J. Ivoška. Ar tautybė yra rinkos santykių objektas? (21)

Jonas Ivoška | mokslolietuva.lt nuotr.

Jonas Ivoška | mokslolietuva.lt nuotr.

Nors Adomas Mickevičius žymiausius savo kūrinius parašė lenkų kalba, tačiau savo Tėvyne jis laikė Lietuvą („Litwo, Ojczyzno moja!“). Dėl to pagal A. Mickevičiaus tautojautą savo Tėvynę ir tautybę nevalia sieti vien su gebėjimu kalbėti kuria nors kalba arba tautybę kaip prekę pasirinkti pagal ekonominį naudingumą. Gerbdamas poeto talentą ir vertindamas jo pasaulėjautą, norėčiau tautiškumo tema pareikšti keletą įžvalgų.

Tenka sutikti individų, kurie be jokio pagrindo įvardija save ne tik kokios nors objektyviai nepagrindžiamos nacionalinės priklausomybės atstovais, bet ir tituluojasi, pavyzdžiui, Prancūzijos imperatoriumi Napoleonu arba kuriuo nors LDK kunigaikščiu. Tačiau oficialūs asmenys, kurie vadovaujasi objektyvumo kriterijais, tokiais jų nepripažįsta ir duoklių jiems nemoka.

Pasitaiko poliglotų, kurie kartais prisistato kaip pasaulio piliečiai, neturintys jokios tautybės ir nesą tautiniais hibridais. Tačiau visi žinome, kad šiuo istoriniu laikotarpiu formalizuotų Žemės piliečių dar nėra, nes dėl asmeninės saviraiškos nepagrįstumo jokia tarptautinė institucija pavienių asmenų fantazijų neformalizuoja. Deja, kai kam Lietuvoje privačias individų ar jų grupių iniciatyvas, ypač jeigu jos inspiruotos iš kitos šalies, norisi nuolankiai keliaklupsčiaujant formalizuoti, kuriant nesamas tautines mažumas.

Valstybiniu ir moksliniu lygmeniu viskas turėtų būti vadinama tikrais vardais, nes bendravimas sąvokomis tarp gyvų būtybių yra vienintelis vis dar neginčijamas žmogaus skiriamasis bruožas. Tautiškumą suprantant ne kaip rinkos santykių objektą (renkuosi ką noriu pagal savo skonį ir finansines galimybes), o kaip priklausymą atitinkamai tautai, negalima išsiversti be tautos sąvokos. Pagal svarbiausius apibūdinamuosius požymius tauta – tai žmonijos dalis istoriškai išgryninusi savo bendrabūvio vertybes ir turinti etnokultūrinių savitumų.

Tai, kad absoliuti dauguma Pietryčių Lietuvos gyventojų istoriškai formavosi lietuvių tautinėje aplinkoje (išskyrus Lenkijos kolonistus ir jų palikuonis), o jų skiriamieji požymiai pagal etnokultūrinę charakteristiką dėl gebėjimo kalbėti panašia į lenkų kalbą šnekta nesudaro objektyvaus pagrindo juos ir jų palikuonis priskirti kokiai nors kitai savarankiškai etnokultūrinei bendruomenei. Todėl nėra objektyvaus pagrindo juos laikyti kitataučiais. Tai, kad jie nori, o kai kurie ir gali bendrauti ir galimai noriau bendrauja lenkų kalba, yra pagrindo juos laikyti lenkakalbiais arba polonizuotais lietuviais.

Pastebėtina, kad absoliuti Lenkijos kolonistų dauguma SSSR ir hitlerinės Vokietijos okupacijų metais priverstinai ar savo noru apleido Pietryčių Lietuvos teritoriją, todėl  dabar čia sutikti lenką, kuris būtų ne turistas iš Lenkijos, maža tikimybė. Daug dažnesnis atvejis – lenkakalbis gudas. Todėl kiekvieną vietinės kilmės asmenį, bandantį įsivardinti lenku (nesantį Lenkijos kolonistų palikuoniu), nėra objektyvaus pagrindo vadinti lenku, o tokių polonizuotų mūsų tėvynainių bendruomenę – lenkų tautine mažuma. Nebent susitartume tautybę laikyti preke, kuriai taikytini rinkos dėsniai.

Autorius yra teisininkas.

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kalba, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Pilietinė visuomenė, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: