B. Krivickas. Tauta turi pirmiausia ieškoti ir išreikšti tai, kas sava (2)

bronius-krivickas-raštai-alkas-lt-nuotr

Broniaus Krivicko raštai | Alkas.lt nuotr.

Kelios ištraukos iš rašytojo partizano Broniaus Krivicko (1921–1952) raštų, nepraradusios savo reikšmės iki šiol

Skliaustuose nurodomi puslapiai iš: Broniaus Krivicko raštai. Parengė Virginijus Galisliūnas: Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 1999.

IŠ POEZIJOS

Toks jau prigimimas

Toks jau prigimimas ruso:
Gyrės, gyrės, kol užduso.
Tai žadėjo atsipūtęs
Kibt į darbą kaip pasiutęs.
Bet, nusnūdęs valandėlei,
Ėmė girtis jis ir vėlei.
Ne be reikalo jis girias,
Mat yra gerai patyręs,
Kad prieš bet kurį negandą
Puikiai gelbsti propaganda.
Šaltos žiemos – savo landą
Apsišildo propaganda.
Nuogas kūnas – dengtis bando
Skarmalais ir propaganda.
Sausos bulvės – užsikanda
Ir planais, ir propaganda.
Taip prieš bet kurį negandą
Puikiai gelbsti propaganda. (385)

Sąjungininkai

Tėvas Stalinas puotauja,
Godžiai gerdams mūsų kraują.
Jankis, linkterėjęs baužę,
Su juo taurėm susidaužia. (388)

Džentelmenų politika [= politkorektiškumas]

Kadais padorūs žmonės vydavo plėšiką,
Visais šunim užpjudę, iš namų,
O džentelmenai kviečias bolševiką
Svarstyt taikos ir laisvės klausimų.

Prisiekia jam ir meilę, ir draugystę
Išsaugot per visus laikus.
Mat paprotys pas juos toks išsivystė
Globot ir gerbti plėšikus.

Ir eina garsūs posėdžiai per dieną,
Draugystės baliai vyksta vakarais.
Šokina niekšas paikšą džentelmeną,
O džentelmenas džiaugias, kad gerai.

Tačiau, nuo Samo dovanų nutukęs,
Plėšikas daros nebemandagus:
Jis džentelmenui ima spjaut į snukį
Ir rodyt savo niekšiškus nagus.

Dėl šito būtų jau tikrai padūkęs
Koks nors nedžentelmeniškas žmogus,
Bet džentelmenas tikrai šluostos snukį
Ir vis mėgina būti mandagus. (389)

IŠ PUBLICISTIKOS

Įžengėme į 22-uosius Laisvės metus
(1939)

Kai kas labai abejingai žiūri į mažųjų tautų fizinę jėgą ir net tvirtina, kad kariuomenė mažosioms tautoms nereikalinga. Aišku, mūsų tauta kariuomenės galingumu negali nė iš tolo lygintis su didžiosiomis valstybėmis. Tačiau atsimintina, kad ir tų tautų interesai yra proporcingai didesni. Didžiosioms tautoms apginti didžiuliams savo žemių plotams, miestams, kolonijoms, jūrų pakraščiams reikia didelės jėgos, o mažesnėms – užtenka atitinkamai mažesnės, nes ir jų interesai daug mažesni. Taigi mes turime žinoti, kad esame jėga, galinti bet kam pasipriešinti ir apginti savo interesus. Be to, dar mes turime pasitikėti savo jėgomis. Dabartinėj politikoj pirmiausia stengiamasi sunaikinti tautos pasitikėjimą savimi ir jos ryžtingumą. Jeigu tai pavyksta – tauta pralaimi be kovos.

Iš vergijos laikų lietuvis atsinešė įprotį niekinti visa, kas yra sava. Anot vieno svetimtaučio profesoriaus, lietuviai yra gabi tauta, bet ji visą laiką nyksta todėl, kad nemoka įvertinti savo dvasinių turtų. Tai tikra tiesa. Ir todėl labai skaudu, kad net mūsų šviesuomenė nemoka vertinti savosios knygos, savosios muzikos, savojo meno, savosios spaudos, kad taip mažai domisi mūsų kultūrininkų kuriamuoju darbu ir jų pastangomis. Todėl kenčia mūsų tautinės kultūros plėtojimasis, todėl mums sunku šioj srity lenktyniauti su kitomis tautomis. Štai kodėl moksleivija turi jau dabar domėtis, kiek jai prieinama, savo tautos kultūriniu darbu ir jam entuziastingai pritarti, o ateityje tą darbą skatinti ir remti ir jame aktyviai dalyvauti. (492–493)

Kilusios mintys, paskaičius LLKS Tarybos biuletenyje (1950, Nr. 3) straipsnį „Politiniais klausimais“

Žydų klausimu

Nesinorėtų sutikti su kai kuriais straipsnio autoriaus pasisakymais žydų klausimu. Manyčiau, kad mūsų atgimusioj valstybėj žydai turėtų būti traktuojami visiškai lygiai, kaip ir kiti piliečiai. Kitaip galvoti – reikštų apsilenkti su demokratijos principais.

Tačiau iš straipsnio autoriaus pasisakymų padvelkia kažkuo, kas tarytum iš anksto stato žydus į privilegijuotą padėtį krašte. Štai autorius sako: „(…) pasišventimo Lietuvai mes pirmojoj eilėj reikalaujame iš lietuvių, bet ne iš vokiečių, lenkų, prancūzų, taigi ir ne iš žydų. Jei pastarieji nebuvo (ar buvo mažiau už savuosius) lojalūs savo krašto atžvilgiu, tai jų kaltė nepalyginamai menkesnė, kaip kad mūsų petrauskų ir kitų panašių“.

Visiškai sutikčiau su autorium, kad pasišventimo Lietuvai mes turime pirmiausia reikalauti iš savųjų, o ne iš svetimųjų. Bet kad svetimiesiems, gyvenantiems mūsų krašte, būtų leista [būti] mažiau lojaliems negu lietuviams, su tuo niekada nesinorėtų sutikti. Lojalumo mes privalome reikalauti lygiai iš visų mūsų krašte gyvenančių. Kitaip galvoti, man rodos, būtų tiesiog tvirkinama. Todėl dėl nelojalumo, kurį žydai iš tikrųjų masiškai parodė prieš mūsų tautą pirmosios bolševikinės okupacijos metu, visiškai nebūčiau linkęs jų teisinti.

Tai, kad žydai iš prigimties nėra linkę į bolševizmą, o jį remia kažkuriais kitais sumetimais, manyčiau, juos turėtų irgi maža pateisinti. Štai iš autoriaus pavyzdžio: iš Rusijos buvo išsiųsti į Palestiną patys šaukliškiausieji bolševikai, o Palestinoj jie atsivertė. Iš to galima būtų padaryti tik viena išvada, kad tie žydai bizniavo rusų tautos nelaime, nesivaržydami atliko kenksmingo parazito vaidmenį svetimoj tautoj. Prieš savąją gi kitaip pasielgė. Nemanyčiau, kad šis pavyzdys gerai atestuoja žydus ar kiek sumažina jų kaltę prieš tas tautas, kuriose jie bizniavo bolševizmu.

Nesu antisemitas ir nenoriu tais žodžiais ko nors kurstyti prieš žydus. Tai sakau norėdamas pabrėžti vieną dalyką: iš visų Lietuvoj gyvenančių mes vinodai turime reikalauti lojalumo savajam kraštui, o nusikaltusius prieš lojalumo principą bausti vienodu mastu. Todėl manau, kad autoriaus siūloma daryti viena kita išimtis žydams, kurie ginklu kovoja prieš mūsiškius, nėra priimtinas dalykas. (518–519)

Dėl Vakarų kultūros

Kalbėdamas apie mūsų atkurtosios valstybės politinio gyvenimo perspektyvas ir kartu tai siedamas su mūsų kultūrinio gyvenimo perspektyvomis, autorius teigia: „kultūra mums turi eiti tik iš Vakarų“; „lietuviui tegali būti Vakarai arba Rytai, bet nieko pusiau“. Galbūt autorius, kalbėdamas apie kultūrą, pirmiausia turėjo galvoj išviršinę, materialinę pusę. Tačiau apskritai susidaro įspūdis, kad jis iš viso į kultūrą žiūri lyg ir per daug materialiai, lyg į daiktą, kurį mes galėtume importu įsivežti iš užsienio. Tuo pačiu atrodo, jog jis linkęs visai maža reikšmės skirti galimybei kurti savitą, lietuvišką kultūrą.

Manyčiau, kad kultūros, kaip dvasinio reiškinio, kūrimas greičiau pareina ne tiek nuo išorinių reiškinių, kiek nuo vidujinio giliojo tautos dvasios nusiteikimo. Todėl galvoju, kad tauta neturi lengva ranka graibstytis svetimųjų įtakų, bet, jų nesišalindama, turi pirmiausia ieškoti ir išreikšti tai, kas sava. Tik tuo atveju jos kultūros reiškiniai turės gilios ir didelės reikšmės.

Mūsų tauta jau kaip rasė yra vakarietiška, pagaliau pagrindiniai jos kultūrinio gyvenimo principai yra vakarietiškos kilmės, todėl mūsų tautoj besikurianti kultūra jau savaime yra ir bus vakarietiška.

Todėl aš manau, kad pas mus kultūra turi kurtis, augti iš savo sveikų pagrindų į aukštesnį laipsnį, o ne iš kur nors eiti ar būti atvežama ir dar būtinai vienokio ar kitokio atspalvio.

Be to, iš autoriaus teigimų susidaro įspūdis, kad jis į dabartinę Vakarų kultūrą žiūri kaip į reiškinį, kurį mes turime priimti be jokių rezervų. Jis net teigia, kad dalies mūsų inteligentijos bei visuomenės ideologinis pakrypimas į bolševizmą rados tik todėl, kad mes nesugebėjome „subrandinti lietuviškos Vakarų kultūros“. Bet iš kur tada rados didesnė nei pas mus boševizmo įtaka, pavyzdžiui, Prancūzijoj, kuri yra tikrai subrendusios Vakarų kultūros šalis? Iš kur Vokietija, taip pat subrendusios Vakarų kultūros šalis, ką tik neseniai žuvo nuriedėjusi į nacizmą, savo barbarybe taip artimą bolševizmui?

Pagaliau prisiminkim ir tai, kas į Rusiją atnešė visas įtakas, iš kurių išsivystė dabartinis rusų bolševizmas. Tas įtakas kaip tik atnešė vadinamieji rusų zapadnikai – vakariečiai, prisigrobstę Vakaruose materialistinių socialistinių idėjų. Liga, kuria dabar rusai serga, savo idėjiniais pagrindais, be jokios abejonės, yra kilusi iš Vakarų.

Čia tuos dalykus suminiu tik todėl, kad mes į dabartinę Vakarų kultūrą nežiūrėtume kaip į kažką visais atžvilgiais priimtina. Turėkim galvoj tai, kad Vakarai pastaruoju laiku, pasiekę didelių technikos laimėjimų, dvasinės kultūros srity išgyveno tikrą puolimą, vadinamąjį dekadansą. Ne be reikalo kai kurie Vakarų išminčiai (Špengleris) pranašavo Vakarų kultūros žlugimą dvasinio bankroto akivaizdoj („Vakarų saulėlydis“). Patys savo akim matom, kad tai ko tik ir neįvyko. Patys savo akim matom, kokiu žymiu laipsniu Vakarai turėjo kapituliuoti prieš saujelę ideologinių barbarybės fanatikų, siaučiančių visame pasaulyje ir gebančių jį statyti prieš tikrą žlugimo grėsmę. Dėl ko tai? Pirmiausia dėl dvasinio bankroto, dėl vakarietiškos kultūros liguistumo ir dėl pačių jos pagrindų apirimo.

Todėl manyčiau, kad mes iš anksto turime nusistatyti kritišką požiūrį į Vakarų kultūros reiškinius. Ateina laikas, kai mus ta kultūra labiau negu kada nors užplūs su visomis savo gerom ir blogom pusėm. Nesiruoškime visko priimti iš anksto išskėstomis rankomis, bet būkime kritiškai nusiteikę. Į viską žiūrėkime kaip tik iš savo lietuviškojo doros, tikėjimo, sveiko natūralumo ir idealizmo požiūrio.

Man rodos, įtakos, pradėjusios eiti iš vakarų nuo 1905 metų ir paskui ėjusios nepriklausomoj Lietuvoj, ypatingai per menininkus, rašytojus, kažko labai teigiamo ir pozytivaus nedavė. Daug didingesni ir sveikesni bei reikšmingesni ateities požiūriu mūsų tautai yra tie kultūriniai reiškiniai, kurie gimė grynai tautinėmis sąlygomis, iš jos kovos už savąją laisvę ir kultūrą, iš specifinio tautos dvasios brendimo. Todėl, vertinant sveiku požiūriu, yra, pavyzdžiui, kur kas svaresni tie mūsų literatūros ir meno laimėjimai, kurie gimė tautos laisvės kovų metu jos specifinėmis sąlygomis, negu tie, kurie gimė jau aiškioj Vakarų įtakoj. Nors paskutinieji yra kur kas rafinuotesni, gal iš paviršiaus ir tobulesni, tačiau iš vidaus dvelkia idėjiniu pakrikimu ir dažnai tikru dekadansu.

Taigi, turėdamas galvoj tuos faktus, manau, kad mūsų tauta, pažindama svetimas įtakas, giliųjų pagrindų savo kultūrai turi ieškoti savo gyvenimo reiškiniuose, savo kovose ir žygiuose, savo tvirtuose doroviniuose nusiteikimuose ir papročiuose, savo anksčiau pasiektuose gražios ir šviesios dvasios kultūriniuose laimėjimuose. (519–521)

Parengė Dainius Razauskas

Kategorijos: Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: