kaip duotybę, net nepasitarę su savo piliečiais, priėmėme  Vakaruose dominuojančią neoliberalią ekonominę doktriną. Jos kertiniai postulatai – valstybės vaidmens suniveliavimas ūkio-ekonomikos vyksme, niekuo neįtakojama konkurencija, laisvos rinkos suabsoliutinimas, privačios nuosavybės šventumas ir daug kitų, kartais net sveiku protu nesuvokiamų ideologinių klišių. Mat dauguma atkurtos valstybės piliečių tais 1991-ais ar 92-aisiais net nelabai susigaudė, kaip išvis reikės gyventi kapitalizme.

Tačiau tais laikais dauguma išsivysčiusių Vakarų valstybių jau buvo susikūrusios algoritmus ir tam tikrus ekonomikos funkcionavimo mechanizmus, kurie tenkino ne tik turtingosios visuomenės dalies interesus, bet ir sudarė galimybę susikurti stipriai viduriniajai klasei bei užtikrinti normalų skurdžiausių visuomenės sluoksnių gyvenimą. Tie mechanizmai dalinai švelnino prigimtinę grobuonišką kapitalizmo esmę – naudos siekimą bet kokia kaina. Deja, Lietuvoje gan voliuntaristiškai, net be didelių diskusijų buvo pereita prie šoko „terapijos“, kuri nuskurdino ir šiaip ne itin turtingus bendratautiečius ir leido iniciatyvą perimti kriminalinėms grupuotėms, kurios banditiškais metodais išgrobstė visai tautai priklausiusį sovietiniais laikais sukurtą turtą.

Šių sprendimų pasekmėje maža dalis (apie 10%) šalies gyventojų tapo pasakiškai turtinga, o didesnė pusė – nuskurdo. Todėl ir po 30-ties atkurtos Nepriklausomybės metų mes, deja, turime abejotinų galių valstybines valdžios institucijas bei bet kokių rimtesnių kataklizmų lengvai pažeidžiamą visuomenę, nes joje beveik 2/3 žmonių gyvena nuo atlyginimo iki atlyginimo ir, užuot ką nors susitaupę „juodai valandai“, turi užsiauginę skolų kuprą. Deja, nelabai kas keičiasi ir šiuo metu, išgyvenant neregėto masto pandemiją, kuri ne tik iš pasalų kerta per žmonių sveikatą, bet ir totaliai naikina valstybės ekonomiką. Jau dabar matosi, kad pasekmės, ypač skurdžiausiai gyvenantiems šalies piliečiams, taps katastrofiškos.

Gąsdina ir tai, kad, kaip teisingai pasakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis, valstybė neturi ne tik plano kaip kovoti su šios krizės padariniais, bet net ir elementarios analizės – o kokia gi yra reali situacija šalies ekonomikoje po skambiai pagarsintų  3,5 milijardo eurų paketo skyrimo krizei įveikti. Praėjus beveik mėnesiui, nei iš finansų, nei iš ekonomikos ir inovacijų ministerijų nieko konkretaus nesigirdi, išskyrus kaip mantrą kartojamus tuos pačius pažadus, kad bus kažkas daroma.

Garsus mokslininkas markizas Pjeras Simonas Laplasas yra paskęs, kad dabartinė Visatos būsena lemia tai, kas nutiks toliau. Tik, norint įvertinti dabartinę Visatos būseną, reikia turėti tokį kompiuterį, kuris prilygtų pagal dydį pačiai Visatai. Mums gi tenka nepalyginamai kuklesnis uždavinys – išsiaiškinti, kas vyksta mūsų valstybės ir visuomenės gyvenime ir kas gali nutikti artimiausioje ateityje. Ir mes privalome turėti žinių ne tik apie verslą, bet ir visą valstybės ekonomikos gyvybingumą. Tai – mūsų visų išgyvenimo dilema. Ar žmonės turės iš ko pragyventi? Ar galės nusipirkti maisto ir kitų pačių reikalingiausių prekių? Kas bus, jei galutinai išseks jų turimi finansiniai ištekliai, o naujų neatsiras?.. Štai tie klausimai, kurie mums turi rūpėti pirmiausia. Šiandien, turint dabartinius duomenų surinkimo ir apdorojimo būdus, nusakyti tiksliai, kokioje būklėje yra atsidūrusi Lietuvos ekonomika, nesudaro jokio sunkumo. Reikia tik dirbti. Kodėl nesinaudojama technologijų teikiamomis galimybėmis, taip ir lieka klaustukas. O gal tai buvo tik pasigyrimas, kad Lietuva daro didžiulę pažangą inovacijose? Nes, kai  iš tikrųjų prireikė, susidaro toks įspūdis, kad pasinaudoti tomis technologijomis nebėra kam.

Norisi paklausti finansų ministro Viliaus Šapokos: kodėl viešai neskelbiama, kiek gi realiai valstybė jau pasiskolino ekonomikai stabilizuoti? Kas šioje bei kitose ministerijose ir statistikos departamente renka konkrečią informaciją apie realią situaciją? Juk, norint priimti išmintingus ir efektyvius sprendimus, būtina žinoti:

1. Kiek reikia subsidijų smulkiam ir vidutiniam verslui, siekiant jame išsaugoti nors 80% darbo vietų; o tam, savo ruožtu, būtina žinoti, kiek gi prarandama šiuose valstybės uždarytuose versluose kiekvieną dieną;

2. Kokia tikra nedirbančių nuomininkų ir jiems nuomojamų patalpų savininkų padėtis;

3. Kiek valstybės garantijų bankams prireiks stambiajam verslui, siekiant išsaugoti įmonių likvidumą ir jų apyvartinių lėšų užtikrinimą;

4. Kiek lėšų prireiks apmokėti laikinojo nedarbingumo išmokoms (pagal biuletenius) ir kompensacijoms už prastovas darbuotojams bei kitoms socialinėms išmokoms;

5. Kiek lėšų dėl ekonomikos susitraukimo praras valstybės biudžetas ir pan.

Jau pats laikas ponams ministrams suprasti, kad taip biurokratiškai „išvairuoti“ iš šios krizės, kaip tai buvo padaryta 2009 m., nepavyks. Žmonės gerai prisimena konservatorių naktines „reformas“ ir joms nebeleis pasikartoti. Štai ponas Gabrielius Landsbergis vis tiek žada išėjimo iš krizės planą. Turbūt jame bus pasiūlyta nurėžti šios valdžios pakeltas pensijas, LSDDP frakcijos „prastumtus“ vaiko pinigus, didesnes socialines garantijas neįgaliesiems ir t.t. Taip pat tikriausiai bus siūloma ir vėl skolintis ne už 1,5% palūkanas, o mokėti 9,5% – kad valstybei būtų ir vėl padaryta ne vieno milijardo žala. Be to, atstovaujant turtinguosius, visas rėmimas tikriausiai eis tik per komercinius bankus, nes jų kandidatė į premjerus yra viešai pasakiusi, kad valstybinio banko neįsivaizduoja. Beje, jie dar net ne valdžioje, o dabartinis finansų ministras, kuris diriguoja visam paradui, jau elgiasi taip, lyg būtų jų ministru – visą pagalbą verslui nukreipia tik per bankus. O bankai nepripažįsta skrupulų, matydami galimybę pasipelnyti, taip ir elgiasi. Ir taip darys, kol jų kas nors nesustabdys. Labai teisingas LR Prezidento Gitano Nausėdos paraginimas steigti valstybinį komercinį banką. Nors ir pavėluotai (dabar per jį galėtų eiti visa parama), bet, kaip liaudyje sakoma, geriau vėliau, nei niekada. Manau, tai protingiausia būtų padaryti „Lietuvos pašto“ bazėje, kaip viena iš segmentų palikus ir pašto paslaugas.

Dabar svarbiausia, kad atsirastų tas lyderis, kuris imtųsi suvienyti valstybės institucijų, verslo, mokslo ir visos pažangios šalies bendruomenės pastangas kiek galima sušvelninti prasidedančios valstybės ekonomikos griūties padarinius. Tam būtina suburti pačias geriausias intelektines pajėgas ir suprasti, kad senoviškais biurokratiniais metodais čia nieko nebepakeisi. Būtinas kardinaliai naujoviškas požiūris ir modernūs veikimo būdai. Manau, būtų tikslinga prie LR Prezidento institucijos operatyviai sudaryti Aukščiausiąją valstybės ekonominės raidos tarybą, kuri visa tai koordinuotų.

Turbūt daliai mūsų tautiečių bus sunku susitaikyti su ta elementaria tiesa, kad atėjo vartotojiškos visuomenės eros pabaiga. Ir įsisąmoninti realiją, kad kuo greičiau pereisime prie naujų neantagonistinių ir ne gobšumu, o solidarumu grindžiamų santykių ir jais grindžiamo valstybės ūkio, tuo greičiau įveiksime šios krizės padarinius. Atsisakant besaikio vartojimo, realiai pereinant prie saikingumo, žiedinės ir mainų ekonomikos, BVP nieko nereikš. Tam reikės naujų mūsų ekonominę būseną apsprendžiančių rodiklių. Ir jų turi būti ne vien jau paminėtas, o žymiai daugiau. Tam į pagalbą jau skuba ,,didžiųjų duomenų” technologijos. Bet su šiomis technologijomis reikia mokėti dirbti ir reikia mokėti jomis naudotis. Tam reikia ruošti jaunimą – kaip ir perkvalifikuoti visus pedagogus, kad jie galėtų bent dalį mokymo proceso vesti nuotoliniu būdu ir nesant krizei (pvz., mokiniui ar  studentui susirgus). O svarbiausia – mokinti, kaip susirasti informaciją, kaip sužinoti, kas yra pažangiausio vienoje ar kitoje gyvenimo srityje ir kaip tuo pasinaudoti. Ir lai nekarksi juodieji apokalipsės pranašai, kad nuotolinis mokymasis ar darbas kenkia sveikatai. Jeigu kompiuterio ekranas tikrai silpnina regėjimą, privalome sukurti tokius ekranus, kad taip nebūtų. Tik pereidami prie pažangesnių ir lankstesnių veiklos formų sugebėsime pakilti į žymiai aukštesnį savo ir bendruomenės lygmenį.

Šiame kontekste bene svarbiausias, o kai kam ir skaudžiausias bus godumo instinkto reguliavimas. Turime pradėti drąsiai kalbėti apie tai, kad aukštosios technologijos ir mokslo pažangos suteikiamas gėris yra ne vien turtingiausiųjų privilegija. Tai – visos žmonijos nuopelnas ir veiklos vaisius, kuriuo reikia sąžiningai ir solidariai pasidalinti. Pandemija mums priminė, kad nelaimė nesirenka, turtingas jis ar vargšas, ir kapinėse visus sulygina. Todėl, atsisakydami besaikio vartojimo, neišvengiamai privalome kalbėti ir apie teisingesnį naujai sukuriamos vertės pasidalinimą. Kuo toliau, tuo didesniu mastu nauja vertė tampa ne individų o kolektyvinio darbo vaisiumi.

Be to, nei iš etikos, nei iš logikos pozicijų neįmanoma paaiškinti, kam kai kuriems asmenims reikia dešimčių namų, gausybės automobilių, jachtų ir šiaip daugybės kitų bereikalingų daiktų, kai nemaža dalis žmonių nebesugeba sudurti galo su galu ir net kokybiškai maitintis. Bet čia kalba ne apie asocialų elementą. Noriu būti teisingai suprastas: aš nesiūlau lygiavos. Aš siūlau XXI amžiaus trečiajame dešimtmetyje atsisakyti feodalinės santvarkos liekanų ir užbaigti žmones skirstyti į luomus, nes neoficialiai tai toliau vyksta. Vien ką reiškia žiniasklaidos pamėgtas „elito” ir „paprastų” žmonių sąvokų vartojimas! Šiandien kaip niekad akivaizdu, kad, tik iš esmės sumažinus socialinę atskirtį, įmanoma konsoliduoti bendruomenę.

Todėl ateina laikas daug ką persvarstyti ir pagaliau atsisakyti XIX amžiaus atgyvenos – ideologizuotos politikos  ir visuomenėje jau palaidotos partinės sistemos. Čia  vėl gi noriu aiškiai pabrėžti, kad tai, apie ką kalbu, neįvyks per vieną dieną – kalbu apie  tai kaip apie siekiamybę, strateginį tikslą.

Norime to ar ne, tačiau gyvenime bet kokia ideologija anksčiau ar vėliau virsta dogma. O dogmos gimdo fanatizmą, nemąstančius fanatikus. Jeigu norime turėti aktyvią, kūrybiškai veikiančią valstybės bendruomenę, privalome pereiti prie naujų valstybės valdymo formų. Svarbiausia iš jų būtų kuo didesnis bendruomenės narių įtraukimas į sprendimų ruošimą ir jų priėmimą. Čia į pagalbą ateina šiuolaikinės technologijos. Jų dėka galima ne spekuliatyviai, o dalykiškai bendrauti, ginčytis ir surasti geriausius sprendimus. Suprantama, tam reikia kantraus ir ilgo aiškinamojo darbo bei suvokimo, kad gyvenimas kelia mums visiems reikalavimą keistis.

Autorius yra ekonomikos mokslų daktaras, LSDDP Tarybos narys, LPK Garbės Prezidentas, politikos ir verslo ekspertas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: